Individo socializacija
5 (100%) 1 vote

Individo socializacija

TURINYS

Įvadas 3

1. Socializacijos sąvoka ir samprata įvairių autorių darbuose 4

2. Socializaciją įtakojantys faktoriai 9

3. Socializacija ugdymo procese 12

4. Socializacijos agentai ir institutai 15

4.1. Šeima socializacijos procese 18

4.2. Mokykla kaip socializacijos veiksnys 22

4.3. Bendraamžių grupės 23

Išvados 25

Priedas 26

Literatūros sąrašas 27

ĮVADAS

Socializacija – individo integracijos į visuomenę procesas, patirties, reikalingos atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis, įgijimas. Socializacija – tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka. Socializacija formuoja žmogų kaip visuomenės, kuriai jis priklauso narį. Individo socializacija vyksta įvairiomis aplinkybėmis, kurios turi skirtingus poveikius ir iš žmogaus reikalauja skirtingo elgesio. Socializacijos procesas vyksta ne tik vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje, bet ir brandos amžiuje. Socializacija taip pat yra individo tapimas asmenybe. Asmenybė ir visuomenė viena kitą veikia. Socializavimasis – tai asmenybės nuostatų, vertybių, mąstymo būdų ir kitų asmeninių socialinių savybių perėmimas. Tai žmogaus vystymasis, sąveikaujant su aplinka, kuris prasideda ankstyvojoje vaikystėje ir tęsiasi visą žmogaus gyvenimą. Asmenybės socializacija vyksta sąveikaujant su įvairiais veiksniais ir agentais.

Socializacija vaidina itin svarbų vaidmenį viso gyvenimo procese. Ji vyksta įtakojama įvairiausių aplinkybių. Socializacija yra labai ilgas ir visas žmogaus gyvenimo sferas apimantis procesas.

Socializaciją nagrinėjo ir apie tai daug rašė dauguma sociologų, pedagogų, ir kitų sričių specialistų.

Šio darbo tikslas – atskleisti socializacijos esmę ir ją įtakojančių pagrindinių faktorių įtaką žmogaus socializacijoje, palyginti skirtingų autorių požiūrį į socializaciją, jos apibrėžtis, bei socializaciją veikiančius faktorius.

Darbo uždaviniai:

– atskleisti socializacijos sąvoką, palyginti, kaip ją apibūdina įvairūs autoriai;

– išsiaiškinti, kaip socializacija vyksta žmogaus raidoje;

– lyginant įvairių autorių išsakytą požiūrį, išanalizuoti pagrindinius socializaciją įtakojančius mikroveiksnius (šeima, mokykla, subkultūra).

Panaudotas metodas – literatūros analizė ir įvairių autorių naudojamų socializacijos apibūdinimų palyginimas.

1. Socializacijos sąvoka ir samprata įvairių autorių darbuose

Tarptautinių žodžių žodyne (1985) socializacija (lot. socialis – visuomeninis) vadinamas individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe. Pagrindiniai socializacijos mechanizmai – mėgdžiojimas, įtaiga, konformizmas, sąmoningas sekimas pavyzdžiais, masinių komunikacijos priemonių ir kultūros poveikis.

Socializacijos sąvoka mokslinėje literatūroje (sociologijos, pedagogikos ir kt. aspektais) aiškinama labai įvairiai.

R. L. Barker “Socialinio darbo terminų žodyne” (1994) socializaciją vadina procesu, kai kultūros vaidmuo, vertybės, patirtis, žinios ir normos perduodamos atskiriems visuomenės nariams.

B. Bitinas (1996) socializaciją apibūdina kaip biologinio prado tapsmą socialiniu turiniu: vaikas gimsta biologine būtybe, tampa asmenybe, socialiniu veiksniu.

A. Suslavičius (1995) asmenybės socializaciją tapatina su socialiniu brendimu, vykstančiu veikiant grupei, kai formuojasi žmogaus pasaulėžiūra, charakterio ypatybės.

“Socializacija – tai individo tapimas visuomeniniu žmogumi” (J. Leonavičius 1993, p. 231).

“Socializacija – tai visapusiškas ir nuoseklus individo įtraukimas į objektyvų visuomenės pasaulį ar į kurią nors jo sritį” (I. Luobikienė, 2000, p. 180).

“Socializacija – tai kultūrinių normų ir socialinių vaidmenų įsisavinimo procesas. Jis reiškia žmogaus tapimą individu ir asmenybe” (A. Kravčenko 1998, p.166).

