Indų klasikinės muzika
5 (100%) 1 vote

Indų klasikinės muzika

INDŲ KLASIKINĖS MUZIKOS

IŠTAKOS IR RAIDOS BRUOŽAI

Indija, Azijos žemyno pietuose esantis subkontinentas – vienas seniausių žmonijos civilizacijos židinių. Jame kultūra plėtojama jau daugiau kaip keturis su puse [10] ar net penkis tūkstančius metų [7, p. 135]. Indijos kultūrą nuo neatmenamų laikų veikė kaimyninių ir tolimesnių civilizacijų kultūros. Į Indostano pusiasalį laikas nuo laiko įsiverždavo senieji indoarijai, persai, graikai, vadovaujami Aleksandro Makedoniečio, kušanai iš Centrinės Azijos, hunai, mongolai totoriai, musulmonų pirkliai ir užkariautojai iš Vidurio Rytų ir Centrinės Azijos, pagaliau britai ir kiti europiečiai. Indijos kultūra nuo to darėsi tik turtingesnė: dėl indų kultūrai būdingo ypatingo lankstumo ir atvirumo kiekvienas naujai atneštas kultūros pavidalas sluoksnis po sluoksnio klojosi ant senųjų Indijos kultūros pamatų, juos praturtindamas ir suteikdamas savitumo bei naujų spalvų. Savo ruožtu Indijos kultūra darė milžinišką įtaką kaimyninėms valstybėms, skleisdama budizmą ir hinduizmą; ryškiausiai ši įtaka pasireiškė Pietryčių Azijos valstybių (Tailandas, Birma, Laosas, Kambodža, Indonezija) atžvilgiu. Itin reikšminga Indijos kultūros dalis yra klasikinė muzika, savo ištakomis siekianti protoindiškosios Mohendžo Daro ir Harapos civilizacijos laikus.

Kiekvienam, mėginančiam tyrinėti klasikinės indų muzikos raidą, neišvengiamai iškyla gausybė istoriografinių problemų. Šias problemas sąlygoja daugelis aplinkybių. Pirmiausia – visiškai kitoks, negu mums įprasta, indų požiūris į laiko tėkmę bei istoriją. Laiko tėkmė indų supratimu yra ne tiesinė, bet cikliška, ją sudaro pakilimai ir atoslūgiai. Indų istorija glaudžiai siejasi su mitologija ir yra saistoma mitologinių sąlygotumų. Dėl šių aplinkybių kai kurie indams reikšmingi filosofiniai bei mitologiniai tekstai, meno traktatai, žymių asmenybių gyvenimo datos pačių indų yra gerokai “pasendinami”. Antai, Europoje beveik visuotinai laikoma, kad hinduizmo reformatorius, advaita vedantos filosofinės krypties kūrėjas Adi Śankara gyveno 8-me amžiuje po Kr., tuo tarpu indų adeptai, atmesdami mokslinį istorinį požiūrį kaip nepagrįstą, jo gyvenamą laikotarpį nukelia prieš penkis tūkstančius metų. Vienas žymiausių indologų, Oksfordo profesorius Maksas Mülleris (1823 – 1900) vedų himnus datuoja 2000 m. pr. Kr. [23, p. 47], tuo tarpu žymus pietų Indijos smuikininkas daktaras Lakśminarayana Subramaniamas, remdamasis indų istorikais, teigia, kad vedų pradžia siekianti net 4000 m. pr. Kr. [18, p. 37]. Indai, iš prigimties būdami puikūs sistematikai, regis, niekuomet nepasižymėjo istoriogrfiniu kruopštumu, tokiu būdingu, pavyzdžiui, kinams. Dėl to iškyla daugybė problemų, mėginant bent apytiksliai nustatyti seniausiųjų muzikologinių traktatų datas. Kartais paklaida gali sudaryti net iki pusės tūkstančio metų.

Klasikinės indų muzikos raidą galima suskirstyti į keturis periodus: antikinį arba vedų (nuo 4 tūkst. m. pr. Kr.), klasikinį arba Gāndharvų (nuo 600 pr. Kr.), viduramžių arba islamiškąjį (12 a. – 17 a.) ir modernųjį (nuo 17 a. iki dabar).

