Inercija gyvenimo budas ir aplinka
5 (100%) 1 vote

Inercija gyvenimo budas ir aplinka

112131

Inercija, gyvenimo stilius ir aplinka

Aš norėčiau aptarti inerciją gyvenimo būdo ir aplinkos kontekste. Tai svarbi tema, viliojanti daugeliu atveju identifikuoti kliūtis, apribojimus ir ribas pritaikant permainas; taigi, tai nešališka pesimistiška perspektyva, sumanyta slopinti bet kokį optimizmą apie greitas aplinkos pokyčių perspektyvas gyvenimo būde.

Teisingiausias būdas, priartinantis rezultatą – bent jau mano patyrimu – būtų panaudoti socialinių ir ekonominių analizių visumą ir istorinius stebėjimus, mėginant dominuojančio gyvenimo būdo permainoms pristatyti prielaidų išvaizdą, ir tuo būdu pavaizduoti inteligentiškos socialinės inžinerijos laisvės ir perspektyvos sėkmę pagal apibrėžtą gyvenimo stilių. Tai neabejotinai vertingas dalykas, nes viskas tęstųsi ir po mano ekspertizių.

Todėl aš sumaniau inerciją apibrėžti abstraktesniu būdu, paliečiant dalį jos poveikio aplinkos problemų sprendimui. Aš gvildensiu tris temas. Visų prima kai kuriuos problematiškus padarinius iškeliant gyvenimo būdą į debatų centrą, apie aplinką tam tikra prasme inerciją, kuri siejasi su šiuo terminu. Antra, aš aptarsiu būdus, ką sunku pakeisti ir ką lengviau pakeisti, kas lemia aplinkos veiksnius. Galiausiai aš nagrinėsiu tam tikrą inercijos formą, kuri jokiu būdu nepriklauso nuo tvirtų struktūrų ir dogmatinio mąstymo, priešingai ji priklauso nuo nepastovios struktūros ir lankstaus mąstymo bei netikrumo. Šių trijų temų bendri bruožai yra aplinkos poreikis išmatuoti inerciją ir problemų apibrėžimus, atskirti perspektyvas ir jų nagrinėjimą.

Gyvenimo stilius

Teigiama, kad aplinkos problemų ir gyvenimo būdo problemų nagrinėjimas yra natūralus dalykas. Ši straipsnių kolekcija nėra vienintelis pavyzdys. 1991 metų Pasaulio Apžvalgos metų knygoje buvo parašyta, kad tik radikalus gyvenimo būdo pakeitimas, kuris mums asocijuojasi su fraze “industrinė revoliucija”, gali apsaugoti mus nuo globalinės aplinkos katastrofos. Negeranoriškas reiškinys, kad žodis gyvenimo stilius yra madingas terminologijos naudojimo pavyzdys, su kuriuo diskusijos apie socialias problemas yra kažkas iracionaliai prakeikta (“paradigma”, “be pasitikėjimo”, “sociali statyba”). Žodis gyvenimo stilius yra labai madingas ir aukščiau išreikštas kitų terminų naudojimu, dabar atrodo naujas ir labai dominantis, nes mes jį vadiname gyvenimo stiliumi vietoj būdo, elgesio, gyvenimo būdo, produkcijos metodų, socialinių taisyklių, sunaudojimo būdo ir t.t. Pavyzdžiui, kai kurie kartais domisi ar yra skirtumas tarp gyvenimo būdo ir būdo elgesio. Pasaulinio žodžio gyvenimo stilius vertė taip pat sukelia dviprasmiškumo, kai žmonės naująjį žodį nori priklijuoti savo seniems mokymo dalykams.

Kaip ten bebūtų, aš tikiu, kad šitos temos “gyvenimo stilius ir aplinka” pasirinkimas yra labiau gerbtinas nei paprastas atitikmuo su vėliausiomis terminologijos naujovėmis. Tai atspindi svarbiausią idėją, jog socialinių sistemų inercija turi būti siekiama ne specialiose praktikose, žinomose žalingose aplinkai technologijose arba neadekvačiose vietinėse organizacijose bei nuosprendžius priimančiose struktūrose, bet modernioje pramoninėje visuomenėje kaip visur sklindantis dominuojantis gyvenimo stilius. Struktūra, iš kurios atsiranda aplinkos degradacija, nėra kažkas paviršutiniško, vietinio ir tikslaus, tai kažkas gilaus, žmoniško ir greit sklindančio.

