Induizmas1
5 (100%) 1 vote

Induizmas1

11213141

AMŽINASIS MOKYMAS: INDUIZMAS

Religinė tendencija, kurią vadiname induizmu, formavosi ne mažiau kaip 5000 metų. Tačiau toks jo pavadinimas žinomas tik maždaug nuo 1200, kai užpuolikams musulmonams teko atskirti Indijos tautų tikėjimą nuo savojo. Induizmas kilęs iš persų kalbos žodžio hindu, kuris reiškia “Indijos”, “indiškas”. Tačiau patys indai savo tikėjimą laiko amžinu mokymu ar įstatymu, sanatana dharma, tuo pabrėždami, kad jų išpažįstama religija yra apreikšta, “duota”.

Religija be įkūrėjo, religija be dogmos

Induizmas neturi nei įkūrėjo, nei pranašo, nei jokios konkrečios ekleziastinės ar institucinės struktūros, išdėstytų pažiūrų sistemos. Pabrėžiamas veikiau gyvenimo, o ne mąstymo būdas. Radhakarišnanas, buvęs Indijos prezidentas, kartą pasakė: “Induizmas-veikiau kultūra bei tikėjimas”.

Ne kiekvienas, kas gimęs Indijoje, yra praktikuojantis induistas. Tačiau tvirtinama, kad “visi jie yra induistai, nes gimę indais”. Pavadinimas rodo, kad visus induizmo išpažinėjus jungia jų indiška kilmė.

Motina Indija

Induizmo religija neatsiejama nuo Indijos tradicijų, visuomeninės sistemos ir istorijos. Indijos pusiasalis turi aiškias geografines rimbas. Jis trikampio formos, iš abiejų pusių skalaujamas vandenyno, o iš šiaurės stūkso neįžengiamų Himalajų kalnų grandinės. Šios žemės apybraižos patiems indams primena motinos figūrą ir byloja jiems apie “Motiną Indiją”.

Didumą krašto užima sodri derlinga lyguma. Todėl neįkainojamas turtas indams yra kalnai ir iš jų trykštančios upės. Šiaurėje lygumą drėkina upės, pietuose musoniniai lietūs – tad ištisus metus indai džiaugiasi gausiu derliumi.

Visa Indijos gamta pilna gyvybės – medžiai, uolos ir kriokliai yra tapę šventais simboliais, virtę šventyklomis, kuriose maldininkas atranda gyvenimo prasmę. Kalnai ir miškai indams byloja apie jėgas, pastojančias kelią žmogaus pastangoms, primena amžiną dieviškųjų ir demoniškųjų galių kovą.

Nors jogai maldininkai leidžiasi į tolimas keliones, į nuošaliausius pakraščius ieškodami “tikrovės”, vi tiek paramos bei dvasinės galios šaltinis pirmiausia jiems yra upės.

Šventoji upė

Šventoji Gango upė ne tik palaisto žemę; pats jos vanduo laikomas nenutrūkstančios gyvybės simboliu. Šimtai tūkstančių indu kasdien veržiasi prie Gango krantų atlikti ritualinio apsiplovimo ir siurbtelėti bent lašelio iš jo gyvybę teikiančios srovės. Kas dvylika metų apie 10 milijonų žmonių susirenka į maudynes per didžiąją Kumb Melos šventę Alhabade, kur susilieja Gango ir Džamnos upių vandenys. Varanasis prie Gango – šventasis indų miestas, ten svajoja numirti kiekvienas indas. Tada kūnas sudeginamas. Pelenai išbarstomi viršum šventosios upės vandenų – ir gyvenimas plaukia toliau.

Įvairovė

Indijos gyventojų dauguma toli gražu ne vienalytė. Kiekvienas kraštas turi savo kalbą ir papročius, taip pat savo religinę pakraipą. Didžioji dalis gyventojų dirba žemę, ir nors didieji miestai tankiai gyvenami, daugiausia Indijos žmonių gyvena mažuose kaimeliuose, kurių skaičius siekia beveik 700 000. dar ir dėl to stambiems regionams būdinga vietų įvairovė.

Seniausioji kultūra išsilaikė keturiose pietinėse valstijose, kurių kalbos priskiriamos “dravidų” grupei. Šiaurė II t-mečio pr. Kr. viduryje buvo užpulta arijų, tad čia susiformavo kita giminingų kalbų grupė, tarp kurių vyrauja hindi. Iš šiaurrytinių valstijų reikšmingiausia Bengalija, kuri ariju įtaką patyrė vėliau.

Indijos pusiasalyje apie 400 milijonų žmonių laikomi induistais. Tačiau net ir tie, kurie iškeliavo iš Indijos, išsinešė su savimi jos kultūrą ir religinę praktiką.

