Individo socializacija
5 (100%) 1 vote

Individo socializacija

1121314151617181

TURINYS

Įvadas 3

1. Socializacijos sąvoka ir samprata įvairių autorių darbuose 4

2. Socializaciją įtakojantys faktoriai 9

3. Socializacija ugdymo procese 12

4. Socializacijos agentai ir institutai 15

4.1. Šeima socializacijos procese 18

4.2. Mokykla kaip socializacijos veiksnys 22

4.3. Bendraamžių grupės 23

Išvados 25

Priedas 26

Literatūros sąrašas 27

ĮVADAS

Socializacija – individo integracijos į visuomenę procesas, patirties, reikalingos atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis, įgijimas. Socializacija – tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka. Socializacija formuoja žmogų kaip visuomenės, kuriai jis priklauso narį. Individo socializacija vyksta įvairiomis aplinkybėmis, kurios turi skirtingus poveikius ir iš žmogaus reikalauja skirtingo elgesio. Socializacijos procesas vyksta ne tik vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje, bet ir brandos amžiuje. Socializacija taip pat yra individo tapimas asmenybe. Asmenybė ir visuomenė viena kitą veikia. Socializavimasis – tai asmenybės nuostatų, vertybių, mąstymo būdų ir kitų asmeninių socialinių savybių perėmimas. Tai žmogaus vystymasis, sąveikaujant su aplinka, kuris prasideda ankstyvojoje vaikystėje ir tęsiasi visą žmogaus gyvenimą. Asmenybės socializacija vyksta sąveikaujant su įvairiais veiksniais ir agentais.

Socializacija vaidina itin svarbų vaidmenį viso gyvenimo procese. Ji vyksta įtakojama įvairiausių aplinkybių. Socializacija yra labai ilgas ir visas žmogaus gyvenimo sferas apimantis procesas.

Socializaciją nagrinėjo ir apie tai daug rašė dauguma sociologų, pedagogų, ir kitų sričių specialistų.

Šio darbo tikslas – atskleisti socializacijos esmę ir ją įtakojančių pagrindinių faktorių įtaką žmogaus socializacijoje, palyginti skirtingų autorių požiūrį į socializaciją, jos apibrėžtis, bei socializaciją veikiančius faktorius.

Darbo uždaviniai:

– atskleisti socializacijos sąvoką, palyginti, kaip ją apibūdina įvairūs autoriai;

– išsiaiškinti, kaip socializacija vyksta žmogaus raidoje;

– lyginant įvairių autorių išsakytą požiūrį, išanalizuoti pagrindinius socializaciją įtakojančius mikroveiksnius (šeima, mokykla, subkultūra).

Panaudotas metodas – literatūros analizė ir įvairių autorių naudojamų socializacijos apibūdinimų palyginimas.

1. Socializacijos sąvoka ir samprata įvairių autorių darbuose

Tarptautinių žodžių žodyne (1985) socializacija (lot. socialis – visuomeninis) vadinamas individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe. Pagrindiniai socializacijos mechanizmai – mėgdžiojimas, įtaiga, konformizmas, sąmoningas sekimas pavyzdžiais, masinių komunikacijos priemonių ir kultūros poveikis.

Socializacijos sąvoka mokslinėje literatūroje (sociologijos, pedagogikos ir kt. aspektais) aiškinama labai įvairiai.

R. L. Barker “Socialinio darbo terminų žodyne” (1994) socializaciją vadina procesu, kai kultūros vaidmuo, vertybės, patirtis, žinios ir normos perduodamos atskiriems visuomenės nariams.

B. Bitinas (1996) socializaciją apibūdina kaip biologinio prado tapsmą socialiniu turiniu: vaikas gimsta biologine būtybe, tampa asmenybe, socialiniu veiksniu.

A. Suslavičius (1995) asmenybės socializaciją tapatina su socialiniu brendimu, vykstančiu veikiant grupei, kai formuojasi žmogaus pasaulėžiūra, charakterio ypatybės.

“Socializacija – tai individo tapimas visuomeniniu žmogumi” (J. Leonavičius 1993, p. 231).

“Socializacija – tai visapusiškas ir nuoseklus individo įtraukimas į objektyvų visuomenės pasaulį ar į kurią nors jo sritį” (I. Luobikienė, 2000, p. 180).

“Socializacija – tai kultūrinių normų ir socialinių vaidmenų įsisavinimo procesas. Jis reiškia žmogaus tapimą individu ir asmenybe” (A. Kravčenko 1998, p.166).

Socializacijos procesas, kuris prasideda kūdikystėje ir baigiasi gilioje senatvėje, vadinasi, trunka visą žmogaus gyvenimą. Socializacija paaiškina, kaip žmogus iš biologinės būtybės virsta socialine. Socializacija – tai toks procesas, kurio negalima dirbtinai valdyti arba juo manipuliuoti.

