Individas ir visuomenė1
5 (100%) 1 vote

Individas ir visuomenė1

INDIVIDAS IR VISUOMENĖ

Pirmiausia, gal reikėtų pradėti kalbėti apie tai, kas apskritai yra individas, kokią reikšmę jis turi visuomenės formavimuisi. Individas nėra paprastas gamtos padaras. Daugybė ryšių jį sieja su kitais žmonėmis, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą. Jie veikia ir išoriškai reiškiasi per žmonių kuriamas bei ugdomas kultūros institucijas. Tad kultūra plačiausia šio žodžio prasme ir yra tai, kas mūsų gyvenimą padaro tikrai žmogišką ir atskiria jį nuo gyvūnijos pasaulyje tvyrančios tvarkos. Kiekvienas individas turi savo teises ir laisves. Laisvė – neprisirišimas prie nuodėmės, vergavimo asmeniui, daiktui. Mes gyvename demokratinėje šalyje, kur žmogaus gyvenimas nėra apribotas jokiais griežtais draudimais, bet individo asmeninė laisvė negali būti suprantama tiesmukiškai, kaip gyvenimas nesilaikant jokių dorovės normų ir atsakomybės.

Pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, gyvenimą reikia suprasti kaip pareigą: kaip žmogaus pareiga žmogui, jo pareigą visuomenei, kaip pareigą tautai, tačiau tai nėra tiesioginis reiškinys. Jis jaučiamas kasdieniniame mūsų gyvenime, nors nėra teisiškai apibrėžtas.

Nuo pat gimimo visi esame kažkam įsipareigoję: vaikas jaučia pareigą klausyti savo tėvo ir motinos, vyras ir žmona – neišduoti ir mylėti vienas kitą iki mirties, seni geri draugužiai – nepalikti draugo bėdoje…Tai gyvenimiškos, kaip minėjau, neapibrėžtos pareigos. Tačiau egzistuoja ir šiek tiek kitokia atsakomybės rūšis, kur kiekvienas pilietis, kiekvienas individas privalo jos laikytis ir nepažeisti įstatymo.

Žmonių gyvenimą valdančios normos skiriasi savo pobūdžiu, tačiau jų esmė ir paskirtis visur ir visada yra ta pati. Norma – yra bendra tam tikro elgesio taisyklė, kuri daugiau ar mažiau visuotinai pripažįstama ir turinti atsakomybės dalią. Kitaip tariant, norma visada yra liepinys arba reikalavimas, kad žmogus ja vadovautųsi savo santykiuose su kitais ir elgtųsi normos nurodomu būdu net tada, kai dėl asmeninės naudos ar kitokių priežasčių jis mielai to nedarytų. Visuomeninės, politinės, teisinės, religinės ir kt. institucijos įvairiais būdais stengiasi garantuoti, kad būtų laikomasi vieną ar kitą gyvenimo sirtį tvarkančių normų.

Galbūt pagrindinė žmogaus pareiga yra įstatymo laikymasis. Įstatymas, kaip žmonių santykius reguliuojanti norma, yra bet kokios savivalės priešybė. Tiesioginė jo paskirtis yra – užkirsti kelią savivalei, šitaip įgyvendinant pačiame jo apibrėžime slypintį teisingumo reikalavimą. Apskritai, įstatymas turi būti suprantamas ne kaip „iš aukščiau“ ateinantis valdžios nurodymas, kokių tikslų žmogus privalo siekti ir ką jis konkrečiai turi daryti, bet priešingai – kaip draudimas arba nurodymas, ko jis neturi teisės daryti, kad neįsibrautų į kito asmens privataus gyvenimo ir jo interesų sferą.

Deja, mūsų visuomenė nėra linkusi taip palankiai žiūrėti į ivairiausius gyvenimą reguliuojančius veiksnius. Iš to kyla pasipriešinimo, savotiško maišto formos: įstatymų ir draudimų nepaisymas, ivairūs nusikaltimai. Dažnai asmuo, nusižengęs tam tikrai normai, nenori prisiimti atsakomybės. Geriausias pasiteisinimas – kito apkaltinimas. Tad tam tikrais atvejais valdžia turi teisę kištis i privatų žmogaus gyvenimą. Teisėta ir leistina prievarta yra tik tiek , kiek jos reikia palaikyti, teisingo elgesio normoms, t.y. garantuoti, kad žmonės paklustų įstatymams ir suvoktų savo atsakomybę.

