Induizmas dokumentas
5 (100%) 1 vote

Induizmas dokumentas

1121

Induizmas

Žodis “hindu” kilo iš Indo upės pavadinimo, prie kurios krantų antrojo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje įsikūrė senieji arijai. Nors tuomet Indo upės vardas buvo Sindhu, persai, savitai jį ištardami – “indu”, tuo pat vardu įvardijo ir upės slėnio gyventojus. Šiandien sąvoka “indusai” reiškia religinę priklausomybę, “indai” – tautinę. Taigi induizmas yra religija šios senos tautos, kuri tūkstantmečiais vystėsi vidujai ir vis pasipildydama naujais elementais išaugino neaprėpiamą religinę socialinę sistemą, kokią regime šiandien.

Pirmiausia turime pasakyti, kad induizmas nepasiduoda jokiam apibrėžimui. Žiūrint iš šalies jis atrodo lyg kokia visa ko maišalynė, pradedant religija bei filosofija ir baigiant mitais ir magija. Tačiau atidžiai pažvelgę matome, jog šiuos skirtingus elementus jungia tam tikri principai bei praktikos, kuriuos galėtume pavadinti esminiais induizmo požymiais. Šie požymiai – tai visų pirma šventųjų indusų knygų Vedų pripažinimas, po to tikėjimas karma – samsara, t.y. tikėjimas sielų keliavimu pagal atlygio dėsnį, ir, pagaliau, varna – acrama – dharma praktika, kuri moko, jog kiekvienas turi gyventi pagal savo kastą ir padėtį. Tačiau visa tai dar pakankamai neatskleidžia induizmo esmės. Ji glūdi visuotinėje tautos religingumo išraiškoje, tautos, kurios ilga istorija buvo nesiliaująs Dievo ieškojimas ir kurios visas mąstymas yra pažymėtas atsigręžimu į antgamtinį pasaulį ir dvasios primato iškėlimas.

Induizmo istoriją galima palyginti su sniego kamuoliu, kuris risdamasis vis storiau aplimpa ir vis auga. Įimti į save visa, net ir tai, kas atrodo nesuderinama – tai induizmo nuolatinio augimo ir ilgaamžiškumo paslaptis. Savo pilnutinį vaizdą ir galutinę formą jis įgavo pirmaisiais krikščioniškosios eros amžiais. Todėl induizmo istoriją galima suskirstyti į du periodus: prieškirkščioniškąjį ir pokrikščioniškąjį.

Prieškrikščioniškasis periodas apima tris stadijas, kurios atitinka tris viena po kitos einančias Vedų dalis. Pirmoji stadija, kuri rymojo ant seniausių Samhitas raštų, buvo liaudies religija. Ji, kaip ir dabartinė liaudiška induizmo forma , buvo politeistinė, nors šventieji raštai dėl to pakartotinai įspėdavę. Pavyzdžiui, Rg- vedoje šitaip sakoma:”Kas yra viena, tą išminčiai vadina daugeliu vardų” kitoje vietoje:”Kunigai ir poetai įvairiais žodžiais išreiškia tikrovę, kuri iš tikrųjų yra viena”.

Antrojoje stadijoje, kuri atitinka Vedų knygas, vadinamas Brahmanas vardu, randame stipriai išvystytą ritualizmą. Čia labai pabrėžta aukos idėja. Keliuose tekstuose aiškiai išsakyta permaldaujanti aukos funkcija. Kaip ir daugelis induizmo mokymų aukos idėja vystėsi, įgaudama lyg ir magišką reikšmę būtent jog auka veikia pati iš savęs, netgi prieš dievų valią. Tai ypač iškėlė kunigystę ir pastatė ją net aukščiau dievų bei pradėjo socialinio sluoksniavimo procesą, kuris vėliau susiformavo kastų pavidalu. Ši antroji stadija truko neilgai, tačiau paliko induizme neišdildomą žymę savo šventomis apeigomis, kastų tvarka ir išvystytais socialiniais religiniais įstatymais.

