Ikimokykliniu istaigu bendradarbiavimas su seima ypatumai
5 (100%) 2 votes

Ikimokykliniu istaigu bendradarbiavimas su seima ypatumai

112131415161

Turinys

ĮVADAS 2

Tiriamojo darbo struktūra 3

Ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimas su šeima ypatumai 4

Šeimos ir priešmokyklinės grupės pedagogo bendradarbiavimo tikslai ir uždaviniai 5

Bendradarbiavimo svarba ir nauda 6

Bendravimo principai 7

Pasitikėjimo principai 7

Šeimos ir auklėtojo bendravimo aspektai 8

Darželio ir šeimos partnerystės problemos 9

Bendradarbiavimo formos 10

Tėvų susirinkimai 12

Tėvų pedagoginis švietimas 14

Individualūs pokalbiai 14

Anketavimas 15

Susirašinėjimas 16

Specialistų konsultacijos 16

Informacijos pateikimas 16

Renginiai 17

Silpną bendradarbiavimą įtakojantys veiksniai 18

Tyrimo analizė 19

Išvados 20

Naudota literatūra 21

Priedai 23

ĮVADAS

Vaiko kelias į gyvenimą prasideda tėvų namuose. Šeima yra ypatinga socialinė institucija, kurioje pratęsiama gyvybė ir kuri atsako už vaiko auginimą, auklėjimą bei lavinimą, ruošia jį gyvenimui už šeimos ribų. Darni, dora šeima vaikui garantuoja šiltus emocinius santykius; saugumo jausmą, psichologinį komfortą, pagarbaus požiūrio į kitus žmones, aplinką, darbą, save pradmenis, natūralų sąlytį su tautos kultūra: tikėjimu, pažinimu, jausmais…

Šeima integruoja visus ugdomuosius poveikius, juos harmonizuoja, sustiprindama ar neutralizuodama jų įtaką. Tačiau šeimoje vaiko padėtis ypatinga: jis bendrauja tik su nedaugeliu žmonių – tėvais, broliais, seserimis, kai kuriais giminaičiais. Bendravimas su suaugusiais dažnai reiškiasi tik pastarųjų globa vaikui.

Vaikų darželis papildo ugdymą šeimoje: plečia socialinį vaiko patyrimą, sudarydama jam sąlygas realiai gyventi mažoje vaikų bendruomenėje; padeda vaikui (o per jį – šeimai ) perimti ar atgaivinti tradicines vietinės bendruomenės vertybes, jas puoselėdamas vaikų darželio kultūriniame gyvenime; padeda vaikui atskleisti save ir savo gebėjimus bei juos ugdyti; teikia kvalifikuotą pedagoginę pagalbą. Svarbiausias vaikų ugdymo darželyje tikslas – bendradarbiaujant su šeima puoselėti visas vaiko galias, lemiančias vaiko asmenybės vystymosi ir jo integracijos į visuomenę sėkmę. Kaip matom, būtent šių dviejų institucijų – šeimos ir darželio – tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba grįstas bendradarbiavimas gali laiduoti vaiko asmenybės formavimosi sėkmę.

Bendradarbiavimo taisykles nustato būtent suaugusieji. Vaikai jas vykdo entuziastingai arba paklusdami per prievartą, t.y. mokydamiesi ir tapatindamiesi su jais. Ir kai vaikai pradeda elgtis delinkventiškai ir asocialiai, mokytojai pradeda kaltinti tėvus, tėvai skundžiasi mokytojais, bet niekas rimtai neieško išeities.

S. Dapkienė įsitikinusi, kas mokyklos ar ikimokyklinių įstaigų ir šeimos aktyvus ir kryptingas bendravimas gali padėti šalinti vaikų ir paauglių destruktyvų elgesį, kelti jų mokymosi motyvaciją, padėti įgyvendinti švietimo reformą.

Tiriamojo darbo struktūra

Tyrimo tikslas: siekiama sužinoti tėvų nuomonę apie bendradarbiavimo su auklėtojais teigiamus ir neigiamus ypatumus (bendradarbiavimo struktūrą, metodus, veiklą).

Tyrimo objektas: bendradarbiavimas tarp tėvų ir auklėtojų.

Tiriamieji : Lopšelio – darželio „Žibutės“ vaikų tėvai.