Socializacija – žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis priklauso (V. Mudrik, 1994). Socializacija vyksta stichiškai sąveikaujant su aplinka, visuomenei įtakojant vieną ar kitą amžiaus grupę, taip pat kryptingai ir socialiai kontroliuojant auklėjimo procesą.

Socializacijos esmė ta, kad ji formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį. Kiekviena visuomenė stengiasi formuoti jai tinkantį žmogų, visuomenės socialinius, kultūrinius, religinius, etinius idealus (I. Leliūgienė, 1997).

Socializacija yra savęs atskleidimo procesas. Visuomenėje augantis žmogus pamažu įgyja savęs sutapatinimo jausmą, įvairių savybių, kuriomis skiriasi nuo kitų žmonių, savęs suvokimą ir jausmus apie save. Socializacija kuria ir formuoja individualią asmenybę nuo gimimo iki mirties. Žmonėms ilgiau nei kitoms būtybėms užtrunka priklausomybės periodas; ir būtent kūdikystėje bei vaikystėje vyksta didžiausia ekstensyvi ir intensyvi socializacija. Kiekviena karta ir
kiekvienas individas privalo išmokti, kaip socialiai elgtis tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku. Sudėtingas žmogaus elgesys turi būti išmoktas socialinėje aplinkoje.

Sėkminga socializacija numato žmogaus prisitaikymą prie visuomenės, antra vertus – sugebėjimą šiek tiek išsiskirti iš jos. Tai įprasta vadinti konformizmu. Jeigu asmenybė prisitaiko prie esamos tvarkos ar viešpataujančios nuomonės ir nesugeba išsiskirti iš kitų, ji laikoma socializacijos auka. Jei žmogus neprisitaiko prie visuomenės, taip pat tampa socializacijos auka (I. Leliūgienė, 1997).

Anksčiau socializacija buvo apibrėžiama kaip “žmogaus prigimties suvisuomeninimas” (Durkheim, 1893). Šiandien ji laikoma ne vien pasyviu reiškiniu. Jau vaikas yra “savo ateities kūrėjas” (Douvan, Adelson, 1966; Prigogine, 1980). Socializacijos reikšmė neginčijama. Svarbiausi socializacijos dalykai yra paskatos ir bendravimas.

Socializavimas – žmogaus adaptavimasis jį supančių žmonių bendrijoje. Jis reiškiasi tuo, kad žmogus, gyvendamas grupėje, visuomenėje, įsisavina grupės, visuomenės patirtį, papročius, kalbą ir kt. t.y. perima žmonijos sukurtą kultūrą ir taip tampa pilnavertis tos visuomenės narys. Visuomenė pagal galimybes globoja savo narį, sudarydama jam sąlygas augti, vystytis, tobulėti, plėtoti įgimtus gebėjimus, polinkius. Todėl tik gyvendamas visuomenėje, žmogus gali išugdyti savo fizines, protines, dvasines galias, tapti pilnavertis. Asmenybės kūrimo bei savikūros procesas – socializavimas yra mokymasis, žmonijos sukurtos kultūros bei supančios aplinkos įsisavinimas kiekvieną minutę, kiekviename žingsnyje, t.y. pačiame gyvenime tiek aktyviai veikiant pačiam žmogui, tiek ir veikiant išoriniams veiksniams, kai jis laikosi pasyviai.

Kultūringu žmogumi negimstama, o tampama. Šis žmogui ypač svarbus socialinis procesas yra vadinamas socializacija. Jos esmę sudaro žmogaus tapsmas asmenybe ir socialiniu individu.

Socializacija gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus (A. Juodaitytė, 2002).

Socializacija gali būti apibūdinama ir kaip žmogaus socialinio statuso ir socialinių vaidmenų raidos procesas, kuris vyksta tam tikros socialinės struktūros visuomenėse. Sociologas R. Berhmanas (1995, p. 37) žmogaus socialinį statusą – vaidmenį – aiškina kaip “socialumo dinaminį aspektą”, žymintį žmogaus socialinę padėtį visuomenėje.

Kitas žymus amerikiečių sociologas T. Parsonas (1964) pabrėžia glaudų socialinių vaidmenų ir vertybių ryšį. Socialiniai vaidmenys, pasak jo, yra būdas, rodantis, kaip socialinės vertybės įsikūnija konkrečiuose asmenybės veiksmuose. Kiekviena asmenybė stengiasi pasirinkti tą socialinį vaidmenį, kuris atitinka jos vertybines orientacijas, interesus ir motyvus. Socializacija gali būti nusakoma kaip žmogaus socialinių vaidmenų ir socialinio statuso raidos procesas, vykstantis tam tikros socialinės struktūros visuomenėse.

