Individas grupeje
5 (100%) 1 vote

Individas grupeje

112131415161

ĮVADASIndividas ir grupė.Tai du žodžiai, kurios išgirdęs dažnas žmogus net nebesusinasto apie jų prasme, net nepgalvoja, kad individas yra kiekvienas gatvėje, darbe, universitete, troleibuse sutiktas žmogus, o grupės – tai neatsiejam kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis.

Kur atsiranda daugiau nei vienas individas, būtinas dar vienas mūsų gyvenimo reiškinys – bendravimas. Šie dalykai senai rūpi ne tik paprastiems žmonėms, bet ir mokslininkams. Didelį susidomėją individas ir darbo grupė kelia vadybos specialistams, kurie analizuoja grupių įtaką įmonės veiklai.

Remdamasi psichologų ir vadybos specialistų tyrimais ir paskelbta medžiaga bandysiu išnagrinėit temą: INDIVIDAS GRUPĖJE. PROBLEMOS IR SAVĘS REALIZAVIMO GALIMYBĖS.

1. INDIVIDAS GRUPĖJE

Individu galima laikyti kiekvieną žmogų, kadangi šis terminas reiškia ”savo rūšies atstovą”, tai yra žmogų bendriausia biologine prasme. Individą grupėje apibūdinti padeda JOHARI diagrama, kuri parodo, koks žmogus yra grupėje – kiek jis pats atsiskleidžia ir kaip jį mato kiti grupės nariai.

Elgesio sritys

Žinomas asmeniui Nežinomas asmeniui

Žinomas kitiems

Nežinomas kitiems

1 pav. Johari diagrama

Kvadratas A parodo viešąjį asmenį. Šis laukas aprašo viešos ir laisvos veiklos sritį, kuri yra žinoma tiek pačiam asmeniui, tiek ir visiems kitiems grupės nariams.

Kvadratas B rodo privatų asmenį. Šis laukas aprašo sritį, kuri yra žinoma tik pačiam asmeniui ir kurios jis dar nenorėtų parodyti kitiems grupės nariams, todėl individas nori ją paslėpti.

Kvadratas C – tai pačiam asmeniui nesuvokiama asmenybės dalis. Šis kvadratas išreiškia sritį, kurio pats individas nesuvokia, tačiau apie kurią žino kiti grupės nariai.

Kvadratas D rodo tai, kas nepažįstama. Šis kvadratas aprašo sritį, kurios nežino nei asmuo, nei grupės nariai.

Grupės nariamas bendraujan ir dirbant kartu, Johari diagrama kečiasi laiko atžvilgiu, nes individas, jausdamas pasitikėjimą grupe, po kiek laiko atsiskleidžia, o grupės nariai vis daugiau sužino apie kiekvieną grupės narį. Taip iš atskirų individų formuojasi grupė.

Įvairių visuomenės veiklos sričių, tarp jų – ir organizacijos, veiklos efektyvumas daugiausiai priklauso nuo joje funkcionuojančių grupių efektyvumo. Grupė nėra vienalytis reiškinys, nėra paprasta individų suma. Ši sistema funkcionuoja, veikiama daugelio veiksnių, kuriuos išanalizvę bandysime suformuluoti grupės apibrėžimą.

Kadangi grupė sudaryta iš skirtingų žmonių, tai ją galima apibrėžti kaip visumą individų, kurie veikai vienas kitą – tarpasmeninė sąveika. Todėl individai, kol jie neiveikai vienas kito, nėra grupė. Moksilininkai skirtingai vertino šią sąveiką:

 H.Bonner (1959), G.Homens (1950) manė, kad grupę sudaro tam tikras skaičius žmonių, kurie veikia vienas kitą; šis tarpusavio sąveikos procesas ir yra ta skirtybė, kuri leidžia grupę atskitri nuo visumos;

 R.Stodgill (1959) grupe laikė atvirą tarpusavio sąveikos sistemą, kurios veikla sąlygoja sistemos struktūrą, o sėkminga tarpusavio sąveika sudaro įtaką sistemos identiškumui;

 G.Homans (1950) grupe suprato tam tikrą žmonių skaičių, kurie vienas su kitu komunikuoja neilgai, kurių nedaug, ir visi vienas su kitu gali tiesiogiai komunikuoti.

