Igonų padėtis Lietuvoje socialinė charakteristika
5 (100%) 1 vote

Igonų padėtis Lietuvoje socialinė charakteristika

112131

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETO

PANEVĖŽIO INSTITUTO

EKONOMIKOS MOKSLŲ KATEDRA

Čigonų padėtis Lietuvoje socialinė charakteristika

Socialogijos įvado referatas

Tikrino: dėst

S. Mikėnienė

Panevėžys, 2005

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………………………………..3

1.Žvilgsnis į seniausiąją Lietuvos čigonų istoriją…………………………………………….4

1.1Kilmė ir pirmoji migracija į Lietuvą ………………………………………..4

2.Čigonai Lietuvoje……………………………………………………………………………………..7

2.1Čigonų ir čigonams skirtos organizacijos ir jų veikla…………………..7

3.Čigonai apie save ir gyvenimą…………………………………………………………………..8

Išvados………………………………………………………………………………………………………13

Naudota Literatūra………………………………………………………………………………………14

ĮVADAS

Jau pusę tūkstančio metų šalia mūsų gyvena tamsaus gymio, pietietiško temperamento, išsiskiriantys apranga ir dažniausiai vietoje nenustygstantys žmonės. Žavimės jų melodijomis, šokiais, kartais šiek tiek pavydime įgimto laisvės pojūčio ir dinamizmo. Antra vertus, neretai mes tų žmonių privengiame, kartais bijome ar ignoruojame. Jie gyvena atskirą ir uždarą, nepanašų į mūsų gyvenimą. Šie žmonės, vadinami čigonais.

Spėjama, kad į Lietuvą čigonai atvyko apie XVa. Vidurį per Lenkiją ir Baltarusiją. 1501 m. Gegužės 25 dieną Lietvos didysis kunugaikštys ir Lenkijos karalius Aleksandras Vilniaus pilyje pasiršė privilegija, kuria čigonams suteikė laisvai kilnotis bei savivaldą su išsirinktu vyresniuoju.

Būti čigonu – tai ne vien tautinė priklausomybė; tai tapatybė, dauguma atvejų apibrėžianti savitą gyvenimo stilių. Nuo senų laikų ši žmonių grupė pasižymi tam tikromis savybėmis, kurias jai priskiria visuomenė. Nors pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau įvairių iniciatyvų, siekiančių čigonų tautybės žmonių socialinio, ekonominio, kultūrinio statuso pokyčių, nors oficialiai ši žmonių grupė turi tokias pačias teises, laisves ir galimybes, kaip ir visi Lietuvos gyventojai, ši grupė išlieka supilietinta tik iš dalies, o jos vertinimas visuomenėje visa dar neišsivaduoja iš stereotipų įtakos.

Darbo objektas: čigonų padėtis Lietuvoje socialine charakteristika. Uždaviniai: 1) apibūdinti Lietuvos čigonų gyvenima; 2) apibūdinti su jų kilmės ir istorijos buožais, atsiradimu ir buvimu Lietuvoje įvairiais amžiais ir skirtingomis sąlygomis.

1. ŽVILGSNIS Į SENIAUSIĄJĄ LIETUVOS ČIGONŲ ISTORIJĄ

…nežinome, iš kur toji tauta kilusi,

nežinome, ko ji siekia,

nežinome, koji laukia;

dar neįminėme jos religijos paslapties…

Adomas Mickevičius

XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje čigonų praeitimi itin susidomėta. Lietuva nebuvo išimtis. Net trys garsūs to meto istorikai – Tadas Čackis, Ignotas Danilavičius ir Teodoras Narbutas – vienas paskui kitą paskelbė išsamius čigonų istorijos tyrinėjimus. Metė į šalį kitus mokslus ir visuomenei svarbius darbus ir atsidėjo tos „barbariškos“ tautos studijoms. Mūsų istoriografijoje tai ypatingas atvejis.

