Infliacija ir jos priežastys
5 (100%) 1 vote

Infliacija ir jos priežastys

TURINYS

ĮVADAS 2

1.INFLIACIJOS RŪŠYS 3

2. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS 7

2.1.BENDROS PAKLAUSOS SUKELTA INFLIACIJA 8

2.1.1.PINIGŲ PASIŪLA KAIP INFLIACIJOS SĄLYGA 9

2.1.2.VALSTYBĖS BIUDŽETO DEFICITAS IR INFLIACIJA 10

2.2. BENDROSIOS PASIŪLOS (KAŠTŲ) INFLIACIJA 10

2.2.1. PASIŪLOS SUTRIKIMAI IR INFLIACIJA 11

2.2.2. DARBO UŽMOKESTIS IR KAŠTŲ INFLIACIJA 11

2.2.3. INFLIACIJOS LŪKESČIAI 12

3. INFLIACIJOS POVEIKIS 13

4.EKONOMINĖS IR SOCIALINĖS INFLIACIJOS PASEKMĖS 15

4.1. NUMATYTOS INFLIACIJOS PASEKMĖS 15

4.1.1. NUMATYTA INFLIACIJA IR REALIOJI PALŪKANŲ NORMA 16

4.1.2.NUMATYTOS INFLIACIJOS KAŠTAI 17

4.2.NETIKĖTOS INFLIACIJOS PASEKMĖS 18

4. INFLIACIJOS MAŽINIMO BŪDAI 20

5. KAS NUKENČIA, O KAS PASIPELNO IŠ INFLIACIJOS? 21

6. INFLIACIJA LIETUVOJE 22

IŠVADOS 25

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 26

ĮVADAS

Infliacija – ne stichinė nelaimė. Ją sukuria tie, kas dalyvauja finansinėse operacijose, nustatinėja kainas ir darbo užmokesčius, t.y. gyventojai, kurie didindami paklausą, reikalaudami didesnio darbo užmokesčio, sudaro visas sąlygas infliacijos atsiradimui. Tačiau bet kurioje sistemoje pagrindinis vaidmuo infliacijoje tenka vyriausybei, tiksliau valstybės finansinėms institucijoms. Galų gale būtent vyriausybė vykdo ekonominę politiką, todėl pagrindinė atsakomybės už infliaciją našta krinta ant vyriausybės pečių.

Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios, savo ūkį reformuojančios pokomunistinės šalys, todėl ši tema yra aktuali ir šiandieninei Lietuvai, bandančiai pasirinkti savo kelią į laisvos rinkos ekonomiką. Liberalizavus kainas 1990m., infliacija pasirodė “visu savo ūgiu”. Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo infliacija buvo viena aktualiausių ekonomikos problemų. Šiuo metu infliacijos problema taip pat nepamirštama.

Kalbant apie infliacijos problemą Lietuvoje norime panagrinėti, kaip kinta kainos esant infliacijai.

Šio darbo tikslas sužinoti ir panagrinėti infliaciją ir jos priežastis. Šiame darbe aptarsime infliacijos rūšis, priežastis, poveikį, pasekmės ir mažinimo būdus.

Ši tema buvo mūsų pasirinkta neatsitiktinai. Norėjome išsiaiškinti kas sukelia infliaciją, kas nukenčia ir laimi esant infliacijai?

1.INFLIACIJOS RŪŠYS

Infliacija – yra piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis ilgalaikiu prekių ir paslaugų kainų kilimu. Ji reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Ji nėra tam tikrų prekių, paslaugų arba jų grupių kainų didėjimas. Tačiau kai kurių prekių ar paslaugų kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios arba net sumažėti. Infliacija išreiškiama procentais.

Metinė infliacija – tai vidutinio kainų lygio santykinis pokytis tarp ataskaitinio mėnesio ir praėjusių metų atitinkamo mėnesio.

Vidutinė metinė infliacija – tai vidutinio kainų lygio santykinis pokytis tarp dvylikos paskutinių mėnesių vidurkio ir atitinkamų ankstesnių dvylikos mėnesių vidurkio.

Infliacija atsiranda dėl dviejų pagrindinių priežasčių:

1) Dėl itin didelės savų prekių paklausos, kuri ypač didina kainas (paklausos sukelta infliacija);

2) Dėl veiksnių sąnaudų padidėjimo (sąnaudų sukelta infliacija).

Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas nėra infliacija. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis.

Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas.