Socializacijos procesuose išryškėja tiek individualūs psichiniai žmogaus bruožai, tiek ir socialiai tipiški jam, kaip žmonių visuomenės atstovui. Todėl socializaciją galima apibūdinti ir kaip individo dialektinės sąveikos su socialine aplinka procesą, kurio metu pirmiausia yra realizuojamos žmoguje slypinčios prigimtinės galios. Antra, visuomenė kaip tam tikra žmonių bendrija, įjungdama individą į joje egzistuojančias struktūras, suformuoja jame socialiai reikšmingus asmenybės bruožus, šiame procese aktyviai dalyvaujant ir pačiam individui.

Socializacija – ne tik ilgalaikis, bet ir daugkartinis, nuolat pasikartojantis, dinamiškas procesas. Ji padeda individui ne tik įsijungti į visuomenės gyvenimą, bet ir įgyti socialinį statusą, vaidmenis, o kartu socialiai keistis. Socializacijos pagrindu vyksta potencialių kiekvienos asmenybės galimybių ir gebėjimų realizacija. Socializacija yra vienas svarbiausių normalaus visuomenės funkcionavimo, socialinės tvarkos palaikymo bei stabilizavimo veiksnių (A. Juodaitytė, 2002).

K. Hurrelmann (1976) teigia, kad:

• socializacija nusakomi visuomeniniai procesai ir priemonės, tiesiogiai arba netiesiogiai veikiantys individo kaip visuomenės nario raidą. Čia socializacijos samprata artima klasikinei ugdymo sąvokai, kuri vartojama edukologijoje;

• ja nusakoma pačios asmenybės raida, kuriai daro įtaką aplinkos veiksniai. Tai artima klasikinei psichologijos vystymosi sąvokai;

• socializacija nusakomas visuomeninių vertybių, normų ir elgsenos pavyzdžių perteikimo procesas, kuriame visuomenės narys virsta potencialiai veikiančiu subjektu. Šiuo atveju socializacijos sąvoka artima klasikinėje sociologijoje aptinkamai žmogaus prigimties suvisuomeninimo sampratai.

Socialinis psichologinis socializacijos mechanizmas:

• Identifikacija

• Mėgdžiojimas

• Įtaiga

• Konformizmas

CH. Sabirovas (1970), nagrinėdamas žmogų kaip socialinę problemą, pastebėjo, jog socializacija yra sunkus, prieštaringas, žmonių įvairių interesų įsisavinimo procesas. Kiekvienas žmogus valdo savo interesų sistemą, kuri jo gyvenime ir socialiniame vystymesi atlieka dvi svarbias visuomenines
Pirma, interesai vaidina vidinio socialinio stimulo, raginančio tam tikriems veiksmams ir elgesiui vaidmenį. Antra, sujungia jį su visuomene, atskirais žmonėmis.

Pasak R.Nemovo (1990), socializacija – individo įsisavinimo ir aktyvaus visuomeninės patirties atgaminimo procesas, dėl kurio jis tampa asmenybe ir įgauna gyvenimui tarp žmonių būtinas žinias, mokėjimus, įgūdžius padedančius bendrauti ir sąveikauti su aplinka, spręsti tas ar kitas problemas.

S.Kantas (1982) socializacijos proceso nesutapatina su betarpišku individų poreikiu. Socializacija labai priklauso nuo socialinės individo pozicijos, nuo jo vietos tam tikroje, konkrečioje socialinėje terpėje.

A.Suchomlinskio (1981) nuomone, kryptingas įsijungimas į visuomenės gyvenimą,

atsiranda socialinė galimybė tik tada, kai žmogus sąmoningai siekia harmonijos su pačiu savimi iš pozicijos “Aš”, atsižvelgia į kitų žmonių interesus ir ne tik moka, bet ir stengiasi įgyvendinti savo norus visų naudai.

T.Malkovskaja (1973) socializaciją nagrinėjo kaip augančios kartos ruošimą naujam gyvenimo būdui. Ji teigė, kad asmenybės socializacija įtakojama įvairių reikmių, svarbiausias iš kurių yra žmogų supanti aplinka ir santykių tarp žmonių sistema.

Socializacija – įsitraukimo į visuomenės gyvenimą ir adekvačių asmeninių ryšių su visuomenės nariais kūrimo procesas. Ji vyksta ir kai patiriami tam tikri sunkumai (pvz., kūdikių priežiūra, švaros įpročių ugdymas), ir kai kuriami socialiniai lūkesčiai (pvz., draugų paieškos, interesai). Asmenybės socialinė struktūra skirstoma smulkiau:

1) Vėlesniems su rangais susijusiems lūkesčiams didelę reikšmę turi ankstyvieji rangų tvarkos bei siekių išgyvenimai (tėvų vyravimas vaikų atžvilgiu, brolių ar seserų gimimo eilė). Vėlesniame amžiuje šie siekiai užimti tam tikrą rangą daugiau ar mažiau keičiasi.