Ypač žinant, kad čigonai nebuvo minėtų istorikų gimtoji tauta. Vadinasi, būta kitų priežasčių. Visų pirma tikriausiai pats gyvenimasis metas, vertęs domėtis ne tik savimi, bet ir kitais, gyvenusiais greta. Čigonai, ši gyvybinga, žaisminga, o kas visų svarbiausia – paslaptinga tauta, – buvo puikus tyrinėjimo obektas. Bet ne tik tai. Vis dar gyvi švietimo epochos idealai, puoselėję meilę mokslui ir šviesai, jau nuspalvinti naujojo amžiaus tolerancija kitiems, ypač silpnesniems ir mažiau apsišvietusiems, kaip niekuomet anksčiau vertė suvokti, kad šie žmonės nėra tik spalvinga, naivi, nors dažnai ir problematiška, jų gyvenimo dalis (buvo madinga čigonus lyginti su vaikais). Čigonai taip pat turi ir privalo suvokti save kaip krašto, kuriame gyvena, narius.

1.2 Kilmė ir pirmoji migracija į Lietuvą

Kaip jau buvo sakyta, nuodugnios čigonų istorijos bei kultūros studijos prasidėjo tik XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje. Tačiau tyrinėtojams tuoj iškilo daugybė problemų. Visų pirma jie susidūrė su čigonų izoliacija, nenoru atskleisti savo tautos būties paslaptis. Antra neišvengiama kliūtis buvo kalbos barjeras, užkirtęs kelią pažvelgti į šią tautą iš vidaus. Tačiau tikriausiaipati didžiausia problema buvo pačiu čigonų abejingumas savo praeičiai. Jie niekuomet nerašė savo istorijos – ši tauta tarytum klajojo anapus laiko, šalia garsių istorijos įvykių, ir jų pėdsakai dingo praeityje. Net jeigu čigonų istorijos nuotrupos liko folklore, legendose. Tai sunku buvo apčiuopti faktą, kuris ir yra istorijos pagrindas.

„Ta tauta, taip seniai visur gyvenanti, – rašė T. Narbutas,
– išsibarsčiusi beveik po visą pasaulį, vis dėlto buvo mažiausiai pažinta. Priežastis ta, kad niekuomet neturėjo savo rašto, taigi negalėjo tinkamai savęs įprasminti“. Tačiau tie patys čigonai užmiršo savo istoriją. Ir pati istorija buvo juos išleidus iš akių. Kelis ilgus amžius ji neatsakė, regis, į esminį kiekvienos tautos klausimą apie kilmę. Tiksliau – naiviai tikėjo pačių čigonų atsineštu pasakojimu apie išvarymą iš Egipto. Ir tikrai, nors tik daug vėliau atėjo mintis ištirti čigonų kalbą lingvistiniais metodais ir visai kitur nukelti jų tėvynę, po šiai dienai išliko ryškus šios egiptietiškos legendos pėdsakas – anglai čigonus tebevadina Gypsies, prancūzai – Gitanes, ispanai – Gitanos… Žinoma, tokį vėlyvą susidomėjimą moksliniu čigonų istorijos tyrimu galima paaiškinti ir daug papraščiau – Europą tiesiog pribloškė šie keisti, nors ir taikūs atvykėliai, tariamieji egiptiečiai.

Apskritai XV – XVI amžiaus istorijos šaltiniuose nėra užfiksuota jokių čigonų atsiradimo mūsų krašte smulkmenų – viso labo turime topografinių ir antroponiminių duomenų, susijusių su žodžiu Cygan, Czygan. Matyt tik valdant Jogailai klajoklių taborai pasirodė iš pradžių pietinėje, o vėliau ir šiaurinėje valstybės dalyje.

Į Lietuvą čigonai bus atklydę per Gudiją iš Lenkijos – tai rodo gausūs tų dviejų kalbų, ypač lenkų, skoliniai Lietuvos čigonų kalboje. Tadas Čarckis teigė, jog „Karūnos Metrikos fragmentuose“ (šiandien dingusiuose), datuotuose 1501 metais, jam pavyko rasti žinutę apie Polgarą – čigonų vadą Karūnoje, t.y. Lenkijoje. Tais pačiais metais karalius Aleksandras Vilniuje paskelbė privilegiją čigonų vaivadai Vosyliui, patvirtinančią valdžią jo gentainiams, klajojantiems Lietuvos Didžiojoje Kunigaikstystėje. Šia privilėgija karalius „pagal mūsų protėvių, šventos atminties Lietuvos didžųjų kunigaikščių, paprotį“ suteikė čigonams teisę laisvai klajoti šiose žemėse. Pastarieji žodžiai rodo, kad 1501 metų privilegija nebuvo pirmasis aktas, nustatantis čigonų teises Lietuvoje.

