Nors anglies dioksidas yra nenuodingas, jį galima priskirti prie atmosferą teršiančių medžiagų. CO2(d) kiekio padidėjimas atmosferoje gali sutrikdyti šiluminę pusiausvyrą Žemėje. Anglies dioksidas atmosferoje leidžia saulės energijai šilumos pavidalu pasiekti Žemę. Tai vadinama šiltnamio efektu. Jei jo nebūtų, šiluma atspindėtų ir grįžtų atgal į erdvę. Žemės atmosfera yra skaidri regimiesiems ir daliai ultravioletinių Saulės spindulių. Žemės paviršius sugeria šiuos spindulius ir įšyla. Šiluminiai spinduliai vadinami infraraudonaisiais. Dalis sugertos šilumos infraraudonųjų spindulių pavidalu vėl išspinduliuojama į kosmosą. Kai kurios atmosferos medžiagos (pirmiausia CO2 ir vandens garai) sugeria infraraudonuosius spindulius, t.y. sulaiko šilumą. Atmosferą galima palyginti su milžinišku šiltnamiu, kuriame temperatūra yra aukštesnė, nei išorėje, todėl šilumos kaupimo atmosferoje procesas (8.9 pav.) vadinamas šiltnamio efektu. Šis reiškinys yra labai svarbus, be jo Žemė atšaltų tiek, kad prasidėtų ledynmetis. Deja, CO2 kiekis ore nuolat didėja. Nuo 1880 iki 1980 m. jis padidėjo nuo 275 iki 339 ppm. Dabar jis yra apie 350 ppm (8.10 pav.). Anglies dioksidas kaupiasi dėl dviejų priežasčių: medienos, akmens anglių, gamtinių dujų, benzino deginimo ir tropinių miškų nykimo. Sumažėjus miškų plotams, mažiau CO2 sunaudojama fotosintezei. Manoma, kad kaupiantis anglies dioksidui, daugiau šiluminės energijos liks atmosferoje, todėl keisis Žemės klimatas, prasidės visuotinis atšilimas. Kai kurie mokslininkai mano, kad dvigubai padidėjus CO2 koncentracijai ore, vidutinė temperatūra Žemėje padidėtų nuo 1,5 iki 4,5 °C. Jei anglies dioksido kaupimosi tempai nesumažės, tokio padvigubėjimo galima laukti XXI amžiaus viduryje
Daugelis specialistų teigia, jog vienintelis teisingas būdas sumažinti šiltnamio efektą – gaminti kuo mažiau anglies dioksido. Deja, yra daugybė kitokių ,,šiltnamio dujų“. Be to, kai kurie mokslininkai yra įsitikinę, kad jokio klimato atšilimo nėra.
Mokslininkai mano, kad svarbu tik sumažinti sieros dioksido kiekį bei anglies dioksido perteklių atmosferoje. Tai galima padaryti deginant mažiau kuro.
Oro Okeanijos platybės aplink mūsų planetą yra milžiniškos ir sveria apie 5000 trln. t; vienam žmogui tenka apie 2,5mln. t oro. Žmonijai nepaprastai svarbu, kad būtų išlaikyta deguonies pusiausvyra, ypač tuose regionuose, kur ji rimtai pažeista. Tik per pastarąjį šimtmetį sunaikinta 245 mlrd. t deguonies ir vietoj jo išmesta į atmosferą 360 mlrd. t anglies dioksido.
Deguonis chemiškai nepaprastai aktyvus ir dėl to nuolat jungiasi su įvairiomis medžiagomis, oksiduoja jas. Šitaip jis nuolat save naikina, nors tam tikromis sąlygomis gali ir atsinaujinti. Šiuo požiūriu deguonis labai skiriasi nuo vandens ar naftos, kurie išsilaiko gamtoje visiškai nekisdami.
