Infliacija
5 (100%) 1 vote

Infliacija

Turinys

Turinys 1

I. Įvadas 2

II. Infliacijos traktuotė įvairių ekonominių teorijų retrospektyvoje 3

III. Infliacijos rūšys 5

IV. Infliacijos matavimas 6

V. Infliacijos priežastys 8

Monetarinė infliacijos teorija 8

Bendrosios paklausos sukelta infliacija (paklausos infliacija) 9

Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija 9

Infliacijos priežastis aiškinančių teorijų palyginimas. 11

VI. Infliacijos padariniai, poveikis ir kaštai 11

Infliacijos poveikis pajamų ir gėrybių paskirstymui 11

Paskirstymas tarp skirtingas pajamas gaunančiųjų 12

„Batų susidėvėjimo“ kaštai 12

Meniu kaštai. 12

Infliacija ir mokesčių sistema 12

Reali palūkanų norma (Real-Interest-Rate) 12

Gamyba ir ekonominis našumas 13

Infliacijos formos 13

Lėtai ir greitai progresuojančios infliacijos kaštai 14

Infliacija sugriauna informaciją 14

Ypatingieji atvejai 14

VI. Infliacijos mažinimo būdai 14

Paklausos mažinimas kaip infliacijos mažinimo priemonė 15

Infliacijos mažinimas pasitelkus kontrolės politika 15

Infliacijos mažinimas didinant pasiūlą 16

Išvados 16

Priedai: 18

I. Įvadas

Infliacija yra vienas iš pagrindinių makroeokonominių rodiklių ir vienas dramatiškiausių reiškinių ekonominių teorijų istorijoje. Pasaulyje nėra valstybės, kuri nebūtų susidūrusi su šiuo ekonominiu reiškiniu. Nagrinėjant infliaciją, aiškinantis jos kilimo priežastis, pasireiškimo formas ir būdus galima tiksliau numatyti tam tikrus ekonominius įvykius ir vykdyti tikslesnę ekonominę politiką. Juk su kiekviena ekonomine problema gali būti susidorota tik detaliai išnagrinėjus priežastis, suvokus problemos šaknis.

Nors infliacija yra plačiai suvokiama kaip ekonominė problema, ekonomistai vis dar aiškinasi, kodėl ji sukelia tiek daug problemų, apimančių didelius piniginius ir laiko kaštus, bei mažina kainų bei ekonominės, bendrąja prasme, efektyvumą. Sakoma, kad pats baisiausias mokestis yra infliacija. Ekonomikai susidurus su infliacija, kiekvienas patiria jos poveikį, todėl infliacija yra patraukli, bet neaiški daugelio diskusijų tema.

Darbe pateikta teorija atspindi patyrimą iki šių dienų, tačiau nereikia atmesti tobulėjimo ir tolesnio vystimosi galimybės. Žinoma, iš anksto žinant veiksnius, neigiamai veikiančius ekonominę sistemą, įmanoma išvengti šių problemų pasireiškimo praktikoje. Deja, sunku numatyti ateityje galimų problemų pasireiškimą ir dar sunkiau iš anksto numatyti jų priežastis, ko pasekoje turės būti modifikuotos jau esančios teorijos arba rasti nauji paaiškinimai atsiadusioms problemoms ir jų sprendimo metodai. Tą rodo ir istorinė patirtis, nes yra gausu įvairių teorijų aiškinančiu infliaciją ir su ja susijusius reiškinius. Deja mūsų darbe, nėra pateikima visa su infliacija susijusi teorija, tik esminės ir visuotinai pripažintos mokslininkų idėjos. Jų visų nebuvo įmanoma pateikti dėl šių teorijų variacijų gausos.

Taigi, šio darbo tikslas – pateikti pagrindines infliaciją, jos priežastis, pasekmes ir mažinimo metodus aiškinančias teorijas bei idėjas, siekiant visapusiškai išnagrinėti infliaciją kaip ekonominį reiškinį, savo darbe keliame uždavinius savo tyrimo objektą – infliaciją – išnagrinėti šiais aspektais:

• infliacija istoriniu aspektu ;

• infliacijos rūšys;

• infliacijos matavimo metodai;

• infliacijos priežastys;

• infliacijos poveikis;

• infliacijos kaštai;

• kovos su infliacija politika.