Taigi XV amžiaus pradžioje mūsų valstybėje apsigyveno egzotiški ateiviai, kurie vertėsi kalvyste, burtininkavimu, prekyba arkliais. Juos rėmė valdžia, o liaudis į juos žiūrėjo su nuostaba ir pabarbia baime. Tačiau ilgainiui čigonų padėtis pasikeitė. Vis mažiau buvo tikima jų piligrimyste. Tam buvo daugybė priežasčių: klajojiškas gyvenimo būdas, skurdas vertė čigonus pelnytis duonos nei visai garbingu būdu. Burtų ir vagysčių baimė užtrenkė prieš juos vietos gyvnetojų duris. Čigonai vis labiau izoliavosi nuo aplinkos. Čackis rašė: „Taigi žodyne nerastume pavadinimų tų nusikaltimų, tų nusižengimų, kurių jiems nebūtų galima pripaišyti; nebuvo tokių kriminalų ir apgavysčių, kurių tie valkatos nebūtų padarę“. Suprantama, istoriko žodžiai tiesmukiški, tačiau jie atskleidžia bendrą to meto visuomenės nuostatą, byloja apie įsisenėjusias problemas. Čackiui priklauso ir kita mintis, kuri, nusako esminę požiūrio į čigonus pasikeitimo priežastį: „Europai čigonai buvo visiškai svetima tauta, kuri labai skyrėsi nuo visų jos gyventojų“. Konfrontacija turėjo neišvengiamai atsirasti – tai buvo tik laiko klausimas. Vietos gyvnetojų nuostabą priešiškumas, net Respublikoje, kurios įstatymai čigonams buvo labai palankūs. 1453 metais jie buvo išvaryti iš Prancūzijos, 1492 metais – iš Ispanijos, 1510 metais – iš Šveicarijos, 1662 metais – iš Švedijos ir t.t. Narbutas buvo vienas iš nedaugelio, kuris kritiškai vertino anų laikų banicijos įstatymus. „Iš tikrųjų, – rašė jis, nėra tokių žmonių, išskyrus fanatikus, kuriuos, sudarius jiems deramas sąlygas, nebūtų galima paversti naudingais kraštui. Čigonai juk nėra tie fanatikai. Tai kam reikėjo šių visuotinių įsakų apie jų išvijimą? Ar tai nėra argumentas įrodytmas, kad anuometinių valstybių valdžia buvo silpna“? Tačiau dar labai ilgai Lenkijos – Lietuvos valstybėje nebuvo priimta jokių antičigoniškų įstatymų. Radikalus valstybinės valdžios pasikeitimas čigonų atžvilgiu įvyko tik XVI amžiaus viduryje. Jis buvo susijęs su griežtais 1496 ir 1557 metų banicijos įstatymais Vokietijos žemėse – čigonai buvo išvyti iš šio krašto, o tie, kurie grįžo, buvo deginami laužuose. Todėl į Respubliką plūstelėjo nauja čigonų banga. Dar labiau išaugo čigonų nusikalstamumas, ypač vandant Žygimantui Augustui. Šį kartą antičigoniškos nuotaikos sustiprėjo ne tik liaudyje, bet ir intelektualinėje sferoje. Štai 1551 metais dotuota Martyno Belskio Viso pasaulio kronika tiesiog persunkta neapykanta čigonams. Autoriaus argumentacija paremta ne tik priešiškumu, bet ir aiškia fobija. Nepaisant šio nusiteikimo, iš esmės Lenkijos – Lietuvos valstybėje čigonų padėtis nepasikeitė. Tiesa, 1557 ir 1565 metais seimuose buvo priimti gana nepalankūs čigonams nutarimai (buvo raginama čigonus išvyti iš šalies), tačiau jie buvo labai bendri ir niekuomet nebuvo realiai įgyvendinti –į Respubliką keliavo vis nauji taborai. Į čigonų migraciją buvo žiūrima pro pirštus.
Nebuvo vykdomi ir minėti seimų nutarimai. 1578 metais Steponas Batonas buvo priverstas paskelbti griežtesnį potvarkį, kuriuo asmenims, savo žemėse toleravusiems čigonus, buvo grasinama represijomis.