Toks vertinimas priskiriamas prie aplinkos problemų, kurios atspindi egzistuojančios žemės traukos jėgų padidėjimą. Tai taip pat gali būti pastebima atitinkamų reprezentacijų akcentavime skirtinguose apsaugos politikos tikslų aspektuose, pavyzdžiui, sunkiųjų metalų ir plieno pramonėje. Taip pat kiti gali kalbėti apie su aplinkos problemų kilimo priežastimi susijusius pasikeitimus, akcentuojant ne kokybinių, o kiekybinių analizių apibūdinimus. Pavyzdžiui, tai nėra kvalifikuotas cheminis reiškinys, kurį naudoja visuomenė, ir kuris yra strategiškai problematiškas, nes yra nepastovus, patiriamas didelis nuostolis dėl freonų, dioksinų ir radioaktyvių medžiagų sklidimo. Tai yra ryškus naudojimo apimčių didėjimas, kuris pasiekiamas dėl natūralaus oro, vėjo ir vandens cirkuliacijos. Aš tikiu, kad susidomėjimas diskusija apie gyvenimo stiliaus jungimąsi su aplinkos problemomis yra apsunkinamas dėl reikalavimų tiksliai apibūdinti aplinkos problemų priežastis.

Gyvenimo stiliaus sąvoka taip pat atspindi norą įtraukti psichologinių matmenų. Paprastai gyvenimo stiliai nėra matomi pirmiausia kaip neapgalvoti socialaus aprūpinimo punktai, techninės sąlygos, organizacijos tipai ir kitokios dirbtinės struktūros. Tiesa, gyvenimo stilius egzistuoja simbiozėje su daugybe išorinių žmonijos aplinkos ir iš anksto numatyto žmonių aplinkos darbo produktų egzistavimo bruožų. Šiuo metu, gyvenimo stilius yra “nuleistas” socialinėje aplinkoje ir gali būti matomas kaip gelbėjimosi rato metimas žmonijos aplinkai. Bet jis taip pat yra pastebėtas kaip giliai įsisenėjęs į asmenybę, į vertybes, į pasaulėžiūrą bei reikalų struktūrą. Mūsų gyvenimo stilius lydi mus, kai mes judame aplink socialinį kraštovaizdį ir, kai mes atkeliaujam į aplinką, kur mums sunku gyventi; taip yra dėl išorinių sąlygų, kurių mūsų gyvenimo stilius reikalauja. Dėl šios
priežasties, gyvenimo stilius nėra tik socialinės aplinkos produktas. Ši aplinka yra sukurta kaip mūsų asmeninių norų išraiška. Šiuo atveju, gyvenimo stiliai yra fiziškai įrengti moderniuose gyvenamųjų plotų rajonuose.

Jeigu kištukinis lizdas su 10 TV kanalų mosteli į sieną, garažas mosteli jo mašimas, mašinos mosteli jų vairuotojams, telefonų kištukiniai lizdai jų telefonams, vonia savo karštą vandenį, skalbimo mašinos savo skalbinius, naftos židinio katilas savo naftą, požeminių traukinių stotys savo keleivius, kampo parduotuvė savo pirkėjus, kino teatrai savo žiūrovus, dviračių takeliai savo dviračius, žaidimų aikštelė savo vaikus ir t.t., tai nėra paprasta įgyvendinti bet kokį gyvenimo stilių, net ir potencialiai pražūtingą natūraliai aplinkai, kuris jau yra įvestas apylinkėse. Jie yra ten ir, žinoma, lieka, nes jie psichologine prasme atitinka žmonių gyvenimo stilių bei pateikia socialinių struktūrų išorinius ir vidinius gyvenimo stiliaus akivaizdžius pavyzdžius. Inertiškumas sutapatintas su atsiliepimu į gyvenimo stilių yra taipogi abipusiškai ekssorbuotas inertiškumo kartu su socialine struktūra ir asmenybe.