Socializacijos procesas, kuris prasideda kūdikystėje ir baigiasi gilioje senatvėje, vadinasi, trunka visą žmogaus gyvenimą. Socializacija paaiškina, kaip žmogus iš biologinės būtybės virsta socialine. Socializacija – tai toks procesas, kurio negalima dirbtinai valdyti arba juo manipuliuoti.

Socializacija – žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis priklauso (V. Mudrik, 1994). Socializacija vyksta stichiškai sąveikaujant su aplinka, visuomenei įtakojant vieną ar kitą amžiaus grupę, taip pat kryptingai ir socialiai kontroliuojant auklėjimo procesą.

Socializacijos esmė ta, kad ji formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį. Kiekviena visuomenė stengiasi formuoti jai tinkantį žmogų, visuomenės socialinius, kultūrinius, religinius, etinius idealus (I. Leliūgienė, 1997).

Socializacija yra savęs atskleidimo procesas. Visuomenėje augantis žmogus pamažu įgyja savęs sutapatinimo jausmą, įvairių savybių, kuriomis skiriasi nuo kitų žmonių, savęs suvokimą ir jausmus apie save. Socializacija kuria ir formuoja individualią asmenybę nuo gimimo iki mirties. Žmonėms ilgiau nei kitoms būtybėms užtrunka priklausomybės periodas; ir būtent kūdikystėje bei vaikystėje vyksta didžiausia ekstensyvi ir intensyvi socializacija. Kiekviena karta ir
kiekvienas individas privalo išmokti, kaip socialiai elgtis tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku. Sudėtingas žmogaus elgesys turi būti išmoktas socialinėje aplinkoje.

Sėkminga socializacija numato žmogaus prisitaikymą prie visuomenės, antra vertus – sugebėjimą šiek tiek išsiskirti iš jos. Tai įprasta vadinti konformizmu. Jeigu asmenybė prisitaiko prie esamos tvarkos ar viešpataujančios nuomonės ir nesugeba išsiskirti iš kitų, ji laikoma socializacijos auka. Jei žmogus neprisitaiko prie visuomenės, taip pat tampa socializacijos auka (I. Leliūgienė, 1997).

Anksčiau socializacija buvo apibrėžiama kaip “žmogaus prigimties suvisuomeninimas” (Durkheim, 1893). Šiandien ji laikoma ne vien pasyviu reiškiniu. Jau vaikas yra “savo ateities kūrėjas” (Douvan, Adelson, 1966; Prigogine, 1980). Socializacijos reikšmė neginčijama. Svarbiausi socializacijos dalykai yra paskatos ir bendravimas.

Socializavimas – žmogaus adaptavimasis jį supančių žmonių bendrijoje. Jis reiškiasi tuo, kad žmogus, gyvendamas grupėje, visuomenėje, įsisavina grupės, visuomenės patirtį, papročius, kalbą ir kt. t.y. perima žmonijos sukurtą kultūrą ir taip tampa pilnavertis tos visuomenės narys. Visuomenė pagal galimybes globoja savo narį, sudarydama jam sąlygas augti, vystytis, tobulėti, plėtoti įgimtus gebėjimus, polinkius. Todėl tik gyvendamas visuomenėje, žmogus gali išugdyti savo fizines, protines, dvasines galias, tapti pilnavertis. Asmenybės kūrimo bei savikūros procesas – socializavimas yra mokymasis, žmonijos sukurtos kultūros bei supančios aplinkos įsisavinimas kiekvieną minutę, kiekviename žingsnyje, t.y. pačiame gyvenime tiek aktyviai veikiant pačiam žmogui, tiek ir veikiant išoriniams veiksniams, kai jis laikosi pasyviai.

Kultūringu žmogumi negimstama, o tampama. Šis žmogui ypač svarbus socialinis procesas yra vadinamas socializacija. Jos esmę sudaro žmogaus tapsmas asmenybe ir socialiniu individu.

Socializacija gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus (A. Juodaitytė, 2002).

Socializacija gali būti apibūdinama ir kaip žmogaus socialinio statuso ir socialinių vaidmenų raidos procesas, kuris vyksta tam tikros socialinės struktūros visuomenėse. Sociologas R. Berhmanas (1995, p. 37) žmogaus socialinį statusą – vaidmenį – aiškina kaip “socialumo dinaminį aspektą”, žymintį žmogaus socialinę padėtį visuomenėje.

