Indija kinija japonija viduramžiais
5 (100%) 1 vote

Indija kinija japonija viduramžiais

Kokiomis aplinkybėmis sunyko prieš tai gyvavusi Kušino valstybė, nežinia, nes nuo II a.pab. iki IV a. po Kr. pradžios nėra istorinių šaltinių.Daugiau žinių apie Indiją gauname susikūrus antrai – Guptos imperijai.Guptos imperiją, apėmusią beveik visą Š.Indiją iki Narbados upės pietuose, įkūrė Čandragupta (I) ir galutinai sutvirtino jo įpėdinis Samundragupta.Jis atkūrė Ašokos Indiją ir padarė ją vėl įtakingą svetimiems kraštams.Paplitęs tolimuose Azijos kraštuose budizmas skatino jo sekėjus keliauti į Indiją, šio tikėjimo lopšį.Tarp piligrimų minėtinas kinietis Fa-hien (399-413 m.) palikęs įdomų Guptos imperijos aprašymą.Iš jo sužinome, kad Gupta buvo stipriai socialinė valstybė, ir jos sostinėje Pataliputroje veikė ligoninės, vargšus ligonis nemokamai gydžiusios.Aplamai Guptos laikmetis (V a.)laikomas auksiniu amžiumi.Šio meto valdovai , sutvarkę tinkamai valstybę, savo ištaiginguose rūmuose laikė mokslo bei meno žmones ir juos rėmė (tarp jų itin minėtinas Kalidasa, didžiausias sanskrito dramaturgas ir poetas).Taip pat sužydo ir architektūra , skulptūra ir tapyba.Guptos metu nusistojo bramaniškų dievų ir Budos vaizdavimo tipai, pasidarę pavyzdiniais visiems laikams.Tapybos menas ypač išliko freskose (vienas pavyzdys išlikęs Adžantos oloje Ceilone).Pavyzdiniai architektūros kūriniai, sunaikinti Indijoje išliko kituose kraštuose, kaip Javoje budistinė šventovė Borobudur ir Kambodžoje bramanistinė Ankor-Vat .Indijos menas svetur liudija apie Guptos imperijos kultūrinę ekspansiją.

Aukštos civilizacijos pasiekusi Guptos Indija, gyvavusi nepilnus 200 metų , griuvo pirmiausia dėl hunų antplūdžio.Ši iš vidurinės Azijos atplūdusi tauta, kurios dalis nusiaubė Europą V a. gale pasklido šiaurinėje Indijoje ir kurį laiką žiauriai ten viešpatavo.Po kelis dešimtmečius trukusių kovų su vietos valdovais hunai liko nustumti į šiaurės vakarinę Indiją ir ten ilgainiui susiliejo su vietiniais.Iš daugybės krašto valdovų, iškilusių hunų viešpatavimo metu, ypač laimėjo Harša (606-647m.)atkūręs Guptos imperiją.Piligrimas kinietis Hiuen-Tsang, kurį laiką gyvenęs Haršos rūmuose, paliko vertingą šio valdovo veiklos aprašymą.Kaip ir Guptos imperatoriai, Harša laikė savo rūmuose kūrėjus ir pats buvo rašytojas.Po Haršos Indija vėl suskilo į daugybę politinių vienetų ir taip gyveno apie 350 metų, kol į ją įsibrovė nauji okupantai ir vėl bent iš dalies ją sujungė ilgiems amžiams, įspausdami neišdildomą naują pobūdį.

Mohametoniškoji Indija susidarė vos XII-XIII a.,nors jos kūrimosi pradžia siekia VIII a. kada pirmieji arabai ėmė sporadiškai puldinėti Indo upės slėnį.Kurį laiką jie įsitvirtino Indo upės žemupy, Sindo provincijoje.Bet pastoviai tvirtintis Indijoje mahometonai pradėjo nuo XI a., kada iš Afganistano kilęs Mahmudas pasišovė nukariauti Indiją.Jis padrė bent 17 žygių (1001-1027m.), vis grįždamas su dideliu grobiu, daugiausia iš sugriautų šventovių.Iš jo teriotų kraštų pastoviai mahometonams tepateko Indo baseinas, kur Lahorės mieste jie įsiviešpatavo.Kitose vietovėse tuo metu pasiliko ar išliko vietinės dinastijos.Šiuo metu įsikūrė ir tapo atskiros valstybės sostine Delhi miestas, naujosios Indijos sostinė.