Visuomenė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, tai yra realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga. Dažnas algos gavėjas linkęs manyti, kad atlyginimas didėja dėl jo ir bendradarbių vis geresnio ir našesnio darbo, o kainų lygio augimas „neteisėtai“ atima iš jo dalį ar net visą uždarbio prieaugį. Dėl tokio kainų ir algų sąsajos ignoravimo, matyt, dauguma piliečių pasijustų nejaukiai, jei, tarkime, kainos ir atlyginimai staiga padidėtų dvigubai.

Pagal mąstą yra išskiriamos trys infliacijos rūšys:

1. Šliaužianti (lėtoji) infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji, lėtoji, saikingoji infliacija. Ji ilgai trunkanti, neaukštų ir gana pastovių tempų infliacija. Ją nesunku numatyti ekstrapoliacijos būdu; prie jos yra nesunkiai prisitaikoma. Paprastai šliaužianti infliacija reiškia, kad šalies monetarinė sistema funkcionuoja gerai, žmonės pasitiki pinigais, nebijo jų taupyti, investuoti. Ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3-7 proc. per metus, o dabartiniu metu 1-3 procentai. Tuo atveju pinigų perkamoji galia iš esmės nekinta. Žinoma, svarbu ir vidutinis jos lygis – kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai.

2. Šuoliuojanti infliacija – tai kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti. Esant šiai infliacijai stipriai iškraipomi ekonominiai santykiai. Daugelio kontraktų sumos yra indeksuojamos vartojimo kainų indeksu, kiti kontraktai yra sudaromi užsienio
valiuta. Žmonės bijo taupyti, investuoja į ilgalaikį turtą (tame tarpe ir į nekilnojamąjį turtą), skolina lėšas labai nenoriai ir tik už labai aukštas palūkanas. Ši infliacijos rūšis jau yra pavojinga ekonomikai. Ekonomiškai stipriose šalyse kainų kilimas tuo atveju gali siekti 25-30 proc. per metus. Daug ką lemia bendras ūkio kontekstas.

3. Hiperinfliacija, arba superinfliacija – tai infliacijos reiškinys, kuriam būdingas spartus ir nevaldomas kainų kilimas (kartais viršijantis 1000 procentų per metus). Hiperinfliacijos atvejai – kada kainų lygis kyla milžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kasdien, pinigų cirkuliacija vyksta pašėlusiu tempu, kyla ūkio suirutė. Infliacija paprastai būna susijusi su politiniais sukrėtimais ir šalies ūkio suirute.

Vienas ryškiausių šito pavyzdžių yra 1922-1923 metų Vokietija. Sunkumus, kilusius dėl smarkiai sumažėjusios gamybos apimties ir mažesnių įplaukų į valstybės iždą, Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, padidino ir reparacijų mokėjimai karą laimėjusioms šalims. Biudžeto deficitą vyriausybė finansavo spausdindama vis daugiau pinigų. Padidėjus pinigų pasiūlai ir nebespėjant spausdinti naujų pinigų, teko į spausdinimo mašinas dėti senus banknotus, papildyti juos keliais nuliais ir išleisti pakartotinai kaip didesnės vertės pinigus. Labai spartų kainų kilimą Vokietijoje rodo didmeninių kainų indeksas: 1922 m. sausio mėn. baziniu paimtas 1 tų pačių metų birželio mėnesį pasiekė 70, o 1923 m. gruodžio mėn. – net 1,3 trilijono. Todėl, einant į parduotuvę reikėjo neštis lagaminą pinigų arba vežiotis karučiais ar dviračiais. Pačiame Vokietijos hiperinfliacijos įkarštyje atlyginimas darbininkams buvo mokamas dukart per dieną, antraip darbo dienos pabaigoje jų uždarbis būtų buvęs per daug nuvertėjęs. Trumpai tariant, asmeninės santaupos prapuolė beveik visiškai. Dėl to verslui reikalingo kapitalo beveik visai nebuvo ir kaip tik tuo galima paaiškinti Vokietijos pasikliovimą užsienio paskolomis per keletą artimiausių metų. Atėjusi krizė ir padarė ją ypač pažeidžiamą. Kai didžioji infliacija baigėsi 1922-1923 metais labiausiai dėl to, kad vyriausybė nusprendė liautis spausdinti neribotą kiekį popierinių pinigų ir pakeitė valiutą, tie Vokietijos gyventojai, kurie gyveno iš pastovaus darbo užmokesčio ir santaupų, prarado viską. Nesunku įsivaizduoti, kaip tai traumavo viduriniųjų ir žemesniųjų sluoksnių gyventojus.