Kitas žymus amerikiečių sociologas T. Parsonas (1964) pabrėžia glaudų socialinių vaidmenų ir vertybių ryšį. Socialiniai vaidmenys, pasak jo, yra būdas, rodantis, kaip socialinės vertybės įsikūnija konkrečiuose asmenybės veiksmuose. Kiekviena asmenybė stengiasi pasirinkti tą socialinį vaidmenį, kuris atitinka jos vertybines orientacijas, interesus ir motyvus. Socializacija gali būti nusakoma kaip žmogaus socialinių vaidmenų ir socialinio statuso raidos procesas, vykstantis tam tikros socialinės struktūros visuomenėse.

Socializacijos procesuose išryškėja tiek individualūs psichiniai žmogaus bruožai, tiek ir socialiai tipiški jam, kaip žmonių visuomenės atstovui. Todėl socializaciją galima apibūdinti ir kaip individo dialektinės sąveikos su socialine aplinka procesą, kurio metu pirmiausia yra realizuojamos žmoguje slypinčios prigimtinės galios. Antra, visuomenė kaip tam tikra žmonių bendrija, įjungdama individą į joje egzistuojančias struktūras, suformuoja jame socialiai reikšmingus asmenybės bruožus, šiame procese aktyviai dalyvaujant ir pačiam individui.

Socializacija – ne tik ilgalaikis, bet ir daugkartinis, nuolat pasikartojantis, dinamiškas procesas. Ji padeda individui ne tik įsijungti į visuomenės gyvenimą, bet ir įgyti socialinį statusą, vaidmenis, o kartu socialiai keistis. Socializacijos pagrindu vyksta potencialių kiekvienos asmenybės galimybių ir gebėjimų realizacija. Socializacija yra vienas svarbiausių normalaus visuomenės funkcionavimo, socialinės tvarkos palaikymo bei stabilizavimo veiksnių (A. Juodaitytė, 2002).

K. Hurrelmann (1976) teigia, kad:

• socializacija nusakomi visuomeniniai procesai ir priemonės, tiesiogiai arba netiesiogiai veikiantys individo kaip visuomenės nario raidą. Čia socializacijos samprata artima klasikinei ugdymo sąvokai, kuri vartojama edukologijoje;

• ja nusakoma pačios asmenybės raida, kuriai daro įtaką aplinkos veiksniai. Tai artima klasikinei psichologijos vystymosi sąvokai;

• socializacija nusakomas visuomeninių vertybių, normų ir elgsenos pavyzdžių perteikimo procesas, kuriame visuomenės narys virsta potencialiai veikiančiu subjektu. Šiuo atveju socializacijos sąvoka artima klasikinėje sociologijoje aptinkamai žmogaus prigimties suvisuomeninimo sampratai.

Socialinis psichologinis socializacijos mechanizmas:

• Identifikacija

• Mėgdžiojimas

• Įtaiga

• Konformizmas

CH. Sabirovas (1970), nagrinėdamas žmogų kaip socialinę problemą, pastebėjo, jog socializacija yra sunkus, prieštaringas, žmonių įvairių interesų įsisavinimo procesas. Kiekvienas žmogus valdo savo interesų sistemą, kuri jo gyvenime ir socialiniame vystymesi atlieka dvi svarbias visuomenines
Pirma, interesai vaidina vidinio socialinio stimulo, raginančio tam tikriems veiksmams ir elgesiui vaidmenį. Antra, sujungia jį su visuomene, atskirais žmonėmis.

Pasak R.Nemovo (1990), socializacija – individo įsisavinimo ir aktyvaus visuomeninės patirties atgaminimo procesas, dėl kurio jis tampa asmenybe ir įgauna gyvenimui tarp žmonių būtinas žinias, mokėjimus, įgūdžius padedančius bendrauti ir sąveikauti su aplinka, spręsti tas ar kitas problemas.

S.Kantas (1982) socializacijos proceso nesutapatina su betarpišku individų poreikiu. Socializacija labai priklauso nuo socialinės individo pozicijos, nuo jo vietos tam tikroje, konkrečioje socialinėje terpėje.

A.Suchomlinskio (1981) nuomone, kryptingas įsijungimas į visuomenės gyvenimą,

atsiranda socialinė galimybė tik tada, kai žmogus sąmoningai siekia harmonijos su pačiu savimi iš pozicijos “Aš”, atsižvelgia į kitų žmonių interesus ir ne tik moka, bet ir stengiasi įgyvendinti savo norus visų naudai.