Archeologijos duomenys. Klasikinės muzikos ištakos siekia protoindiškosios civilizacijos miestų Mohendžo Daro ir Harapos laikus. Maždaug 2500 – 1700 pr. Kr. Indo upės slėnyje suklesti seniausia žinoma indų civilizacija, plytinti nuo dabartinio Delio šiaurėje iki Gudžarato pietuose. Indo slėnio gyventojai naudojo drėkinimo sistemas, lydė varį ir bronzą, verpė ir audė medvilnę bei vilną [10]. Patys indai tegia, kad šių miestų klestėjimo laikotarpis gali būti datuojamas 4500 – 5000 pr. Kr. [15, p. 86]. Ilgą laiką buvo manoma, kad šią protoindišką civilizaciją sunaikino į Hindostano subkontinentą įsiveržusios arijų gentys, tačiau dabar tuo abejojama. Tam prieštarauja archeologijos duomenys: Harapos, Mohendžo Daro, Rūparo, Lothalo ir Kalibangano miestai nebuvo sugriauti, o tik apleisti pasikeitus upių vagoms. Neseniai iš kosmoso nufotografuota išdžiūvusi mitinės Sarasvatės upės vaga taip pat patvirtina šią versiją. Tarp archeologinių iškasenų aptinkama ir muzikos instrumentų: akmeninių ir kaulo fleitų, būgnų; rasta ir indiška liutnia vīna. Kasinėjant Rūparo kurganą (datuojamas apie 200 pr. Kr. – 600 po Kr.) aptikta mergaitės, grojančios keturstyge vīna, akmeninė skulptūrėlė. Rūparo kurganas priskiriamas tam pačiam kultūros tipui, kaip ir Mohendžo Daro bei Harapa, o vīna – iki šiol vienas populiariausių klasikinių indų muzikos instrumentų. Vadinasi, nepertraukiama indų muzikinė tradicija galinti siekti net septynis tūkstančius metų [15, p. 87 – 88].

Vedų himnai. Maždaug 1500 pr. Kr. į Indostano pusiasalį įsiveržia karingos klajoklių arijų gentys, atsinešusios savo indoeuropietišką kalbą (iš jos vėliau išriedėjo sanskritas ir įvairūs vietiniai dialektai), socialinę hierarchiją ir mitologiją. Arijų žyniams ir išminčiams priskiriami ir seniausi indų apeiginiai mitologiniai bei filosofiniai tekstai – vedos ir upanišados. Vedas sudaro keturi himnų ir apeiginių tekstų rinkiniai – samhitos. Himnai buvo giedami aukojimų ir religinių apeigų metu. Tekstuse šlovinami dievai Agnis, Vajus, Indra, Varuna, Brihaspatis [7, p. 151 – 162]. Vedų himnų giedojimas – seniausias mums žinomas indų
muzikos pavyzdys ir viena seniausių pasaulyje žinomų vokalinių tradicijų; griežtai disciplinuotos oralinės perdavos būdu vedų himnai mūsų laikus pasiekė nepakitę. Brahmanų vaikai, būsimieji oralinės tradicijos nešėjai, vedų himnų pradeda mokytis būdami septynerių metų. Seniausioji, Rgveda, kurią sudaro 1028 himnai, giedama trimis tonais: vidurinis tonas (svarita) apipinamas gretimais tonais iš viršaus (udātta) ir apačios (anudātta); toks giedojimo būdas, 4 a. pr. Kr. aprašytas sanskritologo Paninio, praktikuojamas ir nūdien. Silabinė Rgvedos ritmika paklūsta sanskrito fonetikos dėsningumams ir remiasi pabrėžtinai išryškinta ilgųjų ir trumpųjų garsų (skiemenų) kaita. Tai itin archaiškas kvantitatyvinis (kiekybinis) ritmikos organizavimo būdas, tipologiškai artimas antikinės graikų muzikos ritmikai. Trukmių kaita grįstos ritmikos pavyzdžių galima aptikti ir senosiose lietuvių kalendorinėse bei darbo dainose. Rgvedos ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaitos cikliškumas iš klausos sunkiai pajaučiamas, tačiau žinoma, kad iš įvairios trukmės raidžių – skiemenų (aksara) sukomponuoti ritmo dariniai pakluso tam tikriems metrams (chanda). Vedų literatūroje minimi gāyatri, jagati ir kiti metrai [15, p. 73]. Sampadananda Mishra savo knygoje apie sanskrito prozodiją pateikia išsamią šių metrų klasifikaciją [11, p. 5 – 6]. Skirtingos trukmės skiemenų kaita grįsta kvantitatyvinė Rgvedos ritmika turėjo lemiamos reikšmės formuojantis klasikinės indų muzikos ritmo principams. Indų ritmikos raidos tyrinėjimai patvirtina tālos kvantitatyvinę prigimtį [22, p. 164 – 177]. Tai, kad sanskrito kalbos fonetika galėjo turėti įtakos indų klasikinės muzikos ritmikai, patvirtina ir patys indų atlikėjai. Žymus sitaro virtuozas Ravi Šankaras savo autobiografinėje knygoje rašo: “Indų ritmikos ištakas nesunku aptikti pačioje kalboje, mūsų šalies poezijoje ir literatūroje. Vos ne iki šių dienų studentai mokosi ritmuotus pamokų tekstus. Sanskritas ir dauguma iš jo kilusių tarmių skiemenis klasifikuoja pagal jų trukmę. Eiliavimo taisyklės nepaprastai sudėtingos ir labai griežtos, o skiemenų trukmė (ne taip, kaip akcentas – kirtis vakaruose) poezijoje yra svarbiausias veiksnys.” [23, p. 329].

