Miesto legenda
Legenda sako, kad ten, kur dabar tyvuliuoja Ilgio ežeras, senovėje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Ir turėjęs jis devynis sūnus ir gražuolę dukrą Liną. Užpuolus šį kraštą kryžiuočiams, išėjo Budrys su sūnumis į karą ir negrįžo. Lina liko krašto ir pilies valdove. Likimas lėmė jai pamilti vieną iš kryžiuočių belaisvių – Igną. Žmonės smerkė Liną už meilę kryžiuočiui ir vestuvių dieną juos prakeikė. Perkūnas pagailėjo įsimylėjėlių- leido jiems apsigyventi ežero dugne. Slinko amžiai, o žmonės vis girdėdavo sklindančią Linos raudą. Suprato, kad Linos ir Igno meilė tebegyva. Ir kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų nepaprastą Igno ir Linos meilę. Ilgio ežero šlaite žiemą ir vasarą trykšta šaltinėlis. Jo vanduo skaidrus kaip ašara. Tą šaltinėlį žmonės vadina Linos ašaromis.
Miesto istorija
Manoma, kad teritorijoje, kurioje įsikūrė ir kurią dabar užima Ignalina, pirmieji gyventojai apsigyveno IX – XII amžiais.
Rašytiniuose istorijos šaltiniuose Ignalinos vardas pirmą kartą paminėtas 1810 metais. Pavadinimas greičiausia kilęs nuo feodalo Igno Tyzenhauzo vardo, šiam supirkus 4 buvusias gyvenvietes: Ignalinos ir Vašivų (Dekaniškės) palivarkus, Budrių ir Vilkakalnio kaimus. Ir sukūrus Ignalinos palivarką, kuris priklausęs Vidiškių dvarui.
Faktiškai Ignalinos istorija prasideda nuo to laiko, kai 1862 metais nutiesus Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelį, į rytus nuo Ignalinos palivarko buvo pastatyta medinė geležinkelio stotis. Turimais duomenimis 1866 metais prie stoties gyveno 85 žmonės, iš jų 9 žydų tautybės. Pradžioje buvo pastatyta policijos būstinė, vėliau smuklė ir parduotuvė. Geležinkelio pastatymas turėjo didelės reikšmės gyvenvietės vystymuisi, pagerino ryšį su Vilniumi ir Daugpiliu. 1895m gyveno apie 300 gyventojų, daugiausia žydai, perkėlę savo prekybos verslą iš Palūšės.
Pirmą dviejų aukštų mūrinį namą pagrindinėje bevardėje gatvėje pasistatė turtingas pirklys Nachemka. Ignalinos gatvelės ilgai neturėjo pavadinimų. XIX a. pabaigoje Ignalina buvo linijinio plano, medinių namelių formuojama gyvenvietė.
1906 metais Ignalinoje buvo įsteigta pirmoji mokykla.
Matyt, jau XX a. pradžioje Ignalinoje vyko turgūs, o padaugėjus prekybininkų ir parduotuvių, gyvenvietė tapo miesteliu.
Žemė Ignalinoje priklausė Vidiškių dvarui ir ją valdė lenkas dvarininkas Kaminskis.
Po Pirmojo pasaulinio karo Ignalina buvo lenkų okupuotoje teritorijoje. Visą laikotarpį name Liaudies gatvėje (dabar Etnokultūros centras) stovėjo lenkų kariuomenės padalinys. Tačiau vietiniai gyventojai lenkinimui nepasidavė. Čia vyravo ir išliko lietuviška dvasia. Veikė Šv. Kazimiero ir “Ryto” draugijos, buvo įkurtos daraktorių mokyklos, dirbo knygnešiai.
1928metais paruoštas projektas Ignalinos miestelio plėtojimui. Naujoji jo dalis pradėta kurti pietiniame Paplovinio ežero krante.
1939 metais, kai Lietuvai buvo gražintas Vilnius, visame Vilnijos krašte greta kitų pertvarkymų įvyko ir administracinės reformos. Ignalinai pirmą kartą buvo suteiktos valsčiaus centro teisės. Ji priklausė Švenčionių apskričiai.
1950 metais buvo sukurtas Ignalinos rajonas. Tai suteikė stimulą jai vystytis. Buvo įkurtas administracinių įstaigų ir įmonių tinklas. Pradėjo veikti ligoninė, antroji mokykla. Lyginant su kitais rajonų centrais, Ignalina buvo gana menkas miestelis, užstatytas išimtinai vienaaukščiais mediniais pastatais. Beveik visos gatvės buvo negrįstos.
1988m. rugsėjo mėn. miesto parke surengtas pirmas Sąjūdžio mitingas, o lapkričio 12d. ant Viešosios bibliotekos pastato iškelta trispalvė.
1994m. Ignalinai suteiktos savivaldos teisės.
1995 metais Ignalinos rajonas buvo priskirtas Utenos apskričiai.
Nuo 1995m. gegužės mėn., t.y. jau trečią kadenciją, rajonui vadovauja meras – Bronis Ropė.
Šiuo metu Ignalina išaugo. Gerai ar negerai – tačiau mažų palinkusių namelių vietoje iškilo daugiaaukščiai mūrai. Palyginti jauno miesto istorija dar gyva žmonių atmintyje. Tik kelios kartos šią vietą laikė gimtine: vyresnių ignaliniečių tėvai ir seneliai matė medinę Ignaliną, kirto miškus, sausino balas ir tose vietose lipdė namus, smėlynuose sodino medžius, gėles. Karštai tikėdami, kad vaikai ir anūkai pamils savo gimtinę.
Ignalina neturėjo istorinio herbo. Jį 1970m. sukūrė dailininkė V. Grušeckaitė. Herbe mėlyname lauke viena virš kitos pavaizduotos 3 sidabrinės lelijos su auksinėmis žiedadulkėmis. Taip norima akcentuoti, kad čia ežerų kraštas. Aplinkiniai miškai, ir savo mėlynas akis merkiantys Gavio, Gavaičio, Ilgio, Šiekščio, Mekšrinio, Paplavinio, Palaukinio, Agarinio, Gulbinio ir dar keletas ežerų dabar trukdo plėstis, todėl Ignalinai lyg ir lemta likti nedideliu miesteliu.
Ignalinos apylinkės nuostabios. Švari gamta visada trauks žmones iš tų kraštų, kur natūralus kraštovaizdis jau sunaikintas civilizacijos.
Rajono istorijos raida
Gana sunku tiksliai pasakyti, kada Ignalinos krašte įsikūrė pirmieji gyventojai. Šiandien žinome tik tiek , kad čia gyventa jau akmens amžiuje. Šio amžiaus reliktų aptikta smėlėtuose paupiuose:
prie Gedžiūnėlių, Žeimenio , Peleniuose netoli Linkmenų. Įvairių akmens įnagių rasta Astraviškių apylinkėse, Kukutėliuose, Rimšėnuose, įvairiose Dysnos aukštupio vietose. Manoma, kad tuo metu gyventojų čia nebuvo gausu, nes žmones traukė lengvesnės žemės, kurias jie galėjo įdirbti savo kauliniais bei akmeniniais įrankiais.