TURINYS
Įvadas ……………………………………………………………….3
Idealus partneris, jo priešingybė ir “aš” …………………………5
Eksperimentinis tyrimas …………………………………………5
Eksperimento rezultatai ir jų analizė ……………………………6
Psichologinių metodų taikymas ir analizavimas ………………..9
Bendravimo kalba ir žodynas ………………………………….10
Išvados ……………………………………………………………..12
Naudota literatūra ………………………………………………….13
ĮVADAS
Koks partneris mus visiškai patenkintų, kad mes jaustumėmės laimingi,
mylimi ir saugūs? Kaip mūsų pačių būdo savybės įtakoja idealaus partnerio
įsivaizdavimą ir pasirinkimą? Ir iš viso, ką reiškia idealus partneris?
Idealybė – tai objektyvaus pasaulio subjektyvus atspindys žmogaus sąmonėje,
realybės priešybė, t.y. tobulybė, tai kas atitinka idealą.O partnerį mes
suprantame kaip dviejų arba grupės žmonių bendro darbo, veiksmo dalyvį, tai
– bendrininkas, kompanionas. Bet ar visa tai jau paaiškina mūsų norą
suprasti šios temos naudingumą ir jos svarbą mūsų gyvenime? Tik
eksperimentų, psichologinių metodų ir testų pagalba mes galime tyrinėti
savo ir kitų problemas ir dilemas. Asmenybės psichologija glaudžiai
susijusi bendravimo psichologija – abi tiria žmogaus psichiką, būdo,
mąstymo, elgsenos, bendravimo ypatybes.
Esminę vietą bendravimo psichologijoje užima simpatijų fenomeno
studijavimas. Priežastys, kurios lemia simpatijų ir antipatijų atsiradimą;
faktoriai, lemiantys bendravimo partnerio pasirinkimą; patinkančių ir
atstumiančių savybių sąveikavimas, renkantis idealų partnerį – tai visa
eilė problemų, kurias nagrinėja viso pasaulio psichologai. Visų šių
problemų studijavimas sukaupė nemažą empyrinę, t. y. paremtą patyrimu,
medžiagą apie žmonių tarpusavio santykių suvokimą ir potraukį vienas kitam.
Eksperimentinių tyrimų dėka randama gana daug kintančių kriterijų,
įtakojančių teigiamą ar neigiamą požiūrį į vienas ar kitas partnerio
savybes, pavyzdžiui, į išorinį patrauklumą, intelekto lygį, partnerio
mokėjimą bendrauti. Buvo nustatyta, kad kito žmogaus savybių įvertinimas
priklauso nuo to, ar testuojamasis žmogus ir tas žmogus, kurį jis vertins,
priklauso tai pačiai bendravimo grupei ar priešingai. Kai abu žmonės
priklauso tai pačiai grupei, tuo atveju galimas tarpusavio bendravimas ar
bendradarbiavimas, priešingu atveju – pirmame plane įsiveržia personažo
“savęs” įvertinimas, perdėtas savęs idealizavimas.
Didelė dalis dabų yra skirta subjekto ir jo partnerio asmeninių
savybių sutapimo arba nesutapimo išstudijavimui. Tačiau eksperimentiniai
tyrimai parodė, kad šiuo klausimu nėra vienareikšmės nuomonės. Vienuose
darbuose įrodinėjama, kad simpatijų atsiradimui būtinai turi būti subjekto
ir objekto tarpusavio sutapimas, tuo tarpu kituose – konstatuojama tezė
apie “priešingybių sutapimą”. Kiek žmonių – tiek ir nuomonių, kiek darbų –
tiek įvairiausių tezių ir įrodinėjimų atsiranda.
A.J. Gozmanas išvedė labiau diferencijuotą hipotezę. Jis teigė, kad
idealaus bendravimo partnerio pasirinkimas, naudojant sutapimo principą,
charakteringas žmonėms, kurie siekia psichologinio saugumo, o papildymo
principas būdingas labiau savimi pasitikintiems žmonėms, kurie jaučia
simpatiją į save nepanašiems žmonėms, tuo tarpu stengdamiesi nenuvertinti
ir savo gerųjų savybių.