Tiriamieji lankosi : ikimokyklinėje grupėje.

Tyrimo vieta: Lopšelis – darželis “Žibutė”.

Tyrimo metodas: anketavimas.

Tiriamųjų skaičius: 10 tėvų.

Tiriamųjų motinų skaičius: 6

Tiriamųjų tėvų skaičius : 4

Anketoje pateikti klausimai: 6

1 klausimu siekiau sužinoti kokia rolę turi atlikti tėvai kai yra organizuojamos šventės

2 klausimu siekiau sužinoti, kuris iš pateiktų variantuose metodų efektyviausias bendradarbiaujant su tėvais.

3 klausimu siekiau sužinoti ar tėvams patinka renginiai, ar noriai juose dalyvauja.

4 klausimu pasidomėjau kam tėvų nuomone yra rengiami renginiai.

5 klausimu siekiau sužinoti ar tėvai žino, kaip galėtų prisidėti prie vaikų darželio planavimo proceso.

6 klausimu siekiau sužinoti daugumos tėvų nuomonę ar jie žino ir gauna naują švietimo informacija, ar jie yra informuojami.

Ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimas su šeima ypatumai

Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių.

Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės ne tik sąveikauja, bet ir pažįsta vienas kitą. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net ir rizikuodamas. Tik esant tokiam atsivėrimui, bendravimas turi prasmę.

Kas gi yra bendradarbiavimas?

Tai nėra toks lengvas klausimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, kadangi šiuo metu egzistuoja pernelyg įvairūs požiūriai ir nuomonės, aiškinant bendradarbiavimo reiškinį. Bendradarbiavimas – tai darbas kartu siekiant bendro tikslo. Bendradarbiaujant svarbu matyti ir jausti kitą, siekti susiklausymo, drauge artėti prie tikslo. Būtina jausti atsakomybę bendram darbui, visą laiką norėti, kad tikslas būtų pasiektas ir jo siekti. Jei darbo pabaigoje kiekvienas su džiaugsmu gali pasakyti: ”Tai mes padarėme”- iš tikrųjų buvo bendradarbiaujama (Butkienė, 1996m). Ką gi mes vadiname bendradarbiavimu?
Bendradarbiaudami žmonės daro vieni kitiems tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. Sėkmingas bendradarbiavimas – toks, kuris visiems jame dalyvaujantiems leidžia kiek įmanoma geriau patenkinti savo poreikius ir pasiekti tikslus. Svarbiausi gero psichologinio bendradarbiavimo požymiai: visi bendraujantieji jaučiasi esą svarbūs, vertinami, palaiko vieni kitus, dalijasi atsakomybe ir kartu sprendžia iškilusias problemas. Kaip teigia psichologai G.Allport ir R.Cattell žmogaus elgesį apskritai lemia asmenybės bruožai: atvirumas, sąžiningumas, emocinis pastovumas ir kiti. Kiti psichologai teigia, kad asmenybės bruožai tėra vienas iš veiksnių, lemiančių elgesį. Todėl galima teigti, kad bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo to, ar žmogus moka bendrauti, o to būtina išmokti, siekiant bendro tikslo – ugdyti ir auklėti vaiką. Bendras darbas, tikslų įgyvendinimas ir problemų sprendimas padeda geriau pažinti kitus ir save, numatyti jų ketinimus, išmokyti klausytis ir įsiklausyti, padeda išvengti vienpusiško ir netinkamo reagavimo.

Priešmokyklinio ugdymo siekiamybė – padėti vaikui įgyti kasdieniniam gyvenimui bei sėkmingam ugdymui mokykloje būtinų kompetencijų. Ši siekiamybė ir lekmia sąveikos su šeima ypatumus priešmokyklinėje grupėje.

LAIDUOTI VAIKO UGDYMĄ ir jo brendimą mokymuisi pirmoje klasėje priešmokyklinės grupės pedagogui yra nelengvas uždavinys. Jis nelengvas, todėl, kad:

• Labai trumpas vaiko ugdymosi laikotarpis šioje grupėje;

• Skirtingi vaikai: jų išsivystymo lygis, poreikiai, gebėjimų ypatumai, ugdymosi ir pasaulio pažinimo būdas;

• Skirtingas kiekvienos šeimos socialinis, ekonominis statusas bei kultūra;

• Skirtingas tėvų suvokimas ir lūkesčiai bei nuostatos dėl vaiko parengimo mokyklai.

