Infekcinizų ligų ypatumai
5 (100%) 1 vote

Infekcinizų ligų ypatumai

INFEKCINIŲ LIGŲ YPATUMAI

Infekcinėms ligoms būdinga:

• gyvi sukėlėjai

• plitimas pagal tam tikrus epidemiologijos dėsnius

• specifinis perdavimo mechanizmas

• cikliška eiga

• imunitetas

Infekcijos šaltinis. Nuo kitų ligų infekcinės ligos skiriasi tuo, kad jas suke¬lia gyvi sukėlėjai – mikroorganizmai (bakterijos, virusai, pirmuonys, riketsi-jos, spirochetos, grybeliai ir kt.) ir parazitai (kirmėlės, niežų erkės ir kt). Jie įsiskverbia į žmogaus organizmą, dauginasi jame ir sukelia ligą, po to patenka į aplinką ir užkrečia kitus. Infekcinės ligos gali plisti iš vieno žmogaus ar gyvulio į kitą. Masinis ligos plitimas vadinamas epidemija.

Kad infekcija plistų, būtinos trys grandys, sudarančios nepertraukiamą gran¬dine: infekcijos šaltinis, išskiriantis sukėlėjus į aplinką, infekcijos plitimo keliai ir imlūs ligai žmonės ar gyvūnai (l pav.).

Infekcijos šaltinis Infekcijos plitimo keliai Imlus žmonės


l pav. Infekcijos plitimas

Infekcijos šaltiniu gali būti sergantys žmonės ar gyvūnai (naminiai, lauki¬niai, tarp jų ir graužikai), o taip pat ir užkrato nešiotojai. Užkrato nešiojimas -procesas, kai j organizmą patekę sukėlėjai nesukelia išoriškai pasireiškiančios ligos, tačiau toks asmuo, pats nesirgdamas, užkratą gali platinti sveikiesiems. Užkrato nešiotojai aplinkiniams gali būti net pavojingesni už sergančiuosius, nes sergančiųjų galima pasisaugoti, o užkrato nešiotojai dažnai net patys neži¬no, kad platina ligą. Taip pat labai pavojingi ir asmenys, sergantys lengvomis ar netipiškomis ligos formomis. Infekcinės ligos, kuriomis užsikrečiama nuo sergančių žmonių, vadinamos antroponozėmis, o kuriomis užsikrečiama nuo sergančių gyvulių (tiek naminių, tiek ir laukinių) – zoonozėmis. Vaikai zoonozėmis dažnai užsikrečia nuo naminių gyvūnų, su kuriais glaudžiai ben¬drauja (katės, šunys, smulkūs ir stambūs raguočiai). Kai kuriomis zoonozėmis užsikrečiama ne tik tiesiogiai liečiantis su sergančiu gyvūnu, bet ir vartojant maistui jo mėsą, pieną ir kt.

Infekcijos plitimo keliai. Iš žmogaus ar gyvulio organizmo infekcinių ligų sukėlėjai j aplinką gali išsiskirti įvairiais būdais. Tai priklauso nuo sukėlėjų lokalizacijos organizme. Jei jie gyvena ir dauginasi kvėpavimo takuose, į ap¬linką patenka su iškvepiamu oru ir seilių, gleivių lašeliais – čiaudint, kosint, kalbant, jei gyvena virškinamajame trakte – su išmatomis, vėmalais, kurie gali užteršti aplinkos daiktus, maisto produktus, dirvožemį, vandenį, jei odos ar gleivinių paviršiuje – tiesiogiai liečiantis su sveikais asmenimis (tiesioginis kontaktas), taip pat per sergančiojo rūbus, avalyne, patalynę ir kitus daiktus, kuriuos jis lietė (kontaktinis-buitinis kelias). Jei sukėlėjai gyvena ligonio krau¬jyje, juos sveikajam gali pernešti kraują siurbiantys vabzdžiai – uodai, ganyk¬linės erkės, blusos, utėlės ir kt. Šie sukėlėjai į sveikojo organizmą sergant kai kuriomis ligomis gali pakliūti ir perpilant kraują, susižeidus odą, gleivines ir pan.