Trečioji stadija kilo iš dalies dėl inteligentijos nepasitenkinimo perdėtu ritualizmu. Tuomet atsirado nepaprastas rinkinys Upanišadų vardu pavadintų raštų, kurie, būdami paskutinis Vedų suklestėjimas, dar vadinami Vedanta (Vedų pabaiga). Tai buvo dvasinio atbudimo epocha visoje žemėje:Graikijoje pasirodė Pitagoras, Persijoje – Zoroastras, Kinijoje – Konfucijus, Indijoje – Buda. Šį dvasinį atbudimą Indijoje lydėjo intensyvus Dievo ieškojimas. Žymiausios Upanišados įžanginėse eilutėse randame garsiąją maldą:”Nuo to, kas netikra vesk mane prie tikrumo, iš tamsybės vesk mane į šviesą, iš mirties vesk mane į nemirtingumą!”

Kita Upanišada prasideda įsakmiu klausinėjimu:”Iš kur mes atėjome? Kuo mes gyvename, ir kur mes einame? O jūs, kurie pažįstate Brahmaną pasakykite mums, kieno paliepimu mes ištveriame skausmą lygiai kaip ir džiaugsmą?” Ir visos Upanišados nesiliauja šitaip klausinėjusios. Ir ne veltui. Juk, išskyrus krikščioniškąjį Apreiškimą, nerandame nieko, kas galėtų prilygti šių senovės išminčių protavimams apie Dievo prigimtį ir savybes. Štai keletas pavyzdžių: “Nei akis negali jo pasiekti, nei balsas, nei dvasia. Mes jo nepažįstame ir negalime jo aprašyti. Jis nepanašus į nieką, ką mes pažįstame, ir kitoks negu visa, ko mes nepažįstame”. Tas jį pažįsta, kas jo nesupranta; o tas, kuris jį supranta, nieko nežino. Nes išminčiui jis nepažįstamas, o neišmanančiajam, priešingai, – pažįstamas”. “Jis judina visus daiktus, o pats yra nejudantis; jis yra kartu ir arti, ir toli: jis yra ir visuose daiktuose, ir anapus visų daiktų.” “Nemirtingajame Brahmoje ilsisi pasaulis ir visa, kas yra. Jis yra gyvenimas, žodis, dvasia, realybė, nemirtingumas”. Vedos apibrėžia Dievą kaip Sat- Cit- Ananda (Būtis – Dvasia – Palaima). Vertesnio Dievo apibrėžimo žmogus nėra sugalvojęs.

Induizmo svarstymai apie pasaulį atrodo stulbinantys. Neturėdami kūrimo iš nieko sąvokos, kurią faktiškai žinome tik iš Apreiškimo, senovės indusų mąstytojai turėjo tris alternatyvas:pripažinti pasaulio realumą ir lygų su
Dievu amžinumą, tuo metant šešėlį Dievo suverenumui; arba pasaulį suvokti kaip realią Dievo emanaciją ar evoliuciją, tuo pažeidžiant Dievo nekintamumą; arba, pagaliau, tvirtai laikytis absoliutaus Dievo tobulumo bei nekintamumo, paneigiant pasaulio realumą. Upanišados pateikia visus šiuos variantus, tačiau induizmo metafizika apsisprendė už paskutiniąją alternatyvą – absoliutų monizmą, kuris visuomet pasiliko induizmo šerdimi. Tačiau ir šitoje, kaip mums atrodytų, fatališkoje klaidoje matome tikrą laimėjimą:priversti pasirinkti tarp pasaulio realumo ir absoliutaus Dievo tobulumo, senieji išminčiai paaukojo, jei taip galima sakyti, pasaulį, kad išgelbėtų Dievą.