Šis nagrinėjamasis modelis, – kai vienas žmogus labai panašus į kitą,
ir, atvirkščiai, kai vienas su kitu visiškai skirtingi – gali būti
naudojamas nagrinėti ne tik idealaus partnerio įsivaizdavimą, bet dar
skirtas ir vidiniam dialogui analizuoti. Tai rodo, kad asmeninių savybių
įtaka idealaus partnerio įsivaizdavimui, t.y. nagrinėjamoji tema, gali
padėti suvokti ir analizuoti kitas bendravimo psichologijos temas. Gali
padėti suprasti, pavyzdžiui, tokius klausimus : ar man skirtas šis
partneris, kokie panašumai tarp mano idealaus ir realaus partnerio, aš ir
mano idealas ir pan. Visa tai lemia nagrinėjamos temos perspektyvumą.
IDEALUS PARTNERIS, JO PRIEŠINGYBĖ IR “AŠ”
Kaip pažinti kitus, nepažįstant savojo “aš” ? Tai praktiškai
neįmanoma, nes “aš” ir “kiti” – tarsi viena grandis, kurią jungia
draugystė, meilė ir darbas. Taigi gana įdomu būtų šią problemą panagrinėti
kognityviu, t.y. pažintiniu, požiūriu. Tai reiškia, kad teigiamų ir
neigiamų žmogaus savybių derinimas tarpusavyje, jų analizavimas turi būti
plėtojamas atsižvelgiant į aplinkinius. Pažinimą reikia pradėti nuo “savęs”
ir turėti omenyje, kad “mes” nesame vieni. Psichologai mano, kad subjekto
ypatybių studijavimas, t.y. plėtojamos bendravimo teorijos pagrindas, yra
savęs ir kitų pažinimo procesas. Supratimas apie bendravimą formuojasi
konkretaus žmogaus individualios patirties apie bendravimą, vertingos
orientacijos ir informacijos, temperamento ypatumų ir žmogaus asmeninių
bruožų dėka. Visa tai aprėpia žmogaus
supratimą apie skirtingas roles,
atsirandančias bendravime, apie tų rolių skirstymą, priimtinų metodų
taikymą ir pagaliau apie žmonių bendravimo tikslą ir prasmę. Taigi tai
leidžia formuluoti vienokius ar kitokius būdus, priklausančius nuo vienokių
ar kitokių žmogaus ypatybių, ir formuoti tarpasmeninių santykių modelį.
Tokiame modelyje esminę vietą užima idealaus partnerio būdas ir jo
priešingybė. Priešingybė – tai visiškai sugriautas idealo stereotipas. Kaip
jis apibūdinamas? Tai atstumiantis, vengiamas personažas, toks su kuriuo
visiškai nesiseka bendrauti, kai bendravimas “tapomas” vien neigiamais
tonais. Didelę reikšmę turi ir savasis “aš”, kuris apibūdina subjekto
savybes, pagal kurias pasirenkamas bendravimo partneris. Taigi šio tyrimo
tikslas ir buvo išstudijuoti galimus “santykinio” trikampio, kurį sudaro
idealus partneris, jo priešingybė ir “aš”, būdus.