1989m. Argentinoje hiperinfliacijos laikotarpiu valgiaraščiai restoranuose buvo keičiami kasdien, nes smarkiai kilo kainos. Tai reiškia, kad valiutos kursas krito nežmonišku greičiu,. Kokiu greičiu? 1989 m. sausį 17 australių buvo lygūs vienam doleriui, gegužę vienas JAV doleris jau kainavo 175 australus, o rugsėjį – 615 australių. Argentinoje hiperinfliacijos metu, kai šalies valiutos vertė nukrito iki pavojingai žemo lygio, buvo juokaujama, jog pasisamdyti taksi yra pigiau nei važiuoti autobusu, mat už važiavimą autobusu reikėjo sumokėti kelionės pradžioje, kai valiuta dar buvo vertingesnė, o taksi mokestis imamas kelionės pabaigoje, taigi jau gerokai sumažėjusia pinigų verte.

1989 m. hiperinfliacija ištiko ir Lenkiją. Čia kainos padidėjo 1800 procentų. Lietuvoje nuo 1990 m. iki 1992 m. liepos mėn. vartojamų prekių ir paslaugų kainos išaugo maždaug 2200 procentų.

Tokio masto infliacija, pakerta daugelio žmonių gyvenimus. Šalies gyventojai, taupę pinigus įvairiems poreikiams tenkinti, tiko be nieko.

Infliacijos lygis – tai bendrojo kainų lygio santykis pokytis per tam tikrą laiką. Infliacijos lygis parodo kainų augimo tempai. Infliacijos tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai.

Kiekviena valstybė seka infliacijos eigą, stebėdama vartojimo prekių ir paslaugų grupės, vadinamos „krepšeliu“, kainas. JAV tų prekių ir paslaugų kainų kitimas yra vadinamas vartojimo prekių indeksu (consumer price index – CPI), o Didžiojoje Britanijoje – mažmeninių kainų indeksu (retail price index – RPI). Infliacija – tai prekių ir paslaugų „krepšelio“ kainos procentinis padidėjimas per tam tikrą laikotarpį. Defliacija – šių prekių kainų sumažėjimas, pasitaikantis retai, kadangi kompanijos ir jų darbuotojai paprastai neleidžia, kad prekių kainos bei atlyginimai sumažėtų.

Infliacijos tempai Lietuvoje 1991 -2003m. tai vartotojų kainų indekso dinamika, palyginti su ankstesniais metais: 1.1 pav. Vartotojų kainų indeksų dinamika

Infliacijoms tempams įvertinti naudojamas ir bendrojo vidaus produkto defliatorius. Jis parodo, kaip kinta visų šalies prekių ir paslaugų kainos. Infliacijos tempai įvertinami ir kitais būdais. Vienas jų – infliacijos tempų nustatymas, siejant pinigų pasiūlos, paklausos ir kainų kilimo tempus.

Infliacijos laipsniui įvertinti gali būti naudojama ir „taisyklė 70“. Ja remiantis, apskaičiuojamas laikas, per kurį kainos padvigubėja.

Įprasta, kad stiprios ekonomikos požymiai pasaulio rinkose sukelia euforiją. Jeigu fabrikai produkciją gamina pilnu pajėgumu, sumažėja bedarbių skaičius,- šalyje tokios žinios sutinkamos su džiaugsmu ir įsitikinimu, kad augant ekonomikai geriau bus kiekvienam.

Bet po nepakeliamos, išgąsdinusios žmones pastarųjų dešimtmečių infliacijos, kai kainos nepasidavė

vyriausybės ir centriniai bankai pripažino, kad per greitai auganti ekonomika gali būti blogas reiškinys. Sumažėjus bedarbystei, kompanijos yra priverstos mokėti aukštesnius atlyginimus net prastiems darbininkams, o prekių ir paslaugų kainos kyla dėl to, kad reikia padengti padidėjusius gamybos kaštus. Infliacija paprastai sustiprėja ekonominės netvarkos, sukrėtimų, pavyzdžiui, karų, energijos ir skolų krizių metu, kai trūksta svarbiausių prekių ir paslaugų.

Smarkaus ekonominio pakilimo metu infliacija pradeda reikštis tada, kai vartotojai ir verslininkai ima konkuruoti vieni su kitais dėl prekių ir paslaugų ir, esant ribotai produktų apimčiai, kelia jų kainas. Išaugus kainoms, darbininkai reikalauja kelti atlyginimus, kad galėtų „žengti koja kojon su infliacija“.