Kai kurie mokslininkai esminiu grupės veiksniu laikė narystės supratimą:

 R. Bales (1950) grupe laiko tokį žmonių skaičių, kurie veikia vienas kitą tiesiogiai viename ar keliuose susibūrimuose, kur vienas narys kitą narį suvokia pakankamai aiškiai;

 M.Smith (1945) socialinę grupę apibūdino kaip vienetą, kurį sudaro daugybė atskirų narių, kolektyviai suvokiančių šį vienetą ir galinčių vieningai veikti.

Tarpusavio priklausomybė – tai dar vienas veiksnys. Jį išryškinę ir laikę svarbiu mokslininkai, grupę apibrėžė kaip individų, kurie priklauso vienas nuo kito, visuma.

 D.Cartwight ir A.Zander (1968) grupę apibūdino kaip individų visumą, kurie palaiko santykius vienas su kitu, todėl jie tampa iš dalies priklausomi vienas nuo kito;

 F.Fiedler (1967) manė, jog grupė – tai žmonės, besidalinantys bendru likimu.

Taip pat svarbus grupės veiksnys yra tikslas. Jį akcentavę mokslininkai pasiūlė tokius grupės apibrėžimus:

 T.Mils (1967), M.Deutsch (1949) ir E.Freeman (1936) grupę apibūdino kaip visumą individų, kurie tampa jos nariais, norėdami pasiekti tam tikrą tikslą;

 T.Mils (1967) pabrėžė, kad mažos grupės yra vienetai, sudaryti iš dviejų ar daugiau asmenų, kurie kontaktuoja, norėdami pasiekti tikslą ir kurie mano, jog šis kontaktas yra reikšmingas;

 E.Freeman (1936) manė, kad psichologinė grupė egzistuoja tol, kol individai, sudarantys grupę, patys suvokia bendrus tikslus.

Motyvaciją, kaip svarbų veiksnį išskyrę moksininkai, siūlė grupę apibrėžti taip:

 Grupė yra žmonių būrys, kurio egzistavimas leidžia tenkinti individų poreikius (B.Bass, 1960);

 Grupė yra individų rinkinys, kurioje žmonių tarpusavio santykiai yra būtini tam tikriems individualiems poreikiams tenkinti (R.Catell, 1951).

Struktūriniai santykiai
taip pat yra svarbus faktorius, apibūdinantis grupę, kaip žmonių būrį, kurių tarpusavio santykiai nusakomi jų vaidmenų ar elgesio normų kompleksu. Taigi galima būtų manyti, kad individai nepriklauso grupei tol, kol jų tarpusavio santykių nenustato šis normų ar vaidmenų kompleksas. Pasak J.McDavid ir H.Hari (1968), socialinė-psichologinė grupė – tai organizuota dviejų ar daugiau tarpusavyje susijusių individų sistema, turinti standartinį vaidmenų ir elgesio normų kompleksą, reguliuojantį ir apibrėžiantį kiekvieno nario funkcijas.

Savitarpio įtaka kai kurių mokslininkų buvo apibrėžta kaip svarbus grupės veiksnys, kokybiškai besiskiriantis nuo tarpusavio sąveikos požymio. M.Shaw (1976) taip apibūdino grupę: ją sudaro du ar daugiau asmenų, kurie veikia vienas kitą taip, kad kiekvienas asmuo daro įtaką vienas kitam.

Visi išvardinti grupės veiksniai yra svarbūs, bet nė vienas iš jų neturėtų lemti grupės apibrėžimo, o jį tik papildyti. Daugybę grupės apibrėžimų reikėtų sujungti į vieną, atsižvelgiant į individo poreikius grupėje, ir jį formuluoti taip:

Grupę sudaro: 1) du ar daugiau individų, 2) pažįstančių vienas kitą, 3) tiesiogiai veikiančių vienas kitą, 4) žinančių apie priklausymą šiai grupei, 5) suprantančių priklausomybės pranašumus, siekiant bendrų tikslų, 6) susitariančių siekti bendrų tikslų.