EKSPERIMENTINIS TYRIMAS
Grupinio skirstymo analizė buvo pasirinkta matematiniam rezultatų
apdorojimui, t.y. kad lengviau būtų galima ištirti galutinius duomenis ir
suskirstyti į grupes. Pasirinkta metodika buvo paremta jau numatytų,
konkretizuotų objektų ištyrimu, t.y. tas tipų išskyrimas buvo susijęs su
jau minėtais trimis “santykinio” trikampio segmentais. Eksperimento, kuriuo
buvo nagrinėjamas supratimas apie žmones, jų partnerius ir bendravimą,
pagrindą sudarė pateiktų būdvardžių įvertinimas. Visų pirma, šių būdvardžių
supratimas neturi būti susijęs su konkrečiais veiksmais ar poelgiais,
kadangi kiekvieną poelgį mes “šališku žvilgsniu” įvertiname skirtingai,
t.y. toje pačioje situacijoje vieną kartą žmogus gali būti, pavyzdžiui,
drąsus, o kitą kartą – neatsakingas, neryžtingas ar panašiai. Antra vertus,
šie būdvardžiai turi apibūdinti asmenybę iš emociškai vertinamos pusės, o
ne turint galvoje kasdieninius procesus ar daiktus. Norima išstudijuoti
kokios žmonių savybės yra vertinamos, o kokios – atstumiančios,
nepriimtinos.
Buvo sudaryta 20 bipolinių skalių:
1. Gilus – seklus 11. Kietas – švelnus
2. Žemas – kilnus 12. Tuščias – turtingas
3. Sunkus – lengvas 13. Karštas – šaltakraujiškas
4. Atviras – uždaras 14. Pastebimas – nepastebimas
5. Šviesus – tamsus 15. Blankus – ryškus
6. Šiltas – šaltas 16. Platus – siauras
7. Tolimas – artimas 17. Greitas – lėtas
8. Švarus – purvinas 18. Tylus – garsus
9. Šiurkštus – minkštas 19. Tvirtas – lengvasvoris
10. Didelis – mažas 20. Sugadintas – šviežias
Eksperimente dalyvavo 115 žmonių ( 70 vyrų ir 45 moterys ) su
aukštuoju išsilavinimu, kurių amžius buvo nuo 28 iki 44 metų. Šio
eksperimento dalyviams reikėjo apibūdinti idealų partnerį. Pagal
duotas skales jiems reikėjo įvertinti savo supratimą: kas yra
“draugas”? Šis įvertinimas turėjo būti atliekamas neturint omenyje
konkretaus žmogaus, o būtent kaip įsivaizduojate tikrą draugą. Vyko
norimo, savo vaizduotėje sukurto idealaus draugo paveikslo kūrimas.
Tyrime dalyvavę žmonės analogiškai turėjo apibūdinti “priešą” –
“draugo” priešingybę. T.y. koks asmuo jiems nepatinka, sukelia
neigiamas emocijas, veda į neviltį, “griauna” jo gyvenimą, kurio
nenorėtų matyti šalia savęs ir pan. Ir ypač svarbu buvo tai, kad
savasis “aš” – tai realus “aš”, o ne tas, kuriuo Jūs norėtumėte būti,
ir ne tas, kurį Jus mato ir apibūdina kiti. Negalima išsigalvoti
savojo “aš” personažo ar vertinti jį taip, kaip apie “jį” kalba
žmonės. T.y. reikia būti pačiu savimi.
EKSPERIMENTO REZULTATAI
Buvo nuspręsta dalyvius suskirstyti į grupes, kurių “draugo”,
“priešo” ir “aš” įvertinimai buvo vienodi. Kitaip tariant, buvo
ieškoma panašių atsakymų blokų apie pateiktų konstrukcijų (
“santykinio trikampio” ) suvokimą ir įvertinimą. Reikėjo rasti tokius
eksperimento dalyvius, kurių supratimas apie “draugą”, “priešą” ir
“aš” yra vienodas. Visi gauti rezultatai buvo klasifikuojami dvejopai.
Apdorojant rezultatus pirmąja linkme, buvo išskirtos 6 koordinacijos,
t.y. 6 skirstymai į grupes:
( pirma grupė – “aš” ir “draugas” atsakymų skaičiaus sutapimas,
( antra – “aš” ir “priešas” atsakymų skaičiaus sutapimas,
( trečia – “draugas” ir “priešas” atsakymų skaičiaus
sutapimas,
( ketvirta – absoliutus “aš” ir “draugas” įvertinimo dydis
( apskaičiuojamas pagal
speciallią formulę ),
( penkta – absoliutus “aš” ir “priešas” įvertinimo dydis,
( šešta – absoliutus “draugas” ir “priešas” įvertinimo
dydis.