II. Infliacijos traktuotė įvairių ekonominių teorijų retrospektyvoje

Infliacija yra tokia pat sena kaip ir rinkos ekonomika. Manoma, kad ji kaip ekonominis reiškinys pradėjo egzistuoti, kai tik mainai buvo pradėti vykdyti piniginių vienetų tarpininkavimo pagalba. Požiūris į infliaciją, kaip ir į daugelį kitų ekonominių reiškinių, įvairiais ekonomikos mokslo išsivystymo laikotarpiais nebuvo vienodas. Iki XXa. pradžios infliacija buvo laikoma absoliučiai destruktyviu ekonominiu rodikliu. Jau 1776 metais Adam Smith išleisto traktato “Tautų turtas” pirmoje dalyje teigiama, kad kainų svyravimai nepakeičia tikrosios kainos, nors nominali kaina ir krinta arba kyla, tačiau pripažįstama, kad infliacija dažnai turi nevienodą poveikį. Smith traktuoja infliaciją kaip procesą, kuris turi pakankamai destruktyvią įtaką, kad būtų nenaudingas ir netoleruojamas.

Karl Marx savo pinigų teorijoje, pateiktoje traktate “Kapitalas”, infliaciją aiškina kaip procesą, kuomet didelis pinigų vertės pokytis iššaukia didelį bendro kainų lygio pokytį. Kaina suprantama kaip prekės vertės išraiška per pasirinkto mainų tarpininko (pinigų, šiuo atveju – aukso) vertę. Nekreipiant dėmesio į trumpalaikius svyravimus, bendras kainų lygis keisis poveikyje ryšių tarp agrokultūros bei industrijos produktyvumo svyravimų ir aukso gavybos produktyvumo svyravimų. Net įvedus popierinius pinigus, jų perdėta emisija neatsiduria vakuume, ji atsiduria tam tikrame verslo cikle, tam tikroje istorinėje kapitalizmo fazėje. Tai turi būti derinama su pakilimais ir kritimais: pelno normos, darbo našumo, produktyvumo, – ir su rinkos sąlygomis (perprodukcija ar produkcijos trūkumu). Tik ryšyje su šiais svyravimais popierinių pinigų efektas gali būti traktuojamas kaip “infliacija” ar
“defliacija”. Deja, Centrinis bankas ar kuri kita institucija, kontroliuojanti ir išleidžianti pinigų emisijas, neturi riekiamų galių kontroliuoti infliaciją, kadangi kainų lygio pokyčiai dažniausiai būna skirtingo laipsnio skirtingoms prekių grupėms.

160 metų nuo Adam Smith “Tautų turto” išleidimo infliacija buvo traktuojama kaip išskirtinai neigiamas ekonominis reiškinys. Tačiau 1936 metais John Maynard Keynes išleido savo knygą, pavadinimu “Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija”, kurioje išdėstė savo teigiamą požiūrį į infliaciją, paneigdamas iki tol vyravusią tezę. Perteklinės santaupos ir neadekvačiai maža vartojimo norma, anot Keynes, yra ne kas kita kaip ekonominė nuodėmė, kadangi tokiu atveju pinigų cirkuliacija sustabdoma ir tai gali iššaukti ekonominį nuosmukį ar net krizę. Infliacijos teigiamas ekonominis poveikis aiškinamas taupymo neefektyvumu, kadangi laikui bėgant pinigai netenka savo pradinės vertės. Tokiu atveju, esant aukštai infliacijai, naudingiausia ne taupyti, o didinti vartojimo normą bei investicijas. O didelis vartojimas ir didelės investicijos skatina ekonomikos augimą. Todėl John Maynard Keynes mano, kad politika, skatinanti kainų lygio lankstumą, teigiamai veikia ekonomikos vystymąsi, ir atvirkščiai, politika, stabdanti kainų lankstumą, stabdo ir ekonomikos vystymąsi, todėl tai jo ekonominės minties eigoje griežtai smerkiama.

Ekonominės minties eigą tęsiantys neokeinsistai išskyrė tris pagrindinius infliacijos tipus, kuriuos Robert J. Gordon pavadino “trikampio modeliu”:

• Bendrosios paklausos iššaukta infliacija – infliacija, nulemta aukštos paklausos ir žemo nedarbo lygio, taip pat žinoma kaip ”Phillips kreivės” infliacija.

• Kainų iššaukta infliacija – šiuolaikiškai vadinama pasiūlos šoko infliacija, nulemta tokių pokyčių kaip staigus naftos kainos šuolis.