Nauja nukariavimų banga prasidėjo su šiaurės vakarų kalnuose kilusia Gori gimine.Jos valdovai užėmė ne tik Pandžabą ir Sindą, bet ir kitas Indijos sritis, pasiekdami net Bengaliją.Ilgamečiuose karuose ypač pasižymėjo iš vengrų kilęs Kutbudinas-Ibakas.Už nepaprastus nuopelnus Gori karalius jį pakėlė į sultonus, ir jis tapo nepriklausomu Indijos valdovu.Sostine jis pasirinko naujai(1206m.) nukariautą Delhi miestą ir pradėjo ilgą vergų sultonų eilę, valdžiusią Indiją iki 1290m.Tuo metu Indija , kaip ir didelė Azijos dalis, patyrė mongolų antplūdį, prasidėjusį su garsiuoju Čingischanu.Nors Indija didelio įsiveržimo ir išvengė, tačiau mažesni mongolų būriai XIII a.be paliovos smelkėsi į kraštą.Jie taip įsigalėjo, kad vieno jų būrio vadas nuvertė paskutinį vergų sultoną ir pradėjo mongolų valdovų eilę.Naujai mongolų dinastijai buvo laikinai pavykę nukariauti pietus, kur buvo nepriklausomos valstybės ir čia įkurdinti gubernatorius mahometonus.Bet vietiniai indai bruzdėjo prieš atėjūnus , ir to pasekoje čia susikūrė kelios savarankiškos valstybės, kurių tarpe žymiausios buvo Vidžjanagar ir Bamani.Tuo būdu Delhi sultonatas turėjo ribotis Vindias kalnais pietuose, senoviška siena tarp šiaurės ir pietų.Delhi sultonai neišlaikė ir šiaurinės Indijos.Iš tarpusavio kovų iškilo kelios savarankiškos valstybės, iš kurių žymiausia buvo bengalija.Suskilusią ir tarpusavyje kovojančią Indiją nusiaubė iš Turkestano įsibrovusios Tamerlano gaujos, nuteriojusios patį Delhi miestą (1398m.).Šiuo suirutės metu Delhi sultonatą bent iš vardo valdė (1451-1526m.)iš Afganistano kilusi giminė, kol kraštas teko naujiems atėjūnams-mongolams.

Feodalinis ūkis Indijoje(V-XV a.)

Indijos valdovai valstybės valdininkams, šventykloms, kariams ėmė vis dažniau dovanoti kaimus.Tų kaimų žemė netapdavo apdovanotojo nuosavybe, bet jam buvo suteikiama
teisė rinkti iš valstiečių mokesčius.Tuo būdu kaimo žemdirbiai patekdavo į feodalinę nepriklausomybę, kuri ypač ėmė plisti žlugus Guptų valstybei.VI-VII a. Indijoje feodalizmas tapo vyraujančia socialinių santykių sistema.Jis gerokai skyrėsi nuo vakarų Europos feodalizmo.Indijoje vyravo valstybinė žemės nuosavybė.Kadangi žemvaldžiai paprastai neturėjo tėvoninio ūkio , nebuvo baudžiavos.Priverstinis darbas daugiausia buvo praktikuojamas tvirtovių, irigacinių įrenginių, šventovių statyboje.Renta iš žemdirbių buvo imama kaip nustatyto dydžio valstybinis mokestis.Mokesčių rinkėjas privalėjo išlaikyti nustatytą kontingentą samdomos kariuomenės, iš kurios buvo sudaryta valdovo armija.Nei dovanojimai, nei titulai nebuvo paveldimi.Valdančiosios klasės hierarchija buvo menkai išvystyta, kai kuriais laikotarpiais jos išvis nebuvo.Nebuvo ir baudžiavinės teisės-valstietis juridiškai nepriklausė nuo žemvaldžio.Tačiau kaip ir vakarų Europoje, feodalizmo ekonomika Indijoje rėmėsi smulkių gamintojų (žemdirbių, amatininkų) darbu; jie turėjo gamybos priemones ir savarankišką, daugiausia natūrinį ūkį.Jų išnaudojimas buvo paremtas renta- mokesčiu, imamu dažniausiai prievartos būdu.Išaugo Indijos miestai –valstybių administraciniai centrai, uostamiesčiai.Iki XIII a., kai kur iki XIV a. miestai, ypač pietų Indijos uostamiesčiai, turėjo autonomiją.Ilgainiui feodalai pasidarė pilnateisiais miestų šeimininkais.Jie savo nuožiūra uždėdavo mokesčius ne tik amatininkams, bet ir pirkliams.Amatininkai daugiausia dirbo feodalui ir užsakymų rinkai; pagal savo profesiją jie priklausė kuriai nors kastai ir paveldėdavo savo specialybę iš kartos į kartą, negalėdami iš tos kastos išeiti.Didėjant darbo pasidalijimui, kastų daugėjo; palaipsniui feodalinėje Indijoje susiformavo sudėtinga kastų hierarchija, kuria įtvirtino induizmo religija.Induistų šventovės ir vienuolynai buvo vieni tvirčiausių feodalinės santvarkos ramsčių; jiems feodališkai priklausė ištisi miestai ir žemdirbių gyvenamosios sritys.Antifeodalinis judėjimas, kaip ir Europoje, dažnai turėdavo religinį sektantinį pobūdį.