Galima išskirti tokius infekcijos plitimo faktorius: oras, dulkės, vanduo, maisto produktai, įvairūs rūbai, rankšluosčiai, nosinės, kiti buities ar darbo įrankiai, žaislai, pieštukai, durų rankenos ir kt. Kai kurie vabzdžiai mechaniš¬kai gali pernešti ligos sukėlėjus, kurie į aplinką patenka iš infekcijos šaltinio. Čia sukėlėjai gali greitai žūti arba išlieka kol pakliūna į kitą organizmą. Tai priklauso nuo sukėlėjo savybių. Kai kuriuos sukėlėjus greitai sunaikina saulės spinduliai, šviesa, išdžiūvimas (pvz., gripo virusai), kiti išdžiūvę keletą savai¬čių išlieka gyvi dulkėse (pvz., tuberkuliozės lazdelės), treti, patekę į nepalan¬kias išorės sąlygas, sudaro sporas ir dirvoje gali likti gyvi ištisus metus ir net dešimtmečius (pvz., botulizmo, stabligės, juodligės ir kt. sukėlėjai). Nuo sukė¬lėjų atsparumo išorinei aplinkai priklauso ir kovos su jais metodai.

Visi infekcijos plitimo keliai, atsižvelgiant į sukėlėjų perdavimo mecha¬nizmą ir veiksnius, gali būti suskirstyti į keturias grupes:

1) oro-lašinis,

2) fekalinis-oralinis,

3) transmisinis,

4) kontaktinis.

Oro-lašinis (kai kurių ligų atveju – dulkių) kelias – būdingas infekcinėms ligoms, kuriomis sergant sukėlėjai lokalizuojąs! kvėpavimo takuose: gripas, vėjaraupiai, difterija, skarlatina, kokliušas, plaučių maras, tuberkuliozė ir kt.

Fekalinis-oralinis kelias. Ligos sukėlėjai išsiskiria iš organizmo su fekali¬jomis (išmatomis), o užsikrečiama į burną pakliuvus išmatomis užterštam mais¬tui ar vandeniui. Maisto produktai mikrobais gali būti užteršiami įvairiai: ruo¬šiant ir liečiant juos nešvariomis rankomis, vartojant neplautas šviežias daržo¬ves, vaisius, uogas, ant kurių galėjo pakliūti ligų sukėlėjais užterštos išmatos (pvz., trešiant daržus nenukenksmintomis žmonių išmatomis). Užsikrėsti galima ir nuo infekuotų gyvulinių produktų – vartojant maistui brucelioze sergan¬čių gyvulių mėsą, pieną, salmonelėmis užterštą mėsą, kiaušinius (ypač van¬dens paukščių), dorojant skerdieną ant mikrobais užterštų stalų, ruošiant mais¬to produktus ant tų virtuvinių stalų ar lentelių, ant kurių buvo pjaustyta žalia mėsa, naudojant žalios mėsos ir gatavų produktų pjaustymui tuos
pačius nenu¬kenksmintus peilius, neteisingai transportuojant ir saugant maisto produktus. Beje, reiktų neužmiršti, kad kai kuriuose maisto produktuose (piene, kremuo¬se, mėsoje ir kt.) mikrobai ne tik gali tam tikrą laiką išlikti gyvi, bet ir, esant palankioms sąlygoms (pvz., laikant juos šiltai), daugintis. Fekaliniu-oraliniu keliu plintančias ligas platina ir musės bei kiti vabzdžiai (širšės, tarakonai ir kt.). Ropodami nešvarumais (lauko išvietėse, ant naktinių puodų, basonų ir kt.), jie išmatomis su mikrobais užteršia savo kojytes ir įsiurbia j savo virškini¬mo vamzdelį, o paskui perneša sukėlėjus ant maisto produktų ir indų.