• Struktūrinė infliacija – siejama su racionaliais lūkesčiais, kainų ir darbo užmokesčio santykiu. Tai tarsi užburtas ratas – darbuotojai nori atlyginimų kilimo, atsižvelgiant į kainų kilimus, tuo tarpu darbdaviai, keldami darbo užmokestį kelia ir savo produkcijos kainą.

1958 metais A. W. H. Phillips išleido savo studiją, kurioje pateikė svarų pagrindą tolesniam makroekonomikos mokslo vystymuisi. Phillips pastebėjo, kad tarp darbo užmokesčio infliacijos ir nedarbo lygio yra atvirkščiai proporcingas ryšys. Savo analizėje jis aiškina, kad kuomet nedarbo lygis yra žemas, o darbo rinkos paklausa didelė, darbdaviai siūlo aukštesnius atlyginimus, siekdami pritraukti nepakankamą darbo jėgą. Esant aukštesniam nedarbo lygiui yra vyrauja mažesnė motyvacija kelti atlyginimus arba jos iš vis nelieka, jei nedarbo lygis ypač didelis. Grafinis minėto ryšio vaizdavimas įgavo Phillips kreivės pavadinimą. Ši kreivė vaizduoja vidutinį ryšio tarp nedarbo lygio ir darbo užmokesčio kitimą įvairiais ekonominio ciklo etapais. Kiekvienas grafiko taškas rodo darbo užmokesčio infliacijos lygį, kuris atitinka tam tikru momentu egzistuojantį nedarbo lygį. Svarbu tai, kad šis ryšys kinta skirtingais ekonomikos ciklo etapais. Kuomet ekonomika yra kilimo etape, organizacijos sparčiau kelia darbo užmokestį nei įprastai mažėjant nedarbo lygiui; kuomet ekonomika patiria nuosmukį, atlyginimai yra keliami vangiau nei įprastai atitinkamai mažėjant nedarbo lygiui.

Ypatingai aukšta infliacija vadinama hiperinfliacija. Tai įvardino ir hiperinfliacijos teoriją 1956 metais sukūrė Ph.Cagan. Jis ją apibrėžė kaip labai spartų prekių ir paslaugų kainų lygio didėjimą. Ph. Cagan teigė, kad hiperinfliacija yra tada, kai infliacijos lygis per mėnesį pasiekia 50% arba 12, 875% per metus. Hiperinfliacijos teorija teigia, kad infliaciją apsprendžia pinigų rinka, o jos kitimo tempą diktuoja pinigų kiekio didėjimas ir infliacijos prognozės, kurios yra vieninteliai infliacijos didėjimo greičio sprendžiamieji faktoriai, raida. Infliacijos prognozės yra sudaromos adaptyviai. Daroma prielaida, kad kiti realūs ir įtakos infliacijai turintys kintamieji, konkrečiai – gamybos apimtys, kurios įtakoja pinigų pasiūlą, nekinta. Infliacija yra įtakojama tiktai monetarinės pusiausvyros, prekių ir darbo rinka jokios įtakos neturi. Taigi, ekonomika yra uždara. Šis modelis numato, kad tuo atveju, kai pinigų kiekis didėja ir nusistovi naujame lygyje, infliacijos lygis staigiai kyla ir pralenkia pinigų kiekio padidėjimą, tačiau palaipsniui ima kristi, kol susilygina su pinigų kiekio padidėjimo lygiu. Šiame prisitaikymo procese, esami pinigų balansai atitinkamai krenta. Numatoma infliacija palaipsniui kyla, nes prognozės numato kilimą tol, kol atotrūkis tarp esamos infliacijos ir dominuojančių prognozių išnyksta. Šiame infliacijos modelyje, nominalių pinigų kiekio augimo lygio padidėjimas iš karto sąlygoja kainų lygio ir infliacijos kilimą. Prie pinigų kiekio augimo prisitaikoma staiga, nėra užsitęsusios dinamikos. Numatytas ateities pinigų augimas, vis tiek veda prie esamų kainų lygio šuolio, bet dabar infliacija kyla palaipsniui, kol didėja pinigų kiekis.

Cagan modelio formuluotės teoriškai yra gana patrauklios, tačiau šiuolaikiniai ekonomistai mano, kad šis modelis neatspindi realių faktų, todėl Cagan modelis vertinamas labiau kaip teorija, tradicinis požiūris, kurį pritaikyti
ekonominiame gyvenime praktiškai neįmanoma.

