Impresionizmas3
5 (100%) 1 vote

Impresionizmas3

IPRESIONIZMAS

Ištikimybės gamtai principą išpuoselėjo XIX a.. aštuntojo dešimtmečio meno kryptis. Ši kryptis pavadinta impresionizmu. Pirmiausiai ji susiformavo prancūzų tapyboje kaip priešprieša soloniniam akademizmui; vėliau reiškėsi daugelio Europos šalių dailėje, literatūroje, muzikoje, teatre. Impresionizmo pagrindas – įsitikinimas, kad viskas pasaulyje nuolat kinta ir tikra yra tik tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia konkrečią akimirką. Impresionistų kūrybai būdinga trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių, intymių pergyvenimų perteikimas. Vaizdus detales kūrinyje sieja ne mintis o nuotaika. Impresionistai stengėsi atspindėti drobėje įspūdžių, kuriuos patirdavo stebėdami gamtą, realų gyvenimą, akimirkas. Jie tvirtino, kad joks dailininkas iki šiol nevaizdavo gamtos taip, kaip ją iš tikrųjų mato – visi daiktai paveiksle būdavo vaizduojami vienodai tiksliai. Iš tikrųjų žmogaus akis aiškiai pamatyti tegali tik nedidelę dalį daiktų, patekusių į regos lauką. Visa kita pranyksta nenusakomam šviesų ir spalvų žaisme. Todėl impresionistai atsisakė ryškių kontūrų ir tamsių šešėlių. Jie vaizdavo ne tiek pačius daiktus, kiek juos supančią šviesą ir atmosferą. Noras “pagauti šviesą teptuko galiuku” privertė juos dirbti gamtoje, po atviru dangumi, tapyti iš natūros. Jie naudojo šviesias grynas spalvas, dažus ant drobės tepdavo lengvai, mažais į kablelius panašiais potėpiais. Į paveikslą žiūrint iš toliau, tokios šviesos dėmelės susiliedavo į reikiamą toną, sukurdavo šiltą vasaros dieną virpančio oro įspūdį. Kai kuriuos šviesos perteikimo pavyzdžius impresionistai rado romantiko Delakrua ir anglų dailininkų Konstablio ir Ternerio tapyboje.

Impresionistai daug naujo įnešė ir į paveikslo kompoziciją. Ankstesni paveikslai buvo kruopščiai apgalvoti, ramūs, todėl neretai veikiantieji asmenys atrodė tarsi tyčia pozuotų. Impresionistai komponavo paveikslą taip, lyg tai būtų atsitiktinai paimtas gabalėlis tikrovės. Dažnai paveikslo kraštas tarsi nukirsdavo žmogaus figūrą arba kokį nors daiktą.

Savo paveikslams impresionistai neieškojo kokių nors intriguojančių žaismingo turinio siužetų. Jie tapė įprastus daiktus, peizažus, miesto vaizdus, savo amžininkus. Aišku, kad po to, kai XIX a. dailininkai vaizdavo tik seniai praėjusius laikus ir tolimas šalis, šiuolaikine realybe dvelkiantys paveikslai tiesiog gaivino.

Kita vertus, impresionistai tikrovę vaizdavo lyg ir be aistros, stengdamiesi maksimaliai tiksliai perteikti tik išorinę, matomą pusę. Norėdami parodyti praeinančių akimirkų ir besikeičiančio oro bei apšvietimo reikšmingumą, jie pradėjo tapyti tuos pačius motyvus atskirais dienos ir metų laikais, t.y. kūrė skirtingo kolorito ir nuotaikos paveikslus.

Impresionistams prireikė primygtinai ginti savojo meno principus. Kadangi jų darbai nebuvo priimami į oficialias parodas, kelias parodas surengė jie patys. Kritika ir publika sutiko jas labai priešiškai, negilėjo įžeidimų ir patyčių. Impresionistų paveikslų novatoriškumas ir ypatingas žavesys susilaukė įvertinimo tik po kelių dešimtmečių, kai patys dailininkai jau buvo pasenę. Dabar jų paveikslai labai vertinami ir priskiriami geriausiems pasaulio meno kūriniams.

