Infliacija

Turinys

Įžanga …………………………………………………………………………………………………… 2

Infliacijos priežastys ir antiinfliacinė politika ……………………………………….. 3

Spartus infliacijos kilimas ir vystymąsis ……………………………………………….. 9

Šiek tiek apie kompensacijos mechanizmą ………………………………………….. 13

Infliacijos pasekmės ……………………………………………………………………………. 15

Pabaiga ……………………………………………………………………………………………….. 16

Literatūros sąrašas ……………………………………………………………………………… 17

Infliacijos įvertinimo rodikliai

Infliacijos rodikliai

Infliacijos prigimties teorijos:

paklausos sąlygota infliacija;

sąnaudų sąlygota infliacija;

monetarinė infliacijos teorija;

paskirstymo kovos infliacijos teorija;

struktūrinė infliacijos teorija

Įvadas

Infliacija -tai didelė problema dėl pinigų. Žmonėms ji sukelia didelį nerima. Praktiškai visose ekonominėse sistemose mes susiduriam su šiuo reiškiniu. Tai viena iš svarbesnių problemų, kurias sprendžia vyriausybės. Infliacija siejama su pinigų pertekliumi rinkoje, kurį sukelia karai, ekonominės, politinės aplinkybės, krizės. Labiausiai paplitæs, paprasčiausia ir visą apimantis infliacijos apibrėžimas yra toks: infliacija-tai bendrojo kainų lygio augimas . Yra ir kitas apibrėžimas: infliacija-tai bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji parastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Infliaciją gali sukelti paklausos augimas ar gamybos kaštų brangimas, todėl kiekvienu atveju bus skirtingas poveikis žmonių kišenei.Gaunamos dvi problemos: 1)darbo užmokestis didėja lėčiau negu kainos(iš anglų kalbos infliacija-darbo užmokesčio atsilikimas). 2)kreditavimo-santaupų srityje skolinantysis pinigus dėl infliacijos praranda dalį santaupų. Jeigu laikysime infliaciją kaip pajamų perskirstytoją, turim atsiminti, jog rinkoj viskas turi savo verte ir kainą.Todėl matom,kad jei kyla kainos ,tai kyla ir darbo užmokestis.Dėl infliacijos dauguma žmonių žmonių skursta ir netenka net noro geriau ir stropiau dirbti,nes žmonės,kad ir gauna didesnį atlyginimą,tačiau prekių ir paslaugų gali nupirkti tiek pat ar net mažiau.Tai neskatina našiau ir geriau darbuotis.Žinom,kad paslaugų sferoj dirbantys mažiau nukenčia dėl jos,nes gali greičiau reaguoti į rinkos pokičius.Dirbantys pramonėj ir valstybinių įstaigų tarnautojai infliacijos padarinius pajunta žymiai labiau.Labai svarbią reikšmæ turi ir tai ,koks yra infliacijos pobūdis.Jeigu kainos kyla tolygiai,jų kilimas prognozuojamas ir žinomos socialinės šio proceso pasekmės ,tai tada infliacija užgula beveik vienodu svoriu įvaurias socialines žmonių grupes.Aišku,kiekvienas žmogus turi sekti rinką ir kai ekonomika pradeda “svyruoti” nedėti indėlių į bankus,nepirkti obligacijų.Infliacija įgauna pavojingą mąstą kai dauguma gyventojų pradeda kaupti tvirtą nenacionalinæ valiutą bei nekilnojamą turtą,kai gyventojai savo pajamas ar pinigines operacijas skaičiuoja ir įvertina pastovia užsienio valiuta.Tada infliacija pradeda labai stipriai augti ir tampa hiperinfliacija-tai infliacija pasiekia labai didelius tempus.Tokia infliacija pavojingiausia.

