Infliacija ir jos pasekmiu Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Infliacija ir jos pasekmiu Lietuvoje

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

TARPTAUTINĖS EKONOMIKOS IR PREKYBOS KATEDRA

INFLIACIJA IR JOS PASEKMIŲ LIETUVOJE ANALIZĖ

Makroekonomikos kursinis darbas

Mokslinis vadovas:

dėst. R.Keršienė

Autoriai:

VB-4/4 gr. studentės



KAUNAS, 2005

TURINYS

ĮVADAS 3

1. 1. Infliacijos rūšys 6

1.2 Infliacijos rodikliai 8

1.3. Infliacijos priežastys 10

1.4. Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės 11

1.4.1. Netikėta infliacija ir jos pasekmės 11

1.4.2. Numatyta infliacija ir jos pasekmės 13

1.5. Infliacijos mažinimo būdai 15

1.5.2. Infliacijos kontrolė 15

1.5.3. Antiinfliacinė politika 16

1.5.4. Stabilizavimo politika 17

1.6. Filipso teorija 18

2. INFLIACIJOS LIETUVOJE DINAMIKA 21

3. INFLIACIJOS PROGNOZĖS LIETUVOJE 32

IŠVADOS 37

LITERATŪRA 38

ĮVADAS

Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios, savo ūkį reformuojančios pokomunistinės šalys, todėl ši tema yra aktuali ir šiandieninei Lietuvai, bandančiai pasirinkti savo kelią į laisvos rinkos ekonomiką.

Infliacijos tempų neapibrėžtumas daro stiprų neigiamą poveikį ekonomikai. Esant spartiems, bet neprognozuojamiems jos tempams sutrinka sandorių, kredito, taupymo, investicijų procesų dalyvių orientavimasis, menkėja fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių efektyvumas. Bet kokios ilgesniam laikotarpiui numatytos ūkinės akcijos darosi rizikingos. Daugėja spekuliacinių sandorių. Todėl infliacijos procesai gausiai tyrinėjami. Kol Lietuvoje buvo centralizuota planavimo sistema, infliacijos tarsi ir nebuvo, tačiau pagal statistinius duomenis apie materialinį ūkio nesubalansuotumą tuometinėje Tarybų Sąjungoje galima spręsti, jog infliacija vis tik egzistavo, tik užslėpta forma. Liberalizavus kainas 1990m., infliacija pasirodė “visu savo ūgiu”. Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo infliacija buvo viena aktualiausių ekonomikos problemų.

Ir šiuo metu infliacija – vienas svarbiausių ekonominių rodiklių, kuriuos reikia stebėti ir siekti, kad atitiktų pasirašytos Europos sąjungos sutarties sąlygas. Vienas iš Mastrichto kriterijų – kainų stabilumas: infliacijos lygis negali daugiau nei 1,5 procentinio punkto viršyti trijų ES šalių, kuriose infliacija per praėjusius metus buvo mažiausia, infliacijos lygį.

Šio darbo tikslai:

• Teoriškai aprašyti infliacijos esmę;

• Išanalizuoti infliacijos dinamiką Lietuvoje 1991 – 2004 m.;

• Pateikti infliacijos prognozes ateinantiems metams.

Darbo tema pasirinkta dėl jos aktualumo šiandieninėje Lietuvoje. Kaip jau minėta, infliacijos lygis Lietuvoje svarbus dėl mūsų narystės Europos sąjungoje ir būsimosios valiutos – euro – įvedimo. Taigi infliacija tiesiogiai paliečia kiekvieną šalies gyventoją.

1. INFLIACIJA

Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus.Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas nėra infliacija. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi.Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis.

Požiūris į infliaciją, kaip ekonominį reiškinį įvairiais laikotarpiais buvo nevienodas. Iki 1936m. dominavo tezė, kad infliacija yra išimtinai destruktyvi jėga. Šią tezę paneigė Dž.Keinsas, kuris teigė, kad infliacija yra milžiniškas pozityvus potencialas, nes, jai esant, nuvertėja pinigai ir jų kaupimas darosi betikslis, skatinamas vartojimas ir kartu ekonomikos augimas. Nesant infliacijai, kaupiami pinigai, jie įšaldomi ir, susidarius tam tikroms aplinkybėms, gali iššaukti ekonominę krizę.

