Igno šeiniaus kuprelis – tęsinys
5 (100%) 2 votes

Igno šeiniaus kuprelis – tęsinys

Igno Šeiniaus „Kuprelis“ – TĘSINYS

Dabar praėjo metai po paskutinio mano apsilankymo pas Kupreli malūne, po Kuprelio skausmo išsakymo man. Aš po viso to jutausi tikrai svarbiu Kuprelio draugu, bet kažkodėl bijojau vėl apsilankyti malūne. Nežinau kodėl, bet jutau Kupreliui gailesti ir bijojau pas jį nuėjęs jam tai parodyti.

Šiandien, lygiai kaip tą dien kai ėjau pas Kupreli, buvo saulėtas pavasario rytas. Iš tėvo išgirdau, kad po visa apylinkę sklinda gandas, jog Kuprelis įsitaisė sau malūne pagalbininką. Ilgai svarsčiau kas tai galėtų būti, bet nesugebėjau rasti atsakymo. Manyje grūmėsi smalsumo ir baimės jėgos. Pagaliau nusprendžiau aplankyti savo senai matytą draugą Olesi. Išėjau laukan ir pasukau link arklidės paklausti tėvą gal jis kokių reikalų į Kuprelį turįs. Priėjau balną beadantį tėvą ir užklausiau:

– Senokai malūne lankiausi, tėveli, gal man nuvažiuoti paskutinius rugius sumalti?

– Žinoma, Ignacėli, aplakyk Kupreli, jis jau praeitą kartą domavosi kur tu dingęs. Luktelk tuoj pakinkysim arklį, kad būtų tau kur maišus sudėti.

Arklį važnyčioti mokėjau jau nuo šešerių, todėl man tėvas visalaik drąsiai patikėdavo vadžias.

Smagiai, kvepiančiomis pievomis, lėkiau per Sargauto apylinkę. Tėvo, praeitą pavasarį nupirktas arklys buvo jaunas, bet labai protingas ir geitas. Žinoma man vis dar buvo gaila mūsų senojojo arklio Širmio, jis buvo pirmasis mano arklys. Su Širmiu aš išmokau jodinėti. Dar ir dabar likęs žymus randas mano kaktoje, kai pirmą kart ant jo atsisėdau.

Pasinėręs į prisiminimus visai nepastebėjau, kaip privažiavau, ant kalnelio stūksantį, Kuprelio malūną. Nors šiandien vėjo beveik nebuvo, malūno sparnai tratėdami ir ūždami sukosi. Sustojau greta malūno ir susimąsčiau ar iš tiesų man ten eiti. Ilgai negalvojęs užsimečiau ant kupros maišą ir nuėjau durų link. Mane sutiko nematytas, kokį dvidešimt metų jaunuolis.

– Ar pats susimalt norėsiąs! – šūktelėjo man.

– Taigi paskutiniai. Va trejetas maišiokų likę, reik pabaikt.

Vaikinas nieko nelaukęs puolė man pagalbon. Atrodė, kad jam kelti maišą nesudaro jokio vargo, lyg visą gyvenimą būtų tą daręs.

Įėjęs vidun, laiptais užnešiau maišą į viršų ir pamačiau prie girnų palinkusį Kuperlį. Iš tiesų aš jį sunkokai pažinau, man pasirodė lyg jo kupros sumažėję. Jis išgirdęs kažką ateinant greit atsisuko ir nustebęs prilėkė pasiveikint. Jo veidas, aplipęs miltais, švytėte švytėjo.

– Labas Inacėli, – ištiesė tvirtą ranką Kuprelis, – seniai matytas. Tai kokiu reikalu į mane atėjai?

– Labas Olesi, tėvas va aruodus tuštino iš paliepė malūnan nuvežt.

Kaip tik tuo met užlipo ir tas kaip aš supratau Kuprelio naujasis padėjėjas su sklidinu rugių maišu. Jis pastatė maišą greta maniškio ir jau skubėjo žemyn paskutiniojo, kai Kuprelis jį sulaikė:

– Pala, Olesėli, – šūktelėjo Kuprelis, – jūs dar nepažįstami.

Ir pristatė mane jam kaip savo geriausią draugą Ignacą. Keistas tas Kuprelis, bet aš vistiek nesupratau, kodėl jis mus supažindidamas ir antrą kart vaikiną Olesėliu pavadino. Man šį kart Kuprelis atrodė labai pasikeitęs, tik dar nelabai tesupratau į gerąją ar į blogąją pusę.

– Olesėli, – dar kart sušuko Kuprelis, – Olesėli supilk rugius į girnas, aš tuo tarpu senai regėtą svečią pavaišinsiu.

– Eime mano kambarėlin, pasišnekučiuosim, – draugiškai pakvietė mane Kuprelis ir pasuko kambarėlio link. Aš žinoma nedvejodamas nusekiau paskui.

Kambarėlyje buvome tik aš ir Kuprelis ir aš panorau jo užklausti kas nutiko, argi jau pats nebesugeba malūne tvarkytis, kodėl jis tą vaikiną Olesėliu vadinąs, bet vėlgi neišdrįsau. Žinojau, kad Kuprelis pats viską papasakosiąs.

Kuprelis vikriai įpylė ąsotin pieno, paraikė ragaišio ir pasiūlė vaišintis. Valgydami neištarėme nė žodžio, nei aš, nei Kuprelis. Aš jau net pradėjau jaustis nejaukiai, kad

neberandam bendros kalbos su Kupreliu, kuomet jis tarė:

– Žinai, pagaliau mano gyvenimas tapo laimingas.

Ir vėl kurį laiką įsivyravo tyla. Kuprelio žodžiai man sukėlė dar didesnį smalsumą ir išvis pradėjau nieko nebesuprasti. Kuprelis kuo toliau tuo labiau mane painiojo.

– Ignacėli, prisimeni praeitą mano pasakojimą? – vėl pradėjo Kuprelis, – Čia dar neviskas.

Po šių žodžių Kuprelis vėl nutilo. Jis matyt mąstė nuo ko šį kart pradėti.

– Supranti, Gundė išvažiavo pas lenką Staševskį, norėdama nuslėpti nuo tėvų, kad turės mano vaiką! – džiaugsmu švytėjo Kuprelis. – Tą kart aš nieko nežinojau ir iki šiol nelabai suprantu, kodėl ji man nieko nesakė.

– Tėveli, – pasigirdo balsas iš malūno apačios, – malūnas sustojo!

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 814 žodžiai iš 1617 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.