Tačiau prieš pradėdami kalbėti apie grupės darbą, turime prisiminti, kad kiekvienas grupės narys yra individas, ateinantis su tam tikrais poreikiais, kurie kiekviename žmoguje pasireiškia skirtingomis formomis ir patenkinami skirtingais būdais. Kiekvinas individas turi savo vertybes – bendriausius principus, pagal kuriuos žmogus vertina, kas yra blogai ir gerai, kas jam yra svarbu ir kas ne. Vertybės susiformuoja auklėjimo, patirties dėka, yra pastovios ir sunkiai kinta. Jos nulemia tiek žmogaus tikslus, tiek būdus tiems tikslams pasiekti, jomis vadovaujamsi dirbant, bendraujant ir vertinant situacijas.

G.Olportas (G.Allport) siūlo išskirti keletą pagrindinių vertybių grupių:

 Teorinės (kaip vertinamas pažinimas, mokymasis – ar žmogus jo siekia, ar laiko svarbiu).

 Ekonominės (kiek svarbi ekonominė veikla, materialinė nauda, ar bus pasiryžęs bet kokioms priemonėms jos siekti).

 Estetinės (ar žmogus laiko svarbiu grožį ir pagal kokius kriterijus jį vertina).

 Socialinės (ką jam reiškia bendravimas, visuomenės normos, kaip vertina kitus žmones, varžosi su jais ar atsižvelgia į visų interesus).

 Politinės (ar turi politinius įsitikinimus, idealus ir kaip jų siekia).

 Religinės (ką žmogui reiškia religija).

Svarbu įvertinti tai, kad kito žmogaus vertbes pakeisti neįmanoma – jos susiformuoja lemiamos jo individualios patrities; gali būti, kad vienos ar kitos grupės vertybių tam tikras žmogus visai neturės. Todėl geriau pasistengti priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Jei individas yra geranoriškai nusiteikęs, būdamas ir dirbdamas grupėje, jis stengsis prisitaikyti prie bendros visumas, tuo pačiu neprarasdmas savo individualumo.

Vertybių sistema suformuoja žmogaus nuostatas – tai yra nusiteikimas konkrečios veiklos ar objekto atžvilgiu. Nuostatos yra konkretesnės ir mažiau pastovios. Jos keičiasi, nes kinta žmogaus patirtis. Asmenybės vertybės pasireiškia būtent per nuostatas. Vieną vertybę gali išreikšti keletas nuostatų, sudarančių vientisą sistemą. Ši sistema nukreipia asmenybės veiklą konkrečia linkme, nors pats žmogus to gali ir nesuvokti sąmoningai.

Tai, kaip žmogus siekai savo tikslų ir išreiškia save nulemia jo sugebėjimai – individualios psichologinės savybės, pasireiškainčios žmoagaus veikloje ir sąlygojančios jos sėkmę. Būtent nuo sugebėjimų priklauso, kaip seksis vienoje ar kitoje srityje perimant žinias, išmokti naujų įgūdžių ir net mokėti bendrauti su aplinkiniais ir kolegomis. Sugebėjimai skirstomi į:

 Bendruosius, dar vadinamus intelektu, kurie lemia išmokimo produktyvumą, lengvumą.

 Specialiuosius, kurie leidžia pasiekti gerų rezultatų kurioje nors konkrečioje srityje.

Sugebėjimai yra įgimti, tačiau jie gali vystytis, lavėti. Įgimti sugebėjimai dar nereiškia, kad žmogus būtinai pasieks aukštų rezultatų konkrečioje srityje. Sugebėjimų išlavėjimo lygis priklauso nuo auklėjimo, socialinių ir ekonominių sąlygų, kitų asmenybės savybių, mokymo metodų ir aplinkinių požiūrio į sugebėjimų reikalingumą, tobulėjimą. Todėl siekiantis savirealizacijos žmogus, pakliuvęs į pasyviai nusiteikusių žmonių grupę – padarau ką pasakė ir viskas – jaus diskomfortą ir negalės prisitaikyti prie darbo tokioje grupėje.