Įžanga

Infliacija-tai pinigų problema. Visos ekonominės santvarkos, ku-rios remiasi pinigais kaip visuotiniu mainų matu, skaudžiau ar silpniau susiduria su šia „pabaisa“. Įprastai infliacija siejama su pinigų pertekliumi rinkoje, kurį sukelia karai, ekonominės ar politinės aplinkybės.Labiausiai paplitæs ir visą apimantis infliacijos apibrėžimas gana paprastas:infliacija-tai bendrojo kainų lygio augimas.Nors ekonomistai profesionalai dėl infliacijos apibrėžimo dar vis nesutaria.Infliaciją gali sukelti paklausos augimas ar gamybos kaštų brangimas,todėl kiekvienu atveju poveikis atskirų individų kišenei bus skirtingas. Rinkos ekonomikos sąlygomis yra dvi perskirstymo problemos:darbo užmokestis didėja lėčiau negu kai-nos(darbo užmokesčio lagas; lag-anglų k. „atsilikimas“); kreditavimo-debi-tavimo santykių srityje skolinantysis pinigus dėl infliacijos praranda dalį savo santaupų.Kalbant apie infliaciją kaip pajamų paskirstytoją, svarbu atsiminti,jog rinkos ekonomikoje viskas turi savo vertæ ir kainą.Taigi jei sakoma, jog kainos kyla, turime suprasti, kad kyla ir darbo jėgos kaina, vadinasi ir darbo užmokestis.Infliacijos sąlygotas nominaliųjų pajamų didėjimas sudaro pinigų iliuzijos situaciją.Individo pastangos geriau dirbti, gauti didesnį atlyginimą, infliacijos yra paverčiamos niekais, t.y. darbo užmokestis padidėja, tačiau prekių ir paslaugų jis gali įsigyti tiek pat, o gal ir mažiau negu anksčiau.Iš tikrųjų žmogus nepastebi, kad jo darbo užmokestis padidėja ne vien dėl to, jog jis pradėjo našiau darbuotis.Be to, nereikia pamiršti jog darbo užmokestį lengviausiai gali pasikelti dirbantys paslaugų sferoje,o pramonės dirbantieji, valstybinių įstaigų tarnautojai infliacijos metu
priversti naudotis socialine parama iš valstybės. Darbo užmokesčio ir kainų didėdimo tarpusavio priklausomybæ veikia infliacijos pobūdis.Jeigu kainos kyla tolygiai,jų kilimas prognozuojamas ir socialinės šio proceso pasekmės beveik vienodu svoriu užguls įvairių socialinių žmonių grupių pečius.Infliacijos poveikis pajamų perskirstymui pasireiškia ne tik per darbo užmokesčio įvairiose ekonomikos srityse kitimą. Tai gerai supranta kiekvienas turintis indėlį taupomojoje kasoje ar nerūpestingais sąstingio metais prisipirkæs obligacijų.

Vakarų ekonomistų tyrimai parodė jog mažas pajamas turintys gyventojai labiau linkæ į fiksuoto palūkanų procento indėlius,kadangi čia rizika mažesnė. Pasiturintys, atvirkščiai pirmenybæ atiduoda akcijoms ir panašiai.Šuoliškos infliacijos metu vyksta pajamų persitvarkymas turtin-gųjų naudai. Infliacijos poveikis, perskirstant pajamas, turtą tiesiogiai priklauso nuo šalies išsivystymo, materialinės ir moralinės pagalbos skurstantiems teikimo tradicijų. Išsivysčiusiose šalyse įprasta susieti pragyvenimo minimumą bei minimalų darbo užmokestį, pensijų, stipen-dijų, valstybės municipalinių pašalpų dydį. Vadinasi, sušvelninamas inflia-cijos poveikis verslininkams, ekonomiškai neaktyviems, nedarbingiems dėl fizinių traumų visuomenėms nariams.O besivystančiose šalyse infliacija dar labiau skatina diferencijaciją, spekuliaciją, korupciją.

Žmonių apklausos rodo, jog net nedarbas nėra toks baisus, kaip infliacija.Matyt, tai sąlygoja infliacijos, kaip visuomeninio fenomeno, paradoksalumą.

Infliacijos priežastys ir antiinfliacinė politika

Infliacijos problema pritraukia tiek pat spaudos ir visuomenė dėmesio, kiek visos dabar iškylančios problemos kartu. Problemos sąlygo-jamos infliacijos, beveik visada susijusios su padėties neapibrėžtumu, neaiškumu. .Tai atsiranda ne dėl to ,kad būsima jų vertė nenusakoma. Gana sunku tiksliai nusakyti infliaciją iššaukusias priežastis.

Lietuvos ūkio makroekonominė struktūra turėjo aiškų anti-infliacinį pobūdį, o pati infliacija-struktūrinį pobūdį.Gamybos priemonių gamybos vyravimas prieš negamybinio vartojimo reikmių gamybą, sun-kiosios pramonės prieš lengvąją, gamybos sferos prieš šakas, aptar-naujančias prekių apyvartą, žemas visų rūšių infrastruktūros išsivystymas yra pagrindas kauptis stipriam antiinfliaciniam potencialui.Ilgą laiką jis buvo prislopintas ir reiškėsi įvairių rinkų struktūriniu nepilnavertiškumu. Komandinė administracinė sistema naturėjo vidinių mechanizmų pašalinti šias disproporcijas. Gamybos priemonių rinkoje, pavyzdžiui, jis buvo tram-domas nusavinant įmonių pelną ir amortizacinius atskaitymus, skirstant fondus ir limitus. Atsisakæ socialistinių ekonomikos valdymo reliktų, „išleidome džiną iš butelio“, ir net nebandyta spræsti natūralų, visam pasauliui gerai žinomą šakinės konversijos uždavinį. Tuo tarpu pastovi šakų kaita – ir yra svarbiausia ekonomikos dinamiškumo sąlyga. Jeigu, pavyzdžiui, Japonija ir toliau remtųsi ūkio šakomis, užtikrinusiomis 60 metais įvykusį ekonominį stebuklą, tai dabar nebūtų pirmaujančių šalių gretose.

