Ignius Šeinius – XIX a.pab. – XX a. lietuvių rašytojas – impresionistas. Žymiausiais jo kūrinys – “Kuprelis”. Būtent šio romano ištrauka ir bus analizuojama. Ketvirtajame skyriuje, kuris bus nagrinėjamas, daugiausia dėmesio skirta malūnui ir Kupreliui, todėl jie bus labiau akcentuoti.
Pirmiausia I.Šeiniui, kaip ir kitiems šios modernizmo srovės atstovams, svarbiausia padaryti skaitytojui įspūdį, pagauti, užfiksuoti nuostabią, unikalią akimirką. Tokių momentinių dalykų, kaip “pro plyšius įsiveržę nubaltinti spinduliai”, rašytojas ieško gamtoje, kiekviename jos atokvėpyje, nes gamta – labiausiai kintantis elementas.
Panašiais principais I.Šeinius vadovaujasi ir aprašydamas malūną – visos istorijos pasakojimo vietą. Jis pasirinktas neatsitiktinai. Kaip jau minėjau, rašytojui labai svarbus įspūdis, bet ne ką mažiau ir paslaptingumas. Jį kaip tik ir sukuria malūnas. Prisiminkime tautosaką. Ten malūnas – mistiškumo, paslapties simbolis, siejamas su velniais, dvasiomis. I.Šeinius paslaptingumą išreiškia spalvomis. Kadangi impresionistai labiau mėgsta tamsius tonus, prieblandą nei vaiskius, gyvus atspalvius, tai ir I.Šeinius malūną spalvina blankiomis spalvomis. Labiausiai akcentuoja baltą, kuri ir tamsą nubaltina. Visgi rašytojas pamini ir kitas spalvas – spinduliai “virpančiomis spektro varsomis žvilga”.
I.Šeinius vartoja ir kitas menines priemones, Deja, jų nėra daug, vos kelios. Viena tokių – personifikacija. Ji vartojama vienam malūno elementui – vorams – apibūdinti. Šie gyviai “šokdami juose {voratinkliuose}gyvena ir šokių nuotaikoj miltais įdulkintas muses gaudo”. Ši priemonė pagyvina, suteikia –žaismingumo visai ištraukai. Rašytojas, siekdamas I kūrinį “įnešti” daugiau dinamiškumo, vartoja “judrius” veiksmažodžius ar jų formas: “įsiveržę”, “bėgioja’, “supas”, “gaudo” ir kitus.