Infliacija gali pasireikšti šiais būdais:

• išleidžiant papildomai popierinių pinigų į apyvartą nei jų reikėtų pagal prekių ir paslaugų masę;

• mažėjant prekių ir paslaugų masei apyvartoje, bet nesikeičiant pinigų kiekiui.

Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas.Visuomenė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, tai yra realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga. Dažnas algos gavėjas linkęs manyti, kad atlyginimas didėja dėl jo ir bendradarbių vis geresnio ir našesnio darbo, o kainų lygio augimas „neteisėtai“ atima iš jo dalį ar net visą uždarbio prieaugį. Dėl tokio kainų ir algų sąsajos ignoravimo, matyt, dauguma piliečių pasijustų nejaukiai, jei, tarkime, kainos ir atlyginimai staiga padidėtų dvigubai.

Priešingas infliacijai reiškinys yra defliacija, kai pinigų kiekis dirbtinomis priemonėmis sumažinamas.Pinigų defliacija paprastai pakelia pinigų vertę. Pinigų vertės kilimas defliacijoje, kaip ir jos kritimas infliacijoje, nebūtinai eina tuo pačiu santykiu, kaip pinigų sumažinimas, bet mažiau, nes pinigų vertės kilimas gali būti stabdomas cirkuliacijos greičio padidėjimu.Defliacija, mažinant pinigų kiekį, gali ir nesumažinti pinigų vertės, nes defliacija gali paliesti tik tezauruotų pinigų išėmimą iš
apyvartos.

Vidutinių visų šalies prekių ir paslaugų kainų padidėjimo nereikia painioti su santykiniu atskirų prekių ir paslaugų kainų pokyčiu. Santykinių pagrindinių prekių (pvz., naftos) kainų pokytis dažnai pradeda procesą, kuris sukelia visuotinę infliaciją, tačiau tinkamais ekonominiais veiksmais infliaciją galima pristabdyti. BVP defliatorius (nominaliojo ir realiojo BVP santykis) išreiškia visų pagamintų prekių ir paslaugų kainas.

Toliau svarbu atskirti esančią infliaciją nuo vienkartinio kainų lygio padidėjimo. Pavyzdžiui, administracinis kainų padidėjimas iš pradžių padidina bendrąjį kainų lygį. Tačiau šis pakilimas savo ruožtu lemia reikalingą santykinės kainos pasikeitimą nebūtinai sudarydamas bazinei infliacijai, kuri atspindi pagrindinius bendrojo kainų lygio pokyčius, atsiribojus nuo vienkartinių padidėjimų, kuriuos lemia tokie įvykiai: administracinis kainų ir akcizo padidėjimas arba diskretinis valiutos devalvavimas.

Infliacija yra nuolatinis bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio kilimas. Ją galima išreikšti kaip vidutinę metinę arba metų pabaigoje buvusią infliaciją. Esant infliacijai piniginio vieneto perkamoji galia mažėja. Didelė infliacija nuvertina santaupas ir iškreipia išteklių paskirstymą. Disinfliacija yra infliacijos tempų mažėjimas, o defliacija reiškia kainų lygio mažėjimą.

Krašto ekonomikoje yra daug įvairių ekonominių objektų, turinčių vertę bei kainą. Tai nekilnojamas turtas, žaliavos, veiklos produktas bei vartojamosios prekės ir kiti objektai. Bendras kainų kilimas šalies viduje ir piniginio vieneto perkamosios galios sumažėjimas yra ne tik teorinis, bet ir labai svarbus praktinis klausimas. Infliacija griauna ekonomiką tiek makro, tiek mikro lygyje, skurdina žmones ir tuo sparčiau, kuo didesni infliacijos tempai.

Pažymėtina, kad infliacija nevienodai veikia įmonių pinigines atsiskaitomąsias operacijas. Pavyzdžiui, nuvertėjus šalies piniginiam vienetui, grynieji pinigai ir debitorinis įsiskolinimas taip pat netenka savo vertės ir įmonė praranda dalį apyvartinio kapitalo. Tačiau kreditus įmonė galės grąžinti mažesnės perkamosios galios pinigais ir turės naudą, jeigu nebuvo numatyta įvertinti grąžinamą kreditą, infliacijos koeficientu arba ši rizika nebuvo įvertinta pailūkanų normoje. Pastaruoju atveju nuostolį patirtų bankas arba kitas kredito teikėjas.