Taigi sėkmė kurioje nors konkrečioje veiklos srityje priklauso ne tik nuo įgimtų savybių, bet ir nuo aplinkos, auklėjimo bei paties žmogaus sąmoningų, valingų pastangų. Žinoma, net atkakliausias darbas neatstos įgimto talento, tačiau vis dėlto darbu galima pasiekti gerų rezultatų pasirinktoje srityje. Srities pasirinkimas glaudžiai susijęs su profesija ir žmogaus darbu, nes didesnę gyvenimo dalį žmogus dirba įvairiuose darbuose ir priklauso įvairioms grupėms.

Kodėl žmonės buriasi į grupes? Visų pirma žmonėms patinka būti grupėje, tarp kitų žmonių. Daugeliui nėra maloni vienatvė – ji slegia žmogų. Individas geriau jaučiasi
ji palaiko žmogaus moralinę dvasią, mėgstama susitikti su patinkančiais grupės žmonėmis (bendraminčių, gerų draugų grupė). Be to buvimas grupėse yra produktyvus, kai žmonės susiburia į grupę tam, kad galėtų atlikti tam tikrus darbus ar užduotis (studentų, darbuotojų kolektyvai). Daugumoje grupių asmeninis pasitenkinimas ir bendro tikslo siekimas derinamas tarpusavyje.

Mažoji grupė – tai negausi socialinė gupė, kurios narius sieja tiesioginis ir pastovus asmeninis kontaktas ir pastovi veikla. Grupė nuo paprasto žmonių susibūrimo skiriasi tuo, kad jos narius sieja bendravimo normos ir tikslai, tam tikra grūpės struktūra, vaidmenų pasiskirstymas.

Dažnai grupės skirstomos į:

 formalias, kur narių padėį ir elgesį reglamentuoja organizacijos taisyklės (cechas, direktorių susirinkimas, studentų grupė). Formaliose grupėse yra mažesnė bendravimo pasirinkimo galimybė. Kita vertus, formaliose grupėse dirbama efektyviau ir kryptingiau negu neformaliose, todėl jos labiau tinka siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą. Pavyzdžiui, mokslinė chemikų laboratorija – formali grupė – dažniausiai dirbs produktyviau, negu susibūręs neformalus chemijos mėgėjų būrelis.

 neformalias, kurių tikslai nėra tiksliai apibrėžti . Neformalios grupės požymis – ryškūs tarpusavio emociniai ryšiai, todėl jose asmeninis pasitenkinimas būna didesnis negu formaliose. Juk į jas žmonės ateina savo noru, patys pasirenka vieni kittus. Neformalios grupės struktūrą kuria pačios; jose vadovaujamasi nerašytomis taisyklėmis. Tai vienodus pomėgius turinčių žmonių grupės, kiemo paauglių kompanija. Neformali grupė gali egzistuoti formalios grupės viduje ir net nulemti jos kryptingumą. Pavyzdžiui, kelių nepatenkintų vadovo darbu darbuotojų branduolys gali trukdyti efektyviam darbo grupės darbui.

Galimas ir kitas grupių skirstymas – privalomos ir laisvos grupės. Į laisvas grupes žmonės įstoja savo noru: sporto klubai, kultūrinės draugijos, nevyriausybinės jaunimo organizacijos. Pirvalomų grupių nariais tampama nepriklausomai nuo savo norų: gimdamas žmogus negali pasirinkti šeimos, rasės, tautybės. Tiesa, vėliau, po tam tikrų formalumų, galima pakesti tautybę ir tokiu būdu “pabėgti” iš privalomos grupės.

Grupės gali būti pirminės ir antrinės. Žmogui pagrindinė yra pirminė grupė – šeima, sporto komanda, studijų grupė, darbo kolektyvas. Pirminei grupei būdingi tamprūs santykiai kiekvieno su kiekvinu ir ji dažnai būna nedidelė. Antrinės grupės būna didesnės, santykiai jose formalesni. Pavyzdžiui, didelę įmonę galima vadinti antrine grupe, į kurią įeina daug pirminių grupių – įvairių darbo padalinių kolektyvai.