Nepadidinus, o bemaž visiškai praradus kainos elastingumą, nuolat inicijuojama infliacinė kainų dinamika. Paprastai tai vertinama kaip išlaidų infliacija,o iš tikrųjų padidėjusios išlaidos perkeliamos var-totojui.Mūsų atvejis chrestomatinis: aukštas ekonomikos monopoliza-vimo lygis ir deficitas pasitarnavo savotiška „pagalve“ kelti kainoms.Šioje situacijoje beliko vis daugiau būtiniausių deficitinų prekių parduoti pagal korteles.

Pereinamojo iš komanditinio-administravimo į rinkos ūkininka-vimą laikotarpio ekonomiką suvaržo infliaciniai procesai.Centralizuoto planavimo sistemos demontavimas, atsiribojimas nuo kainų kontro-lės,valstybinio subsidavimo, kapitalo persiliejimo valdymo ir pan. visa tai labai skatina infliaciją. Sovietinio tipo ekonomika į šią fazæ įžengia lydima makroekonominių disproporcijų.

Perėjimas į rinką žadina pagrįstą smalsumą ir poreikį pasi-naudoti šalių, turinčių konvertuojamą ekonomiką, patyrimu infliacijos stabilizavimo ir reguliavimo srityje. Pagrindinės nuostatos turėjo būti perspektyvūs, kompleksiški sistemiški sprendimai. Tai reiškia, kad būdama valstybės ekonominės politikos elementu antiinfliacinė politika , jos mastai bei vykdymo metodai kiekvienu konkrečiu laikmečiu turi adekvačiai ati-tikti esmines infliaciją sukeliančias priežastis ir jų charakterį. Be to, tarp antiinfliacinių veiksnių ir svertų-struktūrinės persitvarkymo, biudžetinių finansinių bei kreditinų-piniginių reguliatorių-egzistuoja daugybė tie-sioginių ir grįžtamųjų ryšių, kurie lemia atitinkamų priemonių bendrą efektyvumą. Atskirai kiekvienos šios priemonės galia gana maža.

Pavyzdžiui,pinigų reformos ekonominė(ne politinė) reikšmė ta, kad ji sudaro sąlygas kitoms antiinfliacinėms priemonėms reikštis veiks-mingiau. Tačiau nė vienoje šalyje pinigų reforma, jų cirkuliacijos problema nebuvo vertinama kaip vienintelė ir, svarbiausia, pakankama priemonė arba vienkartinis aktas, o ne procesas
infliacija (pas mus dažnai tvirtinama, kad tik „gera“ pinigų politika gali pagydyti seragančią ekono-miką).

1991 metais pradėtas platus administracinis kainų didinimas. Jis reiškiasi kaip infliacijos katalizatorius ir negrynų, ir grynų pinigų apyvartoje. Šis administracinis kainų didinimas tæsėsi gana ilgai. Pavyz-džiui, maisto produktams Ekonomikos ministerija reglamentuoja kiekvie-ną rinkos pardavimo kainos elementą: nustato pagal asortimentą kiekvie-no gaminio vienetui ribinæ apdirbimo vertæ (įmonių reikalaujamą), preky-binį antkainį (ne daugiau 15%).

Maisto produktų paklausa stabili ir todėl mažai elastinga kainų atžvilgių. Liberalizvus kainas jos tapo labai didelės.Kainų augimas reika-lauja gyventojų pajamų augimo, tenkinamo infliacinės emisijos(priešingu atveju neišvengiami socialiniai sprogimai). Kitų šalių patirtis įrodo, kad žemės ūkis efektyviai funkcionuoja, kai jis yra visuomenės palaikomas, o nėra tik šaltinis valstybės reikmėms tenkinti. Išvystytos šalys dažnai naudoja santykinai „minkštas“ kainų kontrolės formas. O mums labiau būtų tikæ tiesioginės kontrolės ir jos palaipsnio perėjimo į netiesioginæ me-todai, taip pat ir infliacinio kainų kilimo pristabdymas, įšaldant kainas, įvedant ekonominio poveikio priemones gamintojams mažinti gamybos savikainą.