Rgvedos himnai yra vėlesniosios Sāmavedos (giesmių vedos) pagrindas. Sāmavedoje kartojama maždaug 70 proc. Rgvedos tekstų. Sāmaveda pasižymi itin gausia ir įmantria melizmatika; ji giedama penkiais – septyniais tonais. Iš samhitų, brāhmanų, śiksų, kitos vedinės literatūros sužinome, kad vedų laikų aukojimai ir apeigos buvo palydimi muzikos. Muzikos vieta apigų metu būdavo nepaprastai svarbi. Vedų muzika, sāmagāna buvo giedama prisilaikant tam tikros apibrėžtos dermės; ji buvo atliekama trimis skirtingais registrais, saistoma tam tikrų skirtingų metrų. Pritarimui buvo naudojami instrumentai vīna (liutnia), venu (bambuko fleita) ir mrdangam (dvipusis būgnas); visi šie instrumentai klasikinėje muzikoje naudojami ir šiandien. Žirgo aukojimo apeigose dalyvaudavo du muzikantai, grojantys vīna. Vienas jų buvo brahmanas ir grodavo dieną, kitas – kšatrijas, jis grodavo naktį. Vedų apeigų metu taip pat būdavo dainuojama ir šokama [15, p. 90]. Vedų laikotarpio sāmagāna muzikoje buvo naudojami penkių, šešių arba septynių laipsnių garsaeiliai, kuriuose garsai buvo išdėstyti žemyn einančia tvarka. Iš šio garsaeilio vėliau išriedėjo ir šiuolaikinis septynių laipsnių kylančios krypties garsaelis [15, p. 91 – 96]. Muzikologas Svamis Prajnānānanda savo knygoje “A History of Indian Music” šios du garsaeilius palygina tarpusavy:

Vaidika (vedų muzika): Laukika (Gāndharva ir vėlesnė muzika):

1. prathama Ma

2. dvitīya Ga

3. tritīya Ri

4. chaturtha Sa

5. mandra Ni

6. atsvārya Dha

7. krusta Pa

Klasikinis laikotarpis. Gāndharvų muzika. 6 a. pr. Kr. Indijoje pamažu įsigali budizmas, praktiškai išstumdamas senąsias vedines hinduizmo formas. Suklesti milžiniška Magadhos imperija. Maždaug tuo metu sukuriamos didžiosios epinės poemos – rišiui Valmikiui priskiriama Rāmāyanā ir Mahābhārata, kurios autoriumi laikomas Vyasa. 326 m. pr. Kr. į Indiją įžengia Aleksandro Makedoniečio kariuomenė, prieš tai nukariavusi Persiją. Aleksandro žygis į Rytus padėjo užsimegzti glaudesniems Indijos ir helėnų pasaulio santykiams. Karalius Čandragupta (321 – 296 pr. Kr.), prie Magadhos prijungęs iš graikų atimtą Pendžabą, Afganistaną ir Baludistaną, pradeda Maurjos dinastiją. 273 pr. Kr. dinastiją paveldi karalius Ašoka (291? – 232 pr. Kr.), Čandraguptos vaikaitis, jautęs ypatingą palankumą budizmui, globojęs menininkus. 232 pr. Kr., po karaliaus Ašokos mirties imperija subyra. Pirmaisiais mūsų eros metais iš Centrinės Azijos į Indostano pusiasalį įsiveržia kušanai, užkariaudami dabartinį Afganistaną, Uttar Pradešą, Gudžaratą ir Centrinę Indiją. Tuo metu Indija tampa Azijos ekonominiu centru. Iš Indijos į Centrinę, pietryčių Aziją ir Kiniją plinta Budizmas. Suklesti menas, ypač skulptūra. Kušanai palaikė glaudžius ekonominius ryšius su Roma. 3 a. po Kr., žlugus Kušanų imperijai, suklesti Guptų imperija, apėmusi visą šiaurinę subkontinento dalį. Šis laikotarpis laikomas klasikiniu. Guptų imperijos laikai (3 a. – 6 a. vidurys) laikomi Indijos
aukso amžiumi. Suklesti literatūra, mokslas, menai. Indų dramaturgas Kalidasa sukuria meilės poemą Šakuntala. Maždaug 4 a. po Kr. sukuriamos puranos – mitinių tekstų rinkiniai. Didžiuosiuose indų epuose Mahābhātratoje bei Rāmāyanoje, o taip pat puranose užsimenama apie to meto muziką, minimi kai kurie muzikos instrumentai. Užuominų apie muziką, šokį, dramą ir muzikos instrumentus yra taip pat Pāninio sanskrito gramatikoje (5 a. pr. Kr.) bei Patañjalio Yogasutroje (3 – 2 a. pr. Kr.) [15, p. 98]. Tarp 500 – 550 į Indiją keletą kartų mėgina įsiveržti karingieji hunai. 550-siais Guptų imperija galutinai subyra. Nuo to laiko Indijojos subkontinente karaliauja tik nedidelės vietinės kunigaikštystės [10].

