Infliacija ir jos priežastys
5 (100%) 1 vote

Infliacija ir jos priežastys

Turinys

Turinys 2

Įvadas 3

1.1. Infliacijos formos 4

1.2. Infliacijos matavimo būdai 5

1.3 Infliacijos priežastys 6

1.3.1 Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija 7

1.3.2 Bendrosios paklausos sukelta infliacija 8

1.3.3 Pasiūlos sutrikimai ir infliacija 10

1.4. Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės 12

1.5 Infliacijos mažinimo būdai 12

1.5.1. Pajamų indeksavimas 13

1.5.2. Antiinfliacinė politika 14

2. Infliacija ES ir Lietuvoje 15

2.1. Europos Sąjungos valstybės 15

2.2 Lietuvos infliacijos ir defliacijos padėtis 15

Išvados 18

Naudota literatūra 19Įvadas

Infliacija yra viena opiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinių makroekonominių problemų. Ji pasireiškia prekių kainų kilimu bei pinigų nuvertėjimu ir neigiamai veikia ekonomiką, sukelia daug nepageidaujamų socialinių padarinių. Nepaisant infliacijos tempų mažėjimo pastaraisiais metais, ji tebėra aktuali.

Infliacija – tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios (arba net gali sumažėti).

Infliacijos bruožai ėmė ryškėti, atsiradus piniginiams ženklams. Todėl kai kada tvirtinama, kad infliacija žinoma nuo seniausių laikų. Tačiau iš esmės infliacija susiformavo tik XIX a. antroje pusėje.

Darbo tikslas – atskleisti nagrinėjama infliacijos esmė, ją sukeliančios priežastys, pasekmės, nedarbo ir infliacijos sąveikos problemos, aptariami infliacijos sprendimo būdai ir antiinfliacinė vyriausybės politika.

Darbo objektas:

– Infliacijos ėsmė ir jos būdai;

– Infliacijos sukėlimo priežastys;

– Infliacijos pasėkmės;

– Infliacijos lygis Lietuvoje

Darbo metodai – mokslinės literatūros ir statistikos duomenų analizės.

1. Infliacijos apibūdinimas

Infliacija yra procesas, kurio metu bendras vartojimo reikmenų kainų lygis kyla sparčiau nei didėja šalies gyventojų nominalus darbo užmokestis bei pajamos ir dėl to sumažėja pinigų perkamasis pajėgumas. Pasaulio ekonomikos istorijoje žinoma ne tik plačiai paplitusi infliacija, bet ir epizodiškai pasirodanti defliacija (kainų mažėjimo procesas). Paprastai defliacija būdinga pokarinio laikotarpio ekonomikos plėtrai arba ekonomikai, kuri yra apimta krizės arba depresijos. Pavyzdžiui, daugelis šalių šio amžiaus 30-tais metais patyrė didelę depresiją ir kartu defliaciją.

Požiūris į infliaciją, kaip ekonomini reiškinį įvairiais laikotarpiais buvo nevienodas. Iki 1936 m. dominavo tezė, kad infliacija yra išimtinai destruktyvi jėga. Šią tezę paneigė Dž.Keinsas, kuris teigė, kad infliacija yra milžiniškas pozityvus potencialas, nes, jai esant, nuvertėja pinigai ir jų kaupimas darosi betikslis, skatinamas vartojimas ir kartu ekonomikos augimas. Nesant infliacijos, kaupiami pinigai, jie išaldomi ir, susidarius tam tikroms aplinkybėms, gali iššaukti ekonominę krizę.

Infliacija gali pasireikšti dviem būdais:

 išleidžiant papildomai popierinių pinigų į apyvartą nei jų reikėtų pagal prekių ir paslaugų masę;

 mažėjant prekių ir paslaugų masei apyvartoje, bet nesikeičiant pinigų kiekiui.

Infliacinių procesų pagrindinės priežąstys yra kainų politikos klaidos, neracionali nacionalinių pajamų paskirstymo sistema, proporcijų tarp gamybos ir paslaugų sferos bei prekių ir pinigų srautų apyvartos sferos pažeidimas.

1.1. Infliacijos formos

Infliacija gali būti įvairių rūšių. Ją galima skirstyti įvairiais požiūriais, t.y. pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mastą ir t.t.

Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė, pasireiškianti atskirose šalyse, ir pasaulinė, apimanti visas šalis arba šalių grupes. Ankstesniais laikais infliacija buvo vietinė, pasireikšdavo atskirose šalyse, dažniausiai trukdavo neilgai ir baigdavosi pinigų reformomis. Dabar vykstanti infliacija yra pasaulinė. Nepaisant to, šios problemos aktualumas įvairiose šalyse nėra vienodas.

Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira ir paslėpta. Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir „matoma“ išorėje. Paslėptos infliacijos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Paslėpta infliacija atsiranda tuomet, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Tai buvo būdinga socialistinėms šalims. Ten infliacija buvo tramdoma administraciniais būdais. Dėl to dažniausiai didėja deficito mastai, gali būti įvedami talonai ir t.t. Be to, paslėpta infliacija pasireiškia ir tuomet, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.

Pagal infliacijos mastą, arba intensyvumą, išskiriama šliaužiančioji, šuoliuojančioji infliacija ir hiperinfliacija.

Šliaužiančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji, lėtoji, saikinga infliacija. Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3-7 proc. per metus o dabartiniu metu 1-3 procentai. Tuo atveju pinigų perkamoji galia iš esmės nepakinta.

Šuoliuojančioji infliacija – tai
infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti.

Ekonomiškai stipriose šalyse kainų kilimas tuo atveju gali siekti 25-30 proc. per metus. Ūkinės sutartys tuomet sudaromos, įvertinus infliacijos lygį, arba siejamos su tvirta valiuta.

Hiperinfliacija (hyperinflation) – infliacija, pasižyminti ypač dideliais tempais.

Remiantis klasikiniu Kolumbijos universiteto ekonomisto Filipo Kagano (Cagan, Philip) apibūdinimu, hiperinfliacija yra tuomet, kai kainų kilimo tempai viršija 50 proc. per mėnesį. Tuo atveju metiniai jos tempai siekia beveik 13 000 procentų! Hiperinfliacija nėra dažnas reiškinys: per visą pasaulio istoriją iki XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio žinoma tik 15 jos atvejų. Tačiau pastaraisiais metais ji padažnėjo: pavyzdžiui, 9-o dešimtmečio antroje pusėje pastebėti net septyni hiperinfliacijos atvejai. [2]

1.2. Infliacijos matavimo būdai

Pinigų „vertės“ pasikeitimus galima išmatuoti tik bendrojo kainų lygio pokyčiais.

Infliacijos tempams įvertinti dažniausiai pasitelkiami kainų indeksai. Tai visų šalies ūkyje pagamintų prekių ir paslaugų kainų pokyčių vidurkis per tam tikrą laiką.

Infliacijos tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai. Plačiausiai naudojamas vartotojų kainų indeksas – CPI. Jis skaičiuojamas tik vartojimo prekėms ir paslaugoms. Jį nustatant, atsižvelgiama į prekės ar paslaugos lyginamąjį svorį šeimos vartojimo išlaidose.

Vartotojų kainų indeksas apskaičiuojamas pakankamai operatyviai ir palyginti nesunkiai. Gali būti nustatomi mėnesiniai, ketvirtiniai, metiniai CPI dydžiai.

Infliacijos tempams įvertinti naudojamas ir bendrojo vidaus produkto defliatorius. Priminsime, kad jis parodo, kaip kinta visų šalies prekių ir paslaugų kainos. Jis tiksliau atspindi infliacinius procesus, nes apskaičiuojamas visoms BVP sudėtinėms dalims: vartojimo reikmenims, investicinėms prekėms, eksporto prekėms. Tačiau BVP defliatorius dažniausiai apskaičiuojamas kartą per metus, nustatant realųjį BVP. Jį apskaičiuoti žymiai sunkiau, galutinis jo dydis dažnai koreguojamas. Todėl, nustatant infliacijos lygį, praktiškai BVP defliatoriumi naudojamasi žymiai rečiau negu vartotojų kainų indeksu. Tyrimais nustatyta, kad tarp CPI ir BVP defliatoriaus didelių skirtumų nėra. Šių dydžių ryšio glaudumą atspindintis koreliacijos koeficientas 1971-1995 m. buvo lygus 0,9943 (154 šalių vidurkis). Vadinasi, šių dydžių skirtumas nėra toks žymus, kad vieno rodiklio pakeitimas kitu galėtų veikti rezultatus, šiuo atveju – infliacijos tempų nustatymą.

