Turinys
Trumpai apie Indiją 4
Indijos Respublika 5
Pavadinimo kilmė 5
Indas 5
Kultūra 6
Geografija 6
Filosofija 7
Literatūra 7
Muzika 8
Architektūra 8
Vestuvės 9
Šokis 9
Administracinis suskirtymas 10
Religija 10
Induizmas 10
Budizmas 11
Indijos istorija 13
Išvados 14
Naudota literatūra 15
Įžanga
Šio referato pagalba norėtumėme pristatyti Indiją: jos pavadinimo kilmę, kuri susijusi su viena iš svarbiausių Pietryčių Azijos upe, įvairią kultūrą, filosofiją, kuri visiškai skiriasi nuo vakarietiškos, seną ir įvairią literatūrą, nenutylančią Indijos muziką, didelę įtaką turinčią architektūrą, papročius švęsti vestuves, šokį, administracinį suskirstymą, įdomią religiją ir istoriją.
Trumpai apie Indiją
Valstybinė kalba: hindi, anglų ir dar kitos 22 kalbos.
Sostinė: Naujasis Delis
Didžiausias miestas: Mumbajus
Plotas: 3 287 590 km² (9,5% sudaro vanduo)
Gyventojų skaičius: 1 095 351 995 (333,18 žm./ km²)
Valiuta: Rupija (Rs; INR)
Nepriklausomybė atgauta: nuo Jungtinės Karalystės 1947m. rugpjūčio 15d.
Indijos Respublika
Indijos Respublika – valstybė pietų Azijoje, antra valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių. Ribojasi su Pakistanu, Kinija, Mianmaru, Bangladešu, Nepalu, Butanu, Afganistanu bei Indijos vandenynu. Netoli Indijos krantų yra salų valstybės – Šri Lanka, Maldyvai ir Indonezija. Indija yra daugiausiai gyventojų turinti pasaulio demokratija. Per paskutinius dvidešimt metų ženkliai padidėjo tiek Indijos gyventojų skaičius, tiek šalies strateginė svarba. Indija per paskutinius kelis dešimtmečius tapo svarbia karinė galybe, turinčia branduolinį ginklą.
Pavadinimo kilmė
Šalies pavadinimą nulėmė Indo upė, kuri dabar teka daugiausia Pakistane. Per iranėnų kalbas, Indo vardas Hinduš pateko į graikų kalbą ir ten tapo Indos, o paskui kraštui už Indo upės graikai suteikė pavadinimą India. Patys indai savo šalį vadina kitaip – Bharat, tačiau ir tarp pačių indų esama skirtumų.
Indas
Indas – upė Azijoje, viena ilgiausių ir svarbiausių Pietryčių Azijos upių. Prasideda Tibeto plokštikalnyje, teka Indija ir Pakistanu, įteka į Arabijos jūrą. Upės ilgis 2900-3200 km.
Pavadinimo kilmė – žodis Sindhus senovės indų kalboje reiškė apskritai upę, o palaipsniui šią upę vadinant pirmoji s raidė dingo.Kultūra
Indija nuo seno buvo daugybės religinių bendruomenių, etninių ir kalbinių grupių katilas. Todėl yra be galo sudėtinga kalbėti apie vieningą indišką kultūrą, nedarant grubių apibendrinimų. Vis dėlto galima išskirti keletą bruožų, dominuojančių kultūrinėje šio regiono erdvėje – tai tolerancija ir polinkis į sinkretizmą. Tai padėjo sugyventi daugeliui labai skirtingų tradicijų bei apsorbuoti įsiveržėlių kultūrą, neprarandant savasties.
Tradicinėje elitinėje kultūroje išskirtinę vietą užėmė Sanskritas, kurio paplitimas ir buvo tas žymeklis, brėžęs „indiškąją“ erdvę.
Indijos muzika yra labai įvairi. Svarbiausios klasikinės muzikos tradicijos yra Hindustano šiaurėje ir Karnatakos pietuose. Lygiai taip pat egzistuoja ir daug tradicinio šokio mokyklų. Kaip pavyzdžius galima pateikti Bharatanatyam, Kathakali, Kathak.
Literatūros tradicijos prasideda Vedomis, vienais seniausių tekstų pasaulyje. Taip pat Indijos kultūrai labai reikšmingi epai Mahabharata ir Ramajana. Žymiausias šiuolaikinis rašytojas buvo Rabindranath Tagore.