III. Infliacijos rūšys

Infliacija – tai bendrosios vertės arba perkamosios pinigų galios mažėjimas. Tai bendro kainų lygio kilimo ekvivalentas. Bendras kainų kilimas šalies viduje ir piniginio vieneto perkamosios galios sumažėjimas yra ne tik teorinis, bet ir labai svarbus praktinis klausimas. Infliacija griauna tiek makroekonomiką, tiek mikroekonomiką, skurdina žmones ir tuo sparčiau, kuo didesni infliacijos tempai. Dažnai žodis “infliacija” naudojamas norint išreikšti pinigų pasiūlos padidėjimą, kuris kartais matomas kaip kainų lygio kilimo priežastis. Nulinė infliacija arba labai žema infliacija vadinama kainų stabilumu. Infliacija yra kontrastinga refliacijai, kuri taip pat yra bendras kainų kilimas, tačiau defliacinėje stadijoje, kuomet bendras kainų lygis yra mažėjantis. Kitas giminingas terminas yra disinfliacija, kuris yra infliacijos laipsnio mažinimas tiek, kad nebūtų sukelta defliacija.

Defliacija – tai priešprieša infliacijai – bendro kainų lygio mažėjimas arba perkamosios pinigų galios didėjimas. Teoriškai, bendras kainų lygis apima tiek prekių ir paslaugų kainas, tiek darbo užmokesčio dydį, todėl, nors vartotojai gali nusipirkti daugiau už tą pačią pinigų sumą, jie gauna ir mažesnės pajamas iš darbo užmokesčio. Vartotojai ir gamintojai, turintys įsiskolinimų, defliacijos atveju finansiškai nukenčia, nes jų pajamos mažėja, o įnašai už paskolą išlieka pastovūs.

Hiperinfliacija – tai nevaldoma infliacija, situacija, kuomet kainos kyla labai sparčiai, o valiuta taip pat greitai netenka savo vertės. Nei vienas hiperinfliaciją apibūdinantis apibrėžimas nėra universaliai priimtinas. Paprasčiausias apibrėžimas reikalauja mėnesinės 50% ar didesnės infliacijos. Daugumos ekonomistų naudojamas apibrėžimas skamba taip: hiperinfliacija – tai infliacijos ciklas, be jokios tendencijos link pusiausvyros. Užburtas ratas atsiranda kuomet kiekvieno ciklo pasikartojimo pasėkoje infliacija vis didėja ir didėja. Nors apie gilias hiperinfliacijos priežastis yra aktyviai diskutuojama, ji pastebima tik tuomet, kuomet nesulaikomai didėja pinigų pasiūla arba drastiškai mažinama pinigų vertė – vykdoma valiutos devalvacija. Atvirkščiai nei infliacija, kuri kai kurių ekonomistų manymu yra gana priimtinas politinis pasirinkimas, hiperinfliacija visada priimama kaip apskritai neigiamas procesas, kuris itin drastiškai sumažina perkamąją galią, iššaukia ekstremalų vartojimą ir atsargų kaupimą, taip iškreipiant ekonomiką. Hiperinfliacija visada pasitinkama imantis drastiškų priemonių, tokių kaip valstybės išlaidų mažinimas ar valiutos vertės keitimas.

Stagfliacija – infliacijos procesas, kuomet vienu metu vyrauja aukšta infliacija, aukštas nedarbo lygis bei žemos pajamos (pajamų stagnacija). Tokios situacijos išdavoje – ekonominė recesija. Stagfliacija atsiranda bendrosios valstybės pasiūlos kreivės neigiamo šoko poveikyje. Vienu metu kylančios infliacijos ir didėjančio nedarbo lygio pasekmes ypač sunku neutralizuoti. Šią funkciją atlieka centrinis bankas, kuris turi pasirinkti vieną iš dviejų galimų sprendimų, kurių kiekvienas taip pat turi savo neigiamą poveikį. Pirma, galima vykdyti pinigų išlaisvinimo politiką didinant pinigų pasiūlą (mažinant palūkanų normą) taip stimuliuojant ekonomiką ir kartu iššaukiant tolesnį infliacijos tempų didėjimo problemos vystymąsi. Antra, galima mažinti pinigų pasiūlą (didinant palūkanų normas) siekiant suvaldyti infliaciją, tačiau šiuo atveju paūmėja didėjančio nedarbo lygio problema. Remiantis Phillips kreive, galima teigti, kad stagfliacija apskritai neįmanoma praktikoje, nes aukštas nedarbo lygis mažina prekių ir paslaugų paklausą, o tai sukelia kainų mažėjimą. Tačiau realybėje ryšys tarp infliacijos ir nedarbo lygio nėra konstanta, ir netgi ryšys ne visada yra atvirkščiai proporcingas, tai rodo realiai valstybių ekonomikoje iškylanti stagfliacija. Kiekybinės teorijos, tokios kaip monetarizmas, atvirkščiai, teigia, kad infliacija kyla daugiau iš pinigų pasiūlos nei iš paklausos prielaidų. Infliacija gali pasireikšti kartu su dideliu nedarbo lygiu, jei vyriausybė padidina pinigų pasiūlą kainų kilimo periodu.

