Ikisokratikai natūrfilosofai
5 (100%) 1 vote

Ikisokratikai natūrfilosofai

Ikisokratikai natūrfilosofai

Pirmieji graikų filosofai vadinami natūrfilosofais, nes jiems labiausiai rūpėjo gamta, jos reiškiniai. Jog “kažkas” yra amžina, jiems atrodė natūralu, bet keista, kaip gamtoje vyksta kitimas, pvz. materija virsta gyvybe. Turi būti pirminė medžiaga, esanti anapus kitimo. Tyrinėdami gamtą natūrfilosofai atmetė mitus, išlaisvino filosofiją nuo religijos, žengė žingsnį mokslinio mąstymo link. Apie pirmuosius graikų filosofus žinome tik iš Aristotelio, gyvenusio pora šimtmečių vėliau, raštų.

• Mileto filosofai: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas.

Miletas – Mažojoje Azijoje buvusi graikų kolonija. Talis išmatavo Egipto piramidžių aukštį pagal savo šešėlį, apskaičiavo saulės užtemimą 585 m. pr. Kr. Visa ko pagrindu laikė vandenį. Galbūt jis manė, kad ten atsiranda gyvybė ir vėl virsta vandeniu. Svarstė, kaip vanduo gali virsti ledu ir garais, po to – vėl vandeniu. Po lietaus pasirodo varlės ir sliekai. Talio posakis “visur pilna Dievų” – žemėje pilna “gyvybės daigelių”, mažų ir nematomų.

Anaksimandas teigė, kad mūsų pasaulis yra vienas iš daugelio, kurie atsiranda ir išnyksta “neapibrėžtyje”. “Neapibrėžtis” – mums nepažįstama materija, ne vanduo, o kažkas “neapibrėžta”.

Anaksimenas (apie 570 – 526 m. pr. Kr) pirmine medžiaga laikė orą arba garus. Jo manymu vanduo – sutirštėjęs oras. Lyjant vanduo sunkiasi iš oro. Ištirpus ledui – lieka žemių ar smėlio. Ugnis – išretėjęs oras. Tai iš oro atsiranda vanduo, žemė ir ugnis. Visų keturių elementų reikia gyvybei atsirasti.

Visi trys Mileto filosofai pripažino tik vieną pirminę medžiagą, o kaip ji virsta kita, pavadino kitimo problema.

• Elėjiečiai. Parmenido racionalizmas.

Garsiausias iš visų elėjiečių, gyvenusių apie 500 m. pr. Kr., buvo Parmenidas (apie 540 – 480? m. pr. Kr.), Elėjos (Pietų Italija) filosofinės mokyklos įkūrėjas. Teigė, kad viskas, kad egzistuoja, yra amžina. Niekas iš nieko neatsiranda; tai yra kas yra, negali pavirsti į nieką. Niekas negali virsti kažkuo kitu; neįmanomas tikras kitimas. “Būtina sakyti ir mąstyti esamybės buvimą, nes yra būtis, o nieko nėra …<…> Juk niekada nepavyktų priversti nesamybių būti … <…> Esamybė neatsiradusi ir nežūvanti, ištisa, vienatinė ir nevirpanti bei nesibaigianti; [jai] nei kada “buvo”, nei “bus”, kadangi yra dabar išsyk visa, viena, tolydi …”. Tačiau Parmenidas matė, kad gamta nuolat kinta. Juslės tam pritarė, bet priešinosi protas. Parmenidas pasirinko protą, racionalizmą.

Mes sakome: “nepatikėsiu, kol nepamatysiu savo akimis”. Parmenidas netikėjo pamatęs. Jis laikė pareiga išsiaiškinti visas “juslinės regimybės formas”. Jis tikėjo, kad vienintelis pažinimo šaltinis – protas.

“Beveik visi didieji Vakarų mąstytojai buvo metafizikai, peržengė “šį pasaulį” – tarsi – būties vienovę – ir žengė į meta-daiktų erdvę” (A. Šliogeris). Pirmasis į grynąją būtį be priemaišų žengė Parmenidas, nubrėžęs pamatines metafizinio mąstymo gaires. Forma, saikas, daiktiškumas – būties “atributai”.

Hėrakleitas (Nieko nėra amžina, “Dievas” ir “Logos”).

Apie 544/540 – 480? m. pr. Kr. gyveno Efese, Mažojoje Azijoje. Pagrindine gamtos savybe jis laikė kitimą. Niekas nestovi vietoje, viskas juda ir nieko nėra amžina. Negalima dukart įbristi į tą pačią upę, nes antrąkart ir aš, ir upė jau esame kiti. Pasaulis pilnas nuolatinių priešybių: sotis – alkis, žiema – vasara, diena – naktis, karas – taika, gėris – blogis – visa yra vienio, visumos dalys. Dievas – tai ne graikų mitologiniai dievai, jis reiškiasi kintančioje ir pilnoje priešybių gamtoje, tai kažkas, apimantis visą pasaulį. Visumos, vienybės patirtis gimsta iš pasaulio priešybių vienybės suvokimo. Dievas kinta; žmogus jį gali suvokti tik “sumaišytą su smilkalais”, įgijusį ribotą pavidalą, tik subjektyviai, tarsi “malonų kvalą”, rituališkai slėpiningu būdu atkartojant tikrovės sąrangą: “amžina gyva ugnis”. Hėrakleito kalboje Dievo sinonimas yra graikiškas žodis “Logos” (protas , žodis, dvasia, matas, posakis, gandas ir t.t.). Logos – universalus dėsnis, “visa, kas randasi” – visuotinis vieningas ontologinės tikrovės pagrindas, vieninga prasmė. “Visa yra viena”. Žmogus turėtų paklusti Logosui, jis su juo bendrauja be paliovos, kaip su tikrovės tekstu, jis taip arti ir sykiu taip toli nuo tikrovės pagrindo. Žmonės Logosą patiria fundamentaliausiu, betarpiškiausiu, intymiausiu būdu, bet “patirdami į nepatyrusius panašūs”, “nusisuka nuo to, kas bendra”, tarsi užmiega savo nuomonių pasaulyje. “Kiekvienas miegantis nusisuka į savišką pasaulį” (“Fragmentai. Apie gamtą”).

Hėrakleito Logos išreiškia ir įkūnija jo tekstas, sudarantis vieną kontinuumą su pasauliu. Jo filosofija kupina sąmoningos poetikos, dviprasmybių, atspindinčių vienijantį, iš daugio vienybę kuriantį logos pobūdį. Hėrakleito fragmentuose dažni chiazmai – Abba pavidalo dariniai – simetrija, tapatybė netapatybėje ir priešybių vienybė. Pats Hėrakleito mąstymas chaotiškas, vedantis prie priešybių vienybės suvokimo, kuriame glūdi tam tikras interpretacijos veiksmas. Mąstytojo atžvilgiu vienio įžvelgimas per pasaulį
yra išmintis. Visa ko vienis yra transcendentiškas, nuo visų atsiskyręs; tikrovės pobūdis dviprasmiškas: nei atviras, nei paslėptas, o ženkliškas; apie jos pažinimą Herakleitas kalba “mįslės minimo” terminais.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 844 žodžiai iš 1649 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.