Taigi, individo prigimtinės teisės ir laisvės neturi užgožti kitų. Pareigos riboja mūsų galimybes bet kur ir bet kada daryti ką panorėjus, nes verčia mus atsižvelgti į kitų laisves ir teises. Žmogus nėra tobulas, bet sugebantis savarankiškai kelti sau tikslus ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Atsakomybę, kuri yra neatskiriamas laisvės palydovas.

PINIGŲ SVARBA MŪSŲ GYVENIME

Daugelio mūsų santykis su pinigais ne statiškas, o veikiau dinamiškas – pinigus mėgstame, jų trokštame, nekenčiame, bijome, vertiname, mėgaujamės… Vargu ar esame jiems abejingi – juos ignoruoti sunku. Požiūris į pinigus mūsų gyvenime yra ganėtinai svarbus. Jis persmelkia mūsų elgesį, koreguoja siekius, požiūrį į save ir savęs vertinimą, daro įtaką santykiams su artimaisiais ir draugais.

Reikia pinigų, reikia pinigų…

Taip, finansinė mūsų šalies padėtis nėra „blizganti”. Verstis, dirbti ir uždirbti nėra labai lengva, tačiau ar neįmanoma? Daugelį žmonių nuo finansinės gerovės tolina ne ekonominė padėtis, o veikiau įsišakniję įsitikinimai apie save ir pinigus. Manoma, kad verslui pradėti būtinas nemažas pradinis kapitalas. (O kaip tie, kurie pradeda nuo „apskrito nulio”?) Manoma, kad „dabar ne laikas” – esu per jaunas, per senas, per mažai patyręs. Investicijos ir finansai apskritai toks sudėtingas dalykas… Tokia mąstysena neskatina imtis produktyvios veiklos ir siekti to, apie ką svajojama.

Tokie įsitikinimai klaidina dar ir todėl, kad priežasties ieškoma išorėje (ekonomika, objektyvi finansinė padėtis ar pan.), nors praturtėjimo paslaptys glūdi mūsų viduje. Turtingumas yra ne tai, ką žmogus turi seife, banko sąskaitoje ar kojinėje po sofa. Tai – vidinė būsena. O nuostata, leidžianti plačiau pažvelgti ir teigiamai vertinti esamą situaciją,
turėtų būti tokia: ką aš galiu padaryti? T. y. turėtume savęs klausti, kas yra įmanoma? Kokių turime galimybių?

Bėda ta, kad dažniau mąstoma deficitiškai – apie tai, ko neturima, o ne ko reikėtų imtis. Deficitinis mąstymas neskatina veikti, bet skatina viskuo piktintis – kaimynu, kuris „geriau gyvena”, darbdaviu, kuris „verčiau žmoniškai mokėtų, kitaip ko man dirbti?”, ir pagaliau Vyriausybe, Seimu ar Dievu, kurie „dėl viso šito kalčiausi”. Taip mąstytis lietuvaitis, žinoma, turi užtektinai priežasčių: skurdi vaikystė, nuolatinių nepriteklių nulemta depresinė mąstysena, pastaruosius dešimtmečius šalies nelepinusi ekonominė padėtis. Visai tai trukdo puoselėti teigiamus įsitikinimus ir viltis praturtėti. Tačiau išmoktas bejėgiškumas – prastas pagalbininkas tiems, kurie tikisi prakusti ir nori žvelgti į ateitį optimistiškai.

„Aš galiu”

Tai pirmas ir didžiulis skirtumas tarp finansiškai sėkmingai ir pasyviai deficitiškai mąstančių žmonių. Tie, kurie nemano galį suklestėti, dažniausiai sukasi kasdienėje rutinoje, nemėgindami surizikuoti ir pamėginti ką nors nauja ir netipiška. Veikiausiai šiuos žmones stabdo baimė galiausiai likti prie suskilusios geldos. „Viskas baigsis dar blogiau, negu prasidėjo”, – mano jie. Čia norisi įterpti esminę pastabą. Įsitikinimas, kad visuomet viskas turi eitis kaip sviestu patepta, yra klaidingas. Kad ir ko imtumėmės gyvenime, labai dažnai tenka žengti žingsnį atgal, kad paskui galėtume žengti du į priekį. Klaidos ir nesėkmės suteikia mums ne tik neįkainojamos, bet šiuo atveju ir finansiškai apčiuopiamos gyvenimo patirties. Ne vienas klestintis turtuolis patyrė bankrotą, ne vienas pradedantysis verslininkas prarado pinigų. Greičiausiai atkunta tie, kurie į ateitį žvelgia per sėkmės ir gerovės, o ne per skurdo prizmę. Įsivaizduokite vietnamiečius, kurie į JAV atvyko iš šalies, kurioje jiems kas akimirką grėsė mirtis. Amerikoje jie jautėsi laimingi, būdami gyvi, ir galimybės jiems atrodė begalinės, taigi ne vienas tas galimybes kūrybiškai išnaudojo ir pasiekė gerovę.