IV. Infliacijos matavimas

Infliacijos matavimas yra didelė problema vyriausybės statistikams. Tam reikia suformuoti vadinamąjį “vartojamų prekių krepšelį”, kurį sudaro tam tikras prekių ir paslaugų, kurio kaina geriausiai atspindi tuometinės ekonomikos tendencijas, kiekis. Šio “vartojimo prekių krepšelio” bendra kaina yra kartas nuo karto lyginama su bazinio laikotarpio kaina. To rezultate gaunamas kainų indeksas, kuris parodo sudaryto krepšelio šiandieninę kaina, išreikštą procentais nuo identiško ”vartojimo prekių krepšelio” kainos baziniais metais. Be to, apskaičiuodami kainų indeksus, ekonomistai įvertina individualias kainas pagal kiekvienos prekės ar paslaugos ekonominę svarbą. Gautas kainų indeksas naudojamas apskaičiuoti esamą infliacijos lygį, kuris parodo bendro kainų lygio pokytį per tam tikrą laikotarpį ir yra apskaičiuojamas taip:

Infliacijos lygis(t metais) = [(kainų lygis t metas – kainų lygis (t-1) metais)/kainų lygis (t-1) metais]*100%

Formulėje dominuojantis kainų lygis matuojamas jau
minėtais įvairiais kainų indeksais, kurie yra ne kas kita kaip vartotojų arba gamintojų kainų vidurkių pokyčiai. Šiuolaikinėse įvairių šalių ekonomikose skaičiuojama nemažas skaičius skirtingų kainų indeksų.

Šiame darbe aptarsime svarbiausius ir dažniausiai naudojamus kainų indeksus: vartotojų kainų indeksą (CPI – consumer price index), gamintojų kainų indeksą (PPI – producer price index), BVP defliatorių (GDP deflator), eksportuojamų ir importuojamų prekių indeksą ir agrokultūrinį (žemės ūkio produkcijos) kainų indeksą (PIAP – purchasing price indeces of agricultural production) bei statybos kainų indeksą (BPI – building price index).

Vartotojų kainų indeksas (CPI) – plačiausiai ir dažniausiai naudojamas kainų indeksas infliacijos lygiui matuoti. Vartotojų kainų indeksas matuoja vidutinį vartotojų nupirktų prekių ir paslaugų krepšelio, į kurį įeina maistas, drabužiai, būsto išlaikymas, kuras, kelionės, medicininės prekės, mokymosi išlaidos ir kitos prekės ir paslaugos, reikalingos kiekvienos dienos poreikiams tenkinti, kainų lygį. Vartotojų kainų indekso skaičiavimo formulė:

CPI = (CYP / BYP) *100%

CYP – “vartojimo krepšelio” kaina esamais metais

BYP – “vartojimo krepšelio” kaina baziniais metais

Vartotojų kainų indeksas naudojamas ne tik infliacijai matuoti, bet ir kaip vyriausybės vykdomos ekonominės politikos efektyvumo indikatorius. Jis suteikia informaciją apie kainų lygio pokyčius nacionalinėje ekonomikoje vyriausybei, verslo subjektams, darbo rinkai bei privatiems asmenims ir yra naudojamas orientyru ekonominės, fiskalinės bei monetarinės politikos sprendimams priimti. Taip pat, šis indeksas dažnai naudojamas reguliuojant vartotojų pajamų mokestį arba nustatant minimalų pragyvenimo lygį bei minimalų darbo užmokestį.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2511 žodžiai iš 8349 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.