2) Panaši yra vaidmenų socializacija. Be ankstyvųjų potyrių, čia svarbios ir socialinės vaidmenų stadijos (pvz., darželinukas, moksleivis ir t. t.) bei vaidmenų (šeimos, gatvės vaidmenų, vėliau – keliavimo po svetimas šalis) įgūdžiai.

3) Ryšių socializacija apima įvairius socialinio elgesio įpročius, pvz., socialinį kultūrinį kūno kalbos išmokimą (pvz., pietiečių gyvumas ir šiauriečių nerangumas).

4) Svarbiausias socializacijos žingsnis yra elgesio norminimas. Žmogų veikia daugybė nerašytų, dažnai ir nežinomų, nestruktūruotų taisyklių (apie elgesį, savicenzūrą, tikslų kėlimą, valstybės įstatymus ir kt.), kurių jis daugiau ar mažiau laikosi: pvz., slapta pažeidinėja normas arba tariamai jas gina, o iš tikrųjų nekreipia į jas dėmesio arba netgi internalizuoja ir vėliau pateikia ideologiškai kaip “sąžinės sprendimus”.

Taigi socializacija yra sudėtingas elgesio prisitaikymas, kurį aiškinant teoriškai labiau pabrėžiamos arba vidinės jėgos (pvz., gelmių psichologija), arba išorinės sąlygos (pvz., biherviorizmas).

Socializacija vyksta įvairiai skirtingose aplinkose bei apima skirtingus žmones; socializacija gali būti numatoma arba nenumatoma, formali arba neformali ir ji vyksta paprastai žmonėms susitinkant vienas su kitu, tačiau gali vykti ir per atstumą, bendraujant laiškais, per knygas ir masines informavimo priemones (T. Butvilas 2004, p. 17).

Socializacija gali būti apibūdinama ir kaip socialinis asmenybės tapsmo procesas, kurio pagrindą sudaro vertybių, normų, nuostatų bei elgesio pavyzdžių, būdingų tai ar kitai visuomenei, socialinei bendrijai ar grupei, perėmimas.

Daugelis socialinės psichologijos ir sociologijos mokslininkų (G. Andrejeva, 1998, J. Clausen, 1988, D. Goslin, 1969) socializaciją apibūdina kaip:

• socialinės patirties perėmimą, kurio procese ir “susikuria” konkreti asmenybė (G. Andrejeva, 1998, p. 115);

• individo “priartėjimą” prie visuomenės vertybių, socialinių santykių, įsijungimą į socialines grupes ir į visuomenės kaip socialinės bendrijos gyvenimą (J. Clausen, 1988; D. Goslin, 1969).

Nagrinėjant socializacijos sąvoką, reikia atsižvelgti į žmogaus veiklos lemiamą įtaką socialinei raidai, nes individo aktyvumas yra kaip atspara nepageidaujamam aplinkos poveikiui. Todėl socializaciją galima suprasti kaip procesą, kuris vyksta tam tikrų žmogaus veiksmų dėka ir turi tam tikrus tikslus. Tačiau socializacija – tai ne tik besiformuojančios asmenybės aktyvumas, bet ir socialinės aplinkos poveikis jai.

Socializacija gali būti apibūdinama ir kaip socialinis asmenybės tapsmo procesas, kurio pagrindą sudaro vertybių, normų, nuostatų bei elgesio pavyzdžių, būdingų tai ar kitai visuomenei, socialinei bendrijai ar grupei, perėmimas.

Anksčiau socializacija buvo apibrėžiama kaip “žmogaus prigimties suvisuomeninimas” (Durkheim, 1893). Šiandien ji laikoma ne vien pasyviu reiškiniu. Jau vaikas yra “savo ateities kūrėjas” (Douvan, Adelson, 1966; Prigogine, 1980). Socializacijos reikšmė neginčijama. Svarbiausi socializacijos dalykai yra paskatos ir bendravimas (H. Benesch, 2002, p. 301).

Galiausiai, rusų mokslininkė G. Andrejeva (1998), socialinės psichologijos vadovėlio autorė, teigia, jog optimalus socializacijos termino ir esmės suvokimas yra galimas tik žmogaus veiklos koncepcijos pagrindu. Ji apibrėžia socializaciją kaip “dvipusį procesą, kuris sujungia individo socialinės
patirties perėmimą jam pačiam aktyviai dalyvaujant socialinėje aplinkoje kaip socialinių ryšių sistemoje ir socialinių ryšių sistemos atsigaminimą, kurį skatina individo įsijungimas į socialinę aplinką” (G. Andrejeva, 1998, p. 271).

