Incestas
5 (100%) 1 vote

Incestas

112131

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

Incestas

Šiauliai 2004

Įvadas

„ Pats aš težinau apie meilę tiek, kad ji yra tas geidulio, švelnumo ir supratimo mišinys, kuris sieja mane su kita būtybe“.

A. Camus

Apie meilę yra sukurta begalė aforizmų, eilių, klasika tapusių kūrinių, kurių mūza- meilė. Turbūt tai vienintelis jausmas, apie kurį kalbėti galima labai ilgai ir daug, kai galima verkti ir juoktis vienu metu, juk ji kiekvieno asmens gyvenime vaidina vis kitokį vaidmenį, todėl būtų teisinga teigti, jog visi mes, vyrai ir moterys, mylime skirtingai. Meilė tėvams, broliams, šeimai ir mylimajam yra natūralus, bei suprantamas dalykas, tačiau kai meilės, aistros ir sekso objektu tampa moteris moteriai, vyras vyrui, sūnus motinai ar brolis seseriai, visuomenė linkusi netoleruoti, smerkti, ignoruoti ir bausti netradicinį pasirinkimą, tačiau pasitaiko išimčių, kai lytinis nukrypimas traktuojamas pozityviai dėl visuomenėje priimtų teisių ir moralės normų.

Šiame referate rašysiu apie lytinį nukrypimą- seksualinę deviaciją, o konkrečiau apie incestą, lytinius santykius su artimais giminaičiais (tėvais, broliais, seserimis), plačiau paanalizuosiu incestofilijos sąvoką, kraujomaišos paplitimą ne tik tarp žmonių, bet ir tarp gyvūnų, paieškosiu pedofilijos, smurto ir incesto sąsajų, aptarsiu kas tai yra lytinis nukrypimas, iškrypimo priežastys, koks lytinis santykiavimas laikytinas nenormaliu, kaip incestas buvo toleruojamas ankstyvose civilizacijose ir kaip yra dabar, šiuolaikiniame gyvenime ir skirtingose pasaulio šalyse.

1. Deviacija seksologijoje ir lytinis nukrypimas

Libido yra lytinio instinkto sintezė- bendražmogiškosios savybės, būdingos tiek gyvuliams, tiek žmogui, kartu su psichologiniais faktoriais, kuriais pasižymi tiktai žmogus ir kurie susiję su konkrečiomis jo „Ego“ ypatybėmis. Šių dviejų sudedamųjų tarpusavio sąveika lemia vyro seksualinių apraiškų pobūdį ir tokiais jų charakteristikas kaip normalumas, nenormalumas, nukrypimas, iškrypimas. Intymus gyvenimas- sudėtinga žmogaus gyvenimo dalis. Vyrauja daug nuomonių, kas lytiniame gyvenime yra normalu, o kas ne, todėl yra sunku nustatyti, koks seksualinis polinkis vadinamas iškrypimu. Sąvoka perversija (iškrypimas) pradėta vartoti XIXa., tokiu laiku, kai dar nebuvo galutinai nustatyti normalių lytinių santykių variantai. Perversija buvo laikoma tai, kas prieštaravo dorovės kodeksui. Suprantama, kad lytiniai įpročiai labai keičiasi: tai, kas seniau buvo normalu, mūsų laikais gali būti iškrypimas, o po kurio laikotarpio vėl pasikeisti, tad seksologijoje terminas deviacija(nukrypimas) yra sutinkamas pakankamai dažnai. Šis žodis apibūdina neįprastą elgesį, įpročius, kurie nebūdingi daugeliui žmonių. Deviacinis polinkis nepriklauso nuo žmogaus valios, todėl negali būti laikomas amoraliu ar moraliu. Skiriama dviejų rūšių deviacija, kai nukrypstama nuo lytinio objekto ir geidžiama vaiko, seno žmogaus, tam tikros kūno dalies, gyvulio ir tokia deviacija kai nukrypstama nuo lytinio tikslo ir pasitenkinama tuomet, kai demonstruojami lytiniai organai, stebima kai santykiauja kiti ar tiesiog partneris užvaldomas žiaurumu. Kraujomaiša priklauso tai deviacijos rūšiai, kai asmuo nukrypsta nuo lytinio objekto ir tuomet trokšta savo sesers, brolio, tėvo ar motinos meilės, kuri nėra platoniška, nes instinktas užgožia mintis, siekius. Iškrypimui progresuojnt, pasitenkinama vis dažniau, tačiau pasitenkinimas virsta trumpalaikiu.