Vienas nepatogumas yra tai, jog teisinga kalbėti apie gyvenimo stilių kaip apie spąstus, kuriuos žmonės gali pakeisti kaip keičia savo plaukų stilių ar virtuvės spalvų gamą. Tai nėra nusistovėjęs klausimas tarp socialinių struktūrų ir asmenybės, priešingai, tai yra kažkokio modernaus žmogaus pasirinkimai pagal jo polinkius ir skonį. Ploviklių gamintojai, viščiukai, šildymo prietaisai, mašinos ir kitos prekės atskleidžia draugiškas aplinkos gyvenimo stiliaus idėjas naudojant naftą, nefosfatinius ploviklius ir vaisius bei daržoves be pesticidų.

Aš nepavadinčiau tokius pasikeitimus gyvenimo stiliaus pasikeitimais, ir problemos su kuriomis susiduriame gali būti išspręstos pasikeitimais į dar draugiškesnes aplinkos versijas iš tų pačių elgesio pavyzdžių, ir nėra reikalo manyti, kad aplinkos degradacija yra gyvenimo stiliaus problema. Pozicija yra panaši į daugelio pažiūrų pasikeitimą, kurį mokslininkai vadina “postmaterialine verte”.

Aš esu tos nuomonės, kad neverta gilintis į aplinkos perspektyvias permainas. Tai didžia dalimi yra idealų keitimosi klausimas ir beveik neturi būdingos elgesio formos. Pavyzdžiui, mes seniai žinom, jog stipriausiai išreiškiami antimaterialiniai, antivartotojiški vertinimai paprastai ateina iš aukštesniųjų sluoksnių.

Jei į aplinkos problemas žiūrima kaip į gyvenimo stiliaus įsišaknijusį neveiklumą, tai iš dalies apsunkina padėtį, kaip lyginant su blogų technologijų įdiegimu, kenksmingos jėgos režimu, apgailėtinos politikos arba įsižiūrėjimo į problemas stoka. Mes žinome, kaip tokie dalykai galėtų būti pakeisti, bent jau teoriškai. Kita vertus nėra tradicijos aptarinėti gyvenimo stilių nuoširdžiai, taikant apgalvotas kontroles ar manipuliacijas, bent jau ne tada, kai tai ateina į pramoninės visuomenės gyvenimo būdą. Be to, atpažįstant gyvenimo stilių, kaip tų negalavimų pagrindinę priežastį, mes turim, kad ir kaip nenorim, bet tai tiesa, palikti kelią atvirą veriančiam, visuomeniniam revoliuciniam tonui, kur niekas kitas, tik mūsų šiuolaikinės bendrovės radikalus psichinės ir visuomeninės struktūros apsivertimas išsaugos aplinką. Jei tai tiesa, tai gera priežastis pesimizmui.

Tačiau, jei gyvenimo būdas atrodo kaip kažkas lankstaus, kas gali būti laisvai prieinamai pasirinkta ir žiniasklaidos lengvai įteigta. Jei sudėtingas politinis kreipimasis yra priimtas diskutuojant apie gyvenimo būdą kaip apie aplinkos problemų priežastį, intelektuali padėtis yra visai nesudėtinga tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Gerąja prasme ir tikrosios kvalifikacijos dalyke, tai atsiranda protingai varžantis, ir viskas yra bendrai kultūrinę ir psichologinę struktūrą išlaikantis tikslas, atskleistas pramoninės visuomenės, kuri yra aplinkos griuvėsių šaknys. Taip atsiranda nesuprantama , bet įtikėtina nuomonė, kuri bet kokiu atveju yra suprantamas aplinkos politikos objekto pagrindas.

Taip pat galime suprasti ir blogąją pusę. Lengva palysti ties sena keblia padėtimi, kur viskas jaudina ir yra priklausoma. To vaistas yra sveika priemonė – žinojimas pagrįstas praktiškumu, t. y. mes negalim reikalauti kokių nors žinių apie priežastis, kol mūsų teorijos tiekia pagrindą efektyviai kontrolei reiškiniams, kurie yra apibūdinti šiomis mūsų teorijomis. Tai pareikalaus sulaužyti įvairios psichologinės ir kultūrinės sudėties gyvenimo stiliaus sampratą ir tikiu, kad mes dar kartą grįšim prie tradicinių problemų vaizdų, sukoncentruotų į technologijų pasirinkimą, organizacinių formų, valdžios struktūrų ir oficialiai reguliuojančią sistemą.

