Infliacija ir jos poreikis ekonomikai
5 (100%) 1 vote

Infliacija ir jos poreikis ekonomikai

Turinys

1.Įvadas 3

2.Infliacijos turinys 4

3.Infliacijos formos 4

4.Infliacijos priežastys 5

4.1.Bendrosios paklausos sukelta infliacija 5

4.1.2 Pinigų pasiūla kaip infliacijos sąlyga 6

4.1.3 Valstybės biudžeto deficitas ir infliacija 6

4.2 Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija 7

4.2.1 Pasiūlos sutrikimai ir infliacija 7

4.2.2. Darbo užmokestis ir kaštų infliacija 8

4.2.3.Infliacijos lūkesčiai 9

5.Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės ir infliacijos poreikis ekonomikai 10

5.1.Numatytos infliacijos pasekmės 10

5.2.Netikėtos infliacijos pasekmės 12

6.Išvados 14

7.Literatūra 15

1.Įvadas

Infliacija yra viena opiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinių makroekonominių problemų. Ji pasireiškia kainų kilimu bei pinigų nuvertėjimu ir neigiamai veikia ekonomiką, sukelia daug nepageidaujamų socialinių padarinių. Nepaisant infliacijos tempų mažėjimo pastaraisiais metais, ji tebėra aktuali.

Savo darbe panagrinėsiu infliacijos esmę, ją sukeliančias priežastis, pasekmes, nedarbo ir infliacijos sąveikos problemas, aptarsiu infliacijos sprendimo būdus ir antiinfliacinę vyriausybės politiką.

2.Infliacijos turinys

Infliacija yra pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu.

Infliacija – tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių ar jų grupių kainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios (arba net gali sumažėti).

Infliacijos bruožai ėmė ryškėti, atsiradus piniginiams ženklams. Todėl kai kada tvirtinama, kad infliacija žinoma nuo seniausių laikų. Tačiau iš esmės infliacija susiformavo tik XIX antroje pusėje. Manoma, kad infliacijos terminas pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais (1861-1865 m), kai į apyvartą buvo išleista gausybė popierinių pinigų. Pats infliacijos terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „inflatio“, reiškiančio išpūtimą.

Kainų kilimą žmonija patiria nuo seniausių laikų. Tačiau iki XX a. prekių kainos padvigubėdavo per 70-100 metų, todėl viena žmonių karta beveik nepajusdavo turimų pinigų nuvertėjimo. Net ir XX a. pradžioje vidutinis visų prekių kainų lygis tai pakildavo, tai nukrisdavo. Infliacija ankstesniais laikais buvo laikino pobūdžio, daugiausiai susijusi su karais, revoliucijomis ir kitokiomis politinėmis negandomis. Dažnai ją sukeldavo epidemijos. Ne veltui popieriniai pinigai vadinami bėdos, vargo vaikais.

Infliacija nuvertina šalies piniginį vienetą, sumažėja realiosios pajamos, nors nominaliosios didėja. O mažėja todėl, kad nominalių pajamų augimas visuomet atsilieka nuo kainų augimo.

Infliacija labai neigiamai veikia į kreditinius santykius (laimi skolininkai ir pralaimi skolintojai). Pinigų skolinimas yra labai rizikingas dalykas. Bankai didina palūkanų normą. Infliacijos sąlygomis ji sudeda iš rinkos palūkanų normos. Nuo infliacijos labiausiai nukenčia smulkūs indėlininkai ir fiksuotas pajamas gaunantys piliečiai (studentai ir t.t.). Infliacija perskirsto šalies nacionalines pajamas turtingųjų naudai ir likusių gyventojų nenaudai. Kai infliacija pasidaro pakankamai didelė, sutrinka sandėriai, kreditas, taupymas, sumažėja vyriausybės fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių efektyvumas, sulėtėja gamybos vystymasis arba jo apskritai nėra, niekas nenori investuoti, ypač į ilgalaikę veiklą. Pinigai įdedami į nekilnojamąjį turtą, auksą, brangenybes, meno kūrinius.

3.Infliacijos formos

Infliacija gali būti šliaužianti, šuoliuojanti ir hiperinfliacija.

Šliaužianti infliacija yra neaukštų, bet gana pastovių tempų ir ilgai trunkanti infliacija.

Šuoliuojanti – tai kai kainos auga dideliais tempais (dešimtimis ir šimtais procentų) ir rodo tendenciją toliau didėti.

Hiperinfliacija – kai kainos kyla milžiniškais tempais (tūkstančiais procentų), prekės brangsta kasdien ir kas valandą. Pinigų cirkuliacija vyksta pašėlusiu greičiu.

4.Infliacijos priežastys

Infliacijos priežasčių nustatymas – sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija yra visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Ne veltui ekonomistai ją kartais lygina su kūno temperatūra, kuri gali būti įvairių ligų požymis.

Nepaisant tam tikrų skirtumų, dabartiniu metu tarp ekonomistų gaji nuomonė, kad infliacija yra daugelio veiksnių pasekmė. Naudojant svarbiausią makroekonominį modelį, t.y. bendrosios paklausos-bendrosios pasiūlos sąveikos modelį (AD-AS), išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:

1) Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija (demand – pull inflation);

2) Bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija vadinama kaštų infliacija (cost – push inflation).

Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas (AD↑) ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas (AS↓). Šias infliacijos priežastis aptarsiu atskirai.

4.1.Bendrosios paklausos sukelta infliacija

Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų. Taip gali būti, kai turima
pakankamai kapitalo, yra laisvos darbo jėgos.

Kainos kyla tuomet, kai bendroji paklausa padidėja, ekonomikai jau veikiant visu pajėgumu, t.y. pasiekus potencialųjį nacionalinio produkto lygį. Jeigu ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tuomet padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms.

Bendroji paklausa gali keistis, keičiantis jos sudedamosioms dalims – vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui. Bendroji paklausa didėja, naudojant skatinančiąsias – fiskalinę ir monetarinę – politikas.

Pagrindinės priežastys, kurios sukelia infliaciją, inspiruojamą bendrosios paklausos pokyčių, yra šios:

1) Šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės;

2) Deficitiniai valstybių biudžetai;

3) Noras išvengti įprastų mokesčių didinimo ir kt.

Šias priežastis aptarsiu atskirai.

4.1.2 Pinigų pasiūla kaip infliacijos sąlyga

Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija pirmiausia susijusi su pinigų apyvartos ypatybėmis, jos „šaknys“ glūdi pinigų sferoje. Amerikiečių ekonomistas Nobelio premijos laureatas M.Fridmenas yra pabrėžęs, kad infliacija visur ir visada yra pinigų sferos reiškinys.

Šiuolaikiniai pinigai neturi savo vertės, o tai sudaro geras sąlygas didinti jų kiekį. Dabartinė pinigų sistema nebeturi kriterijaus, leidžiančio nustatyti, koks pinigų kiekis yra būtinas ir koks perteklinis (anksčiau toks kriterijus buvo taurieji metalai). Dabar pinigų sfera gali „praryti“ bet kokį nevisaverčių pinigų kiekį, o prie jo turi prisiderinti kainos. Tai lyg piktasis džinas, išleistas iš butelio ir įgavęs visišką laisvę. Be to, šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja jokios fizinės galimybės, ir jų kiekis gali didėti nevaržomai. Gamybos apimties didinimą, kaip žinoma, riboja objektyvios sąlygos. Infliacijos požymiai atsiranda tuomet, kai pinigų gausėja nepalyginamai greičiau negu produkcijos. Todėl paklausos infliacijos esmė kartais apibūdinama vienu sakiniu – pernelyg daug pinigų vejasi per daug mažą kiekį prekių.

Nagrinėjant pinigų kiekio ir infliacijos lygio sąveiką, pažymėtina, kad galimi du atvejai. Pirma, pinigų pasiūlos didėjimo tempai gali viršyti kainų lygio kilimo tempus, antra, kainų kilimo tempai gali aplenkti pinigų pasiūlos didėjimo tempus. Pastaroji tendencija pasireiškia tuomet, kai infliacijos tempai ypač dideli, pavyzdžiui, esant hiperinfliacijai.

Kai kainos kyla labai greitai ir pinigai smarkiai nuvertėja, sumažėja realioji pinigų paklausa, nuo jų „bėgama“. Nors pinigų apyvarta ir paspartėja, gali būti jaučiamas pinigų stygius, pinigų „badas“.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, galima padaryti išvadą, kad infliacijos dinamiką pirmiausia lemia pinigų pasiūlos prieaugio tempai.

4.1.3 Valstybės biudžeto deficitas ir infliacija

Pagrindiniai deficitinio biudžeto šaltiniai yra šie: paskolos iš privataus sektoriaus šalies viduje (leidžiant vertybinius popierius), paskolos iš užsienio, valiutos atsargų panaudojimas ir paskolos iš centrinio šalies banko (o tai reiškia naujų pinigų leidimą). Leidžiant vertybinius popierius, pavyzdžiui, obligacijas, vyriausybės išlaidos suskyla į dvi dalis, t.y. į įprastas išlaidas prekėms ir paslaugoms pirkti ir dalį, skirtą obligacijų palūkanoms išmokėti. Dėl to padidėja ne tik valstybės pajamos, bet ir išlaidos. Papildomas pinigų leidimas taip pat yra valstybės skola (centriniam bankui), tik už ją nereikia mokėti palūkanų.

Jeigu deficitiniai biudžetai formuojami ilgą laiką, tuomet gali būti vis sunkiau skolintis ir šalies viduje, ir užsienyje. Gali trūkti rinkų, kuriose vyriausybė galėtų parduoti vertybinius popierius: nėra kam ir kur jų parduoti, nes pradedama nebetikėti valstybės sugebėjimu juos išpirkti, t.y. skolą grąžinti. Be to, silpnesnės šalys dažnai būna išnaudojusios ir valiutos atsargas. Silpnos šalys apskritai turi mažas finansavimo šaltinių pasirinkimo galimybes. Vadinasi, dėl tam tikrų priežasčių labai svarbiu (o kartais ir vieninteliu) deficitinio biudžeto šaltiniu tampa papildoma pinigų emisija. Taigi vyriausybės, padidėjus išlaidoms arba esant nepakankamoms mokesčių įplaukoms, gali sukelti infliaciją, didindamos pinigų pasiūlą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1380 žodžiai iš 4399 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.