Perduodant fekaliniu-oraliniu keliu plintančias infekcijas didelės reikš¬mės turi ir vanduo. Jis gali būti užterštas į atvirus vandens telkinius (upes, ežerus, tvenkinius) pakliuvus nenukenksmintiems kanalizacijos vandenims, juose skalbiant, girdant gyvulius, polaidžio ar lietaus vandeniui išplovus ne¬sutvarkytas, perpildytas lauko išvietes, vartojant vandenį iš neteisingai įreng¬tų ir eksploatuojamų bei netikrinamų šulinių. Žmonės užsikrečia gerdami ar maistui vartodami nevirintą tokių telkinių vandenį, maudydamiesi juose.

Per maistą ir vandenį plinta dizenterija,vidurių šiltinė, cholera, hepatitas A irkt.

Transmisinis kelias – kai ligos sukėlėjus perduoda kraują siurbiantys vabz¬džiai. Prisisiurbė sergančio žmogaus ar gyvulio kraujo, vabzdžiai – ligos per-nešėjai – lieka pavojingi ilgą laiką. Jų organizme sukėlėjai vystosi ar daugina¬si, todėl vabzdžiai yra tarpiniai šeimininkai (sukėlėjų pemešėjai), o infekcijos šaltinis – sergąs žmogus ar gyvulys. Kai kada vabzdžiai perduoda ligos sukė¬lėjus savo palikuonims per kiaušinėlius (taip iš vienos erkių kartos kitai per¬duodami erkinio encefalito virusai), t. y. gali būti papildomas infekcijos rezer¬vuaras. Skirtingos rūšies vabzdžiai gali platinti tik tam tikrą ligą, taigi – jie yra specifiniai pernešėjai (pvz., ganyklinės erkės platina Laimo ligą, erkinį ence¬falitą, blusos – marą, utėlės – dėmėtąją šiltine, uodai – maliariją).

Kontaktinis kelias – kai ligos sukėlėjai perduodami liečiantis sergančiajam su sveiku žmogumi. Tai gali įvykti liečiantis tiesiogiai (pvz., paspaudžiant ran¬ką) su sergančiuoju grybelinėmis infekcijomis, santykiaujant su sergančiuoju lytiškai plintančiomis ligomis, įkandus ar apseilėjus pasiutlige sergančiam gy¬vuliui ir kt.) ar netiesiogiai, pvz., kai sukėlėjas perduodamas per sergančiojo rūbus, namų apyvokos daiktus, darbo įrankius ir pan.). Netiesioginio kontakto keliu gali plisti tik tos ligos, kurių sukėlėjai yra atsparus išorinei aplinkai.

Atsižvelgiant į infekcinių ligų plitimo kelius, infekcines ligas įprasta skirs¬tyti į 4 grupes: žarnyno, kvėpavimo organų, kraujo (transmisines) ir kūno dangų.

Infekcijų plitimą galima sustabdyti atliekant dezinfekciją. Dezinfekcija -užkrečiamų ligų sukėlėjų sunaikinimas žmogų supančioje aplinkoje. Sanitari¬niu ir priešepideminiu požiūriu dezinfekcija skirstoma į profilaktine, einamąją ir baigiamąją.

Profilaktinės dezinfekcijos tikslas – užkirsti kelią infekcinių ligų atsiradi¬mui. Profilaktiškai dezinfekuojami objektai, per kuriuos gali plisti infekcija, pvz., vandens chloravimas ir virinimas, pieno pasterizavimas, patalpų vėdini¬mas, jų veikimas ultravioletiniais spinduliais, viešų tualetų, traukinių dezin¬fekcija ir pan.

Einamoji dezinfekcija atliekama prie ligonio lovos, kad užkratas neplistų. Ypač ji svarbi sergant žarnyno ligomis. Cheminėmis dezinfekuojančiomis me¬džiagomis reikia užpilti sergančiojo išmatas, vėmalus, šlapimą, skreplius ir palaikyti l vai., o tik po to išpilti į kanalizaciją. Norint dezinfekuoti skystas išskyras, galima naudoti chloramino, chlorkalkių miltelius (santykiu 1:5, t. y., l dalis miltelių ir 5 dalys išskyrų), o kieti paviršiai dezinfekuojami šių medžia¬gų tirpalais. Patalpoms, ligonio indams dezinfekuoti tinka buitiniai plovikliai su dezinfekuojančiais priedais, šilti muilo, geriamos ir kalcinuotos sodos (20 g litrui vandens) tirpalai. Ligonio baltiniai, rankšluosčiai, patalynė gali būti virinami.