2. Socializaciją įtakojantys faktoriai

Ypač svarbūs yra asmenybės socializaciją įtakojantys veiksniai ir mechanizmai. A.Mudrik (1991) visus socializacijos veiksnius sąlyginai suskirstė į tris grupes. “Pirmoji – makroveiksniai, kurie yra visų ar daugelio žmonių socializacijos sąlyga. Tai kosmosas, planeta, pasaulis, šalis, visuomenė, valstybė. Antra – mezoveiksniai, tai etnosas ir vietovės tipas (miestas, kaimas), kuriame gyvena žmogus. Trečia – mikroveiksniai, kuriuose socializuojasi didesnės ar mažesnės žmonių grupės, išsiskiriančios tam tikrais požymiais. Tai tie socializacijos institutai, su kuriais žmogus betarpiškai bendrauja (šeima, mokykla, bendraamžiai)” (I. Leliūgienė, 2002, p. 360).

Megafaktoriai:

1) kosmosas

2) planeta

3) pasaulis

Kosmosas (Visata): yra galimybė, kad pažinus nepažintą ir dėl to atrodančio negalimu atsivers pasaulinių socialinių procesų paaiškinimas (kurių šiuo metu dar nežinome). Tai paaiškins Kosmosą kaip socializacijos megafaktorių.

Planeta, pasaulis: astronominis kūnas (apvalios formos, gauna šilumą iš Saulės ir besisukantis apie ją elipse). Vienoje iš didžiausių planetų – Žemėje – istorinio proceso eigoje išsivystė įvairios socialinio gyvenimo formos.

Pasaulis – šiuo atveju – žmonių bendrijos egzistavimas šioje planetoje. Pasaulis atsirado ir vystėsi gamtinėmis – klimatinėmis sąlygomis, kurios išskiria Žemės planetą iš kitų planetų.

Globalinės problemos iškyla tada, kai suardomas balansas tarp visuomenės ir gamtos (dėl galingos gamybos plėtros, gamtos užterštumo). Globalinės problemos veikia visą planetą. Kiekvieno žmogaus likimas priklauso nuo bendros planetos būklės.

Kosmosas daro globalinę ir praktiškai dar neištirtą įtaką žmogaus socializacijai. Dabar Lietuvoje, kaip ne kartą būdavo neramiais laikais (karai, politinės ir ekonominės krizės), aktyviai domimasi nežemiškais dalykais. Didelis ekstrasensų, burtininkų, aiškiaregių, horoskopų platintojų populiarumas neatsitiktinis.

Kultūriniai skirtumai, netolygus šalių ekonominis politinis išsivystymas gimdo globalinius konfliktus pasaulio visuomenėje. Pasaulyje daugėja spalvotųjų skaičius, baltosios rasės žmonių mažėja. Vakaruose ilgėjant žmonių amžiui visuomenė “sensta”.

Žmonių socializacija vyksta įtakojama ir kitų procesų:

1) ekologinių

2) demografinių

3) ekonominių

4) karinių – politinių.

Vienu reikšmingiausių socializacijos procese pakitimų pastarąjį dešimtmetį yra tai, kad gan svarbų vaidmenį pradėjo vaidinti globaliniai veiksniai: pasaulis, planeta, kosmosas.

“Žmogaus socializacija šiandien vyksta veikiama pasaulinių, planetoje neseniai svarbiais tapusių, ekologinių, demografinių, ekonominių, karinių politinių procesų. Šių procesų pasekmės glaudžiai susietos su kiekvieno žmogaus likimu, kuris priklauso ir nuo visos planetos būklės, nuo pasaulinei ekonomikai ir politikai būdingų tendencijų. Pramoninė gamyba, sukelianti aplinkos užterštumą, veikia viso Žemės rutulio gyventojų veiklos sąlygas, taip pat socializaciją. Nuo globalinių politinių procesų priklauso bendro nacionalinio produkto pasiskirstymas toje ar kitoje šalyje tarp gamybos, gynybos, socialinių investicijų sferų, poreikių ir išteklių. Tai tiesiogiai veikia žmonių socializacijos sąlygas nuo vaikystės iki senatvės” (I. Leliūgienė, 1997, p. 30-31).

Dėl transporto ir komunikacijos priemonių išsiplėtojimo mūsų planeta gerokai “sumažėjo”. Tai tampa konkretaus žmogaus socializacijos veiksniu ne tik dėl to, kad XX-ojo amžiaus pabaigoje daug keliaujama, žmonės masiškai migruoja iš šalies į šalį, iš kontinento į kontinentą. Svarbiausia tai, kad komunikacinės priemonės suteikia galimybę nejudant iš vietos pamatyti, kaip gyvena žmonės bet kurioje pasaulio vietoje.