Tikėjimas – vienas ar daugelis?

Induizmas apima daugybę religinių įsitikinimų.

• Daugelis induistų vienaip ar kitaip tiki dievą, tačiau esama ir tokių, kurie netiki.

• Kai kurie induistai įsitikinę, kad pagarba visoms gyvoms būtybėms reikalauja maitintis vegetariškai; kiti aukoja gyvulius šventyklose ir upės pakrantėje džiaugsmingai dalijasi kepta mėsa.

• Kai kurie induistai garbina Šyvą, kiti Višnų ar jo inkarnacijas, avatarus, dažniausiai Krišną ir Ramą, treti – šventyklų deives.

• Vieno kaimo gyventojai nebūtinai garbina dievą taip pat kaip kaimynai.

• Vienas induistas garbina vienatinį dievą, kitas – keletą, o gal ir daugelį, o trečias – nė vieno.

• Neretai induistai tiki vieną dievą ir kartu išpažįsta keletą dievų – kaip šio apraiškas.

• Induisto aukščiausios dievybės samprata gali būti įasmeninta, gali būti visai beasmenė.

Sakoma, kad induizmas jungia daugeli kultų ir papročių, šis tikėjimas – tikras “idėjų ir dvasiniu aspiracijų koliažas”.

Po vienu skėčiu

Induizmą, kaip ir kai kurias kitas religines tradicijas, taikliausiai apibūdintume “skėčio” terminu – tai tikėjimas, nereikalaująs vienarūšiškumo. Tad jei ir induizmas aprėpia “religinių įsitikinimų šeimą”, privalome identifikuoti tai, ką galėtume pavadinti indų religijos “etosu”.

Gyvenimo tėkmė

Mūsų laikais visam induizmui būdinga reinkarnacijos arba transmigracijos samprata. Krikščioniškasis mąstymas pabrėžia, kad svarbu dorai nugyventi vieną šį gyvenimą, išganymą sieja su atskiru individu,
tegul ir nepageidaujamas grupės ar visumos, o induistų gyvenimo koncepcija – tai nepaliaujama gyvybės tėkmė per daugelį egzistencijų. Būtent tai ir išreiškia sansaros samprata, ji nusako šį gyvenimo bangavimą nuo gimimo iki mirties, o tuomet vėl į naują gimimą. Tokia samprata ribotą istorinį akimirksnį pailgina iki begalės metų.

Sansaros samprata susijusi su karmos koncepcija. Tiesiogiai karma reiškia “darbas” ar “poelgis”, tačiau ji nusako ir vienos egzistencijos poelgių padarinius, kurie pereina į kitą egzistenciją ir taip ją įtakoja – tad ši grandinė niekuomet nenutrūksta. Todėl induistai trokšta išsilaisvinti iš šios grandinės, arba ciklo, trokšta mokšos.

Kita visus induistus vienijanti nuostata yra jų požiūris į visuomenę.

INDUIZMO RELIGIJOS PLĖTOTĖ

Šiandieninio induizmo šaknys per ištisus tūkstantmečius driekiasi atgal į senovę.

Šventyklos-citadelės

Ankstyviausi liudijimai atėję iš 1922 Pandžabe ir Indo slėnyje vykdytų archeologinių kasinėjimų. III t-metyje pr. Kr. buvo sukurta vieninga miestų kultūra, apie ką ir byloja du atkasti miestai – Harapa, priešistorinė Pandžabo sostinė ant Ravi upės kranto, ir Mohendžas Daras už 400 mylių nuo Sindo, indo upės slėnyje.

Upės Indijos gyventojams turėjo gyvybinę svarbą, nes potvynių vandenimis drėkindavo plačias derlingas lygumas. Senovės gyventojai labai žiūrėjo ritualinės švaros, ritualinis apsiplovimas įėjo ir į šventyklų ceremonijas (taip yra ir dabar). Apsiplovimo ritualas buvo atliekamas ne tik šventovės voniose. Tikintieji apsiplaudavo ir upėse, kurias laikė bendruomenės gyvastingumo versmėmis. Upes garbino kaip šventas, kaip gyvybės davėjas.

Šventyklų-citadelių radiniai byloja apie didžią politinio ir religinio gyvenimo vienovę. Tokia visuomenes struktūra panaši į sakralinę Babilono karalystę, kur valdovai buvo laikomi “dievybės sūnumis”, – ir čia, ir ten Motina – deivė buvo vaisingumo, gyvenimo tėkmės simbolis. Rasta daug statulėlių, ženklinančių gyvybės pradžią (nėščios figūra) ar maitinimo funkciją, gyvybės nenutrūkstamumą. Visi radiniai rodo egzistavus matriarchalinę visuomenę, iš kurios ir kilo tiek daug šiandieninės Indijos deivių. Kiekvienas kaimas turi savo deivę, kurią garbina kaip gyvybės ir vaisingumo teikėją. Plėtojantis induizmui, šios deivės galėjo būti ir moteriškojo prado, vadinamojo šakti, įsikūnijimas.