Lytinio nukrypimo sąvoka gali būti analizuojama plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme, lytinis nukrypimas tapatinamas su seksualinėmis fantazijomis, su tokiu lytiniu elgesiu, kuris neatitinka konkrečioje visuomenėje priimtų normų, beje šis nukrypimas suprantamas sąlygiškai, nes priklauso nuo visuomenėje priimtų teisių ir moralės normų, tuo tarpu siaurąja prasme tai suvokiamas kaip nestiprėjantis ir neimpulsyvus nukrypimas nuo medicininių normų. Šiuo atveju žmogus savo netradicinį polinkį suvokia kaip ligą. Jei kalbame apie tai kas yra iškrypimas, derėtų paminėti ir tai kas yra normalumas. Statistiniu požiūriu normalu yra tai, ką daro dauguma, o nenormalu tai, ką daro nedaugelis, tuo tarpu subjektyvusis požiūris pažymi, jog jei kiekvienas iš mūsų elgiasi taip, kaip atrodo teisinga- tai normalu, o nenormalu ir nesuprantama yra tai, kas elgiasi atvirksčiai. Mokslininkai teigia tai, jog subjektyvūs žmonės nesupranta, kad jų įsivaiszduojama lytinių santykių norma tėra asmeninio išprusimo, patirties ir išgyvenimo atspindys. Ši norma atspindi tam tikrą socialinę aplinką, kurioje jie subrendo, gyveno, kurioje susiformavo jų charakteris. Medicininiu- psichologiniu požiūriu jei abiejų partnerių fizinė, psichinė ir socialinė savijauta gera, vadinasi tai yra normalu, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog normalūs lytiniai santykiai gali būti tik tarp skirtingos lyties žmonių, kurie nedaro jokios žalos.

Suprantama, kad normalumo ribas apibrėžti sunku. Teorinės žinios ar mokslininkų išvados negali būti kategoriškos, kurios įsakytų žmonėms elgtis tik taip kas yra normalu. Deviacija kiekvieną individą gali paveikti kitaip. Vieni asmenys gali ją integruoti į savo gyvenimą, o kiti jai nepasiduoti, vieniems ji
progresuoja, o kitiems egzistuoja tiesiog šalia. Kiekvienas individas pasirenka meilės objektą tokį, kuris jam atrodo geidžiamiausias, bet vis dėl to nederėtų meilės paversti egoistišku jausmu, negalvojant apie savo ar palikuonių ateitį.

2. Iškrypimų priežastys

Lytinio iškrypimo priežasčių ieškojo daug autorių, tačiau kiekvieno teorijos yra skirtingos. Iškrypimas gali atsirasti dėl psichinių, biografinių, socialinių, charakterio priežasčių, tačiau labiausiai derėtų pabrėžti tai, jog ypating reikšmę atsirasti iškrypimui sudaro socialinė aplinka ir auklėjimas, kuris yra neatsiejama kiekvieno asmens gyvenimo dalis. Šitokie žmonės būna augę be tėvų, nepatyrę namų šilumos, vieniši, bailūs, drovūs, augę griežtoje dorovingoje aplinkoje arba per anksti patyrę lytinius išgyvenimus.

Psichoanalizės pagrindėjas Z. Froidas pateikė iškrypimo teoriją, kurioje teigia, jog normalus seksualumas atsiranda iš nenormalaus. Vaikas perėjęs oralinę, anlinę, uretrinę pakopas geismą brendimo laikotarpiu sukoncentruoja į lytinius organus. Augantį vaiką valdo daugybė instinktų, susijusių su dėmesiu savo organizmui, išmatoms, taip pat motinai, tėvui ar kitiems objektams ir tikslams. Dėl tam tikrų gyvenimo sąlygų, psichinių sukrėtimų ir nusivylimų šie instinktai gali neišnykti ir pasibaigus brendimo laikotarpiui, tuomet taip ir gali atsirasti iškrypimas- neurozės priešybė.

V. Broitigamo teigimu, nėra nė vienos lytinio iškrypimo formos, kurią būtų galima paaiškinti vienintele orgavizmo ypatybe. Lytiniai iškrypimai, anot jo, siejami su smegenų pažeidimais, silpnaprotyste, kitomis psichikos ligomis.

K. Imelinskis nagrinėdamas iškrypimų priežastis išskiria iškrypėlius. Jis teigia jog vieni gali būti „tikri“, o kiti „netikri“. Normalių santykių neturėjimas dėl išorinių priežasčių, fizinių ar psichinių sutrikimų gali žmogų patraukti į perversiją.

M. Hiršfeldas iškrypimą siejo suų asociacijų teorija; individas tik tuo atveju į jį jaudinantį veiksnį reaguoja liguistai smarkiai ir ilgai, jei jo nervinė struktūra paknkamai jautri išorės dirgikliams. Tuo tarpu A. Kronfeldas sako, jog organinis smegenų nebrandumas, atsilikimas bei nenusistovėjęs paauglio lytinis instinktas gali būti iškrypimo priežastimi.

3. Lytinių nukrypimų klasifikacija pagal K. Imelinskį

Lytiniai nukrypimai klasifikuojami įvairiai, tačiau K. Imelinskis skirsto taip: nepatologinis (pagal objektą→ pedofilija, gerontofilija, zoofilija, fetišizmas), pagal realizacijos būdą ( sadizmas, mazochizmas, vuajerizmas), netipiniai (homoseksualizmas, kraujomaiša), patologinis.

Vyrauja nuomonė, kad neįprastas elgesys toleruotinas, jei patenkina žmogų, jo partnerį, niekam nekenkia.