Infliaciją gali:

• lemti sąnaudos

• skatinti paklausa

• būti importuota

• lemti deficitas

• skatinti lūkesčiai

1. 1. Infliacijos rūšys

Pagal pasireiškimo formas

1 pav. Infliacijos rūšys

Pagal reiškimosi formas:

Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir jaučiama išorėje.

Slaptosios infliacijos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Slaptoji infliacija atsiranda tada, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Slaptoji infliacija pasireiškia ir tuomet, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.

Pagal infliacijos mąstą (intensyvumą).

Šliaužiančioji infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gan pastovių tempų infliacija. Ją nesunku numatyti ekstrapoliacijos būdu; prie jos yra nesunkiai prisitaikoma. Paprastai šliaužianti infliacija reiškia, kad šalies monetarinė sistema funkcionuoja gerai, žmonės pasitiki pinigais, nebijo jų taupyti, investuoti. Ir vis tik svarbus ir vidutinis šios rūšies infliacijos lygis (kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai).

Šuoliuojanti infliacija – tai bendro kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti. Esant šiai infliacijai stipriai iškraipomi ekonominiai santykiai. Daugelio kontraktų sumos yra indeksuojamos vartojimo kainų indeksu, kiti kontraktai yra sudaromi užsienio valiuta. Žmonės bijo taupyti, investuoja į ilgalaikį turtą (tame tarpe ir į nekilnojamąjį turtą), skolina lėšas labai nenoriai ir tik už labai aukštas palūkanas. Ši infliacijos rūšis jau yra pavojinga ekonomikai.

Hiperinfliacija – prekių ar paslaugų kainų “sprogimas” – tai nevaldomas ekonomikos požymis. Tai infliacija, kai bendras kainų lygis kyla milžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kasdien, kyla ūkio suirutė. Paprastai hiperinfliacija būna karų, revoliucijų, kai kurių radikalių reformų rezultatas. Jeigu išlaidi vyriausybė savo išlaidas finansuoja skolindamasi vis daugiau pinigų arba paprasčiausiai prispausdindama naujų banknotų, kai tik šie patenka apyvarton, – kainos padidėja. Tikėjimas, kad nuo infliacijos galima pabėgti, sukuria prielaidą hiperinfliacijai. Pagaliau tokia atlyginimų ir kainų kilimo spiralė pradeda veikti savaime: kainos kyla, dėl to reikia kelti atlyginimus, o šių kėlimas vėl didina kainas. Hiperinfliacinis kainų kilimas labiausiai pažeidžia neturtinguosius, nes kasdieninės vartojimo išlaidos sudaro kur kas didesnę jų bendrų pajamų dalį. Kai kuriose šalyse mėginama indeksuoti atlyginimus ir socialines išmokas, kad būtų galima suspėti su infliacija, tačiau atlyginimai ir socialinės išmokos retai kada atitinka kainų kilimą, todėl perkamoji galia mažėja. Net jei atlyginimas padidėtų adekvačiai, už jį faktiškai įmanoma nusipirkti
mažiau, jo reali vertė smunka. Hiperinfliacija, ypač nuskurdina gaunančias nustatytąsias pajamas, pavyzdžiui, pensininkus. Jeigu jų pragyvenimo kaštai ir nedidėja, reali pensijų vertė darosi vis mažesnė. Vyriausybės dažniausiai atsisako ryžtingesnių ekonominių veiksmų prieš hiperinfliaciją, nes bijo politinių pasekmių, kurias sukeltų griežti planai arba mokesčių padidinimas. Norėdamas išlaikyti didelę valstybinių įmonių darbuotojų armiją, vyriausybės, pavyzdžiui, skolinasi piningų, kad nereikėtų uždaryti neefektyviai dirbančių pramonės įmonių arba sumažinti išpūsto biurokratinio aparato. Prislėgtos vyriausybės ekonomiką paprastai palaiko, dar labiau didindamos pinigų kiekį, išleisdamos vis daugiau valstybės skolos vertybinių popierių arba atspausdindamos daugiau banknotų. Kadangi vyriausybė nesuvaldo ekonomikos, ydinga atlyginimų ir kainų augimo spiralė irgi tampa nebevaldoma.

Paprastai ekonomistai susilaiko nuo griežto kiekybinio šių infliacijos rūšių atskyrimo, nes daug ką lemia bendras nagrinėjamos situacijos kontekstas. Tačiau vis tik egzistuoja sąlyginės skiriamosios ribos. Yra laikoma, kad pasireiškia šliaužiančioji infliacija, jei jos metinį tempą galima išreikšti vienaženkliu skaičiumi. Šuoliuojančiąja infliacija laikoma tokia, kurios metinį tempą galima išreikšti dviženkliu ar triženkliu skaičiumi. Hiperinfliacija yra laikomas dar didesnis tempas. Paprastai apatine hiperinfliacijos riba yra laikoma 50% mėnesinė infliacija.