Indijoje pagaminama daugiausia filmų per metus. Žymiausias kino pramonės centras yra vadinamasis „Bolivudas“, įsikūręs Mumbajuje.
Indo slėnio kultūra
3000–1500 m. pr. m. e. šiaurės vakarų Indo slėnio dalyje (dabartinis Pakistanas) vystėsi Harapos ir Mohendžo Daro kultūra. Tai seniausia žinoma Indostano subkontinente civilizacija, susiformavusi Sarasvati ir Indo upių slėniuose.
Geografija
Indija užima didžiąją dalį Indijos subkontinento. Šiaurėje ir šiaurės rytuose jos valstijos iš dalies išsidėsčiusios Himalajų kalnyne. Likusi šiaurinė, rytinė ir centrinė dalis priklauso Indo-Gango lygumai. Vakaruose, pasienyje su Pakistanu driekiasi Tharo dykuma. Beveik visą pietų teritoriją užima Dekano pusiasalis. Jį supa dvi kalvų grandinės – Vakarų Ghatai ir Rytų Ghatai.
Ilgiausios Indijos upės yra Gangas, Brahmaputra, Jamuna, Godavari, Kaveri, Narmada, Krišna (upė).
Klimatas šioje valstybėje varijuoja nuo tropikų pietuose ir centre iki vėsesnio oro šiaurėje (Himalajuose).
Filosofija
Indų filosofija vystėsi nepriklausomai nuo vakarietiškos filosofijos. Joje skiriami trys periodai.
1. Vedų periodo (1500 – 500 pr. m. e.) metu buvo manoma, kad viso kosmoso pagrinde yra viena Būtybė, kuriai padeda žmogiški herojai, turintys dieviškųjų savybių. Pasaulio pagrindą sudaro ugnis, vanduo ir maistas, žmogaus prigimtį – budėjimas, sapnai, gilus miegas, dvasios galia ir penkios juslės. Pasaulio likimas priklauso nuo dorinės žmogaus vertės.
2. Klasikinis periodo (500 pr. m. e. – 1000 m. e.) metu susikuria įvairios filosofinės ir teologinės pažiūros. Iškyla brachmanizmas su savo 6 ortodoksinėm sistemomis. Šalia jų yra ir trys priešingos – budizmas, Čarvakos mokslas bei Džainizmas.
3. Naujųjų laikų (po 1000 m. e.) filosofijai daro įtakos Višnaus ir Šivos teologija ir islamo filosofija. Iš vienos pusės buvo
stengiamasi atnaujinti senąją mąstymo tradiciją, iš kitos pusės pradėjo skverbtis vakarietinė filosofija.
Literatūra
Senosios Indijos dvasinė ir materialinė kultūra, jos raida atsispindi rašytiniuose paminkluose. Indų literatūra yra labai sena ir įvairi, ji skirstoma į tris periodus: 1) religinė literatūra vedų (senojo sanskrito) kalba; 2) klasikinė literatūra, kurioje vyrauja klasikinė sanskrito kalba; 3) naujoji literatūra, įvairi turiniu, be to reiškiasi bent šešiolika kalbų.
1. Indijos literatūros vediškasis laikotarpis (3000 – 500 pr. m. e.) pasižymi religine anonimiška kūryba. Šiam laikotarpiui atstovauja keturios Vedos su priedais (Bramanomis, Aranijakomis, Upanišadomis), sudarančios šruti (dieviškąjį pavidalą), ir Upavedos, Vedangos ir sutros, kurios sudaro smriti (žmogiškąjį patirimą). Vedos – tai išminties giesmių rinkiniai. Šios giesmės buvo perduodamos iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas ištisus amžius. Tikintieji indai vedas laiko dievų apreikštu, amžinu išminties šaltiniu.
2. Klasikinis Indijos literatūros laikotarpis (500 pr. m. e. – 1800 m. e.) pasižymi klasikinės sanskrito kalbos vyravimu. Vieni iš seniausių mus pasiekę sanskrito kalba parašyti kūriniai yra indų epinės poemos Ramajana bei Mahabharata. Pavyzdžiui Mahabharatas yra ilgiausia pasaulyje poema, susidedanti iš 220 tūkst. Šešiolikaskiemenių eilučių. Jos autoriumi yra laikomas Krišnadvaipajana, pramintas Vjasa. Tiek Mahabharatas, tiek Ramajana yra laikomos šventomis poemomis – už jų skaitymą yra atleidžiamos visos nuodėmės