T.Malkovskaja (1973) socializaciją nagrinėjo kaip augančios kartos ruošimą naujam gyvenimo būdui. Ji teigė, kad asmenybės socializacija įtakojama įvairių reikmių, svarbiausias iš kurių yra žmogų supanti aplinka ir santykių tarp žmonių sistema.

Socializacija – įsitraukimo į visuomenės gyvenimą ir adekvačių asmeninių ryšių su visuomenės nariais kūrimo procesas. Ji vyksta ir kai patiriami tam tikri sunkumai (pvz., kūdikių priežiūra, švaros įpročių ugdymas), ir kai kuriami socialiniai lūkesčiai (pvz., draugų paieškos, interesai). Asmenybės socialinė struktūra skirstoma smulkiau:

1) Vėlesniems su rangais susijusiems lūkesčiams didelę reikšmę turi ankstyvieji rangų tvarkos bei siekių išgyvenimai (tėvų vyravimas vaikų atžvilgiu, brolių ar seserų gimimo eilė). Vėlesniame amžiuje šie siekiai užimti tam tikrą rangą daugiau ar mažiau keičiasi.

2) Panaši yra vaidmenų socializacija. Be ankstyvųjų potyrių, čia svarbios ir socialinės vaidmenų stadijos (pvz., darželinukas, moksleivis ir t. t.) bei vaidmenų (šeimos, gatvės vaidmenų, vėliau – keliavimo po svetimas šalis) įgūdžiai.

3) Ryšių socializacija apima įvairius socialinio elgesio įpročius, pvz., socialinį kultūrinį kūno kalbos išmokimą (pvz., pietiečių gyvumas ir šiauriečių nerangumas).

4) Svarbiausias socializacijos žingsnis yra elgesio norminimas. Žmogų veikia daugybė nerašytų, dažnai ir nežinomų, nestruktūruotų taisyklių (apie elgesį, savicenzūrą, tikslų kėlimą, valstybės įstatymus ir kt.), kurių jis daugiau ar mažiau laikosi: pvz., slapta pažeidinėja normas arba tariamai jas gina, o iš tikrųjų nekreipia į jas dėmesio arba netgi internalizuoja ir vėliau pateikia ideologiškai kaip “sąžinės sprendimus”.

Taigi socializacija yra sudėtingas elgesio prisitaikymas, kurį aiškinant teoriškai labiau pabrėžiamos arba vidinės jėgos (pvz., gelmių psichologija), arba išorinės sąlygos (pvz., biherviorizmas).

Socializacija vyksta įvairiai skirtingose aplinkose bei apima skirtingus žmones; socializacija gali būti numatoma arba nenumatoma, formali arba neformali ir ji vyksta paprastai žmonėms susitinkant vienas su kitu, tačiau gali vykti ir per atstumą, bendraujant laiškais, per knygas ir masines informavimo priemones (T. Butvilas 2004, p. 17).

Socializacija gali būti apibūdinama ir kaip socialinis asmenybės tapsmo procesas, kurio pagrindą sudaro vertybių, normų, nuostatų bei elgesio pavyzdžių, būdingų tai ar kitai visuomenei, socialinei bendrijai ar grupei, perėmimas.

Daugelis socialinės psichologijos ir sociologijos mokslininkų (G. Andrejeva, 1998, J. Clausen, 1988, D. Goslin, 1969) socializaciją apibūdina kaip:

• socialinės patirties perėmimą, kurio procese ir “susikuria” konkreti asmenybė (G. Andrejeva, 1998, p. 115);

• individo “priartėjimą” prie visuomenės vertybių, socialinių santykių, įsijungimą į socialines grupes ir į visuomenės kaip socialinės bendrijos gyvenimą (J. Clausen, 1988; D. Goslin, 1969).

Nagrinėjant socializacijos sąvoką, reikia atsižvelgti į žmogaus veiklos lemiamą įtaką socialinei raidai, nes individo aktyvumas yra kaip atspara nepageidaujamam aplinkos poveikiui. Todėl socializaciją galima suprasti kaip procesą, kuris vyksta tam tikrų žmogaus veiksmų dėka ir turi tam tikrus tikslus. Tačiau socializacija – tai ne tik besiformuojančios asmenybės aktyvumas, bet ir socialinės aplinkos poveikis jai.