Socializacijos makrofaktoriai:

Tai pirmiausia, šalis ir kultūrinis – geografinis fenomenas. Tai teritorija, išsiskirianti pagal geografinę padėtį, gamtos sąlygas, turinti atitinkamas sienas. Turi ribotą ar pilną suverenitetą, gali būti kolonija arba globojama teritorija.

Gamtinės – klimatinės sąlygos įtakoja socializaciją:

1) įtakoja žmogaus aktyvumą (labai karšta – paralyžuoja energiją, šalta – nukreipia dalį energijos kovai už būvį). M. Montenis manė, kad nuo klimato priklauso ar žmonės daugiau ar mažiau karingi, paklusnūs, turi polinkį ar ne, menui, mokslui;

2) įtakoja gimstamumą, gyventojų tankį;

3) įtakoja gyventojų sveikatą;

4) palengvina ar pasunkina darbą;

5) įtakoja šalies ekonominį išsivystymą;

6) ekonominiai, kultūriniai, politiniai ryšiai su kaimyninėmis šalimis: ar yra išėjimas prie jūros, okeano, t.y. įtakoja šalies galimybę vystytis.

Antra – etnosas. Kaip liaudies sąmonė formuoja tautos mentalitetą, tautinę savimonę. Tautos mentalitete slypi supratimas apie vaikų auklėjimą, apie dorą…

Etnosas – suprantamas kaip istoriškai susiklostęs atitinkamu laiku pastovus ratas žmonių, jungiamų bendru mentalitetu, tautine savimone, stabiliomis kultūros ypatybėmis,
vienybės suvokimu nuo kitų panašių žmonių ratų.

Socializacijos mezofaktorių tyrimas ir analizė leidžia nuodugniau atskleisti žmogaus socializacijos procesą, geriau išsiaiškinti jų sąveiką ir tarpusavio ryšius, sudaryti galimybes tirti visų lygių veiksnių įtaką socializacijai.

Objektyvūs mezofaktoriai padeda žmogaus saviugdai ir savirealizacijai.

Suvokiant socializacijos mezofaktorių ypatumus, galima lengviau suformuluoti socialinio ugdymo uždavinius, iškelti konkrečios etninės grupės tikslus.

Socializacijos mikrofaktoriai:

1) šeima (svarbiausias socializacijos faktorius);

2) kaimynystė;

3) grupė;

4) ugdymo įstaiga;

5) įvairios organizacijos.

V. Mudrik (1994) kalba apie kai kuriuos mezo-mikrofaktorius kaip apie mikrosociumą. Anot jos, mikrosociumas – tai artimiausia žmogui erdvė ir socialinė aplinka, betarpiškai veikianti jo vystymąsi. Mikrosociumą charakterizuoja tokie socializacijos mezoveiksniai, kaip etnokultūrinės, regioninės sąlygos ir gyvenvietės tipas konkrečios gyvenamosios vietos sąlygomis. V. Mudrik pateikia pagrindines mikrosociumo charakteristikas:

• erdvinės – arti ar toli nuo miesto, geras ar blogas susisiekimas, jei tai miestas – centras ar pakraštys, jo ryšys su kitais mikrorajonais;

• architektūros – atvira ar uždara erdvė, yra ar nėra pramonės įmonių, aukšti ar žemi pastatai ir t.t.

• komunalinio ūkio ir aptarnavimo sferos išvystymas ir paslaugų kokybė;

• kultūrinės-rekreacinės sąlygos (darbo vietų buvimas, jų pobūdis, mokymo, ugdymo įstaigos, teatrai, klubai, sporto įstaigos ir t.t.

• gyventojų sudėtis (etninė, mažumos, jų įvairumas, socialinė ir profesinė struktūra, šeimų struktūra, vyraujantis gyventojų amžius ir lytis);

• socialinis-psichologinis klimatas yra anksčiau išvardintų mikrosociumo charakteristikų sąveikos rezultatas. Jis priklauso nuo socialaus, asocialaus ir antisocialaus elgesio gyventojų santykio, kriminalinių šeimų bei grupių buvimo, gyventojų aktyvaus dalyvavimo mikrosociumo gyvenime.

3. Socializacija ugdymo procese

Bendriausiais bruožais socializaciją galėtume apibūdinti kaip visuminę aplinkos įtaką, kuri sudaro sąlygas vaikui dalyvauti visuomenės gyvenime, suvokti jos kultūrą ir atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis. Ši sąvoka yra artima ugdymo sąvokai. Socializacija vaikystėje – tai procesas ir rezultatas, kai aktyviomis vaiko pastangomis įsisavinama socialinė patirtis, kurią jis perima aktyviai sąveikaudamas su socialine aplinka, iš pradžių tik ja domėdamasis, vėliau ją stebėdamas, o dar vėliau tiesiogiai sąveikaudamas su ja. Iš pradžių patirtis tik atgaminama, o vėliau interpretuojama ir savitai transformuojama.