4. Incesto samprata ir kraujomaiša

Yra žinomi keli incesto apibrėžimai. Webster‘io žodyne incestu vadinami teisiškai uždrausti sugyvenimo pažeidimai arba seksualinė komercija tarp vienoje santuokoje gyvennčių asmenų, kitur, angliškas žodis incest kilęs iš lotyniško žodžio incestus, turi nešvarumo prasmę. Sąvoka atspindi aukštus barjerus, kuriuos žmonės pastatė tam, kad neaugtų „ bloga veislė“- prieš tai, kas, jų supratimu, buvo nemalonu ir pasibjaurėtina. Kraujomaiša laikytina dideliu nusikaltimu, kuri kenkė ne tik partneriams, bet ir jų palikuoniams, visai genčiai ar net šaliai. Giminystės ryšiai įvairiose kultūrose ir epochose buvo nustatomi skirtingai. Kai kur drausti lytiniai santykiai tik tarp motinos ir sūnaus, tėvo ir dukters, brolio ir sesers, tuo tarpu kitos žmonių grupės to griežtai neleisdavo daryti. Už tabu sulaužymą griežtai bausdavo. Vienus skandindavo, kitus degindavo, dar kitiems liepdavo nusižudyi. Kiti literatūros šaltiniai kraujomaišą įvardina kita sąvoka- incestofilija ir aiškina tai kaip lytinį nukrypimą, bet dažniau traktuoja kaip nusižengimą konkrečios visuomenės elgesio ir teisės normoms. Kraujomaiša kėlė grėsmę šeimai, nes tai naikino šeimos pagrindus, skatino konkurenciją.

Taigi kraujomaišos baimė nėra įgimta. Tūkstantmečius ją kurstė genetiniai, psichologiniai veiksniai bei požiūriai. Remiantis įvairiomis senomis taisyklėmis, buvo sudaryti XXa. Santuokos įstatymai, kuriuose draudžiami giminystės ryšiai, bet ne visose pasaulio šalyse. Kai kur kraujomaiša net nepriskiriama prie lytinių nukrypimų. Lietuvoje, šeimos gyvenimą reguliuojantys įstatymai draudžia tuoktis artimiems giminaičiams, bet neužsimena apie jokią bausmę, jei sulaukę pilnametystės asmenys turi lytinių santykių su artimais giminaičiais.

5. Incestas civilizacijose, istorijos etapuose

Pirmiausia derėtų paminėti Bibliją, kurioje kraujomaiša minima be jokio pasišlykštėjimo, nes pirmieji vyrai buvo priversti vesti savo seseris, o jei dar vadovautumės žmonijos kilmės teorija, tektų pridurti, jog Adomas ir Ieva buvo incesto vaisiai, taigi ir mes taip pat. Priešistoriniais laikais žmonės savo lytinių poreikių tenkinimu niekuo nesiskyrė iš gyvūnų. Lytinis aktas buvo atliekamas atvirai ir kasdieniškai, be jokio intymumo. Kadangi moteris neturėjo teisės rinktis, tai ji priklausė ir buvo priversta atsiduoti visiems jos geidžiantiems vyrams. Pirmyksčiai žmonės jungėsi į giminingo kraujo ordas, kur klestėjo nepadorus lytinis gyvenimas, todėl buvo neišvengiami kraujomaišos ryšiai tarp
dukterų, brolių ir seserų, tačiau laikui bėgant jie baiminosi, kad tokių sąjungų vaikai gali būti ligoti. Faktus apie incestofiliją galima rasti Homero darbuose. Bendriniu vardu tapo graikų epo herojus Edipas, nes vedė savo motiną ir jie susilaukė bendrų vaikų. Dar ir dabar tenka išgirsti tokią sąvoką „ Edipo kompleksas“, kuria nusakoma vaikui būdinga nuostata tėvų atžvilgiu, kylanti seksualinio vystymosi falinėje stadijoje tarp 3-4m. Berniukui būdingas pozityvusis Edipo kompleksas- meilė motinai ir incesto su ja troškimas. Kraujomaiša buvo žmonijos palydovė nuo Edipo iki mūsų dienų. Kai kuriose civilizacijose susituokti kilmingos ir galingos šeimos broliui su seseria buvo ne tradicija, bet reikalavimas. Tokios rūšies kraujomaiša buvo paplitusi tarp hetitų, Egipto faraonų, Zaratustros pasekėjų. Dažniausiai tai daryta vadovaujantis dinastijos interesais, kad būtų išlaikyta valdančiosios kastos monopolija. Yra ir kitų versijų, kurios byloja, jog santuoka tarp giminaičių buvo toleruotina dėl genetikos sumetimų, nes bijojo prarasti garbingų savybių. Nepaisant draudimų incestas klestėjo kalnų feodalų pilyse, vargšų lūšnose, nors tai buvo nusižengimas bažnytinėms dogmoms. Viduramžių Europos karaliai netvirtino esantys dievais, todėl kraujomaišos tarp jų nebeliko, nors atėjus Renesansui lytinius santykius su dukromis, marčiomis ir kitomis giminaitėmis sau leido didikai.

Šiuo metu Jūs matote 60% šio straipsnio.
Matomi 1813 žodžiai iš 3006 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.