Gebėjimas užbėgti už akių, žvilgtelti į ateitį, susiplanuoti ir taupyti, yra išties vertinga savybė tiems, kurie nori finansiškai prakusti. Turėtume ne tik įžvelgti savo galimybes, bet ir pasitelkti kantrybę užsibrėžtiems tikslams siekti ir planams įgyvendinti.

… ir savigarba …

Mūsų mintys ir įsitikinimai apie save – tai „savo vaizdas”. Kaip šias mintis vertiname, ar esame savimi patenkinti ar ne – tai mūsų savigarba. Kad ir kaip pavadintumėte, savigarba yra mūsų asmenybės šerdis, nulemianti santykį su likusiuoju pasauliu. Kuo didesnė savigarba, tuo saugesnė jausena, lengviau įveikiamos kliūtys, produktyvesnis elgesys.

Pinigai nelemia to, kas mes esame. Jie tėra priemonė siekti tikslų, saviraiškos, išorinės realybės elementas. Tuo tarpu tikrai vertingas yra mūsų vidinis „aš”, stipriai ir aiškiai suvokiama savastis. Kai liaujamės vertinti save pagal turimą pinigų kiekį, atsiveria daug daugiau alternatyvų, kurias galima išmėginti. Mylėdami savąjį vidinį „aš” geriau jaučiamės, mažiau bijome ir ryžtamės pamėginti ką nors visiškai nauja.

Teisingiausia pozicija būtų tokia: žinodami, kokio rezultato norime, apgalvojame, kokiais būdais jo galime siekti. Vienam būdui nepasiteisinus, mėginame veikti kitaip, bet nekaltiname savęs – „nevykėlio”. Būdai, kuriuos pasirenkame, taip pat tik išorinės realybės dalis, mūsų vidus išlieka toks pat.

Derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad mūsų identiškumas remiasi patyrimu, bet dažniau apmąstome savo neigiamą patirtį, o teigiamą be reikalo pamirštame. Be abejo, labai svarbu įsisąmoninti nesėkmių priežastis, jei norime jų ateityje išvengti. Tačiau, vertinant save ir savo galimybes, prisiminti ir remtis teigiama patirtimi nemažiau svarbu.

Surizikuokime?

Žmogaus pasitikėjimą savimi neblogai atskleidžia jo požiūris į riziką. Ar žmogus ryžtasi rizikuoti? Ar „nusvilęs nagus” aktyviai stengiasi atsitiesti? Ar būdamas nepatenkintas savo finansine padėtimi ieško būdų, kaip ją pakeisti ir planuoja veiksmus? Ar mieliau laiko pinigus banke ar kojinėje, nes taip tiesiog saugiau?

Investuoti – tai atsisakyti šiandien, kad gautum (galbūt daugiau) rytoj. Rizikuoti – tai paleisti iš saujos žvirblį ir leistis medžioti briedžio, kitaip tariant, iškeisti žinomą dalyką į viso labo ateityje tikėtiną. Galimas daiktas, briedžio sumedžioti nepavyks. Žmogaus tolerancija rizikai lemia tai, kaip patogiai jis jaučiasi priimdamas sprendimus, susijusius su nežinoma ateitimi, ir kaip ramiai jis jaučiasi, priėmęs rizikingą sprendimą. Rizikuoti nebijantiems asmenims būdingi 3 bruožai:

Pirma, jie sugeba valdyti nerimą. Nerimas yra naudingas, kol padeda išvengti pavojų, tačiau kenkia, kai ima mus luošinti – sustabdo nuo to, kas galėtų tapti puikia gyvenimo siūloma galimybe. Finansinės sėkmės lydimi žmonės paprastai sugeba valdyti emocijas ir priima sprendimus remdamiesi faktais, o ne jausmais.