Įvertinus laiko faktorių, grupės gali būti trumpalaikės ir ilgalaikės. Jei grupė susiburia konkrečiam tikslui pasiekti, pavyzdžiui, surengti konkretų renginį, ji nustoja gyvuoti atlikus numatytą darbą. Trumpalaikėmis gali būti ir neformalios grupės: turistinės kelionės metu susibūrusi maloni kompanija gali iširti pasibaigus kelionei. Kitos grupės gyvuoja ilgiau, pavyzdžiui, artimų draugų grupelė gali susitikinėti ilgus metus; įmonės ar įstaigos kolektyvas paprastai būna ilgalaikis.

Individui gana svarbi yra referentinė grupė, kuri yra kriterijus vertinant save ir kitus. Tai grupė kurios normos, tikslai, elgesio standartai yra kriterijus, renkantis konkretų elgsenos būdą, tai yra mes stengiamės elgtis taip, kaip konkrečioje situacijoje pasielgtų tie mums reikšmingi “kiti”. Tačiau referentine grupe gali būti ne ta grupė, kurios faktišku nariu žmogus yra, ji net gali realiai neegzistuoti ir būti tik įsivaizduojama, pavyzdžiui, knygų personažai.

Ir formali ir neformali grupė turi savo tikslą. Dažnai ne visų grupės narių indėlis, siekiant tikslo, yra vienodas. Jei dalis grupės narių mažai prisideda prie bendro tikslo siekimo, gali susilpnėti bendra grupės motyvacija siekti šio tikslo. Be to, tikslo siekimas susijęs ir su grupės narių vertinimais: kuo daugiau individas prisideda prie bendro tikslo įgyvendinimno, tuo labiau jis bus vertinamas grupėje. Be to, grupės tikslas – tai ir savęs vertinimo atskaitos taškas: jei dėl darbuotojo kaltės laiku nebus padarytas darbas, jis blogo vertinimo susilauks ne tik iš kitų komandos narių, bet ir iš savęs paties.

Priklausydamas kokiai nors grupei, žmogus laikosi tam tikrų elgesio, bendravino, vadovavimo taisyklių – normų. Normos – tai tam tikri elgesio standartai, taikomi žmonių tarpusavio santykiams. Šios normos ne visada sutampa su visuomenėje priimtomis etikos normomis. Be to, grupės normos skiriasi įsisąmoninimu: kai kurios elgesio taisyklės gali būti dažnai deklaruojamos ir pabrėžiamos (pvz.: numatyto darbo atlikimo laikas), o kitos, tik numanomos, nors grupei galbūt ir labai reikšmingos (pvz.: punktualumas ).

Būdamas grupėje individas ne tik bendrauja, laikosi tam tikrų normų ir taisyklių, bet ir užima tam tikrą vietą grupės struktūroje.

2. INDIVIDO VIETA GRUPĖS STRUKTŪROJE

Priklausydamas kuriai nors grupei, žmogus užima joje tam tikrą vietą, tai yra grupės statusų hierarchijoje gali būti 3 pagrindinės pozicijos: lyderis, vidutinis statusas ir atstumtasisi (2 pav.). Statusą galime apibrėžti kaip asmenybės vertę grupėje.



ATSTUMTIEJI

2 pav. Statusų hierarchija grupėje

Darbo grupėje yra šiek tiek kitaip, nes darbuotojas, ateidamas dirbti į naują kolektyvą, sužino, kas pagal užimamas pareigas kokam statusui priklauso. Tačiau ir darbo grupėse yra neformalių grupių, kuriose galima stebėti statusų hierarchiją.

Skiriamas socialinis ir mažosios grupės statusas. Socialinis statusas – tai asmenybės, atliekančios tam tikrą socialinį vaidmenį, prestižas visuomenėje. Pavyzdžiui, socialinis vaidmuo gali būti – studentas, kurio prestižas, jo įvertinimas visuomenėje gana aukštas, palyginti, pavyzdžiui, su eilinės mokyklos moksleivio statusu. Tuo tarpu mažojoje grupėje, tarkime darbo grupėje, yra kitaip: aukšto socialinio statuso konkretus darbuotojas gali turėti labai žemą statusą konkrečioje darbo grupėje.