Daugelis žmonių bijo net 6-9% šliaužiančiosios infliacijos, nes mano, kad kainos ims kilti, ir šliaužiančioji infliacija peraugs į šuoliuojančiąją ar net hiperinfliaciją. Istorinė patirtis rodo, kad tokia neišvengiama seka neegzistuoja. Laimei, hiperinfliacija pasireiškia ypač retai, tačiau šuoliuojanti infliacija nėra reta. Prailgusiais nedarbo periodais ji pasireiškia net pažangios ekonomikos šalyse.

Dar infliacija yra skirstoma pagal veiksnius:

Paklausos infliacija – kainų lygio augimas dėl prekių ir paslaugų, kurias norėtų įsigyti įmonės, valstybės ir asmenys.

Pasiūlos infliacija – kainų augimas dėl pasiūlos mažėjimo.

1.2 Infliacijos rodikliai

Bendrojo kainų lygio augimas mažina pinigų perkamąją galią, tai reiškia, jog už tą pačią pinigų sumą galima nusipirkti vis mažiau prekių. Infliacijos įvertinimas ekonominiuose skaičiavimuose yra tiesiog būtinas, nes neįvertinę infliacijos poveikio, negalėsime teisingai nustatyti nei uždirbančiosios, nei perkamosios pinigų galios. Infliacijos lygis išreiškiamas kainų indeksu.

Vartotojų kainų indeksas (CPI) – tai santykis tarp atskirų prekių kainų tam tikru laiko momentu su tų pačių prekių kaina ankstesniu laiko momentu. Ankstesnis laiko momentas vadinamas baziniais metais. Šis indeksas skaičiuojamas pagal Laspeireso formulę:

VKI = TKP t,i x IKP t-1,i x S 0,i , kur

TKP t,i – i-osios prekės trumpalaikio kainų pokyčio rodiklis, t.y. ataskaitinio laikotarpio t kaina, palyginta su priešataskaitinio laikotarpio (t-1) kaina:

IKP t-1,i – priešataskaitinio laikotarpio (t-1) i – osios prekės ilgalaikio kainų pokyčio rodiklis t.y. priešataskaitinio laikotarpio (t-1) kaina, palyginta su bazinio laikotarpio kaina;

S 0,i – piniginių išlaidų dalis i – osios prekės pirkimui bendrose vartojimo išlaidose prekėms ir paslaugoms baziniu (0) laikotarpiu, kitaip tariant, šio indekso svoriai.

BVP defliatorius yra indeksas, kuriuo matuojamas vidutinis šalies produkcijos kainų lygis palyginus su baziniais metais, todėl BVP defliatoriaus atspindi visų šalies prekių ir paslaugų kainų didėjimo tempą ekonomikoje.

BVP Defliatorius = (Nominalusis BVP / Realusis BVP) * 100

Vertinant infliacijos poveikį pinigų srautams, dažniausiai naudojama metinė procentinė infliacijos norma. Ši norma rodo metinį kainų padidėjimą arba sumažėjimą per vienerių metų laikotarpį. Kiekvienų metų infliacijos norma yra skaičiuojama ankstesnių metų bazėje.

Tarp BVP defliatoriaus ir CPI yra trys pagrindiniai skirtumai.

CPI yra susijęs tik su visomis vartotojų nupirktomis prekėmis ir paslaugomis. Taigi firmų ir vyriausybės nupirktų prekių ir paslaugų, pvz., įrenginių, kainų padidėjimas atsispindės BVP defliatoriuje, bet ne CPI.

BVP defliatorius apima tik šalyje pagamintas prekes. Importuotos galutinio vartojimo prekės neįskaičiuojamos, todėl importuotų prekių kainų dydis trumpalaikiame laikotarpyje neturi tiesioginės įtakos BVP defliatoriui. Tačiau CPI įtaką daro importuotų prekių kainų dydis, jei tos prekės yra CPI krepšelio dalis.