Infliacijos laipsniui įvertinti gali būti naudojama ir „taisyklė 70“. Ja remiantis, apskaičiuojamas laikas, per kurį kainos padvigubėja. Jei infliacija yra pastovi ir sudaro, pavyzdžiui, 10 proc. per metus, tai bazinių metų kainų indeksas bus 100, antrųjų metų – 110 procentų. Trečiaisiais metais jis padidėja dar 10 proc., t.y. 10 proc. nuo praėjusių metų 110 proc. lygio, ir siekia jau 121 proc. (110 x 1,10 = 121). Vadinasi, indeksas didėja netolygiai, t.y. kasmet didėja vis daugiau. „Taisyklės 70“ esmė yra tokia: skaičius 70 dalijamas iš metinio infliacijos prieaugio tempo, išreikšto procentais. Vadinasi, jei kainos kasmet padidėja 10 proc., tai jos padvigubės per septynerius metus (70/10=7), jei jos kasmet kyla, pavyzdžiui, 5 proc., tai padvigubės per keturiolika metų (70/5=14). [3]

1.3 Infliacijos priežastys

Infliacijos priežasčių nustatymas – sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija yra visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Ne veltui ekonomistai ją kartais lygina su kūno temperatūra, kuri gali būti įvairių ligų požymis.

Nepaisant tam tikrų skirtumų, dabartiniu metu tarp ekonomistų gaji nuomonė, kad infliacija yra daugelio veiksnių pasekmė. Naudojant svarbiausią makroekonominį modelį, t.y. bendrosios paklausos-bendrosios pasiūlos sąveikos modelį (AD-AS), išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:

1. Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija (demand – pull inflation);

2. Bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija vadinama kaštų infliacija (cost – push inflation).

Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas (ADT) ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas (ASi). [2]

1.3.1 Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija

P LRAS AS3

AS2

AS1

P3

P2

E0 AD1

P0 AD0

Ypot Y1 Y

Paveikslas 1. Visuminės pasiūlos iššaukta infliacija

Šis kainų lygio padidėjimas sąlygojamas visuminė paklausos, tačiau ekonomika ilgesnį laiką funkcionuoti E0 negali, nes tai reikštų kad nedarbas yra didesnis už natūralų nedarbą. Dėl kainų didėjimo (P0P2P3) visuminė pasiūla AS mažėja, tai sąlygodama infliaciją.

Šiuo atveju infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla
sumažėja. Pirmiausia tai veiksniai, didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Paklausos infliacijos pradinė sąlyga yra pinigų pasiūlos didėjimas, o esant kaštų infliacijai – priklausomybė priešinga. Pirminė priežastis yra kainų kilimas o pasekmė – pinigų pasiūlos didinimas. Vadinasi, pinigai infliacijos procese gali atlikti aktyvų arba pasyvų vaidmenį , t.y. prisiderinti prie kainų kilimo, kurį sukelia kitos priežastys, nesusijusios su pinigų kiekiu. Todėl ir perteklinė pinigų emisija ne visada yra aktyvi infliacijos priežastis. Neretai tai būna reakcija į kainų kilimą, sukeltą kitų priežasčių.

Pradinė būsena – pageidautina pusiausvyra taške E0. Tarkime, kad bendroji pasiūla sumažėja, todėl AS kreivė persikelia iš padėties AS0 į padėtį ASt. Jei bendroji paklausa nekinta, tai AD kreivė lieka toje pačioje padėtyje. Ilgalaikė pusiausvyra, buvusi taške E0, suyra, susiklosto nauja, trumpalaikė, pusiausvyra taške E,. Kainų lygis pakyla nuo P0 iki PI, o realioji gamybos apimtis sumažėja nuo YP iki F£/. Tokia ekonomikos būsena, kai realioji gamybos apimtis mažėja, o kainų lygis kyla, vadinama stagfliacija. Stagfliacijos sąvoka kilusi iš lotynų kalbos žodžių „stagnatio“ (sąstingis, sustingimas) ir „infliatio“ (išpūtimas). Tai gamybos nuosmukio ir kainų kilimo derinys.

Pagrindinės pasiūlos infliacijos priežastys yra šios:

1. Staigūs bendrosios pasiūlos pasikeitimai (sumažėjimai);

2. Šiuolaikinės darbo užmokesčio formavimosi ypatybės;

3. Infliacijos lūkesčiai. [3]

1.3.2 Bendrosios paklausos sukelta infliacija

Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų. Taip gali būti, kai turima pakankamai kapitalo, yra laisvos darbo jėgos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1732 žodžiai iš 5744 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.