Rasta ir vyriško dievo statulėlių, jis su ragais ir trimis veidais. Dievas vaizduojamas jogos poza (praktikuoja jogą kaip savidrausmės būdą), kontempliacijos būsenoje. Kartais jis būna apsuptas gyvulių, tai rodo, kad statulėlė vaizduoja didįjį Šyvą, kartais vadinamą “gyvulių viešpačiu”.atrodo, kad senosios Indo slėnio civilizacijos turėta tokių bruožų, kurie dar ir šiandien gajūs Indijos religijoje.

Arijų tikėjimas

II t-mečio pr. Kr. viduryje arijų tautos įsiveržė į Indiją, atsinešdamos savo kalbą ir tradicijas, giliai įtakodamos senąsias religijas, idėjas ir praktiką, nors jų neišstūmė. Arijų kalba Indijoje išsirutuliojo į sanskritą – kalbą, analogišką graikų, lotynų ir kitoms indoeuropiečių kalboms. Paaiškėjo, kad ir jų religija panaši į Homero laikų graikų tikėjimą. Arijų panteono dievai primena “Iliados” ir “Odisėjos” dievus, įkūnijančius gamtos reiškinius.

Indo slėnio senosios religijos atstovai pripažino jogą, askezę ir apsivalymo ritualą – visa tai praktikavo Indijos “šventieji žmonės”, – tačiau arijams, atrodo, kur kas labiau rūpėjo įsitvirtinti pasaulyje. Jie buvo klajokliai, o atkilo turbūt iš Baltijos kraštų. Jie mėgino laisvę atviroje gamtoje – mėgo medžius, laukus, dangų. Kaip ir Homero graikai, jie aukodavo gamtos jėgoms. Būdingas arijų religinės praktikos bruožas buvo gyvylių aukojimas.

Iki arijų atkilimo indai garbindavo dievus prie upių; arijai rinkdavosi aplink ugnį, čia atlikdavo savo ritualus: berdavo į ugnį grūdus, mesdavo sviesto, prieskonių.

Išminties giesmės: Rigveda

Rigveda yra seniausias Indijos rašytinis šaltinis. Dauguma šių religinių himnų galėjo būti sukurti tuomet, kai Vedų tautos dar tebegyveno Centrinėje Azijoje. Tačiau daug giesmių siekia arijų atsikėlimo į Indiją laikotarpį. Vėliau himnai jau laikomi žodiniu pavidalu to apreiškimo, kurį išminčiai rišiai gavę iš Brahmano – visos būties įkvėpėjo. Tikėta, jog išminčiai apdovanoti galia suvokti amžinąją ir dieviškąją išmintį. Vėliau religinė tradicija atskiria apreiškimą, šruti, nuo atminties, smirti, kuri nėra tiesioginė, bet antrinė, atėjusi kaip įkvėpimas.

Dievai

Rigvedą sudaro daugiau kaip 1000 himnų. Paprastai jie skiriami vienam dievui, nors juose vaizduojama dešimtys skirtingų dievų. Populiariausias iš jų Indra, kuris piešiamas kaip kariūnas, įveikęs blogio jėgas ir sukūręs pasaulį. Dievas Agnis įasmenina aukojimų ugnį, jis sujungia žemę ir dangų, nuneša dievams šventiko į liepsnas sumestas dovanas. “tegu dievas Agnis, kurs garbinamas nūnai jį reginčiųjų ir regėjusių senovėje, sukviečia čionai dievus”.

Dieviškieji gimdytojai, dangus ir žemė, simbolizuoja gamtos erdves. Jų santuoka išreiškia neperskiriamą saitą tarp dviejų pasaulių – dangiškojo ir žemiškojo. Varūna yra iš dievų vyriausias,
nes jis tvarko ceremoniją bei ritualą, ritą, ir vykdo įstatymą, dharmą. Jo valdžioje kosmoso tvarka, jis stebi, kad nei kosminė, nei žmogiška būtybė nepažeistų dorovės ir teisingumo.

Vedose atskiriama Pasaulio siela, puruša, ir substancija, medžiaga, prakritis. Pasaulio siela suvokiama kaip kosminė auka, kurios dėka atsiranda gyvybė ir tvarka. Be aukos negali rastis gyvybė, o Pasaulio sielos atskiros dalys suprantamos kaip visuomenės tvarkos pagrindas. Burna – tai šventikų kasta (braminai) , rankos – valdovai (radžanijai), šlaunys – žemvaldžiai, pirkliai ir bankininkai (vaišijai), o pėdos – tarnai (šudrai). Atrodo, kad šudrai ir buvo tie krašto gyventojai, kuriuos pavergė nukariautojai arijai.