Klasikinio periodo pradžioje (600 – 500 m. pr. Kr.) susiformuoja naujas muzikos tipas – Gāndharva, praktikuojamas greta vedinio giedojimo. Klasikinė muzika pradedama kultivuoti aukštuomenės rūmuose, klasikiniame teatre ir šventyklose (greta apeiginių – religinių žanrų). Skirtingai nuo vaidika – Vedų muzikos, povedinė Gāndharva muzika buvo dar vadinama laukika. Ši muzika iš esmės rėmėsi sāmagāna, vedų muzika, naudodamasi ne tik jos medžiaga, bet ir forma, todėl ji taip pat buvo vadinama mārga (snskr. mrg – sekti, vytis; mārga – kelias). Gāndharva muzikoje buvo naudojami septyni pagrindiniai melodiniai modeliai – jāti; jie yra vėlesniųjų rāgų pirmtakai. Pats melodinis modelis senuosiuose traktatuose vadinamas jātirāga, o juo grįsta muzikinė kompozicija – jātigāna. Gāndharva muzika buvo skirstoma į apeiginę kulto muziką, atliekamą išimtinai šventyklose religinių apeigų ir švenčių metu, rūmų muziką ir teatro muziką [23, p. 340].

Su Gāndharva muzika siejama ir klasikinės indų muzikologijos (sangītaśāstra) pradžia. Pirmasis mums žinomas indų muzikologas Brahmābharata (arba Druhina Brahma) maždaug 600 pr. Kr. aprašo Gāndharva muziką savo monumentaliame traktate Nātyaveda, kuris laikomas penktąja veda ir žinomas kaip Gānharvaveda (“dangiškųjų muzikantų veda”).

Remdamasis šiuo veikalu, išminčius Bharata parašo dramos, šokio ir muzikos traktatą Nātyaśastra (datuojama apie 300 pr. Kr. – 200 po Kr.). Traktato pradžioje pateikiamas įvadas, kuriame Bharata išdėsto mitą apie dramos bei muzikos kilmę. Savo pirmtaką Brahmābharatą (Druhiną Brahmą) Bharata aprašo kaip indų dievą Brahmą, sukūrusį penktąją vedą: “Dievai, vadovaujami didžiojo Indros, atėjo pas protėvį Brahmą ir tarė jam: “Mes norime, kad tu mums sukurtum tokią pramogą, kuri džiugintų klausą ir regą. Be to, juk šudroms vedų klausytis nevalia. Tu gi sukurki naują, penktąją vedą, kuri būtų prieinama visoms varnoms”. “Tebūnie taip!” – tarė jiems, ir paleidęs dievų valdovą, Brahma, žinantis tiesą, atsidavė jogos pratyboms ir pradėjo mąstyti apie keturias vedas. Jis tarė sau: “Aš sukursiu vedą, kuri vadinsis drama (nātya). Ji nukreips kilnumo link ir atneš medžiaginę naudą; jos dėka žmonės gaus naudingų patarimų, o ji nurodys žmonėms jų priedermes. Joje bus visų mokslų prasmė ir visų menų darna, o pagrįsta ji bus senovės pasakojimais.” Taip nusprendęs, didysis dievas prisiminė visas vedas ir visų keturių vedų sukūrė vedą apie dramą. Turinį jis paėmė iš Rgvedos, muziką iš Sāmavedos, dramos veiksmą – iš Yajurvedos, o mokymą apie rāsą iš Atharvavedos.” [24, p. 64 – 65];

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2102 žodžiai iš 6673 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.