Baigiamoji dezinfekcija atliekama ligoniui pasveikus ar jį išvežus į ligoni¬ne. Šiais atvejais kruopščiai dezinfekuojamas visas butas ar kita patalpa, ku¬rioje buvo ligonis, su ten esančiais daiktais.

Visuomenės imlumas. Visuomenės imlumas infekcinėms ligoms priklau¬so nuo daugybės veiksnių. Yra ligų, kurioms imlūs visi žmonės: gripas, tymai ir kt., kitoms, priešingai, imlumas yra mažas. Tiek atskiro žmogaus, tiek ir kolektyvo imlumas priklauso nuo amžiaus, kultūros, socialinių sąlygų, klima¬to, sezono ir kitų faktorių. Infekcinių ligų profilaktikai didelės reikšmės turi organizmo grūdinimas, tinkama mityba (pakankamai kaloringas, vitaminin¬gas, įvairus maistas) ir poilsis. Labai svarbu šaltu metų laiku neperšalti, nesu¬šlapti ir neatšalti kojų. Reiktų vengti ir perkaitimų, o sukaitus – saugotis skers¬vėjų, staigaus atšalimo. Taip pat imlumas priklauso ir nuo to, ar žmogus yra persirgęs šia liga, ar nuo jos skiepytas, t. y. ar turi jai imunitetą.

IMUNITETAS

Imunitetas, arba neimlumas, atsparumas – organizmo savybė apsiginti nuo infekcinės ligos sukėlėjų ar jų išskiriamų nuodų (toksinų). Imunitetas gali būti
rūšinis (įgimtas), nespecifinis ir specifinis.

Rūšinis imunitetas yra susiformavęs evoliucijos eigoje ir priklauso nuo paveldėtų genetinių veiksnių.

Nespecifinį imunitetą, saugantį organizmą nuo bet kokios infekcijos, le¬mia organizmo fiziologinės funkcijos ir barjerai, kurie neleidžia užkratui pa¬tekti, o patekusį – sunaikinantys. Šias funkcijas atlieka oda, gleivinės, uždegi¬minė reakcija infekcijos patekimo vietoje, skrandis, kepenys, pastovus vidinis organizmo pH, limfinė sistema, retikuloendotelinė sistema ir kt.

Sveika, švari oda ir gleivinės yra mechaninis barjeras, kliudantis mikro¬bams patekti į organizmą. Be to, turi reikšmės mikrobams nepalanki odos bei gleivinių reakcija ir jų antimikrobinės savybės: odos paviršiuje, ašarose, seilė¬se yra fermento lizocimo, naikinančio mikrobus, ir glikolizinių fermentų, tirp¬dančių mikrobinių ląstelių apvalkalėlius. Mikrobams prasiskverbus į odą, vys¬tosi vietinė uždegiminė reakcija ^ tą vietą daugiau priplūsta kraujo, pakyla temperatūra, kraujo fagocitai ima naikinti mikroorganizmus.

Virškinamajame trakte rūgščios skrandžio sultys, kasos ir kepenų sekretas saugo organizmą nuo patekusių mikrobų. Įrodyta, kad sveiką virškinimo trak¬tą turintys žmonės labiau atsparūs žarnyno infekcijoms.

Žarnyne apsauginį barjerą sudaro ir mikrobai-saprofitai, trukdantys dau¬gintis patogeniniams (sukeliantiems ligas) mikrobams. Į organizmą patekę mik¬robai susiduria su vidiniais apsauginiais barjerais – kepenimis, blužnimi, lim¬fine sistema, kur jie gali būti sulaikomi ir sunaikinami. Kraujyje esantys fago¬citai praeina pro kraujagyslių sienele link audiniuose esančių mikrobų, juos įtraukia į vidų ir sunaikina (fagocitozė).

Susidūrus organizmo ląstelėms su virusais, ląstelėse pradedama gaminti baltyminė medžiaga – interferonas, kuris veikia prieš įvairius virusus ir stabdo jų dauginimąsi.