Šie pagrindiniai ypatumai ir turėtų skatinti pedagogus jau nuo pat priešmokyklinės grupės lankymo pradžios kartu su tėvais išsiaiškinti, aptarti ir suderinti:

• Tarpusavio bendradarbiavimo tikslus ir uždavinius;

• Vaiko pasirengimo mokyklai samprata;

• Pagrindinius ugdymo ir ugdymosi grupėje būdus;

• Šeimos ir pedagogo lūkesčius bei susitarimus dėl vaiko ugdymosi;

• Požiūrį į penkerių šešerių metų vaikų ypatumus.

Šeimos ir priešmokyklinės grupės pedagogo bendradarbiavimo tikslai ir uždaviniai

Priešmokyklinę grupę lanko vaikai iš įvairiausių šeimų. Tai įpareigoja ugdymo instituciją, o ypač pedagogus siekti šių bendrųjų tikslų:

o susipažinti su šeimos socialine, kultūrine aplinka, ugdymo tradicijomis, vaiko vystymosi ypatumais. Priimti kiekvieną šeimą tokią kokia ji yra.

o atskleisti šeimai vaiko gyvenimo priešmokyklinėje grupėje ypatumus.

o stengtis sudaryti vaikui tokias sąlygas, kad jis saugiau jaustųsi tiek namie, tiek iki-priešmokyklinėje grupėje.

o tapti ugdymo proceso partneriais.

Bendradarbiavimo svarba ir nauda

V. Krumas, išanalizavęs daugelio mokslininkų (Coleman, 1966; Plowdent, 1967; Boger 1986) tyrimų rezultatus, padarė išvadą, kad „mokytojai būtinai turi keisti savo nuomonę apie tėvus ir jų auklėjamąjį potencialą, privalo nustoti galvoti, kad tėvai nesuinteresuoti savo vaikų pasiekimais, kad tėvai mokymo ir auklėjimo problemas gali spręsti tik mėgėjišku lygiu. Mokytojai/auklėtojai turi išmokti pripažinti tėvus kaip lygiaverčius mokymo ir auklėjimo proceso partnerius“

L. Stoll ir D. Fink įsitikinę, kad „siekdami remti vaikų mokymąsi ir tobulėjimą, tėvai ir mokytojai turi eiti išvien“. Jie pateikia Epstein (1995) parengtą vertingą schemą, kaip mokykla galėtų įtraukti tėvus į savo gyvenimą:

1) Tėviškai – kiekvienuose namuose padedama kurti tokią aplinką, kuri skatintų vaikus mokytis ir patartų, kaip tai daryti.

2) Bendraudama – aiškiai ir tiesiai informuodama tėvus apie savo veiklą, mokomąsias programas ir mokinių pažangumą.

3) Savanoriškai – naudodamasi tėvų ir bendruomenės pagalba ir ją skatindama.

4) Patardama tėvams, kaip padėti vaikams namuose rengti pamokas, užsiimti kita mokomąja programa ir su mokykla susijusia veikla.

5) Priimdama sprendimus – į šį procesą įtraukdama tėvus, taip pat skatindama juos vadovauti, kai aptariami svarbūs mokyklos/darželio reikalai.

6) Bendraudama su bendruomene – pasinaudodama tam tikrais jos ištekliais ir paslaugomis, kad padėtų šeimai ir mokiniams.

Darželio ir šeimos bendradarbiavimo svarbą įrodo ir pats ugdymo procesas. Juk šias abi institucijas jungia tas pats ugdomasis objektas – vaikas. Todėl būtinas ir vienodais reikalavimais pagrįstas pedagoginis poveikis, vienoda dorovinė pozicija. Jei tie poveikiai nesutampa, jei vaiką veikia du skirtingų vertybinių orientacijų auklėtojai, sunkėja pedagoginis procesas, t.y. labai sumažėja pedagoginio poveikio efektyvumas. Jeigu šeimoje auklėjimas netinkamas, žymiai lengviau padėti vaikui, kai mokytojai ir tėvai eina viena kryptimi – pasitardami, konsultuodamiesi ir diskutuodamiesi.