Eduardas Mane (1832-1883) gimė Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Turėjo dar tris brolius. Tėvas norėjo, kad sūnus studijuotų teisę, tačiau pats jaunuolis labiau buvo linkęs prie meno, o ypač tapybos. 1844 Mane įstoja į Roleno koledžą. Mokslai jam nesiseka. 1847 jis nesėkmingai laiko egzaminus į Aukštąją jūrų mokyklą. Kitų metų gruodį Mane išplaukia laivu “Havaras ir Gvadelupa”. Nuo 1849 vasario 5 d. iki balandžio 10 d. Mane – Rio de Žaneiro uoste. Į Prancūziją grįžta birželio 13 d. 1850 metais įstoja į Tomo Kutiuro studiją. Prasideda jo meilės ryšys su Siuzana Lenhof. 1858 Mane nutapo “Berniuką su vyšniomis” ir pradeda “Absento gėrėją” , tačiau Salone žiuri atmeta “Absento gėrėją”. 1860 Mane nutapo “Muziką Tiuilri sode” ir dvi drobes, kurios bus priimtos į 1861 m. Saloną : savo tėvų portretą ir “Gitarero”, kuris susilaukia Salone didelio pasisekimo. Mane gauna pagyrimą. 1862 Mane karštligiškai ruošiasi kitam Salonui. Nutapo “Lolą iš Valensijos”, “Pusryčius ant žolės”.1863 kovo mėnesį Mane ekspozicija Martine galerijoje; ji kelia pasipiktinimą. Salono žiuri atmeta “Pusryčius ant žolės” ir dvi kitas Mane drobes. Jos eksponuojamos Nepriimtųjų salone ir sukelia didžiulį skandalą. Mane nutapo “Olimpiją”. Spalio mėnesį Olandijoje jis atšvenčia vestuves su Siuzana Lenhof. 1864 Mane eksponuoja Salone “ Epizodą iš bulių kautynių” ir “Angelus prie Kristaus kapo”, kurie labai iškritikuojami. 1865 Salone kyla skandalas dėl “Olimpijos” , o Mane išvyksta į Ispaniją. 1868 Mane nutapo Emilio Zola portretą, kuris išstatomas Salone kartu su “Moterimi su paūga”; rudenį nutapo “Balkoną”. 1870 Mane išstato Salone Evos Gonzales portretą ir “Muzikos pamoką”. 1873 jis išstato Salone “Bokalą alaus”, susilaukusį milžiniško pasisekimo. Dėl to “Gerbua” kavinėje kyla nepasitenkinimas. Sekančiais metais Mane atsisako dalyvauti parodoje, kurią ruošia jo draugai Mone, Dega, Pisaro, Berta Morizo, Renuaras ir kt.- tai pirmoji
pagal datą impresionistų paroda. 1875 Mane nutapo “Dailininką” ir “Baltinius”. Nukeliauja į Veneciją. 1876 Salono žiuri nepriima “Dailininko” ir “Baltinių”. Jis juos eksponuoja savo dirbtuvėje; jų pasižiūrėti suplūsta 4000 žmonių. 1877 Salone žiuri priima Foro portretą, bet atmeta “Naną” dėl jos “amorališkumo”. Po 2 metų jis eksponuoja Salone “Valtyje” ir “Oranžerijoje”. 1881 Mane gauna antro laipsnio medalį ir tampa hors concours. 1882 metais vyksta paskutinė Mane paroda Salone: eksponuoja “Pavasarį” ir “Foli-Malmezone”. Sveikata vis blogėja ir jis surašo testamentą. 1883 Mane kairiojoje kojoje prasideda gangrena. Balandžio 19 d. ji amputuojama; 30 d. jis miršta.

Jauno prancūzų dailininko E.Mane(1832-1883) paveikslas “Olimpija” (Paryžius, Luvras) sukėlė publikos pasipiktinimą ne dėl mergaitės nuogumo, bet dėl kitų priežasčių. 19 a. vid. ir 2-os pusės Prancūzijos ir Europos dailėje vyravo vadinamoji saloninė akademinė kryptis.

“Olimpija”- tai ne kilminga deivė, ne aristokratė, o paprasta Paryžiaus gatvių dukra, pozuotoja Viktorina Meran. Be to, ši mažutė Olimpija visiškai nesidrovėjo savo paprastumo ir nuogumo. Priešingai, jos tiesus ir giliai persmelkiantis žvilgsnis vertė gėdytis visus tuos, kurie ją akiplėšiškai apžiūrinėjo parodos salėje, o taip pat ir gyvenime. Jos trapaus ir gražaus kūno pora tarytum atsiribojo nuo aplinkos, nuo viso to, kas vertė paklusniai vaidinti nedėkingą vaidmenį. “Olimpija”- tai viešas žmogaus apsivalymas ir išsilaisvinimas. Vėliau prie šio siužeto grįžo Sezanas, beatodairiškai drąsiai nutapęs “Moderniąją Olimpiją”.

Būtent aiški autoriaus simpatija paprastai merginai ir pastarosios žmogiškas išdidumas, nepriklausomybė, o taip pat paveikslo forma taip smarkiai nepatiko to meto miesčioniui, oficialiajai meno kritikai. Paveikslas dvelkė šviežumu, nuoširdumu, buvo betarpiškai suvokiamas.