Specifinis imunitetas – tai atsparumas tik tam tikrai infekcijai. Jo pagrin¬das – specifinių antikūnų (imunoglobulinų) susidarymas veikiant tam tikriems antigenams. Susidarė antikūnai reaguoja su antigenais ir nukenksmina juos.

Specifinis imunitetas yra skirstomas į natūralų ir dirbtinį (2 pav.).

Natūralus aktyvus imunitetas susidaro persirgus žmogui kokia nors liga. Jis vadinamas aktyviu, nes, patekus į organizmą mikrobams ar jų toksinams,

Specifinis imunitetas

Natūralus

Dirbtinis1 r i

Pasyvus | Aktyvus

Pasyvus l Aktyvus l

2 pav. Specifinio imuniteto rūšys

organizmas aktyviai priešinasi gamindamas prieš juos antikūnus. Natūralaus aktyvaus imuniteto trukmė gali būti skirtinga: persirgus tymais ar vidurių šil¬tine imunitetas gali likti visam gyvenimui, o persirgus gripu trunka tik apie l metus. Kartais natūralus aktyvus imunitetas įgyjamas ir „buitinės“ imunizaci-jos būdu, kai žmogus pastoviai gauna mažas mikrobų dozes, negalinčias su¬kelti ligos, tačiau pakankamas imunitetui susidaryti.

Natūralus pasyvus imunitetas įgyjamas gavus jau gatavus specifinius anti¬kūnus. Naujagimiai yra gavę juos iš motinos organizmo per placentą. Maiti¬nant kūdikį krūtimi, su pienu jis gauna ir antikūnus prieš tas ligas, kurioms imunitetą turi jo motina. Šiuo reiškiniu galima paaiškinti tai, kad krūtimi mai¬tinami kūdikiai rečiau serga, geriau auga ir vystosi. Natūralus pasyvus imuni¬tetas yra trumpalaikis.

Dirbtinis aktyvus imunitetas yra sudaromas siekiant apsaugoti žmogų nuo tam tikros infekcinės ligos. Tuo tikslu vakcinų ar toksoidų pavidalu į organiz¬mą įvedami antigenai, prieš kuriuos organizmas aktyviai gamina antikūnus, todėl ši apsauga suveikia ne iš karto. Pakankamam antikūnų kiekiui pasigaminti reikia kelių savaičių. Dirbtinis aktyvus imunitetas organizmą saugo nuo l iki 5 metų ir ilgiau (tai nulemia sukėlėjų rūšis).

Vakcinos, naudojamos infekcinių ligų profilaktikai, gali būti gyvos (tu¬berkuliozės, parotito, tymų, raudonukės), gaminamos iš gyvų susilpnintų mik¬roorganizmų, ir negyvos – užmuštų patogeninių mikrobų suspensijos arba išgryninti mikrobinių ląstelių komponentai (gripo, hepatito B, kokliušo ir kt.). Taip pat skiepijimui naudojami toksoidai, kurie gaminami karščiu ir formali-nu nukenksminus natūralius sukėlėjų toksinus. Toksoidai praranda toksines savybes, bet iššaukia antikūnų gamybą. Taip skiepijama nuo difterijos ir stabligės.

Skiepijant gyvomis vakcinomis, susidaro ilgalaikis, patvaresnis imunitetas, tačiau jos gali sukelti daugiau povakcininių reakcijų. Negyvų vakcinų sukeltas imunitetas yra trumpesnis, todėl kas keleri metai reikia įskiepyti su¬stiprinančias dozes (revakcinuoti).

Be monovakcinų (vakcinos prieš vieną ligą), plačiai naudojamos ir kombi¬nuotos vakcinos, susidedančios iš kelių komponentų – vakcinų ir toksoidų. Kuriamos ir naujos kombinuotos vakcinos. Šiuo metu yra kombinuotų vakci¬nų, kuriomis galima viena injekcija paskiepyti nuo difterijos, stabligės, kok¬liušo, poliomielito ir HiB.

Vakcinos gali būti vartojamos įvairiais būdais: injekcijomis, per burną, per kvėpavimo takus.