Pasekmės pasireiškia atlyginimų ir kainų „augimo spirale“, kuri beveik kiekvienam atneša nuostolių. Ypač nukenčia tie, kurie gauna nustatytas pajamas. Jie pamato, kad jų perkamoji galia mažėja, nes tos pajamos pagal kainų kilimą nerekomenduojamos. Paprastai vyriausybės ir centriniai bankai, pastebėję infliacijos požymius, bando lėtinti ekonomiką. Įvedami ekonomiką stabdantys veiksniai, didinantys palūkanų normas, o tai labai pabrangina visas ekonominės veiklos sritis, tarkim, naujų automobilių pirkimą arba naujų fabrikų statybą. Aukštesnės palūkanų normos prislopina verslo ir vartojimo išlaidas, tuo pačiu mažindamos darbo vietas bei lėtindamos ekonomikos tempus.

Tarptautinės rinkos kiekvienos šalies infliacijos tempus stebi labai akylai, ieškodamos stabilių ekonominės plėtros požymių bei žemo infliacijos lygio. Tarptautiniai investitoriai, pavyzdžiui, pensijų ir bankai, kasdien investuoja milijardus, o kartais ir trilijonus dolerių, markių, jenų visame pasaulyje, ieškodami didžiausio savo investicijų pelningumo.

Jeigu infliuoja ir palūkanų tarifai yra palankūs investitoriams, ta šalis gali pritraukti užsienio investicijas, ir pinigai į ją plūs. O jeigu šalies ekonomika pradeda kilti pernelyg smarkiai, gali atrodyti, kad nevaldoma infliacija pasireikš visu bjaurumu, tarptautiniai investitoriai savo pinigus greitai sugrąžins, investuodami juos tose valstybėse, kur ekonomikos augimas stabilesnis, o infliacija prognozuojama.

2. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS

Infliacijos priežasčių nustatymas – sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacijos yra visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Ji yra daugelio veiksnių pasekmė.

Infliaciją sukelia bendros paklausos padidėjimas (AD↑) ir bendros pasiūlos sumažėjimas (AS↓). Šiame darbe mes pasigilinti į infliacijos priežastis ir panagrinėti ne tik betarpiškas jos determinantes. Visų pirma, išskirsiu vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis ir mechanizmą. Nors, kaip jau buvo minėta, dalis ekonomistų infliaciją laiko ne vienkartiniu kainų lygio pakilimu, tačiau praktiškai jis yra trumpalaikės infliacijos modelis.

Pagrindinės pasiūlos infliacijos priežastys:

• Staigūs bendrosios pasiūlos sumažėjimai

• Šiuolaikinės darbo užmokesčio formavimosi ypatybės;

Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos pasikeitimų vadinamų, šokais. Pasiūlos šokas – įvykis kurio išdavoje staigiai kyla gamybos veiksnių kainos, o dėl to padidėja gamybos kaštai.

Išskiriamos dvi infliacijos priežastys:

1) Trumpalaikės infliacijos priežastys.

Vienkartinį kainų lygio pakilimą gali sąlygoti tiek visuminės pasiūlos, tiek visuminės paklausos pokyčiai. Pirmoji situacija nebepasireiškia tikrovėje ir dėl to, kad darbo užmokestis nelankstus žemyn, t.y. nėra linkęs mažėti. Visų pirma, mažinti darbo užmokesčio neleis profsąjungos. Jos turi rinkos galią darbo jėgos rinkoje, todėl gali išsikovoti net darbo užmokesčio padidėjimą. Su tuo nesunkiai sutiks rinkos galią prekių ir paslaugų rinkoje turinčios stambios firmos, nes joms nesunku darbo užmokesčio padidėjimą įtraukti į kainas ir perkelti ant vartotojų pečių. Taip užsisuks taip vadinamoji darbo užmokesčio – kainų spiralė: kiekvienas kainų lygio kilimas sukels profsąjungų išreikalautą darbo užmokesčio padidinimą, dėl kurio visuminės pasiūlos kreivė pasislinks į kairę, ir nacionalinio produkto gamyba dar labiau sumažės, o kainos dar labiau pakils. Tokia situacija, t.y. kai gamyba nedidėja ar net mažėja, o kainų lygis kyla, yra vadinama stagfliacija. Ši situacija gali tęstis tol, kol ciklas tampa visiems akivaizdus, ir kas nors jį imasi nutraukti. Po ciklo nutraukimo situacija ekonomikoje stabilizuojasi, tačiau nacionalinio produkto gamybos apimtis išliks mažesnė nei potenciali. Išlikęs aukštas nedarbo lygis neramins darbininkus ir sumažins jų siekimą didinti nominalų darbo užmokestį (t.y. išlaikyti pradinio lygio realų darbo užmokestį). Po truputį firmos ims samdyti daugiau darbininkų, ir nedarbas sumažės. Kadangi visuminės pasiūlos kreivė daugiau nekils, tai nacionalinio produkto gamyba didės.