Socializaciją vaikystėje galime apibrėžti kaip procesą, kuris padeda individams realizuoti biologines psichines galimybes per atitinkamus santykius su socialinėmis grupėmis ir su visuomene (A. Juodaitytė 2002, p. 28; 77; 163).

Irena Leliūgienė (1997) teigia, kad pagrindiniai socializacijos proceso elementai yra individas ir jo aplinka (pirminė individo socializacija vyksta šeimoje). Asmenybės sąveika su aplinka, antrinė asmenybės socializacija vyksta būtent per švietimo sistemą, t. y. aplinkos pažinimas, jos perteikiamų vertybių, normų įsisąmoninimas vyksta socialinėse institucijose, šiuo atveju – švietimo įstaigose.

Šiuolaikinėje edukologijoje socializacijos procesai nagrinėti dviem aspektais: socializacija kaip viena švietimo sistemos funkcijų, ir asmenybės socializacija kaip švietimo sistemos tikslas. Socializacija yra visą gyvenimą trunkantis procesas; tai sąlygoja ir vieną esminių šiuolaikinės švietimo sistemos bruožų – permanentiškumą, t.y. švietimo sistemos sugebėjimą užtikrinti nuolatinio lavinimosi galimybę. Akivaizdu, kad ilgiausiai žmogus vaidina aktyvaus besimokančiojo (arba studento plačiąja prasme), piliečio, darbuotojo ir sutuoktinio bei tėvo vaidmenis. Taigi didžioji socialinių vaidmenų dalis susiformuoja vykstant institucionalizuotos socializacijos procesams, tarp kurių svarbiausi yra edukaciniai reiškiniai, pasireiškiantys švietimo sistemoje (P.Jucevičienė, 1994).

Bendraujant su vaikais ir suaugusiais, pažymi C. Flake-Hobson, B.E. Robinson ir kt. (1993), vaikui susiformuoja elgesio normos, įprastos jo socialinėje aplinkoje ir visoje visuomenėje.

Pasak V. Gurov (1993), žmogaus socializacija prasideda šeimoje, kur formuojami asmenybės pagrindai, kurie dar labiau įtvirtinami mokykloje.

Pirminės socializacijos funkcija paremta idėja, kad šeima yra pirma ir labai reikšminga socialinė grupė, kuri nepakeičiamai įtakoja vaiko asmenybės formavimąsi. Pasak J.Vaitkevičiaus (1995), šeimai tenka pagrindinė atsakomybė už vaiką. Šeimoje persipina biologiniai ir socialiniai saitai tarp gimdytojų ir vaikų. Tie ryšiai ypatingai reikšmingi, kadangi įtakoja vaikų psichikos vystymosi bei pirminės socializacijos ypatumus jau pačiame aukščiausiame gyvenimo etape. Socialinio ugdymo procese svarbu remtis tautinėmis tradicijomis, gyvenimo normomis, kartų tarpusavio santykiais, etniniais stereotipais, vertybinėmis orientacijomis, darbo, buities, laisvalaikio tradicijomis. Pravartu žinoti skirtingų regionų ekonominius, socialinius ir kultūrinius ugdymo ypatumus.

V. Mudrik (1994) išskiria tris kiekvienos amžiaus grupės socializacijos aspektus:
gamtinius-kultūrinius, socialinius-kultūrinius, socialinius-psichologinius. Socialinis-kultūrinis aspektas – tai moralinių-dorovinių savybių, skirtingų kiekvienam amžiaus tarpsniui atitinkamu istorijos laikotarpiu, parėmimas. Šias problemas sąlygoja visuomenė ir religinė aplinka. Iš kiekvieno žmogaus tikimasi prisiderinimo prie tam tikro visuomenės lygio priklausomai nuo jo amžiaus. Gamtinis-kultūrinis aspektas – tai atitinkamas kiekvieno amžiaus etapo individo fizinis ir psichinis išsivystymas. Socialinis-psichologinis – tai asmenybės savivokos etapas, jos nuostatos, savęs aktualizavimas ir įtvirtinimas, kuris, priklausomai nuo amžiaus tarpsnio, sprendžiamas skirtingai.

Žmogus pats nustato vienų ar kitų tikslų pasiekimo realumą ir sėkmę. Jis – savo gyvenimo kūrėjas, kadangi pats sau iškelia vienus ar kitus tikslus. Todėl jis gali būti savęs tobulinimo subjektu, tai yra socializacijos subjektu.