Susiformavusiai grupės statusų hierarchijai būdingas santykinis stabilumas. Žmogus yra suinteresuotas didinti savąjį statusą. Stausas gali būti keliamas socialiai priimtinais arba nepriimtinais būdais. Pavyzdžiui, egzaminų pažymiai, platus apsiskaitymas – tai priimti statuso kėlimo būdai, kurie gali padidinti studento vertę studentų grupėje. Nepriimtini statuso kėlimo būdai – agresyvumas, gynybinis nuvertinimas, kai viešai nuvertinami kolegos sugebėjimai, siekiant išaukštinti save, ypač jei iškyla nekompetencijos paaiškėjimo grėsmė. Prie nepriimtinų būdų priskiriamas ir pataikavimas lyderiui.

3. GRUPĖS LYDERIS

Vienas svarbiausių grupės bruožų yra tai, kad vienas iš individų pasireiškimas grupėje – tai lyderiai ir jų šalininkai. Beveik visos grupės, tiek žmonių, tiek gyvūnų, turi savo lyderius ar vadovus. Gyvūnų grupėje dažniausiai stipriausiais patinas įtvirtina savo viršenybę ir imasi vadovauti.

Tam tikro panašumo galima pastebėti ir žmonių grupėse, nors grupės lyderiai nebūtinai būna vyriškos lyties individai ir nebūtinai pasižymi fizine jėga. Pagrindinis lyderio (pvz.:draugų grupėje) ar vadovo (pvz.: darbo grupėje) atributas yra įtaka – vadovauja tas grupės narys, kuris turi daugiausiai įtakos kitų grupės narių veiklai. Galimybė kontroliuoti kitus ir daryti jiems įtaką yra vienas svarbiausių žmonių tarpusavio santykių aspektų. Lyderis skatina veikti, duoda nurodymus, išaiškina nesutarimus tarp kitų grupės narių ir priima sprendimus. Jis reiškia pritarimą arba nepritarimą grupės narių veiksmams, įkvepia, padrąsina – yra bet kurios grupės veiklos priešakyje.

Lyderis – tai grupės narys, kuriam kiti gupės individai pripažįsta teisę daryti sprendimus, susijusius su grupės veikla. Grupės lyderis kartu gali būti ir vadovas, bet ne visada. Vadovas nuo lyderio skiriasi tuo, kad šią padėtį grupėje įgyja oficialiai. Gyvenime pasitaiko tokių grupių, kurių vienas narys yra neoficialus lyderius, o kitas – oficialus vadovas. Tai gali būti įvairių nesutarimų ir konfliktų priežastis, todėl daug priklausys nuo oficialaus vadovo kompetencijos, sugebėjimo vadovauti ir būti vadovu.

Grupės lyderiu tampama keliais pagrindiniais būdais:

1. Tradicinis lyderis – tai lyderis, kuris įgyja šią padėtį jau gimdamas. Vadovaujantis vaidmuo šiuo atveju atitenka pagal tradiciją. Akivaizdžiausias tradicinio lyderiavimo pavyzdys yra monarchai – karaliai, karalienės, paveldintys savo sostą. Panašių tapimo lyderiu pavyzdžių galime rasti privataus verslo pasaulyje, kai vaikai paveldi tėvų įkurtą įmonę – jie tampa įmonės vadovais vien tik savo giminystės ryšio dėka. Be abejo, į šią lyderio kategoriją gali patekti tik labai nedidelė žmonių dalis.

2. Charizmatinis lyderis – tai lyderis, kuris suburia šalininkus ir imasi jiems vadovauti dėl išskirtinių savo asmenybės savybių (graikiškai charisma – Dievo malonė, dovana). Pavuzdžiui, Aleksandras Makedonietis, Žana d’Ark, Napoleonas, pagrindinių religinių judėjimų pradininkai. Deja, tik labai nedaug žmonių pasižymi tokiomis išskirtinėmis savybėmis, sugeba patraukti paskui save gausius šalininkus. Tokios savybės paprastai būna įgimtos. Jų negalima išmokti: gyvenimo eigoje šias savybes galimas nebent kiek keisti, tobulinti.