Šio periodo metu induizme išsivystė ortodoksinės filosofinės mokyklos ir atskilo heterodoksinės sektos: džainizmas ir budizmas. Tuo metu į indusų bendruomenę vis labiau ir labiau buvo įtrauktos įvairios Indijos gentys, turinčios savitas kultūras bei religijas, dėl ko induizmas virto tikru visokių religijų koncentratu. Apie trečiąjį amžių prieš Kristų pasirodė raštai, suvaidinę lemiamą vaidmenį formuojantis galutiniam induizmo veidui. Žymiausi iš jų buvo: Badarayanos Brahma – sutra, kurioje pirmąkart Upanišadų svarstymai susisteminti; Manu knyga Dharmacastra, kuri smulkmeniškai išdėstė socialinius religinius induizmo įstatymus; epas Mahabharata – tai mitų ir pasakėčių vaizdais paprastai liaudžiai parašyta induizmo enciklopedija; ir įžymioji Bhagavat – gita – nepaprasto grožio trumpas poetinis filosofijos bei mistikos kūrinys, įtrauktas į aukščiau minėtą epą, tačiau ir atskirai paimtas yra visiškai savarankiškas ir išbaigtas. Bhagavat – gita, vadinama induizmo Naujuoju Testamentu, ypač pasitarnavo praturtinant induizmą meilės religija ir mokymu apie malonę. Ligi šių dienų ši knyga išlieka turiningiausiu induistinio dvasingumo šaltiniu.

Pirmaisiais krikščioniškosios eros amžiais induizme pastebimas naujas proveržis ir gilus pokytis, pirmiausia kaip atsiliepimas į budizmo mestą iššūkį. Nuo trečiojo amžiaus prieš Kristų, kai imperatorius Asoka pats priėmė budizmą ir tapo aktyvus jo propaguotojas, induizmas atsidūrė antrame plane. Tačiau visiškai jis neišnyko, o kai pagaliau vėl iškilo, budizmą jis tiesiog suvirškino. Induizmas įėmė į save visus geruosius budizmo bruožus ir net pačiam Budai skyrė vieną nišą savo induistiniame panteone taip, kad ir patys budistai lyg nejučia vėl atsidūrė induizmo glėbyje.

Reikšmingiausia, ką induizmas pasiekė šioje kovoje dėl išlikimo, vis dėl to buvo suvienijimas daugelio viena kitai prieštaraujančių filosofinių, religinių ir mitologinių srovių. Tam pradžią jau buvo padariusi Bhagavat – gita, kuri įvairių sektų išganymo mokymus truputį modifikavusi sugrupavo aplink savąją meilės religiją. Žinoma, tai nebuvo tikra sintezė, bet tiesiog kompromisas, leidžiantis koegzistuoti vienas kitam prieštaraujantiems mokymams. Tai buvo sena induizmo nuostata. IV amžiuje po Kristaus induizmas įgavo savo pilnutinį vaizdą ir klasikinę formą, kurią išsaugojo iki šiandien. Šiame į vienovę suvestame induizme išsiskiria trys sluoksniai. Viena vertus – radikali monistinė aukštoji metafizika. Nors filosofai tvirtai laikosi minties apie pasaulio nerealumą, praktikoje šis monizmas virsta panteizmu, kuris tarsi lengvas šydas nusidriekia per visą induizmą. Kita vertus turime liaudies religiją, kuri remiasi mitologija ir praktiškai yra politeistinė, nors ir pabrėžiama, kad visi dievai yra tik vieno Dievo pasireiškimai. Be to liaudies religija dar žino ir demonus, kurių kaip blogųjų dvasių reikia bijoti ir aukomis jas sulaikyti nuo pikto darymo. Tarp šių dviejų kraštutinumų ir yra tikrasis induizmas su visomis dvasinėmis vertybėmis. Tai – monoteizmas, apsunkintas metafizinio panteizmo bei mitologinio politeizmo našta.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1398 žodžiai iš 2724 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.