Vienas argumentas prieš mano įtikinėjimus, jog inercija ir holistinė gyvenimo būdo sąvoka yra problematiškas būdas aplinkos politikoje yra tai, jog iš esmės tai taip pat tinka kitų sąvokų apibūdinimui, vienaip ar kitaip, dideli socialinės ir psicho-socialinės struktūros gabalai turi būti pakeisti į saujelę susiduriant su aplinkos grasinimais. Tai, ką mes sutinkame, yra vienas tų bendrų netikusių teisingumo pavyzdžių tarp aplinkos problemų ir tradicinių politinių problemų sprendimo institucijų. Pavyzdžiui, netikęs teisingumas tarp globalinio
problemų ir vietiniu politiniu mechanizmu, kuris jas sprendžia. Arba netikęs teisingumas tarp ilgalaikių reikalavimų aplinkos politikai ir trumpalaikių normalių politinių problemų sprendimų. Arba faktas, kad normalus politinis apskaičiavimas kelia dabartinę kainą ryšium su ateities prieaugiu, o tuo tarpu aplinkos politika didina dabartines kainas toliau, ir dar labiau jas didins ateityje. Šiame kontekste nestebina, jog kažkas tarpusavyje nesutampa, pirma, dėl aplinkos politikos susitelkimo ties idėja, kad vyraujantys gyvenimo būdai yra blogio šaknys, antra, to darymas per politinės-demokratinės valdžios konstrukcijas , kurios leidžia efektyviai įrodyti gyvenimo stiliaus dominavimą ir naudą.

Inertiškumas

Dabar pakalbėkime antrąja tema. Kai bandome būti ilgalaikės politikos priežastimi yra aišku, kad politinė ir ideologinė aplinkos problemų mobilizacija yra sutelkta į socialinę inertiškumo prielaidą – negalėjimas visiškai prisitaikyti prie visuomenės ugdymo, gyvenimo stiliaus ir vertybių dėl jų ilgalaikės aplinkos sąlygų ir išvadų. Politinėje arenoje pastangos nugalėti inertiškumą ir skatinti permainas yra įvertintos.

Antra vertus, akivaizdu, kad aplinkos politikos mobilizacija paprastai yra laikoma teisingu inertiškumo įvertinimu mūsų visuomenės ugdyme. Ši inercija neturi būti tokia menka, jog nebereikėtų motyvuoti pakitimą, bet ir ne tokia didelė, jog įvykdytume neįmanomą mobilizaciją. Kaip ir visos politikos, aplinkos politika yra galimybių menas. Jos sugebėjimas išspręsti problemas yra viena jos privalumų; kita – suvokimas, kad problemos pačios neišsispręs.

Taip pat akivaizdu, jog nepaisant inertiškų socialinių procesų smūgių aplinkai yra suvokiama, kaip sudėtingai jie keičiasi, globalinės aplinkos problemos yra sąlyginai pavojingai žemo inertiškumo lygio veikiant natūralius procesus. Jeigu vieni manytų, jog makroskopinė procesų ir jėgos pusiausvyra biologinėje sferoje yra tokia reikšminga, kad tik jie gali būti ribotai, vietiniu mastu ir laikinai paveikti žmonių veiklos, tada nebūtų jokių globalinių aplinkos problemų.

Taigi, problematiška inercija visuomenėje turi būti sujungta su problematiškos inercijos stoka gamtoje, kad būtų galima mobilizuoti aplinkos teisę pasirinkti. Tai yra viena priežastis, kodėl oro klausimas arba nepareikštos globalinės aplinkos tendencijos nukritimas už normalios, natūralios svyravimo ribos vaidina tokį svarbų vaidmenį apibrėžiant aplinkos problemų išplėtime.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1978 žodžiai iš 3884 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.