„Batik“ – indonezietiškas žodis, kilęs iš žodžių „Titik“ arba „Tik“, reiškiančių „mažas kąsnelis“ arba „lašas“. Dirbant šia technika ant audinio plotų, kad jie nenusidažytų, liejami mažyčiai ištirpinto vaško lašeliai. Lietuviams šis būdas primena velykinių kiaušinių dažymą vašku. Ši technologija kildinama iš Javos salos, vėliau išplito Indonezijoje ir kitose Rytų valstybėse.
Batika suklestėjo valdant Rytų Javos karaliams XII–XVI a. Tuo metu batikos menas buvo sultonų nuosavybė, diduomenės privilegija. Ilgainiui jis palengva perduotas į paprastų žmonių rankas ir kai kur tapo net amatu.
Klasikinės Javos batikos spalvinė skalė yra griežta ir labai ribota. Iki XVII a. pagrindinės spalvos buvo balta ir mėlyna. XVII a. atsirado ruda ir netrukus, kai įgyta žinių apie ėsdinančias metalo druskas, – geltona bei raudona.
Visi indonezietiškos batikos motyvai turi ypatingas reikšmes, iš dalies kilusias iš primityvaus simbolizmo, bet daugiau įtakos turėjo indų, kinų ir arabų dekoratyvinė dailė. Vis dėlto javiečiai sukūrė labai savitą batiką. Raštai gali būti apibrėžti, tikslūs (audinyje kartojami pastoviais intervalais), laisvi (ritmiškai nekartojami) arba neapriboti (besitęsiantys).
Iš geometrinių raštų – trikampių, svastikų, spiralių, įvairių rombų, vienas kitą dengiančių apskritimų, lietaus lašų, banguotų linijų ir natūralistinių motyvų – piešinių, vaizduojančių žmones, gyvūnus, augalus, galima spręsti apie Indonezijos gyventojų mentalitetą. Be gaidžio, povo, drugelio ar elnio, dažniausiai vaizduojamas ir netgi privilegijuojamas paukštis iš hindų mitologijos – Gurada (erelis). Tai šiandieninis Indonezijos simbolis, reiškiantis jėgą ir tautinį išdidumą.