Kaip jau buvo minėta, vienkartinį visuminės pasiūlos padidėjimą sukelia vienkartiniai gamybos kaštų padidėjimai. Tokių kaštų šoktelėjimų pavyzdžiu gali būti naftos kainų pakilimas 1974-79 m., pagrindinių žaliavų kainų padidėjimas devintajame šio amžiaus dešimtmetyje.

Antroji vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis yra vienkartiniai visuminės paklausos pokyčiai.
Tokių pokyčių pavyzdžiu gali būti labai padidėjusios valstybės išlaidos JAV Vietnamo karo metu, visuminės paklausos išaugimas devintajame dešimtmetyje ir pan.

2) Ilgalaikės infliacijos priežastys:

• visuminės paklausos veiksniai,

• sukeliantys papildomą paklausą,

• infliacijos laukimas,

• visuminės pasiūlos veiksniai.

Kainų lygio kilimas dėl papildomos paklausos yra vadinamas paklausos sąlygota infliacija (Demand – Pull Inflation).

Antra ilgalaikės infliacijos priežastis yra infliacijos laukimas. Ši priežastis yra susijusi su darbo sutarčių sudarymu ir darbo užmokesčio nustatymu.

Paskutinioji ilgalaikės infliacijos priežastis yra pasiūlos veiksniai, t.y. veiksniai, didinantys gamybos kaštus ir taip mažinantys visuminę pasiūlą. Kainų lygio didėjimas dėl sumažėjusios visuminės pasiūlos yra vadinamas pasiūlos sąlygota infliacija (Cost – Push Inflation).

Paskutinioji ilgalaikės infliacijos priežastis yra pasiūlos veiksniai, t.y. veiksniai, didinantys gamybos kaštus ir taip mažinantys visuminę pasiūlą. Kainų lygio didėjimas dėl sumažėjusios visuminės pasiūlos yra vadinamas pasiūlos sąlygota infliacija (Cost – Push Inflation).

2.1.Bendros paklausos sukelta infliacija

Didėjant bendrai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų.

Kainos kyla tuomet, kai bendroji potencialųjį nacionalinio produkto lygį Yp. Jeigu ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tuomet padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms.

Bendroji paklausa gali keistis, keičiant jos sudedamosioms dalims – vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui.

Jei bendrosios paklausos padidėjimas yra ne vienkartinis, o ilgalaikis procesas, tuomet realioji gamybos apimtis tuo laikotarpiu bus palaikoma aukščiau potencialioji lygio, o kainų lygis visą laiką kils. Tai pavaizduota 2.1.1 paveiksle.

Pagrindinės bendrosios paklausos pokyčių sukeltos infliacijos priežastys:

• Šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės;

• Deficitiniai valstybių biudžetai;

• Noras išvengti įprastų mokesčių didinimo ir kt.

2.1.1 pav. Paklausos padidėjimo sukelta infliacija

2.1.1 lentelė Infliacijos ir trupučio defliacijos šimtmetis

Infliacijos ir trupučio defliacijos šimtmetis

1990-1909 1,1

1910-1919 7,9

1920-1929 -1,8

1930-1939 -1,7

1940-1949 5,6

1950-1959 1,0

1960-1969 2,7

1970-1979 7,8

1980-1989 5,6

Paklausos sukelta infliacija – tokia situacija, kai „kapšas pinigų vieną prekę medžioja“ dažnai yra vadinama paklausos sukelta infliacija. Kai prekės ar paslaugos paklausa didėja greičiau negu gamintojai gali ją patenkinti, pakyla kainos. Pavyzdžiui, vykstant karui Vietname, vartojamąsias prekes gaminusios JAV įmonės ėmė gaminti karinę produkciją. Valstybės išlaidos karo reikalams padidino daugelio amerikiečių perkamąją galią. Padidėjo prekių ir paslaugų paklausa, tačiau pramonės galimybės patenkinti šią paklausą buvo ribotos. Kadangi gamyba didėjo per lėtai, pradėjo kilti kainos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2777 žodžiai iš 9221 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.