Be 6-mačio įvertinimo, buvo atliktas ir 40-matis. Čia buvo tyrinėjami
tų objektų (“draugas”, “priešas”, “aš”) santykiai, bet
t.y.
jie buvo suporuoti taip – “draugas” ir “aš”, “priešas” ir “aš”. Tokiu būdu,
“draugo” ir “priešo” charakteristikos buvo glaudžiai susijusios su savęs
įvertinimu, t.y. draugo ir priešo nagrinėjimas tarsi buvo apžvelgtas per
savęs paties įvertinimo prizmę. “Aš” – “draugas”, “aš” – “priešas”, reiškia
“aš” – tai “draugas” ir “priešas” kartu.
Dėl rezultatų patikimumo, po pusės metų vėl buvo atliktas tas pats
eksperimentas, kuris parodė, kad tyrimo dalyviai yra stabilios asmeninės
nuomonės ( rezultatai pakito tik 8% ). Visais būdais apdoroti rezultatai
rodo, kad negalima išskirti atskirų “draugo”, “priešo” ir savojo “aš”
blokų. Įsivaizduojamo idealaus partnerio apibūdinimui įtakos turi ne
konkretūs, žmogaus ypatybes apibūdinantys, junginiai, o “gerųjų” ir
“blogųjų” žmogaus savybių išskyrimas. Skirstymas į stambesnes grupes pagal
pateiktus duomenis buvo daromas atsižvelgiant į du parametrus – pagal “aš”
ir “draugo” įvertinimo laipsnio artumą ir pagal “draugo” ir “priešo”
įvertinimo laipsnį. Taigi buvo išskirtos trys eksperimento dalyvių grupės:
❑ Į pirmąją grupę įeina dalyviai, kurių labai didelis panašumas tarp
“draugo” ir “aš” įvertinimo ir labai skiriasi “draugo” ir “priešo”
įvertinimas.
❑ Antrajai grupei priskiriami tie dalyviai, kurių “aš” ir “draugas”
įvertinimas turi vidutinę reikšmę ir nedidelis “draugo” ir “priešo”
įvertinimo panašumas ( žinoma, ne toks mažas kaip pirmoje grupėje
).
❑ Trečiojoje grupėje – eksperimentuojamieji su artimu visų trijų,
t.y. “draugo”, “priešo” ir “aš” įvertinimu.
Be to, pasirodė, kad kai kurios bipolinės ( visiškų priešingybių )
vertinimo skalės tapo vienpolinėmis, tai yra, didelė dauguma eksperimente
dalyvavusių žmonių panaudojo tik vieną skalės polių, ir šis vienpolis
vertinimas kiekvienoje grupėje buvo skirtingas. Vienpolė skalė labiausiai
buvo naudojama “draugo” supratimui aprašyti. Beveik visi eksperimento
dalyviai panaudojo tokias “draugo” įvertinimo charakteristikas: “gilus”,
“kilnus”, “šviesus”, “švarus”, “artimas”. “Turtingas”, “ryškus”, “platus”,
“tvirtas”, “šviežias” – šiuos “draugo” apibūdinimus panaudojo daugiau kaip
95% dalyvių. Visi eksperimentuojamieji panaudojo tą pačią “aš”
charakteristiką – “turtingas”, o 90% panaudojo tris vienodus apibūdinimus –
“gilus”, “kilnus”, “švarus”. Šešiomis vienpolėmis skalėmis 90% dalyvių
apibūdino “priešą” – “žemas”, “tamsus”, “šaltas”, “tolimas”, “purvinas”,
“sugadintas”. Tokios skalės gali būti vertinamos kaip du skirtingi gėrio ir
blogio poliai. “Gerųjų” savybių nestinga “draugo” aprašyme, jo paveikslas
“tapomas” šviesiomis, “dūšiai artimomis” spalvomis. Tuo tarpu “priešas” –