INDIJOS KULTŪRA

Filosofija

Indijos filosofija vystėsi nepriklausomai nuo vakarietinės filosofijos, bet savotiškai išplėtojo visas pagrindines filosofinio mąstymo galimybes.Joje skiriami trys periodai:

Vedų periodas (1500-500m pr. Kr.)

Klasikinis periodas (500 m pr. Kr.-1000m po Kr.) – didžiųjų sistemų kūrimo laikotarpis.Įvairios filosofinės ir teologinės pažiūros formuojamos į sistemas.Iškyla bramanizmas.

Naujieji laikai (100 po Kr.).Po Šankaros, paskutiniojo didžiojo indų mąstytojo, jų filosofija sunyksta, virsdama tik komentarais ir šių komentarų aiškinimais.Šio laikotarpio indų filosofijai daro įtakos Višnaus bei Šivos teologija ir islamo filosofija , iš kurios pasisavinama daug idėjų.

Literatūra

Indų literatūra labai sena ir įvairi.Turinio ir kalbų ir senumo atžvilgiu ją galima skirstyti į tris stambius periodus:1.religinė indų literatūra vedų (senojo sanskrito )kalba;2.klasikinė indų literatūra, kurioje vyrauja klasikinė sanskrito kalba;3.naujoji indų literatūra, įvairi forma ir turiniu, kuri reiškiasi bent 16 kalbų.

Indų literatūros vediškasis laikotarpis (3000-500m pr. Kr.). Pasižymi beveik išimtinai religine anonimiška kūryba.Vedos yra išminties giesmių rinkiniai, per šimtmečius sukurti ateivių iš vakarų arba vietinių Vakarų Indijos dainių, senojo sanskrito (vedų) kalba, gilioje senovėje.Tikintieji indai Vedas laiko dievų apreikštu, amžinu išminties šaltiniu.Vedų kalba natūrali, žodinga, įvairi formomis.Ritmas tobulas, apdainuojamieji vaizdai didingi, nežinomųjų autorių įkvėpimas tikras, nuoširdus.

Bramanos yra kunigams skirti religinių apeigų vadovai.Jos yra žinių lobynas kalbininkams ir istorikams, bet iš visos vediškos kūrybos jos mažiausia įdomios literatūros atžvilgiu.

Aranijakos yra nurodymai kaip turi atlikinėti religines apeigas miškuose gyveną atsiskyrėliai, askezės mistiškosios reikšmės aiškinimas ir įvairūs teosofiniai apmąstymai.

Upanišados yra pastangos paaiškinti ir filosofiškai pagrįsti vedas.Jose daugiausia kalbama apie žmogaus bei dievybės prigimtį ir apie visatos sukūrimą.

Klasikinis indų literatūros laikotarpis (500m pr. Kr.-1800m po Kr.)Pasižymi klasikinės sanskrito kalbos vyravimu.Vedų kalba pamažu keitėsi mažiau sudėtingos struktūros linkme.VII-II a.pr. Kr. Ji buvo sunormuota ir pavadinta sanskritu.Palaipsniui sanskritas tapo dvasininkų, šviesuomenės ir rašto kalba.Be Kalpasūtrų, seniausi mus pasiekę klasikine sanskrito kalba literatūriniai kūriniai yra didžiosios indų epinės poemos Ramajana bei Mahabharata, Puranos ir dalis budistų religinių raštų.Šie kūriniai sudaro jungtį tarp vedų ir Indijos viduramžių realizmo, kuris pasireiškė lyrika, drama, pasakomis ir kitais žanrais.

LYRIKA.Klasikinėje indų literatūroje negausi.Jos didelė dalis sukurta prakritu ir kitomis liaudies kalbomis, tačiau sanskritas vyrauja ir šiame žanre.Autorių jausmų švelnumas, pastabumas,
žmogaus širdies supratimas, Indijos gamtos meilė, stiliaus santūrumas ir kartu didingumas užtikrino šiems kūriniams nemirtingumą.Iš kitų įžymių klasikinės indų lyrikos kūrėjų ypač minėtini Bhartrihari (VII a.), Amaru (VII a.), Bilhana (XI a.), Džajadeva (XII-XIII a.).Greta pasaulietiškosios, daugiau ar mažiau erotiškos lyrikos, įvairių religijų indų poetai yra sukūrę daug nuoširdžios ir gražios religinės lyrikos, sanskrito ir kitomis indų kalbomis.