Galingieji šventikai

Šventikų luomas įgijo pranašumą dėl lemtingos reikšmės, teikiamos aukojimui bei magiškiems burtams ir užkeikimams. Tik per šventikus žmonės galėjo kreiptis į kosmines galias, tik jie užtikrindavo gyvybės tęstinumą. Dvasininkų luomas iškilo ir įsitvirtino ne iš karto, nes ilgą laiką viešpatavo valdovų kasta. Tačiau tobulėjant ritualui ir ceremonijoms, dvasininkai įgyja vis didesnę galią. Kuo sudėtingesnės darosi garbinimo apeigos, tuo svarbiau turėti prityrusį šventiką – specialistą.

Tačiau Vedose suskamba ir dvejonių gaida, kuri vėliau pereis į Upanišadas (Vedantą, arba Vedų pabaigą), užbaigsiančias apreikštąjį žodį. Ankstyvajame kūrimo mite Indra vaizduojamas personifikuotai, kaip kuriantis būtų iš nebūties. Vėliau “Vienatinis Dievas”, kuris buvo vaizduojamas personifikuotai, užleidžia vietą “Veiniui” – beasmenei kūrimo galiai.

Luomai ir kastos

Iš keturių luomų aprašymo sukūrimo giesmėje kilo idėja, kad hierarchinė visuomenės struktūra yra dieviškojo plano dalis.

Klasės vėliau pasidalijo į gausias grupes pagal prigimtį , tačiau kur kas dažniau buvo skirstomos ir pagal bendruomenėje atliekamą darbą.

Nors šiais laikais kastų sistemos aspektus Indijos vyriausybė paskelbė neteisėtais, kastos vis tiek išlieka kaip sudėtinė Indijos visuomeninio gyvenimo dalis. Santuoka ir maitinimasis ir toliau siejama su kastomis. Pirmosios trys kastos skiriasi nuo ketvirtosios tuo, kas jų atstovai laikomi “antrąkart gimusiais”, arba “inicijuotaisiais”. Jie dėvi šventas juostas, pabrėžiančias jų panašumą. Be to, prigimtinės grupės diferencijuojamos pagal “švarumą” – “nešvarumą”, pabrėžiant ritualinės švaros svarbą, nurodant, jog susitepama bendraujant su žemesne kasta. Atrodo , kad atėję arijai pirmiausiai paniekino šudrus, kaip priklausančius prie prastesnės spalvos (varnos), – mat šie buvę tamsiaodžiai, o ne šviesūs kaip jie. Atgimimų ciklo samprata jau vėliau nurodo, kad šudrai gali tikėtis išsilaisvinimo tik būsimajame gyvenime, nes šiame jie dar nėra “inicijuoti”.

Diferenciacija į kastas padėjo dvasininkams tvirtai laikyti visuomenę savo rankose. Tačiau tai negalėjo trukti amžinai.

Sukilimas šventykloje

Šiaurės Indijoje apie 600 pr. Kr. viešpataujanti dvasininkų padėtis visuomenėje jau buvo įprastas dalykas. Dvasininko atliekamas ritualas bei jį atitinkanti mantra, garinė išraiška, kaip nurodyta vadovuose dvasininkams, tapo nepakeičiama aukojimo apeigų dalimi. Kaip tik šiuo laikotarpiu induizmo gelmėse užsimezga džainizmo ir budizmo tikėjimai. Tuo pat metu apreiškimu laikytos Vedantos tradicinę tėkmę naujai pakreipia Upanišados. Visų šių elementų sintezė sąlygoja induizmo atsinaujinimo ir transformacijos procesą.

Džainistai

Ir Mahavyra, džainizmo įkūrėjas, ir Buda, budizmo pradininkas, iškilo mažose respublikose, miestuose – valstybėse, kurios susiformavo arijų genčių junginių periodu. Jie buvo iš “kilmingų” šeimų, priklausančių valdovų luomui ir kitados dominavusių bendruomenėje.

Džainistai įsitikinę, kad Mahavyra buvo dvidešimt ketvirtasis “brastos bridėjas” šioje kosminio nuopuolio eroje. Mahavyra, kaip ir vėliau Buda, nuo trisdešimties metų klajojo ieškodamas “išsilaisvinimo, išsivadavimo”. Būdamas keturiasdešimt dviejų, jis pasiekė tikslą, tapo tobulą siela, kevalinu, ir nugalėtoju, džina (iš šio žodžio kilęs ir “džainistas”). Jis mirė Pavoje, netoli Pantos Bihare, mokęs trisdešimt metų.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2274 žodžiai iš 4513 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.