Ideologinės srovės lietuvių išeivijos bangose
Pastaruoju metu Lietuvos visuomenėje išaugo domėjimasis lietuvių išeivija. Lietuvos istorikai taip pat neaplenkia įvairių šios temos aspektų. Ir Lietuvos, ir užsienio šalių istorikų įprasta emigraciją aiškinti nepasitenkinimu esama padėtimi (politine, ekonomine, kultūrine, religine ir kt.).
Lietuvių migracijos istorijoje įprasta skirti keletą migracijos bangų. Pirmoji emigracijos banga, siejama su XIX a. II pusės ir XX a. pradžios migracija ir vadinama ekonomine emigracija. Antrajai emigracijos bangai priskiriami II pasaulinio karo pabaigoje iš Lietuvos pasitraukę asmenys, ši emigracija vadinama politine. Trečioji lietuvių emigracijos banga taip pat vadinama ekonomine ir siejama su šiuo metu iš Lietuvos išvažiuojančiais žmonėmis.
Antanas J.Van Reenan, įžvelgdamas skirtumus tarp skirtingu laiku Lietuvą palikusiųjų, naudoja “lietuvių diasporos” (diaspora Lithuanians) ir “lietuvių kilmės amreikiečių” (ethnic Americans of Lithuanian heritage) terminus. Pirmasis terminas atitiktų II bangos emigrantus, o antrasis – I.
Istorikų šios lietuvių emigracijos bangos jau aptartos ir pastebėta, kad lietuvių emigrantai nebuvo vieningi. Įžvelgiamos tam tikros srovės lietuvių išeivių bendruomenėje. Paprastai lietuvių visuomenėje įžvelgiamos dvi ar trys srovės. Pirmu atveju gali būti skirstoma į “katalikus” ir “liberalus” arba “pažangiuosius” (prosovietinio nusistatymo) ir “reakcinguosius”, antru atveju lietuvių išeivių tarpe matomi ir katalikai, ir liberalai, ir socialistai.
Lietuvių išeivių liberalioji srovė jau susilaukė istorikų dėmesio. Sovietiniu laikotarpiu pasirodė nemažai darbų skirtų “pažangiajai”, prosovietiškai susiteikusiai lietuvių išeivijos daliai. Norint išsamiai suvokti lietuvių išeivijos istoriją, matyti kuo pilnesnį ir įvairesnį šios istorijos paveikslą reikalinga ir katalikiškosios srovės analizė. Katalikiška lietuvių išeivijos srovė dar nėra sulaukusi išsamaus aptarimo. Vis dėlto į šią srovę, jos sudedamąsias dalis buvo bandoma pažvelgti iš istorinės perspektyvos. Šis tekstas ir skirtas aptarti svarbiausius lietuvių išeivijos katalikiškos srovės istoriografijos bruožus.
Lietuvių katalikiškosios išeivijos srovės istoriografija
Tekstų, kuriuos galima būtų pavadinti lietuvių išeivijos katalikiškos stovės istoriografija – nedaug. Tačiau sąlygiškai juos galima klasifikuoti į dvi grupes. Pirmajai priskirtini sovietinės istoriografijos tekstai, o antrąją sudarytų išeivijos autorių tekstai.
Sovietinės istoriografijos darbai apie lietuvių išeivijos katalikišką srovę iš esmės priklauso vieno asmens – J.Aničo – plunksnai. Šie tekstai labiau atitinka istorinių darbų sampratą nei daugelio išeivijos autorių tekstai, kurie dažnai buvo enciklopedinio, pažintinio, apžvalginio pobūdžio straipsniai išeivijos periodiniuose leidiniuose, Lietuvių enciklopedijoje. Daugumos išeivijos autorių darbai yra siauro pobūdžio, skirti tam tikros organizacijos, institucijos istorijos emigracijos sąlygomis apžvelgti.
Pastebėtina, kad nesant išsamių lietuvių išeivijos katalikiškosios srovės istorijos tyrimų dar nėra bendro termino, kuris įvardintų šią lietuvių išeivijos srovę. Tad pirmiausia verta aptarti, kaip katalikiška srovė apibrėžiama.
Sovietinė istoriografija, šiuo atveju J.Aničo asmeny, lietuvių išeivijos katalikiškąja srovę , kurią vadina “lietuvių klerikaline emigracija” apibrėžia taip:
“Lietuvių klerikalinę emigraciją sudaro tam tikri senosios emigracijos katalikų sluoksniai, taip pat į Vakarus 1940-1945 pabėgusios pagrindinės buvusio Lietuvos katalikiško klerikalizmo jėgos: nemaža dalis dvasininkijos, vienuoliai, nemaža dalis katalikiškų organizacijų narių.”
Išeivijos autorių tekstuose taip pat galima rasti atsakymą, kaip išeivijos autoriai definavo lietuvių išeivijos katalikiškąją srovę.