Antra, šie žmonės pasikliauja savimi ir nebijo patys priimti atsakomybės reikalaujančių sprendimų. Jie nesistengia kiekvienos kilusios minties aptarti, sužinoti kitų nuomonę ir būtinai kartu nuspręsti (vadinasi, ir pasidalinti atsakomybe už
šie žmonės nebijo prarasti. Baimė ir praradimas žmogui yra daug stipresnės skatinimo priemonės negu pelnas ir sėkmė. Kuo labiau bijoma potencialaus nusivylimo, tuo mažiau tikėtina pasinaudoti naujomis, kitokiomis galimybėmis. Tačiau nesėkmė – mūsų didžiausia mokytoja. Kodėl mano naminių sausainių nepirko? Gal reikėjo atidžiau ištirti kepinių rinką? Gal reikėjo paieškoti originalesnės receptūros? Gal reikėjo didesnio įdirbio? Išanalizavę nesėkmės priežastis būsimą riziką galime daug geriau pamatuoti ir pagrįsti. Svarbu mokėti įprasminti praradimus, tuomet jie virs laimėjimu.

Kiek pinigų gana?

„Šiek tiek daugiau”, – atsakė vienas turtuolis. Ir čia mūsų lūkesčiai pakiša mums koją. Kuo daugiau turime, tuo daugiau norime, iki pilnos laimės vis trūksta vieno kito tūkstančio. „Gana” yra vidinė būsena. Ją turintys žmonės:

… žvelgia plačiau, ne tik rūpinasi savo poreikių, norų, troškimų tenkinimu. Visų troškimų patenkinti neįmanoma. Vienas išsipildo, atsiranda dar 10. Verta atskirti akimirkos užgaidas nuo to, kas prasminga, ir dėmesį nukreipti į svarbius tikslus, kad kokie būtų – auginti vaikus, puoselėti sodą ar dvasiškai tobulėti.

… skaičiuoja pinigus. Jie žino, kaip pinigai uždirbami ir kur išleidžiami. Toks požiūris teikia aiškumo pojūtį. Jei nežinai, kiek turi, ar gali žinoti, kiek tau gana?

… turi vidinį pasitenkinimo matą. Jų „gana” nėra pagrįstas tuo, ką kiti turi ar neturi. Jie nebijo savęs paklausti, ar tai tik tikrai padės jaustis laimingesniems, ar bus tik dar vienas daiktas, dulkėsiantis lentynoje, arba kurį reikės saugoti ar remontuoti ir galiausiai išmesti į sąvartyną.

… jaučiasi atsakingi dėl to, kas vyksta pasaulyje, ne tik savame kieme. Jaučia, kokią vietą jų gyvenimas ir pasirinkimai užima platesniame socialiniame ir dvasiniame kontekste.

Teksto autorius: egzote [2005-04-25, 19:52:32]

„Gatvės žmonės“: gyvenimas be namų

Per keletą pastarųjų dešimtmečių daugelio šalių miestuose formuojasi naujas reiškinys – benamių subkultūra, kurios atsiradimą lėmė didėjantis atotrūkis tarp turtingų ir vargšų. Kartą į ją patekus, labai sunku iš jos išsiveržti, kadangi žmonės prisitaiko ir net įpranta prie tokio gyvenimo būdo. Benamiais paprastai laikomi žmonės, neturintys nuolatinės tinkamos gyvenamosios vietos. Atsakyti į klausimą, kas yra benamiai ir kiek jų, sunku, kadangi dažniausiai benamystė yra laikina aplinkybė. Iš kitos pusės, tai aštri visuomenės problema, su kuria susiduria visos valstybės. Dvi pagrindines priežastys, lėmusios benamių skaičiaus augimą per pastaruosius 15-20 metų: tai didėjantis prieinamos kainos nuomojamų gyvenamųjų vietų trūkumas bei nuolatinis skurdo augimas. Benamystė ir skurdas yra neatsiejami. Skurdžiai gyvenantys žmonės dažnai negali susimokėti už gyvenamą vietą, maistą, vaikų, sveikatos priežiūrą, išsilavinimą. Nepakankamos pajamos verčia atsisakyti kai kurių šių poreikių, ir nesant kitos išeities, atsisakoma namų. Prie benamystės lygio augimo prisideda ir daugybė kitų veiksnių. Tai:

Sveikatos priežiūros neprieinamumas – žemas pajamas turintiems žmonėms rimta liga ar trauma gali lemti benamystę, pradedant darbo praradimu, santaupų išnaudojimu gydimuisi ir baigiant iškeldinimu.

Smurtas namuose – mušamos moterys, ypač skurdžiai gyvenančiose šeimose, dažnai priverstos rinktis – gyventi taip, ar išeiti į gatvę, nes tokia moteris, palikusi namus, paprastai neturi kur eiti. Atitinkamos institucijos suteikia prieglobstį tokioms moterims ir vaikams, bet jos negali aprūpinti pastoge visų, ir dalis neišvengiamai tampa benamiais.

