Indijos menas
5 (100%) 1 vote

Indijos menas

11

Indijos menas

Menas

Dabartinis Indijos menas – tai Ceilono, Afganistano, Pakistano, Kašmyro ir Nepalo menas bei jo veikiamas Pietryčių Azijos menas. Indijos meno pagrindą sudaro induizmo ir budizmo religija, papildyta islamo kultūra. Tai Indo upės slėnio kultūra – aukštą raidos lygį pasiekusi miestiška kultūra, siejama su Mesopotamija. XX a. buvo rastas IV a. pr. Kr. antspaudas su iki šiol neiššifruotais rašmenimis iš mažų formų plastikos.

Architektūra ir dailė

Liaudies dailėje senos audimo, akmens ir kaulo raižybos, medžio drožybos, metalo kalstymo ir keramikos tradicijos. Profesionaliosios indų architektūros ir dailės raidai turėjo įtakos Mesopotamijos, Persijos, sen. Graikijos (helenizmo laikotarpio), kinų, islamo ir Vakarų Europos menas. Valdant Maurijams (IV – II a. pr. Kr.), suklestėjo architektūra ir dailė. Buvo pastatyta taisyklingo plano miestų su plačiomis gatvėmis, didelių gynybinių kompleksų, rūmų. Susiformavo gyvenamojo namo su vidiniu kiemu, lodžomis, balkonais, terasomis tipas. Uolose iškalta daug stačiakampio plano vienuolynų (viharų) ir šventyklų (čaitjų) su sudėtingais skliautais ir perdangomis, puošniu interjeru, papuoštu žmonių, žvėrių (dažniausiai dramblių) skulptūromis, daugiafigūrinėmis reljefinėmis kompozicijomis.

Klestint Kušanų karalystei, dailėje pradedama vaizduoti susimąsčiusį, didingą Budą. Toks Budos vaizdavimas pasidarė kanonu; jis būdingas ir vėlesnių laikų Indijos dailei. Valdant Guptoms, plito tašyto akmens rūmų, vienuolynų, kvadrato arba stačiakampio plano šventyklų (su vidine patalpa dievybei ir portiku fasade) statyba. Kulto pastatų interjeras ir eksterjeras buvo gausiai puošiamas skulptūromis ir sienų tapyba. VI – VII a. susiformavo šiaurinis ir pietinis šventyklų tipas. Pietinės šventyklos buvo laiptuotos piramidės pavidalo su bokštu viršuje; Šiaurinės šventyklos – laiptuotos piramidės pavidalo su paraboliniu kupolu ir disku viršuje. Kadangi klestėjo skulptūra, šio laikotarpio šventyklos buvo puošiamos monumentaliomis skulptūromis ir dinamiškos kompozicijos reljefais.

X – XI a. augo miestai. Kulto architektūrai būdinga puošnumas, dekoratyvumas, sudėtingas ir įmantrus planas. X – XIII a. susiformavo keletas savitų kulto architektūros mokyklų (Orisos, Maisoro, Gudžarato). Pietų Indijos skulptūrose buvo vaizduojama daugiausia šokantis daugiarankis dievas Šyva-Nataradža.

Po arabų užkariavimų Šiaurės Indijoje paplito islamo menas. Architektūroje atsirado naujų konstrukcinių elementų būdingų islamui; pastatyta mečečių, medresių, minaretų, mauzoliejų, tvirtovių tipo rūmų ansamblių. Taikomojoje dailėje dekoratyvinių ir geometrinių motyvų ornamentai. Po Didžiųjų Mogolų užkariavimo suklestėjo architektūra ir dailė. Susiformavo klasistinis centriško kupolinio mauzoliejaus, apsupto taisyklingo plano sodu, tipas. Statybai buvo vartojamas pusbrangiais akmenimis inkrustuotas marmuras. Pastatyta naujų taisyklingo plano miestų su stačiakampių gatvių tinklu. Viduramžiais klestėjo miniatiūrų tapyba. Viena žinomiausių Gudžarato miniatiūrų tapymo mokykla. Šios mokyklos miniatiūroms būdinga stilizuotas plokštuminis žmogaus figūros vaizdavimas, lokalinės spalvos.

Didžiosios Britanijos viešpatavimo laikotarpiu indų architektūrai ir dailei turėjo įtakos Vakarų Europos menas. Plėtėsi uostai, pastatyta daug naujų miestų. Būdinga anglų klasicizmo ir neogotikos bruožai. Dailininkas R.Varma (1848-1906) nutapė portretų, mitologinių ir buitinių kompozicijų, turinčių Vakarų Europos akademizmo bruožų.

XIXa. pab. – XX a. pr. grupė indų dailininkų susijusių su nacionalinio išsivadavimo judėjimu, suformavo naują meno kryptį, vadinamu Bengalijos renesansu. Senovės indų tapybos stilistiniai bruožai jungiami su postimpresionizmo bruožais, plėtojamos liaudies dailės tradicijos. XX a. 5 dešimtmečio dailėje pradėjo dominuoti realistinė kryptis. Vienas iš žymiausių realistinių tapytojų – A. Bosas, žinomi skulptoriai – D.P.Rojus Čoudhūris, V.P. Karmarkaras.

Muzika

Indijos tautų muzika – viena seniausių ir savičiausių pasaulyje; glaudžiai susijusi su choreografija; turi gausybę regioninių variantų. Dažnai skirstoma į Šiaurės Indijos ir Pietų Indijos muziką. Indijos muzikos teoriniai pagrindai suformuluoti traktatuose, pradėtuose kurti dar prieš mūsų erą. Liaudies muzika mažai tyrinėta. Didelę jos dalį sudaro darbo dainos; melodijos gausiai ornamentuotos. Indijoje vartojama daugiau 300 muzikos instrumentų; populiariausi: vina, sitaras, ravanastras, sarodas, tampūra, sarangis, bansūris, šachnajis, tabla, mridangas, pakavadžas, kartalas, mandžyra. Profesionalioji muzika (vokalinė, instrumentinė) daugiausia vienbalsė, improvizacinio pobūdžio, grindžiama 7 svarbiausiais laipsniais, atitinkančiais europietiškąją 7 laipsnių gamą; oktava dalijama į 22 mažesnius už pustonį intervalus; melodijos sudaromos pagal savitus modelius. Sudėtinga ir įvairi Indijos muzikos ritmika; svarbiausias metroritminis vienetas vadinamas matra; iš matrų sudaroma muzikos kūrinio ritmo formulė. Indijoje dominuoja vokalinė muzika; yra daug jos stilių; būdingiausi durupadas ir chijalas. Durupado klestėjimas susijęs su dainininku N. Baidžaus Bavros ir Tanseno kūryba. Chijalas populiarus ir dabar.
Šiaurės Indijoje, paplitus islamo muzikai, susiformavo vadinamas hindustaniškas stilius.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 768 žodžiai iš 1492 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.