Mokytojų/auklėtojų ir tėvų bendradarbiavimas naudingas tuo, kad bendra veikla suartina tėvus su vaikais, kelia jų (ir mokytojų, auklėtojų) autoritetą.

Bendravimo principai

Kokios yra principinės nuostatos, kuriomis turėtų remtis šeimos ir ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimas? Būtų galima vardinti šias:

-ugdant vaiką, prioritetinis vaidmuo tenka šeimai;

-šeima ir darželis
pastangomis kuria atmosferą, palankiausią vaiko ugdymui;

-darželyje vaikas ugdomas, atsižvelgiant į jo auklėjimo šeimoje tradicijas, vaiko įgytą patyrimą, įpročius, nuostatas;

-darželis garantuoja kvalifikuotą vaiko ugdymą;

-tėvai gerbia auklėtojas, auklėtojos – tėvus;

-tėvai reikalauja iš auklėtojų kvalifikuoto pedagoginio darbo, auklėtojos iš tėvų- didesnės atsakomybės už vaiką.

Pasitikėjimo principai

– Informacija apie tėvus turi teikti patys tėvai ir tik pačius reikalingiausius duomenis.

– Užrašus apie vaikus ir jų šeimas gali skaityti tik įstaigos personalas bei specialūs konsultantai ir tik esant būtinybei.

– Konsultuojamasi su su kitomis socialinėmis tarnybomis tik gavus šeimos sutikimą ir neperžengiant jo ribėų.

– Renkama ir saugojama tik ta informacija, kuri tinkamai pasitarnaus tėvams.

Kas yra kas?

Užrašai keliaujantys iš darželio į namus ir atgal – kai namiškiams stinga laisvo laiko arba neturi telefono. Tokiems užrašams tinka paprasti sąsiūviniai, kuriuos vaikai papuošia ir atsineša į darželį. Rašoma bent kartą savaitėje apie vaiko sėkmes ir padėties pokyčius. Tinka bendradarbiavimui su tėvais kuriems nesunku mintis reikšti raštu.

Informaciniai laiškai – įrašomi renginiai, veiklos temos, kuo gali prisidėti tėvai, kaip tęsti temos plėtotę namuose. Rašoma karta mėnesyje.

Paramos grupės susibūrimas – kai kelios šeimos nori aptarti kokį klausimą: specialiųjų poreikių vaikų šeimos, tėčių grupė, vaikų su negalia, naujų vaikų tėvai, papildomo ugdymo būrelių tėvai.

Šeimos kambarys – jame gali būti įrengta biblioteka, būtų žaislų įmamų į namus, susirinkimų vieta. Nurodyti laiką kada kuo galima naudotis. Likusiu laiku bus kita paskirtis.

Šeimos ir auklėtojo bendravimo aspektai

Darželio ir šeimos bendradarbiavimo svarba akcentuojama daugelyje dokumentų. Lietuvos švietimo gairėse (1993m.) rašoma, kad darželio ir šeimos tarpusavio santykių sureguliavimas didele dalimi priklauso ir nuo pedagogo pasirengimo bendrauti su šeima, ir nuo jos bendrojo šeimos išprusimo. Šeimos pedagoginis išprusimas labai svarbi veikla. Ne kiekviena mama, o tuo labiau tėvas savarankiškai studijuoja pedagoginę literatūrą, todėl pedagogai turėtų būti tėvų konsultantai, privalantys juos išmokyti elgesio keitimo būdų, tuomet ir tėvai tai galės pritaikyti, keisdami savo ir vaikų elgesį. Tam ir reikalingas abipusis šeimos ir darželio bendradarbiavimas, kad tėvai ir pedagogai galėtų veikti išvien. Darželio pedagogų ir šeimos bendradarbiavimas naudingas ir tuo, kad bendra veikla suartina tėvus ir vaikus, kelia tiek tėvų, tiek pedagogų autoritetą. Negalima pasiekti gerų rezultatų atsiskyrus nuo šeimos, nes tėvai atlieka daugelį socialinių vaidmenų. Jie šeimoje įkvepėjai ir drąsintojai, padėjėjai ir palaikytojai, stebėtojai ir vertintojai, planuotojai ir organizatoriai, iniciatoriai ir dalyviai.