Sėkminga socializacija numato žmogaus prisitaikymą prie visuomenės, antra vertus – sugebėjimą šiek tiek išsiskirti iš jos.

Individo socializacija bet kurioje visuomenėje vyksta skirtingomis sąlygomis, kurioms būdingi vieni ar kiti pavojai, neigiamai veikiantys žmogaus raidą. Todėl atsiranda žmonių grupės, kurios virsta nepalankių socializacijos aplinkybių aukomis. Tai individai, žmonės su psichosomatiniais defektais ir nukrypimais, taip pat našlaičiai ir visi vaikai bei suaugusieji, esantys valstybės globoje, taip pat migrantai iš vienos šalies į kitą, iš kaimo į miestą; vaikai augantys šeimose, kurių žemas ekonominis, išsilavinimo, moralinis lygis.

Verta paminėti kelis socializacijos “mechanizmus”: tradicinį – per šeimą ir artimiausią aplinką, institucinį per visuomenės institutus, stilizuotą per individualius išgyvenimus bei įsisąmoninimus.

Tradicinis socializacijos mechanizmas – tai žmogiškų normų, būdingų jo šeimai ir artimiausiai aplinkai, įsisąmoninimas. Jos ne visada atitinka tas, kurioms pritaria visuomenė. Institucinė socializacija vyksta žmogui bendraujant su įvairiomis įstaigomis ir organizacijomis.

Tarpasmeninė socializacija vyksta individui bendraujant su jam reikšmingais žmonėmis. Tai gali būti tėvai, mylimas mokytojas, gerbiamas suaugęs žmogus, bendradarbis.

Taigi žmogaus socializacija vyksta sąveikaujant su įvairiais veiksniais, įvairių mechanizmų pagalba. Jų funkcijos, vieta ir vaidmuo socializacijos procese skirtinguose amžiaus tarpsniuose ne tik papildo viena kitą, bet ir viena kitai prieštarauja. Visa tai būtina asmenybės formavimuisi, kad ji sugebėtų savarankiškai priimti sprendimus, atlaikyti išorinį spaudimą ir t.t.

Socializavimas – žmogaus adaptavimasis jį supančių žmonių bendrijoje. Jis reiškiasi tuo, kad žmogus, gyvendamas grupėje, visuomenėje, įsisavina grupės, visuomenės patirtį, papročius, kalbą ir kt., t.y. perima žmonijos sukurtą kultūrą ir taip tampa pilnavertis tos visuomenės narys. Visuomenė pagal galimybes globoja savo narį, sudarydama jam sąlygas augti, vystytis, tobulėti, plėtoti ir įgimtus gebėjimus, polinkius. Todėl tik gyvendamas visuomenėje, žmogus gali išugdyti savo fizines, protines, dvasines galias, tapti pilnavertis. Asmenybės kūrimo bei savikūros procesas – socializavimas yra mokymasis, žmonijos sukurtos kultūros bei supančios aplinkos įsisavinimas kiekvieną minutę, kiekviename žingsnyje, t.y. pačiame gyvenime tiek aktyviai veikiant pačiam žmogui, tiek ir veikiant išoriniams veiksniams, kai jis laikosi pasyviai (J. Vaitkevičius 1995, p. 21).

Dviejų socializacijos tipų turinys (pagal L. Broom)

Slopinant Dalyvaujant

Bausmės už blogą elgesį

Materialiniai apdovanojimai ir bausmės

Vaiko paklusnumas

Bendravimas be žodžių

Komandinis bendravimas

Socializacija, pagrindinį vaidmenį skirianti suaugusiajam

Vaiko pastebėjimas, ko nori suaugęs žmogus Atsidėkojimas už gerą elgesį

Simboliniai apdovanojimai ir bausmės

Vaiko savarankiškumas

Žodinis bendravimas

Bendravimas kaip sąveika

Socializacija, pagrindinį vaidmenį skirianti vaikui

Suaugusiojo pastebėjimas, ko nori vaikas

Sąvokos “socializacija vaikystėje” mokslinį reikšmingumą ir šio reiškinio svarbumą visuomenei sociologas L. Broomas nusakė taip: “Visuomenės nariai turi išlaikyti socialinę konkurenciją, todėl socializacija vaikystėje yra svarbus sociologinių ir psichologinių tyrimų objektas. Pagrindiniai socializacijos uždaviniai vaikystėje yra kalbos įgūdžių formavimas, esminis asmenybės susiformavimas ir pagrindinių normų bei vertybių išmokimas, t.y. būsimojo socialinio gyvenimo pamatai, tad nenuostabu, jog suaugusieji taip rūpinasi tuo, kur ir kaip jų vaikai yra socializuojami” (1992, p.84).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4222 žodžiai iš 8276 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.