3. Situacinis lyderis – tai lyderis, kurio įtaką pasireiškia tik susiklosčius tam tikrai situacijai ir trunka tik tam tikrą laiką. Pavyzdžiui, kritiškose padėtyse, įvykus laivo katastrofai ar nutikus stichinei nelaimei, bėdą patyrusių žmonių grupei vadovauti gali laikinai žmogus, geriausiai besiorentuojantis šioje konkrečioje situacijoje. Tokioje situacijoje išriškėja inividų sugebėjimas bendradarbiauti grupėje, o situacinio lyderio – vadovavimo sąvybės. Kadangi toks lyderiavimas būna laikinos prigimties, nes situacijai pasikeitus, tokio lyderio būtinumas atpuola, jis nėra plačiai pritaikomas ir turi nedidelę praktinę reikšmę.

4. Funkcinis lyderis – tai lyderis, kurio reikia kuriai nors konkrečiai grupės funkcijai atlikti. Pavyzdžiui, klasės kolektyvui mokyklos taryboje atstovauti galima parinkti vieną, tam geriausiai tinkantį moksleivį, klasės futbolo komandai – kitą, o vasaros stovyklai surengti – trečią. Klasės lyderis šiuo atveju gali tapti įvairūs žmonės priklausomai nuo to, kokia veikla vienu ar kitu metu klasės kolektyvas turės užsiimti.

5. Paskirtasis lyderis – tai lyderis, arba vadovas, kurio įtaka tiesiogiai susijusi su užimama
oficialia padėtimi. Kaip pavyzdys čia galėtų būti įvairaus rango įstaigų vadovai: direktoriai, skyrių vedėjai, vadovaujantys specialistai ir panašiai. Paskirti lyderiai, arba vadovai, būdingi formalioms grupėms, o paskiria juos dažniausiai kažkas, esantis už grupės rato ribų. Pavyzdžiui, paskyrus karininką vadovauti kareivių būriui, jau pats paskirimo faktas padaro jį atsakingu už visą būrio veiklą.

Net ir formaliose grupėse vadovai ne visada būna skiriami iš šalies. Neretai grupės vadovą išsirenka patys grupės nariai. Pavyzdžiui, sporto komandos nariai renka komandos kapitoną, politinės partijos atstovai savo suvažiavime išsirenka partijos pirmininką. Tarp paskirtų ir išsirinktų vadovų egzistuoja tam tikri skirtumai. Pastebėta, kad dažnai grupės nariai abejoja, ar paskirtas vadovas tikrai nusipelnė jam skirtų pareigų, todėl ne visada laiko jį pilnateisių grupės lyderiu. Atliktų tyrimų metu grupės, kurios vadovai buvo renkami, palygintos su grupėmis, kuriose vadovai buvo skiriami iš šalies. Paaiškėjo, kad išrinktieji vadovai savo grupėse turėjo kur kas daugiau įtakos ir valdžios negu paskirtieji. Taip buvo todėl, kad išrinktuosius vadovus grupės laikė savo pilanateisiais lyderiais, o jų įtaką pripažino visi grupės nariai.

Vienas pagrindinių lyderiavimą lemenčių faktorių yra bendravimo intensyvumas. Paprastai aktyviausiai bendraujanti grupės narys ir tampa jos lyderiu. Juk aktyviausiai bendraujant, daroma didžiausia įtaka grupei. Kaip tik aktyviausias grupės narys dažniausiai nulemia pokalbio eigą, skatina pasikeisti nuomonėmis, užduoda klausimus ir gauna daugiausia atsakymų, pateikia daugiausia pasiūlymų ir duoda daugiausia nurodymų. Ką grupė bedarytų, lyderis pagal bendravimo intensyvumą paprastai užimą centrinę vietą. Pagal šį požymį jį nesunkiai atpažįsta pašaliečiai, patekę į grupę arba stebintys ją iš šalies.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3459 žodžiai iš 6819 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.