Socializacija gali būti apibūdinama ir kaip socialinis asmenybės tapsmo procesas, kurio pagrindą sudaro vertybių, normų, nuostatų bei elgesio pavyzdžių, būdingų tai ar kitai visuomenei, socialinei bendrijai ar grupei, perėmimas.

Anksčiau socializacija buvo apibrėžiama kaip “žmogaus prigimties suvisuomeninimas” (Durkheim, 1893). Šiandien ji laikoma ne vien pasyviu reiškiniu. Jau vaikas yra “savo ateities kūrėjas” (Douvan, Adelson, 1966; Prigogine, 1980). Socializacijos reikšmė neginčijama. Svarbiausi socializacijos dalykai yra paskatos ir bendravimas (H. Benesch, 2002, p. 301).

Galiausiai, rusų mokslininkė G. Andrejeva (1998), socialinės psichologijos vadovėlio autorė, teigia, jog optimalus socializacijos termino ir esmės suvokimas yra galimas tik žmogaus veiklos koncepcijos pagrindu. Ji apibrėžia socializaciją kaip “dvipusį procesą, kuris sujungia individo socialinės
patirties perėmimą jam pačiam aktyviai dalyvaujant socialinėje aplinkoje kaip socialinių ryšių sistemoje ir socialinių ryšių sistemos atsigaminimą, kurį skatina individo įsijungimas į socialinę aplinką” (G. Andrejeva, 1998, p. 271).

2. Socializaciją įtakojantys faktoriai

Ypač svarbūs yra asmenybės socializaciją įtakojantys veiksniai ir mechanizmai. A.Mudrik (1991) visus socializacijos veiksnius sąlyginai suskirstė į tris grupes. “Pirmoji – makroveiksniai, kurie yra visų ar daugelio žmonių socializacijos sąlyga. Tai kosmosas, planeta, pasaulis, šalis, visuomenė, valstybė. Antra – mezoveiksniai, tai etnosas ir vietovės tipas (miestas, kaimas), kuriame gyvena žmogus. Trečia – mikroveiksniai, kuriuose socializuojasi didesnės ar mažesnės žmonių grupės, išsiskiriančios tam tikrais požymiais. Tai tie socializacijos institutai, su kuriais žmogus betarpiškai bendrauja (šeima, mokykla, bendraamžiai)” (I. Leliūgienė, 2002, p. 360).

Megafaktoriai:

1) kosmosas

2) planeta

3) pasaulis

Kosmosas (Visata): yra galimybė, kad pažinus nepažintą ir dėl to atrodančio negalimu atsivers pasaulinių socialinių procesų paaiškinimas (kurių šiuo metu dar nežinome). Tai paaiškins Kosmosą kaip socializacijos megafaktorių.

Planeta, pasaulis: astronominis kūnas (apvalios formos, gauna šilumą iš Saulės ir besisukantis apie ją elipse). Vienoje iš didžiausių planetų – Žemėje – istorinio proceso eigoje išsivystė įvairios socialinio gyvenimo formos.

Pasaulis – šiuo atveju – žmonių bendrijos egzistavimas šioje planetoje. Pasaulis atsirado ir vystėsi gamtinėmis – klimatinėmis sąlygomis, kurios išskiria Žemės planetą iš kitų planetų.

Globalinės problemos iškyla tada, kai suardomas balansas tarp visuomenės ir gamtos (dėl galingos gamybos plėtros, gamtos užterštumo). Globalinės problemos veikia visą planetą. Kiekvieno žmogaus likimas priklauso nuo bendros planetos būklės.

Kosmosas daro globalinę ir praktiškai dar neištirtą įtaką žmogaus socializacijai. Dabar Lietuvoje, kaip ne kartą būdavo neramiais laikais (karai, politinės ir ekonominės krizės), aktyviai domimasi nežemiškais dalykais. Didelis ekstrasensų, burtininkų, aiškiaregių, horoskopų platintojų populiarumas neatsitiktinis.

Kultūriniai skirtumai, netolygus šalių ekonominis politinis išsivystymas gimdo globalinius konfliktus pasaulio visuomenėje. Pasaulyje daugėja spalvotųjų skaičius, baltosios rasės žmonių mažėja. Vakaruose ilgėjant žmonių amžiui visuomenė “sensta”.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2498 žodžiai iš 8276 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.