1903 m. Andre Fontenas klausė, ar tik Mane savo “Olimpijoje” nenorėjęs “mums perteikti kartėlį, kurį pats jautė, žiūrėdamas į beveik negeidulingą, parsiduodantį ir uždarą gyvenimą”. Polis Valeri 1932 m. prakalboje Mane ekspozicijos Oranžerijoje katalogui rašė: “Olimpija”… skleidžia šventą siaubą… Ji- skandalingas stabas, liūdno visuomenės slėpinio galybė ir viešas pasireiškimas…Tobulai tyri bruožai pridengia didžiausią Netyrumą, reikalaujantį romiai ir naiviai paniekinti bet kokį gėdos jausmą. Ji, bestiališka vestalė, pasiskyrusi absoliučiai nuogybei, primena, kaip daug pirmykštės barbarybės ir ritualinio animališkumo tebeslypi ir tebėra išlikę didmiesčio prostitucijos papročiuose ir veikloje”. Kiek uoli, tiek ir beprasmė retorika.

E. Mane buvo ne pirmas ir ne vienintelis dailininkas, tuo metu ryžtingai gaivinęs meno ryšį su amžininkų gyvenimu, kūręs laiko dvasią atliepiančius paveikslus.

Mane labai mėgo tapyti savo meto buitines scenas, paryžiečių minią, godžiai besiklausiančią parko orkestro, restoranus, kabaretus ir panašiai.

Paskutinysis Mane darbas “Foli-Beržer” baras”(London, Kurto institutas) yra savotiškas kristalas, kuriame atsispindi visa jo kūryba – gyvenimiškai drąsi ir žmogiška tapyba. Ji atnešė autoriui ne tik ilgai lauktą amžininkų pripažinimą, suteikė jam pirmojo modernisto vardą, bet, dar svarbiau, padėjo pamatus naujai, gaiviai ir veržliai impresionizmo krypčiai.

Tarp dailininkų, kurie pritarė Manė ir drauge plėtojo jo idėjas, buvo atkaklus jaunuolis iš Havro Klodas Monė (Claudet Monet; 1840-1926). Monė ragino draugus išeiti visai išeiti iš studijų ir niekada nebrukštėlėti nė potėpio, kol neturės prieš akis vaizduojamo objekto. Pagal Monė idėją “natūra” ar “motyvas” kinta kiekvieną akimirką, kai saulę aptemdo debesys ar vėjas sujaukia atspindį vandenyje. Dailininkas, kuris nori pagauti kokį nors įspūdingą bruožą, neturi laiko kada ramiai maišyti ir derinti spalvas, nekalbant apie jų tepimo sluoksnius ant rudo grunto, kaip darydavo senieji meistrai. Skubiais potėpiais jis turėjo maišyti spalvas čia pat ant drobės ir galvoti ne apie detales, o apie visumą, bendrą įspūdį.

Ne tik tapybos technika erzino meno kritikus. Nepatiko jiems ir impresionistų pasirenkami motyvai. Seniau dailininkai turėdavo surasti tokį gamotos kampelį,kuris visiems atrodydavo “tapybiškas”. Nedaugelis suprata, kad šis reikalavimas nelogiškas. Tapybiškais vadiname tokius motyvus, kuriuos jau esame matę paveiksluose. Jei dailininkai laikytusi šio principo, jie turėtų be paliovos vienas kitą kartoti. Klodas Monet buvo matęs Ternerio paveikslų, ir jie patvirtino jo įsitikinimą, kad šviesos ir oro įspūdžiai yra daug svaresnį už paveikslo temą. Ir vis dėlto vaizduojama Paryžiaus geležinkelio stotis, kritikams pasirodė labai įžūlį. Tai tikras kasdienybės buities epizodo “įspūdis”. Geležinkelio stotis domina Monė ne kaip vieta, kur žmonės susitinka ar išsiskiria, – ji sužavi pro stiklinias lubas ant garo debesėlių krintančios šviesos efektas ir iš šios maišalynės išnyrančių garvežių bei vagonų formos. Monė suderino tonus ir spalvas taip pat kruopščiai, kaip ir bet kuris praeities tapytojas.

