[pic]
Pagrindinai duomenys:
Geografinė padėtis: Pietinė Azija, ribojasi su valstybėmis: Birma ir
Pakistanu, taip pat su Bengalijos įlanka ir arabijos jūra.
Plotas: 590 000 kv. km.
Pakrantė: 7000 km.
Gyventojų skaičius: 1 050 000 000 (2002 m).
Sostinė: Delis. Miestą sudaro dvi atskiros dalys: Senasis Delis su savo
spalvingais turgumis, siauromis gatvelėmis bei šventyklomis ir Naujasis
Delis su plačiomis gatvelėmis, parkais, restoranais ir prabangiais
viešbučiais. [pic]
Valdymo forma: federacinė respublika
Kalbos: Hindi – nacionalinė kalba, anglų svarbi kalba nacionaliniuose,
politiniuose, komerciniuose santykiuose.
Religija: Induistai 81,3 proc., musulmonai 12 proc., krikščionys 2 proc.
Indijos vėliava: [pic]
Sprendžiant iš archeologinių iškasenų, Indijos teritorijoje žmonių
gyventa jau paleolite. III tūkstantmečio viduryje Indo slėnyje įsikūrė
miestai kuriuos archeologai aptiko XX a. I tūkstantmetyje pr. Kr. susikūrė
valstybės, kurias į vieningą karalystę sujungė pirmieji Maurijų dinastijos
(321 – 187 m. pr. Kr.) valdovai.
Indija tai – milžiniška šalis, kas iš dalies paaiškina jos gamtos sąlygų
įvairovę. Jos teritorijoje esama žemumų ir kalnų, bevandenių dykumų ir
vietovių, kur gausiai palyja, stepių ir neįžengiamų džiunglių.
Ši civilizacija savo teritorijos didumu ir gyventojų skaičiumi jau
tolimoje praeityje, kaip ir dabar, buvo viena iš stambiausių valstybių
Azijoje. Griežtos pačios gamtos sukurtos ribos atkirto ją nuo išorinio
pasaulio ir pasunkino ryšius su kitomis šalimis ir tautomis. Iš pietų,
pietvakarių ir pietryčių ją skalauja neaprėpiami Indijos vandenyno,
Arabijos jūros, Bengalijos įlankos vandenys, iš šiaurės – užstoja
didžiausias ir aukščiausias pasaulyje kalnagūbris – Himalajai. Kalnų
kliūtys, nors ir ne tokios neįveikiamos, bet gana galingos, skiria Indiją
nuo Irano ir rytuose – nuo Indokinijos.
Indija turėjo nemaža gamtos turtų, reikalingų žmogui gyventi, ir jai
palyginti nedaug tereikėjo įsivežti produktų. Itin turtinga bei įvairi buvo
šalies flora ir fauna. Be kviečių ir miežių, čia jau senovėje pradėta
auginti ryžius, kurie kaip tiktai iš Indijos pirmąkart pateko į Vakarų
Aziją, Afriką, Europą. Iš kitų kultūrinių augalų, kuriuos vakaresnės šalys
pažino per Indiją, paminėtina cukranendrė ir medvilnė, jau nekalbant apie
prieskonius.
Indija – visokiausių žaliavų ( akmens, metalo rūdų, miško medžiagos )
neišsemiamų šaltinių šalis. Dėl to galėjo vystytis ūkis; tas vystymasis
buvo gan be užsienio prekybos savarankiškas, nors, žinoma, būta ir kitų
genčių bei tautybių skverbimosi, taip pat neišsiversta be užsienio prekybos
(daugiausia per Iraną ir Vidurinę Aziją).
Indijoje pirmiausia buvo prijaukinti drambliai kurie buvo panaudojami
daugiausia karui.nuo to meto, kai vyko Aleksandro Makedoniečio žygiai, ir
vakarų tautos pradėjo mokytis iš indų panaudoti kautynėse galingus
dramblius.
Indo ir Gango aukštupio slėniuose anksti pradėjo klestėti drėkinamoji
žemdirbystė, o kitur žemdirbiai priklausė nuo kritulių, ypač gausių Gango
žemupyje. Itin didelę reikšmę šaliai turi vasaros musonai, pučiantys iš
pietvakarių ir atnešantys daug drėgmės. Kai jie liaujasi arba aprimsta,
užeina sausra.
Gyventojai. Seniausiose Indo literatūros paminkluose, taip pat antikos
autorių pateiktose žiniose išliko prisiminimų apie nepaprastai didelį
gyventojų tankumą senovė Indijoje. Nėra abejonės, kad šiose žiniose
skaičiai pernelyg padidinti, bet, šiaip ar taip, Indija turėjo daugiau
gyventojų, negu Egiptas ir Vakarų Azija, ir tik Kinija galėjo varžytis su
ja šiuo atžvilgiu.
Etninė Indijos gyventojų sudėtis senovėje ( kaip ir dabar) buvo
nepaprastai marga. Pietuose daugiau gyveno tamsiaodės gentys. Seniausi
šalies gyventojai kalbėjo veikiausiai dravidų, iš dalies dar ankstesnėmis
kalbomis ( munda ir kt. kalbos), kurios šiandien girdėti tik kai kuriuose
rajonuose. II tūkstantmetyje pr. Kr. Indijoje pradeda plisti gentys,
kalbančios indoeuropiečių tautų šeimos kalbomis. Iš šių kalbų susiformavo
literatūrinė kalba, pavadinta sanskritu.
Šaltiniai. Didelė dalis pirminių senovės Indijos istorijos šaltinių
pražuvo. Daugelis senosios indų literatūros kūrinių buvo parašyti ant beržo
žievės arba palmių lapų ir neatlaikė nepalankių klimato. Vakarų Azijos
knygų rinkinių, buvo pražūtingi senosios Indijos bibliotekoms ir archyvams.
Originaliai išliko tik tekstų, kurie buvo išskirsti akmenyje, o jų rasta
palyginti nedaug.
Laimei, sanskritas, ne taip, kaip dauguma senovės rytų kalbų, niekada
nebuvo pamirštas, ir literatūrinė tradicija per šimtmečius nenutrūko.