Dirbtinis pasyvus imunitetas sudaromas įleidus į organizmą jau gatavus antikūnus imuninių serumų ar imunoglobulinų pavidalu (seroprofilaktika). Seroprofilaktika paprastai vykdoma tais atvejais, kai spėjama, jog žmogus jau galėjo
ir reikia, kad apsauga (antikūnai) skubiai pradėtų veikti. Toks imunitetas pradeda ginti organizmą tuoj po serumo įvedimo, bet trunka trum¬pai – keletą savaičių. Šitaip galima apsaugoti neskiepytus vaikus, bendravu¬sius su ligoniu.

VAKCINACIJA

Vakcinacija (profilaktiniai skiepijimai) paprastai vykdoma pagal planą, o gresiant infekcinės ligos protrūkiui, skiepijama atsižvelgiant į epidemiologi¬nes indikacijas. PSO rekomenduoja, kad kiekviena šalis turėtų savo skiepiji¬mų programą. Lietuvoje yra numatytas ir 1998 m. SM patvirtintas skiepijimų kalendorius vaikams (l lentelė). Jame parinktas tinkamiausias laikas, kada galima būtų skiepyti sveiką vaiką. Tačiau ne visais atvejais tai pavyksta (vai¬kas suserga ūmia liga, yra išvykęs ir pan.). Tokiais atvejais vakcinuojama pa¬gal individualų planą, kurį sudarant, atsižvelgiama į vaiko sveikatos būkle, kokie yra praleisti skiepai, kiek jų praleista ir pan.

Lietuvos valstybė garantuoja šias vakcinas:

1) vakcina nuo tuberkuliozės (BCG) yra viena seniausių iš dabar vartojamų vakcinų. Ji sukurta 1921 m. Tai – gyva susilpninta vakcina, kuri rekomenduo¬jama naujagimiams ir mažiems vaikams;

2) vakcina nuo virusinio hepatito B (hep-B) – tai negyva vakcina. Ja 1998 m. Lietuvoje visuotinai pradėti skiepyti naujagimiai ir kūdikiai. Hep-B vakcina

l lentelė

Lietuvos skiepijimų kalendorius, galiojantis nuo 1998 m. kovo 23 d.

Amžius Vakcinos

2-3 dienos po gimimo Tuberkuliozės vakcina ir hepatito B vakcina

1 mėnuo Hepatito B vakcina

3 mėnesiai

Kombinuota vakcina nuo difterijos, stabligės, kokliušo Inakty vuota vakcina nuo poliomielito ^akcina nuo influencos hemofilo*

4,5 mėnesio Kombinuota vakcina nuo difterijos, stabligės, kokliušo Inaktyvuota vakcina nuo poliomielito Vakcina nuo influencos hemofilo*

6 mėnesiai Kombinuota vakcina nuo difterijos, stabligės, kokliušo Hepatito B vakcina

1 1 mėnesių Tuberkuliozės vakcina tiems, kuriems po pirmos vakcinos, įskiepytos po gimimo, nesusidaręs povakcinacinis randelis

15-16,5 mėnesio Vakcina nuo tymų, parotito (kiaulytės), raudonukės

18 mėnesių Kombinuota vakcina nuo difterijos, stabligės, kokliušo Inaktyvuota vakcina nuo poliomielito Vakcina nuo influencos hemofilo*

6-7 metai Tuberkuliozės vakcina Vakcina nuo difterijos ir stabligės Oralinė gyva poliomielito vakcina

12 meti} Vakcina nuo tymų, parotito (kiaulytės), raudonukės

15-16 metų Vakcina nuo difterijos ir stabligės

* Influencos hemofilo vakcina rekomenduojama, jeigu tėvai gali sumokėti komercinės vakcinos kainą.

įskiepijama per 3 kartus: 2-3 d. naujagimiams, l mėn. ir 6 mėn. kūdikiams. Manoma, kad ši vakcina, efektyviai saugodama nuo užsikrėtimo hepatitu B, ateity leis išvengti lėtinio hepatito ar pirminio kepenų vėžio;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2814 žodžiai iš 9375 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.