CPI yra pagrįstas tam tikru prekių ir paslaugų rinkinio krepšeliu su fiksuotais svoriais (Laspeyres kainų indeksas). BVP defliatoriaus krepšelio prekių svoriai laikui bėgant keičiasi kintant BVP struktūrai (Paasche kainų indeksas). Kitaip tariant, skaičiuojant CPI naudojami bazinių metų svoriai, o skaičiuojant BVP defliatorių – tų metų svoriai.

1.3. Infliacijos priežastys

Nustatyti infliacijos priežastis nelengva. Ji – visos ekonomikos būklės atspindys, nors ir pasireiškia pinigų sferoje. Infliacija yra sudėtingo politikos ir ekonomikos sąveikos visuomenėje proceso išdava. Tokiame kontekste priežasties – pasekmės kalba lengvai tampa klaidinančia.? Už kainų lygio kilimo slepiasi nesuskaičiuojamų firmų ir atskirų
priimami įkainojimų sprendimai. Tam tikra prasme šie sprendimai yra tiesioginė infliacijos priežastis. Tačiau kainų keitimo sprendimai yra paremti rinkos signalais ir politine situacija šalyje. O šie, savo ruožtu, yra kitų priežasčių grandinės pasekmė. Kiekviena priežastis iškelia dar vieną ar daugiau gilesnių priežasčių, sukeliančių galutinę pasekmę. Dalis tokių priežasčių grandinių užsisuka į ciklą, ir pasekmė viename lygyje tampa priežastimi kitame. Todėl sukurti užbaigtą tokių ekonominių sąveikų modelį yra neįmanoma, o esant reikalui, tenka nuspręsti ties kuriais ryšiais tarp kintamųjų koncentruotis ir kiek giliai juos nagrinėti. Deja, niekada nebūna aišku kaip tai nuspręsti.

Infliacinių procesų pagrindinės priežastys yra kainų politikos klaidos, neracionali nacionalinių pajamų paskirstymo sistema, proporcijų tarp gamybos ir paslaugų sferos bei prekių ir pinigų srautų apyvartos sferos pažeidimas.

Išskiriamos dvi infliaciją sukeliančios veiksnių grupės:

a) bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija.Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kai bendroji paklausa padidėja, kainos kyla ir ekonomika veikia jau visu pajėgumu. Kai ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tuomet padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms. Bendroji paklausa gali keistis, keičiantis jos sudedamosioms dalims – vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui. Bendroji paklausa didėja, naudojant skatinančiąsias politikas – fiskalinę ir monetarinę – politikas. Jei bendrosios paklausos padidėjimas yra ne vienkartinis, o ilgalaikis procesas, tuomet realioji gamybos apimtis tuo laikotarpiu bus aukščiau potencialiojo lygio, o kainų lygis visą laiką kils.

Pagrindinės bendrosios paklausos pokyčių sukeltos infliacijos priežastys:

• Pinigų kiekio padidėjimas;

• Pinigų apyvartos greičio padidėjimas;

• Visuminės paklausos struktūriniai pokyčiai;

• Ūkio subjektų elgesio pokyčiai;

• Mokėjimo priemonių skaičiaus padidėjimas.

b) bendrosios pasiūlos pokyčių sukelta infliacija. Tai tokia infliacija, kuriai esant pasireiškia kainų augimas dėl pasiūlos mažėjimo. Šią infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Tai veiksniai, didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Paklausos infliacijos pradinė sąlyga yra pinigų pasiūlos didėjimas, o esant kaštų infliacijai – priklausomybė priešinga. Pirminė priežastis yra kainų kitimas, o pasekmė – pinigų pasiūlos didinimas.Vadinasi pinigai infliacijos procese gali atlikti aktyvų arba pasyvų vaidmenį.

Pagrindinės pasiūlos pokyčių sukeltos infliacijos priežastys:

• Darbo užmokesčio augimas;

• Pasiūlos, nesusietos su visos paklausos pokyčiais, padidėjimas.

1.4. Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės

Infliacija ir nedarbas – tai dvi svarbiausios makroekonomikos problemos, kurios yra taipogi susijusios tarpusavyje. A.Okunas išpopuliarino požiūrį į infliaciją kaip į socialinę nelaimę, M.Fridmanas infliaciją apibūdino kaip ligą, kuri kartais netgi gali būti mirtina, tačiau yra ekonomistų, kurie teigia, kad infliacijos pasekmės yra labai minimalios, žmonės tiesiog per daug sureikšmina infliaciją kaip didelę socialinę nelaimę.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2751 žodžiai iš 9165 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.