Kad šeimos ir darželio bendradarbiavimas būtų sėkmingas, pedagogas turi:

-pažinti ir nuolat tirti vaiko šeimą;

-sistemingai nagrinėti šeimos ir mikroaplinkos poveikį vaiko asmenybei;

-organizuoti bendrus darželio ir šeimos pedagoginius veiksmus vaikų auklėjimo ir ugdymo procese;

-skatinti tėvus aktyviau dalyvauti įstaigos gyvenime;

-pedagogiškai šviesti ir mokyti šeimą.

Įstaigos ir šeimos bendradarbiavimo sėkmė taip pat labai priklauso nuo pedagogo asmenybės, jo pasirengimo ir gebėjimų: mokėjimo suprasti ir atjausti, nedaryti skubotų išvadų, nesikarščiuoti, visus santykius grįsti pasitikėjimu, abipuse pagarba, bendru atsakomybės jausmu, o taip pat ir nuo tėvų noro, atsakingumo už vaiko ateitį, už būsimosios kartos dvasingumą, fizinį ir moralinį tobulumą. Auklėtojų ir tėvų teisingas atlikimas ypatingas tuo, kad auklėjimo rezultatai pastebimi ne iš karto, o padarytos klaidos sunkiai ištaisomos ir dažniausiai nelieka be atsako. Darželio pedagogai turėtų būti tarsi vedliai, vedantys ne tik vaikus, bet ir jų tėvus prie vertybių. Jie turėtų būti įsitikinę savo teisingumu ir jų atitikimu gėriui ir grožiui.

Darželio ir šeimos partnerystės problemos

Auklėtojai, mokytojai ir tėvai – dvi šalys, atsakingos už jaunosios kartos auklėjimą. Tačiau viena jų – auklėtojai turi reikalingą specialųjį išsilavinimą, o kita – tėvai – tokio išsilavinimo neturi, todėl pridaro nemažai vaikų auklėjimo klaidų. Tačiau kaltinti vien tėvus už visus vaikų neišsiauklėjimo trūkumus būtų ne tik nepedagogiška, bet ir neetiška. Šiandien susidariusi tokia atmosfera, kai abi pusės (tėvai ir mokytojai), atrodo, nelabai nori suprasti, koks iš tikro turi būti mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas, kas, kiek ir kam turi padėti. Remiantis įvairių mokslininkų, pedagogų tyrimais, gyvenimo patirtimi, galima įvardinti tokias abiejų institucijų partnerystės problemas.

1. Reti ir netikslingi tėvų ir auklėtojų susitikimai. Autorės daugkartiniai tyrimai parodė, kad klasių/grupių auklėtojai tiek individualiomis, tiek ir grupinio darbo formomis dažniausiai aptaria mokymosi ir drausmės klausimus, piniginius dalykus ir pan., o pedagoginiam švietimui bendra tėvų auditorija retai panaudojama. Kyla klausimas, kiek tai duoda tėvams naudos, kai tokių susirinkimų begalė.

2. Prastas tėvų požiūris į mokyklą/darželį ir
. Galima drąsiai teigti, kad tėvai į auklėtojus žiūri vaiko akimis. Vaikai, ypač judresni, delinkventiško elgesio, savo nusiskundimus (psichologinis teroras: šaukimas, kandžios pastabos ir pan.) parneša į namus. Kadangi jausmų niekas nuslėpti negali, tėvai stebėdami savo vaikus, išsiaiškina ir pedagogų elgesio trūkumus. Be to, šiuos trūkumus gali pabrėžti neapgalvoti tėvų susirinkimai, kai per juos auklėjimo problemos lieka neišsprestos, neaptartos.

3. Tėvų nenoras ar nesugebėjimas auklėti savo vaikų. Dažnai tėvų auklėjimas apsiribija vaiko sveikatos ir mitybos klausimais. Kur kas maažiau rūpinimasi psichiniu bei dvasiniu vaiko vystymusi. Ir tik tada, kai vaikas pradeda netinkamai elgtis, tėvai pradeda ieškoti priežasčių.

4. Nepakankama tėvų pedagoginė kultūra. Nuo pedagoginio „broko“ visiškai apsisaugoti negali ir darni šeima. Vien tik sutarimo, švelnumo ir meilės vaikams – noro matyti laimingus dar nepakanka geram pedagoginiam rezultatui pasiekti. Neturėdami pedagoginės patirties, reikiamų žinių, tėvai kartais nesugeba efektyviai perteikti tuos puikius charakterio, pasaulėžiūros bruožus, kurie jiems, kaip asmenybėms būdingi. Nepakankama pedagoginė kultūra neleidžia tėvams optimaliai išnaudoti šeimos auklėjamąjį potencialą.