Psichiniai sutrikimai, kurie neleidžia žmonėms patenkinti pagrindinių kasdieninio gyvenimo poreikių, tokių kaip rūpinimasis savimi, namų tvarkymas bei tarpasmeniniai santykiai – dar viena benamystės priežasčių. Benamiai, turintys psichinių sutrikimų, išlieka benamiais ilgiau ir turi mažiau kontaktų su šeima bei draugais, jiems sunkiau įsidarbinti, jų prastesnė fizinė sveikata, jie dažniau susiduria su teisine sistema.

Žalingų įpročių ir benamystės ryšys gana sudėtingas. Nors alkoholio ir narkotikų vartojimo lygis tarp benamių yra daug aukštesnis, palyginti su visa populiacija, tačiau benamystės lygio augimas negali būti siejamas tik su žalingais įpročiais. Daug žmonių, įpratusių prie alkoholio ar narkotikų, netampa benamiais, bet skurdžiai gyvenantys žalingų įpročių turinys žmonės patenka į benamystės rizikos grupę. Iš kitos pusės, gatvėje gyvenantiems žmonėms sunkiau gauti medicinos pagalbą, taip pat ir gydymą nuo žalingų įpročių. Pagrindinės kliūtys žalingų įpročių turintiems benamiams – tai sveikatos draudimo ir apskritai dokumentų neturėjimas, gydymo procedūrų lankymo nereguliarumas, transporto neturėjimas, neefektyvūs jų gyvenimo sąlygomis gydymo būdai , rėmimo paslaugų nebuvimas, o neretai – ir neigiamas visuomenės požiūris į jų problemas.

Sveikatos priežiūra – benamystė tiesiogiai susijusi su prasta gatvėje gyvenančių žmonių sveikta. Benamiai labiau linkę į chroniškus sveikatos sutrikimus. Kai žmogus gyvena gatvėje, ypač sunku išgydyti ir kontroliuoti nuolatinio gydymo reikalaujančias ligas: tuberkuliozę, diabetą, žalingus įpročius,
psichikos sutrikimus. Be to, benamiai daug dažniau kenčia nuo įvairių traumų. Atskira problema – AIDS ar ŽIV sergantys benamiai. Žmonės, susirgę šiomis ligomis, dėl diskriminacijos ar ilgesnio gydimosi įstaigose praleisto laiko gali prarasti savo darbo vietas, taip pat gydymo išlaidoms išleisti visas santaupas. Dėl to jie tampa benamiai. ŽIV sergantys benamiai yra silpnesni už kitus, todėl dažniau serga įvairiomis ligomis, o būdami benamiai jie daug sunkiau gauna reikiamą sveikatos priežiūrą ir gydymą.

Didelę problemą sudaro benamių vaikų ir jaunimo išsimokslinimas. Šeimai tapus bename, ji paprastai priversta dažnai keltis iš vienos vietos į kitą, todėl benamiams vaikams kyla problema lankant mokyklą; problemų kyla ir dėl mokyklų įrašų perdavimo vėlavimo, nuolatinio adreso, transporto nebuvimo. Neturėdami galimybių lankyti mokyklos ir įgyti išsilavinimo , benamiai vaikai neįgyja įgūdžių ir žinių, kurie ateityje padėtų jiems išsivaduoti iš skurdo.

Atskirai reikėtų aptarti benamių šeimų su vaikais situaciją. Benamystė žlugdo šeimą. Ji suardo beveik visus šeimos gyvenimo aspektus, pažeisdama šeimos narių fizinę ir emocinę sveikatą, trukdydama vaikams lavintis ir tobulėti ir paprastai lemia šeimos narių išsiskyrimą. Pagrindinės šeimų tapimo benamėmis priežastys – skurdas ir prieinamo gyvenamo ploto nebuvimas, taip pat – smurtas namuose. Benamystė skaudžiai atsiliepia visų šeimos narių, o ypač – vaikų sveikatai. Ji ypač žalinga pirmaisiais vaikystės metais, tačiau ir paaugus kelia daug minėtų problemų dėl mokyklų lankymo ir išsilavinimo įgijimo. Neigiamas benamystės pasekmes patiria ir tėvai – pavyzdžiui, benamės moterys daug dažniau kenčia nuo depresijos, didelė dalis benamių motinų yra bandę nusižudyti.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2784 žodžiai iš 9131 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.