Dauguma tyrinėtojų pastebi, kad palyginti su Karūna, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstatymų leidykla buvo dar nuosaikesnė, linkusi daryti dar didesnes lengvatas ir turėjusi daugiau noro paversti čigonus naudingais piliečiais. Antrajame Lietuvos Statuse (1566) čigonams, nenorimtiems pasitraukti iš šalies, suteikiama galimybė kurtis ponų, kunigaikščių ir bajorų žemėse. Čigonams tarytum duodama galimybė rinktis, t.y. atsisakę gyventi klajokliškai, jie turi teisę likti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Regis, tai buvo pirmasis bandymas Lietuvos čigonams pasiūlyti sėslų gyvenimą. Antra vertus, šios lengvatos tam tikru atžvilgiu ignoravo ankstesniuosius įsakus, skelbusius apie norą čigonus išvaryti iš šalies. Bausmės turėjo būti taikomos tik nusikaltėliams, tuo tarpu pats priklausymas čigonų tautai nebuvo nusikaltimas. Ši tendencija matoma ir kituose teisės aktuose. 1568 metais čigonai kaip ir elgetos buvo atleisti nuo mokesčių. Iš šalies buvo raginama išvyti tik nusikaltėlius. Dar daugiau – karo metu čigonams suteikiama galimybė tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Anot Narbuto, „šios geradarybės atnešė didelę naudą kraštui – daug čigonų apsigyveno Lietuvoje“. Trečiajame Lietuvos Statuse (1588), kuriam jau didesnę įtaka darė Karūnos teisė, čigonams buvo taikomos griežtesnės priemonės. Taigi nustojo galios ankstesnieji tolerantiškieji įsakai. Šiame Statuse užfiksuotas įdomus reiškinys – valstiečiams draudžiama slėpti čigonus (dažnai tai buvo daroma suteikiant jiems savo pavardę). Jau pats šių faktų fiksavimas rodo,kad toks reiškinys buvo gana paplites.

Kaip jau sakyta, Karūnoje čigonams buvo taikomi griežtesni įsakai. Faktiškai jos teisė čigonus pripažino už įstatymo ribų. Tikriausiai pagrindinė tokio skirtumo priežastys buvo Lenkijos geografinė padėtis – įsigalėjus banicijai Vokietijos žemėse, iš Silezijos plūste plūdo čigonų taborai. Antra vertus, kaip ir anksčiau, realiame gyvenime į baniciją buvo žiūrima pro pirštus. Priežastis labai paprasta – čigonai buvo nagingi kalviai ir puikūs kariai. Iš tikrųjų ne vienas čigonas , ypač XVII amžiuje, tarnavo magnatų kariuomenėje – kartu su maldovais, vengrais ir totoriais. Ir vis dėlto, paliginti su kitais Europos kraštais, Lenkijos – Lietuvos valstybėje čigonų padėtis buvo daug geresnė. Kaip rašė Ignotas Danilavičius, ypač „miškinga, retai gyvenama ir ne itin čigonus persekiojusi Lietuva tapo numylėta čigonų vieta“.

2. ČIGONAI LIETUVOJE

Čigonai yra viena iš nedaugelio neteritorinių mažumų Europoje, ir, beje, vienintelė tautinė mažuma, kuri niekada nekėlė teritorinių reikalavimų. 1989 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, šalyje gyveno 2 718 čigonų tautybės žmonių. Akivaizdu, kad ši grupė yra išskirtinė bendrame Lietuvos kontekste – tiek dėl jos vertinimo, tiek dėl realios situacijos.

Čigonų gimstamumo ir mirtingumo rodikliai dažniausiai yra aukštesni, negu bendrai jų gyvenamai šaliai būdingi rodikliai. Gana didelę mirtingumo dalį sudaro vaikai ir jaunimas: viena vertus, tai susiję su gausiomis čigonų šeimomis, antra – su tuo, jog čigonai šeimas sukuria labai jauni – tarp 14 ir 20 metų amžiaus. Tai sukelia daugelį sudėtingų socialinių problemų, kurias turi spręsti tiek valstybė, tiek patys čigonai.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1949 žodžiai iš 3896 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.