DRAMA.Po epo yra svarbiausias indų literatūros žanras.Indų drama turėjo tikslą taisyti žiūrovų nuotaiką, todėl ji pasižymi optimizmu ir turi daug komiško elemento.Temoms trūksta įvairumo:dievų ar žemiškųjų valdovų pagerbimas, meilė ir heroizmas yra vienintelės sritys, kurių ribose vystėsi indų teatro kūryba.Karalių ndų drama palaipsniui tolo nuo gyvenimo, jos kalba tapo dirbtinė iki nesuprantamumo.Mahometoniškieji valdovai indų dramai nerodė palankumo dėl joje vyravusių induistinių nuotaikų.

PASAKOS.Yra dar vienas mėgiamas indų literatūros žanras.Jos plito ir už Indijos ribų.Turtingiausias išlikęs indų pasakų šaltinis yra bramano Somadevos (XII a.) pasakų chrestomatija Kathasaritsagara (“Pasakojimų jūra”).

Menas

Su VII a. prasideda klasikinė indų meno epocha , kuri trunka apie du su puse amžių.Tada, greta budistinės inspiracijos meno, vis labiau ima įsigalėti bramaniškojo įkvėpimo kūriniai.Juose vaizduojami ne tik vyriausieji dievaičiai įvairiose inkarnacijose, bet taip pat eilė kitų mitologinių dievybių, dvasių bei demonų, paimtų tiek iš Vedų tradicijų , tiek iš epinės literatūros.Greta budistinių ramių pozų, skulptūroj išsivysto įvairus judesys.Tada taip pat ištobulėja tapyba , kuri neretai atskleidžia aristokratinę, rafinuotą civilizaciją.Kaip tik šitoj epochoj indų menas stipriai veikia Ceiloną ir Javą.

XI a. prasideda trečioji didelė epocha, kurią iš dalies užbaigia XVIII a.Tada budistinis menas jau pasirodo sustingęs ir lyg grįžta į poguptinį laikotarpį.Tuo tarpu bramaniškasis menas klesti.Statomos didžiulės šventovės su piramidiniais bokštais, išpuoštos daugybe reljefų ir statulų.Aišku, jų meninė vertė nelygi – vienur pasitaiko hermetiškumo, kitur nueinama iki manierizmo ir smulkmeniškumo.Bet, apskritai, tie skulptūriniai ansambliai, impozantiškos architektūros organiškai valdomi, atskleidžia kūrėjų turtingą fantaziją ir žiūrovui daro beveik pasakišką įspūdį.Tais skulptūriniais ansambliais išpuošti šventovių fasadai ir angos pietinėje Indijoje.Šioje epochoje skulptūros kūriniai atliekami ne tik uoliniame akmeny, bet ir žalvaryje.Išsivysčiusi tapyba natūraliai vaizduoja mitologines temas, kuriose taip pat įpinami liaudiniai siužetai.Taikomajame ir smulkiajame mene, kur vartojami taurieji metalai, brangūs mineralai, dramblio kaulas, emalė, oda, indų menininkai yra sukūrę nuostabių kūrinėlių, išpuoštų turtinga ornamentika.

Vidurinių amžių epochos indų menas stipriai veikia Indokinijos menininkus, kurie sukuria galingo originalumo šventoves.Bet tuo laiku ir pačiame indų mene pasirodo svetimos įtakos.

Architektūra

Indų architektūra savo poveikiu ir formų turtingumu Azijoje užima centrinę vietą.Jos įtaka siekia Indonezijos salas , Kiniją, Korėją ir net Japoniją.Galimas dalykas, kad ir Vakarų architektūros kai kurios formos buvo pasisavintos iš Indijos.Iš antros pusės, graikų meno išraiška buvo taip pat nunešta į Indiją.Vėliau esminės įtakos Indijos pastatų stiliui turėjo islamo architektūra.

Indijos architektūrą lėmė trys pagrindinės krašto religijos, sudarydamos savitus stilius, kurių iškilimo laikotarpiai ir įtakos sferos tarpusavyje susipina.

Budizmo stilius (250 pr. Kr.-750 po Kr.).Labiausiai reiškėsi Indijos šiaurėje ir Ceilone.Šiam stiliui būdingi trejopi statiniai:

a) Stūpos – savotiški aptverti piliakalniai su būdingais vartais, papuoštais akmenyje iškaltu ornamentu, atkartojančiu medžiui būdingą vartų konstrukciją.

b) Čaitijos – uolose iškaltos milžiniškos šventyklos, kurios dažnai turėjo masyviomis kolonomis atskirtus šoninius praėjimus ir savo planu ir forma primena romanų stiliaus bažnyčias.

c) Viharos – budistų vienuolynai, apjungę kelis pastatus su centrinėje vietoje pastatyta šventykla.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2260 žodžiai iš 7520 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.