5. Nesuderinti reikalavimai, kuriuos mokytojai ir tėvai kelia vieni kitiems. Yra mokytojų/auklėtojų, manančių, kad tėvai siunčia į mokyklą netikusius vaikus. Yra tėvų, kuriuos dažnai baugina mokykla ar darželis, ypač tuos, kuriuos mokytojai ar auklėtojai gąsdino, barė, kaltino. Be to, kiekvienos šeimos tikslai ir vertybės skiriasi. Jie gali skirtis ir nuo mokytojo bei mokyklos ar darželio tikslų ir vetybių.

6. Tėvų ir mokytojų/auklėtojų bendradarbiavimą sunkina grynai psichologinės priežastys – mokytojai/auklėtojai neįvertina tėvų pagalbos tiek mokymo tiek auklėjimo srityje. Jie laiko save pedagogikos ekspertais, o tėvus – geriausiu atveju tik megėjais, kuriems esą pedagoginės problemos neįdomios.

7. Neįvairios auklėtojo ir šeimos bendradarbiavimo, pedagoginio tėvų švietimo formos. Norint ugdyti tėvų bendravimo kultūrą, tobulinti šeimos narių tarpusavio santykius, norą daugiau sužinoti ir įvertinti savo kaip auklėtojo veiklą ir ateities perspektyvas, sudaryti sąlygas kolektyviai spręsti vaikų auklėjimo problemas reikalingos įvairios pedagoginio švietimo formos: klausimų – atsakimų vakarai, disputai, dalykiniai žaidimai, reglamentuotos diskusijos, atvirų durų dienos, konsultacijos, konferencijos ir kt.

8. Tėvai nėra tikri darželio ar mokyklos šeimininkai, auklėtojų pagalbininkai. Reikėtų, kad auklėtojai patikėtų ir tėvų aktyvo reikalingumu ir naudingumu, kad jame natytų tikrą savo pagalbininką, auklėjamojo darbo tikslų ir bendrųjų mokyklos reikalų įgyvendintoją, tėvų ir mokyklos tarpininką.

Apibendrinus išvardintus trūkumus, norisi prisiminti A. Faber ir E. Mazlish žodžius: „It tėvų ir mokytojų pastangos bus veltui, jei jie nesujungs savo jėgų ir kartu nesinaudos tais metodais, kurie padėtų įgyvendinti jų geranoriškus siekius“. Taigi viena aišku, kad, siekdami remti vaikų mokymąsi ir tobulėjimą, tėvai ir mokytojai turi veikti išvien, negalima pasiekti gerų rezultatų atsiskyrus nuo šeimos, ypač tokiu metu, kai socialinėje aplinkoje ryškus laisvės ir atsakomybės nesupratimas arba neteisingas interpretavimas. Visiem turi būti žinoma tiesa, kad yra sunkiausia perauklėti. Lengviau auklėti, išmokyti, bet ne perauklėti.

Bendradarbiavimo formos

Galimi bendravimo su šeima būdai.

Viena svarbiausių ugdytojų užduočių – bendrauti su šeima. Visos šeimos rūpinasi vaikais ir nori, kad jiems gerai sektųsi. Darželio veikla yra pirmieji vaiko už šeimos ribų patirti įspūdžiai, todėl namiškiai geidžiažinoti apie vaiko pažangą.

Reikia laiko, kad atsirastų atviras, abipusiu pasitikėjimu paremtas bendravimas.

BENDRAVIMAS SU ŠEIMA

– NEFORMALUS

o pokalbiai atvedant ir pasiimant vaikus;

o trumpos rašytinės žinutės;

o užrašai keliaujantys iš darželio į namus ir atgal;

o tėvai grupėje: stebėtojai, dalyviai;

o ugdymo priemonių gamyba ir žaislų taisymas;

o skelbimų lenta grupėje;

o informaciniai laiškai;

o šventės, pramogos, spektakliai, vakaronės;

o ekskursijos su vaikais ir jų tėvais;

o parodėlės;

o padėkos;

o grupės, darželio aplinkos gražinimas, įrenginių taisymas;

o pagalba, įgyjant žaislų, priemonių,

o pagalba, puoselėjant ryšius su vietos, miesto ar rajono bendruomene;

o šeimų tarpusavio pagalba;

o paramos grupių veikla;

o tiesiogiai nesusijęs su ugdymo procesu tėvų ir pedagogų bendravimas.