Savo naujuosius principus jaunijo tapytojų grupė taikė ne tik peizažui, bet ir bet kuriai
iš gyvenimo paimtai scenai. Tokia tapyba buvo susidomėjęs Pjeras Ogiustas Renuaras (Pierre Auguste Renoir; 1841-1919). Jis 1876 m. Nutapė paveikslą, kuriame pavaizdavo šokius po atviru dangumi Paryžiuje. Čia jis stengėsi perteikti įvairius juokingus žmonių tipus, pagauti laisvo, nerūpestingo gyvenimo nuotaiką. Jam įdomos linksmos minios elgesys, keri jį ir šventiškas grožis. Tačiau labiausiai jis nori perteikti linksmą spalvų margumyną ir patyrinėti saulės atošvaisčių žaismą ant sukūriojančios minios. Net sugretintas su Manė nutapytu Monė laiveliu, šis kūrinys atrodo eskiziškas, neužbaigtas. Tik kai kurių pirmojo plano figūrų galvos nutapytos kiek detaliau, bet ir tai labai netradicine ir drąsia maniera. Sėdinčios ponios akys ir kakta paslėptos šėšėlyje, o saulės spindulys krinta ant jos burnos ir smakro. Suknelė nutapyta laisvais potėpiais , drąsesniais nei Franso Halso ar Valaskeso. Bet tai tik figūros, kuriais galima įžiūrėti. Giliau esančios formos vis labiau tirpsta šviesoje ir ore. Mums visai aišku, kad tas tariamas eskiziškumas neturi nieko bendro su nerūpestingumu, o yra gilių menininko apmąstymo rezultatas. Jei Renuaras būtų viską kruopščiai ir smulkiai ištapęs, jo paveikslas būtų nuobodus ir negyvas.

Visa kas pasakyta apie impresionistus, visiškai tinka ir Kamilio Pisaro (1830 – 1963) kūrybai. Jo nutapytuose miesto vaizduose matome pilnus ekipažų Paryžiaus bulvarus, tamsiomis dėmelėmis perteiktas pėsčiųjų figūrėles. Tapyti žmones mėgo ir Ogiustas Renuaras (1841 – 1919) Ypač minkštai nutapyti jo paveikslai, vaizduojantys nuostabias moteris švelniais, šiek tiek vaikiškais veidais arba besiilsinčius ar besilinksminančius užmiesčio pokylyje miestiečius.

Prancūzų menininkas Ogiustas Rodenas buvo vienas iš garsiausiųjų XIX a. impresionizmo atstovų. Jis gimė 1840 m. lapkričio 12 dieną Paryžiuje, labai vargingoje šeimoje. Jo tėvas tarnavo policijoje, motina buvo kambarinė. Baigęs pradinį mokslą jaunuolis įstojo į dailės mokyklą. Čia nuo aštuntos valandos ryto iki vidudienio piešė, kopijavo, tapė iš natūros. Dukart per savaitę lankė didžiojo sklulptoriaus animalisto Barje kursus, o vakarus dažnai praleisdavo puikių Luvro kolekcijų pasaulyje. Kai Rodenui buvo 15 metų, jis susižavėjo spalvomis ir norėjo tapti dailininku tapytoju, tik, deja, neturėjo už ką nusipirkti drobės, teptukų ir dažų. O senovinių skulptūrų eskizams tereikėjo popieriaus ir pieštuko. Jis vaikščiojo po pirmąjį Luvro aukštą, dirbo didelėse jo salėse ir taip susižavėjo skulptūra, jog liovvėsi ir galvojęs apie ką kitą. Jis darė eskizus ir valstybinėje gobeleno manufaktūroje, kur vėliau dirbo lipdytoju dekoratoriumi. Kai Rodenui sukako 24 metai, neturėdamas lėšų pragyvenimui, jis stojo dirbti lyg ir pameistriu pas nežymų skulptorių. Čia jis sukūrė portretą “Žmogus sulaužyta nosimi“, tačiau gipsinis modelis nusiųstas į Paryžiaus Gran-saloną, nebuvo priimtas. Po šios nesėkmės menininkas drauge su savo šeimininku išvyko į Briuselį, kur dirbo ir pas kitą mažai žinomą skulptorių. Grįžęs iš Briuselio jis nemėgo pasakoti apie savo gyvenimą Belgijoje, sakydavo tik tai, kad reikėjo labai daug dirbti ir labai varžyti savo troškimus. Vis dėlto nėra abejonės, jog kaip tik Briuselyje, uoliai lavindamasis, jis tapo skulptoriumi, ištisus dešimtmečius savo kūriniais jaudinusiu Paryžiaus meno pasaulį. Ir štai pirmasis pasisekimas: salonas pagaliau priima iš marmuro iškaltą portretą “Žmogus sulaužyta nosimi“. Šiame dinamiškame kūrinyje tegalime įžvelgti vos kai kurias būsimo didžio talento žymes. Pirmasis kūrinys, jau būdingas Rodenui ir atliktas su tikru polėkiu, buvo kompozicija “Bronzos amžius“, išstatyta 1877 m. tame pačiame salone. Ši kompozicija sukėlė nemažą nerimo “aristokratijos miesto“ meniniuose sluoksniuose, nes skulptorius šiuo kūriniu drąsiai paneigia nusidėvėjusius akademinius išraiškos būdus.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 2251 žodžiai iš 6481 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.