Esant dabartiniam technikos lygiui, žmonija sunaudoja deguonies dešimt kartų daugiau, negu per metus jo pagamina visas planetos žaliasis apdangalas. Nafta, dujos ir anglys, kurias žmogus iškėlė į planetos paviršių, irgi naikina atmosferos deguonį. Jis reikalingas deginant šiukšles, įvairias atliekas, šiaudus laukuose ir sausas žoles savanose bei stepėse. Žmogus per 24 valandas suvartoja 360l deguonies.
Tik augalija atnaujina deguonį atmosferoje. Bet deguonies atmosferoje nemažėja. Amerikos mokslininkai priėjo išvadą, kad Žemė turi dar vieną deguonies šaltinį – vandens garus, kurie aukštutiniuose atmosferos sluoksniuose veikiami saulės ultravioletinių spindulių susiskaido į deguonį ir vandenilį.
Klimatą gali keisti ir garai, patenkantys į atmosferą. Vandens aušinimo bokštai greitai garina vandenį ir padeda susidaryti rūkui.
Vandens garų pėdsaką, kurį palieka skrendantis reaktyvinis lėktuvas, sudaro užterštos medžiagos, ir jos taip pat veikai klimatą. Lėktuvai išmeta į aukštutinius atmosferos sluoksnius daug anglies dioksido, vandens garų ir smulkių cheminių dalelių. Mokslininkai mano, kad nuo intensyvaus oro susisiekimo virš Atlanto ir jo pakrančių dešimt procentų padidėja debesuotumas. Turint galvoje, jog debesys efektyviausiai žemina temperatūrą virš žemės paviršiaus, galima sakyti, kad penkiais procentais padidėjus debesų dangai, gali vėl susidaryti panašios sąlygos, kokios buvo ledynmečio epochoje. Kai kurie mokslininkai teigia, kad intensyvus oro susisiekimas du kartus padidina debesuotumą ties tomis sritimis, kur dažnai skraido lėktuvai.
Tačiau daugumos pasaulio mokslininkų požiūris priešingas. M.Budikovas rašo, kad padidėjęs anglies dioksido kiekis atmosferoje sukuria vadinamąjį oranžerijos efektą: atmosfera praleidžia saulės spindulius, bet priešinga kryptimi neišleidžia šilumos. Nuo to didėja temperatūra Žemės paviršiuje. Bet į atmosferą patekusios dulkės ir jos sudėties kaita prisideda prie atšalimo. Be to, Žemės paviršius šyla nuo padidėjusio energijos vartojimo.
Budikovo nuomone, žemės paviršiaus temperatūra didėja geometrine progresija; pagrindinė priežastis-atmosferos atspindėjimo savybė. Planeta gali per daug įkaisti ir nuo atmosferos terminės apkrovos. Išsivysčiusią pramonę turintys kraštaidabar gamina teik šilumos, kiek priima iš Saulės. Be to, atmosferoje be paliovos daugėja anglies dioksido, kuris
gali sukelti perkaitimą. Deginant kurą, į atmosferą kasmet patenka mažiausiai 10trl. t anglies dioksido. Ore esti ir natūralaus anglies dioksido, kurį teikia vulkanų dujos, karštosios versmės, žmonių ir gyvulių kvėpavimas…
Anglies dioksidas nuolatos cirkuliuoja tarp atmosferos ir vandenyno. Vandenynuose jo susikaupia 60 kartų daugiau negu ore susikoncentravusiose dujose. Kiekvienais metais flora ištraukia iš oro apie 160mln. t anglies dioksido. kiekvienais metais žemės plutos paviršiuje skaidosi klinčių sluoksniai, išskirdami anglies dioksidą. Šitaip funkcionuoja gamta, bet pastaruoju metu įvyko žymių pakitimų.
Žalioji augalija daugelyje planetos regionų badauja. Mūsų laikais anglies atmosferoje vis daugėja. Per pastarąjį dešimtmetį anglies padaugėjo 0,2 procento. Kodėl badauja flora, moksliškai nepaaiškinama, bet tai signalas, kad biosferos apykaitos mechanizmas sutriko.