FORMALUS

o apsilankymai šeimoje;

o bendravimas su tėvais, seneliais, vaikais, namuose;

o šeimos dalyvavimas grupės veikloje;

o atvirų durų dienos;

o šeimos kambarys;

o tėvų dalyvavimas ugdymo procese;

o informacinio pobūdžio susirinkimai;

o pedagogų ir tėvų organizuojami grupės tėvų susirinkimai, seminarai;

o tėvų komiteto veikla, įvairinant grupės ir įstaigos gyvenimą;

o ataskaitos;

o anketos;

o projektai;

o dalykiniai įstaigos tarybos susirinkimai;

o paramos grupės susibūrimas;

Neformaliai ar formaliai bendraujant su šeimomis pedagogas privalo išsaugoti konfidencialumą. Jį galima apibūdinti kaip informacijos, kurią jums suteikė kuris
nors šeimos narys neskelbimą.

Darželio kolektyvas įsipareigoja neskleisti informacijos, kurią tėvai raštu ar žodžiu suteikia pedagogams.

Lentelė Nr.1.

TĖVŲ

SUSIRINKIMAI

TĖVŲ PEDAGOGINIS –

PSICHOLOGINIS

ŠVIETIMAS

INFORMACIJOS

SKLAIDA

ANKETOS

KITA

PAGALBA

INDIVIDUALUS

DARBAS

ĮVAIRIOS

ŠVENTĖS, VAKARONĖS, IŠVYKOS,

KT. RENGINIAI

TĖVŲ

KAMPELIAI

BENDRADARBIAVIMO

SU TĖVAIS FORMOS



Tėvų susirinkimai

KAIP SĖKMINGAI RENGTI SUSIRINKIMUS

– Jauki, patogi aplinka;

– Pakviesti žodžiu ir raštu;

– Skirti laiko pasišnekučiuoti šeimoms tarpusavyje;

– Pranešimai trumpi;

– Nedalyvaujantiems parašyti žinutę kas aptarta, sutarta;

Viena iš šeimos ir ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimo formų yra tėvų susirinkimas. Nesuklysiu pasakydama, kad tėvų susirinkimo metodika nė kiek ne lengvesnė už ugdomosios veiklos metodiką. Gal net sudėtingesnė? Mat į tėvų susirinkimą ateina skirtingų profesijų jaunos ir vyresnės moterys, vikrūs vaikinai ir

solidūs šeimos tėvai. Auklėtojai iškyla nelengvas darbas – siekti lygiavertės partnerystės. Man darželyje darbo metu tai ypač sunku pasiekti, esu vis tik nauja darbuotoja dirbanti penktą mėnesį. Sunkiausias darbas atitenka pagrindiniai auklėtojai, tačiau savo pasitikėjimo siekimu dalyvauju visuose renginiuose ir kiek galiu padėti padedu.

Labai svarbu, kad susirinkime dalyvautų kuo daugiau tėvų. Manau, kad tai priklauso ne tik nuo tėvų pareigingumo, bet ir nuo to, kaip tėvai yra kviečiami į susirinkimą. Tai gali būti ne tik paprastas skelbimas lentoje, kviečiantis tėvus į susirinkimą, nurodant jo datą bei dienotvarkę. Tėvus labiau sudomina, pavyzdžiui, pačių vaikų paruošti kvietimai, į kurį auklėtoja įklijuoja kvietimo tekstą. Tokių įvairesnių kvietimo formų galėtų būti ir daugiau. Puikus būdas kuo daugiau sukviesti tėvelių į susirinkimą – tai yra vaikų dalyvavimas: pvz.: įvairūs vaikų koncertėliai, spektakliukai, išmoktų eilėraščių deklamavimas ir t.t. Į tokį susirinkimą paprastai susirenka beveik visi tėvai, netgi ateina seneliai ir močiutės.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3487 žodžiai iš 6790 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.