K.Mockus, analizuodamas išeivijos politinio gyvenimo ypatybes, skiriamąja riba tarp katalikiškosios srovės ir nekatalikiškosios srovės nurodo esant “požiūrį į krikščionybę viešajame gyvenime”. Autorius lietuvių išeivijoje mato dvi sroves, nors jų konkrečiai neįvardina:
“Pastangos politinėmis priemonėmis išstumti krikščionybę iš viešojo gyvenimo visur kitur, lygiai ir pas mus, sukėlė pastangas tomis pačiomis priemonėmis ginti krikščionybės įtaką mūsų gyvenime.”
Tad lietuvių išeivijoje matomos dvi srovės – “palaikantys krikščionybę viešajame gyvenime”, juos būtų galima identifikuoti su katalikiškąja srove ir “siekiantys išstumti krikščionybę iš viešojo gyvenimo”, t.y. ne katalikiškoji srovė.
Vysk. Brizgys lietuvių išeivijoje įžvelgė tris sroves: socialistus, liberalus ir katalikus. Jam skiriamuoju bruožu buvo “krikščionybės vertinimas”.
J.Girnius lietuvių išeivijoje įžvelgė dvi pagrindines srove katalikus ir liberalus. 1957 m., polemizuodamas su L. Dambriūnu apie liberalizmą, jis rašė: “kad pas mus liberalizmo žodis “daugumai” yra virtęs “demarkacijos linija” tarp krikščionybės ir religinio indiferentizmo, žinau ir aš “.
A.Rimvydas lietuvių išeivijos visuomenę skirsto į dvi sroves: katalikiškąją ir liberalią. “bendriausias skirtumas”, anot
A.Rimvydo, tarp ideologinių grupių – “nusistatymas religijos, mūsų atveju, krikščioniškos religijos atžvilgiu”.
Sovietinės istoriografijos tekstai apie lietuvių išeivijos katalikiškąją srovę nurodo, kad ją sudaro ir pirmosios, ir antrosios bangos išeiviai. Tuo tarpu daugelis išeivijos autorių lietuvių katalikiškąją srovę sieja su antrosios, politinės emigracijos atstovais. K. Mockus pastebi, kad:
“Emigruodami išsivežėme su savimi kartu ir politinę bei ideologinę diferenciaciją. Ankstesniųjų emigrantų diferenciacija buvo kiek skirtingesnė nuo dabartinės, tačiau laikas vienodinas. Niekas negalėtų tvirtinti, kad atsivežtoji diferenciacija visai atitinka dabartines nuotaikas krašte, lygiai kaip niekas, turbūt, nemano, kad galime mūsų emigracijoje tos diferenciacijos išvengti ”.
Antanas J. Van Reenan katalikiškąją lietuvių išeivijos srovę identifikuoja su “lietuvių diaspora” (II emigracijos banga), tačiau pastebi, kad bandymus suartėti tarp skirtingu laiku iš Lietuvos išemigravusiųjų. Šis autorius esminiu lietuvių diasporos bruožu įvardija “katalikiškąjį identitetą” (a catholic identity)
Tekstuose, kuriuos galima pavadinti lietuvių išeivijos istoriografija (tiek sovietinėje, tiek išeivijos autorių) pastebima, kad katalikiškoji lietuvių išeivijos srovė nebuvo vieninga.
Sovietinėje istoriografijoje lietuvių katalikiškoji srovė skirstoma į ultradešinius “konservatyviuosius klerikalų sluoksnius” (jiems atstovauja, anot J.Aničo, vyskupas V.Brizgys) ir “paprastus tikinčiuosius emigrantus bei eilinius dvasininkus, kurių gyvybiniai interesai sutampa su visų pažangiųjų visuomenės sluoksnių interesais”.
Išeivijos autoriai taip pat įžvelgė ne tik skirtumus tarp skirtingų emigracijos bangų lietuvių išeivių, bet ir tarp II emigracijos bangos viduje. A.Rimvydas pagal “pažangumo-konservatyvumo”, “jaunumo-senumo” dichotomijas lietuvių katalikiškoje išeivijos srovėje išskiria: “krikščionis demokratus ir jų rėmėjus” bei “frontininkus”. Esminis skirtumas tarp šių “pagrindinių srovių katalikiškoj grupėj” yra “laisvės lygmuo”. “Frontininkų” atveju tos laivės yra daugiau nei krikščionių demokratų atveju. Vis dėl to, anot A.Rimvydo, “abi šios grupės nesiskiria pagrindiniais ideologiniais klausimais, ypač susijusiais su krikščioniškąja religija, bet daugiau ar mažiau skiriasi politiniais bei visuomeniniais klausimais”.
Skaitant lietuvių išeivijos katalikiškosios srovės istoriografiją, galima išskirti tam tikrus lietuvių išeivijos katalikiškajai srovei priskiriamus bruožus. Vienas jų, kad šiai išeivijos visuomenės srovei priklauso dauguma lietuvių išeivijos.
Straipsnių rinkinyje “Ideologinės srovės lietuvių išeivijoje” teigiama, kad “lietuvių buržuazinės emigracijos visuomenės politinėje veikloje vyrauja “klerikalizmo srovė”.