Infliacija priežastys ir pasekmės
5 (100%) 1 vote

Infliacija priežastys ir pasekmės

TURINYS

ĮVADAS 3

1. INFLIACIJA, JOS FORMOS IR TEMPAI 4

1.1. Infliacijos formos 5

1.2. Infliacijos matavimo būdai 5

2. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS 6

2.1. Bendrosios paklausos sukelta infliacija 6

2.1.1. Pinigų pasiūlos ypatybės 7

2.1.2. Valstybės biudžeto deficitas ir infliacija 8

2.1.3. Infliacinis mokestis ir senjoražas 8

2.2. Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija 9

2.2.1. Pasiūlos sutrikimai ir infliacija 10

2.2.2. Darbo užmokestis ir kaštų infliacija 11

2.2.3. Infliacijos lūkesčiai 12

3. INFLIACIJOS PASEKMĖS………………………………………………………………………………………………12

3.1. Infliacijos mažinimo keliai…………………………………………………………………………………………13

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………………………………………15

LITERATŪRA 16

ĮVADAS

Infliacija yra viena opiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinių makroekonominių problemų.

Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Infliacinių procesų pagrindinės priežastys yra kainų politikos klaidos, neracionali nacionalinių pajamų paskirstymo sistema, proporcijų tarp gamybos ir paslaugų sferos bei prekių ir pinigų srautų apyvartos sferos pažeidimas. Krašto ekonomikoje yra daug įvairių ekonominių objektų, turinčių vertę bei kainą. Tai nekilnojamas turtas, žaliavos, veiklos produktas bei vartojamosios prekės ir kiti objektai. Bendras kainų kilimas šalies viduje ir piniginio vieneto perkamosios galios sumažėjimas yra ne tik teorinis, bet ir labai svarbus praktinis klausimas.

Infliacija griauna ekonomiką tiek makro, tiek mikro lygyje, skurdina žmones ir tuo sparčiau, kuo didesni infliacijos tempai.

Infliacijos įvertinimas ekonominiuose skaičiavimuose yra tiesiog būtinas, nes neįvertinę infliacijos poveikio, negalėsime teisingai nustatyti nei uždirbančiosios, nei perkamosios pinigų galios.

Šiame darbe pabandysime aptarti infliacijos formas ir tempus. Papasakosi apie infliacijos matavimo būdus. Stengsimės panagrinėti infliacijos priežastis (bendrosios paklausos sukelta infliacija, bendrosios pasiūlos sukelta infliacija), jos pasekmes ir ar yra galimybės išvengti infliacijos.

1. INFLIACIJA, JOS FORMOS IR TEMPAI

Infliacija – pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu.

Infliacija – tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių ir paslaugų kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios (arba gali net sumažėti).

Infliacijos bruožai ėmė ryškėti atsiradus piniginiams ženklams. Iš esmės infliacija susiformavo XIX a. antroje pusėje. Pats infliacijos terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „inflantio“ reiškiančio išpūtimą.

Kainų kilimą žmonija patiria nuo seniausių laikų. Infliacija ankstesniais laikais buvo laikino pobūdžio, daugiausia susijusi su karais, revoliucijomis ir kitomis politinėmis negandomis. Dažnai ją sukeldavo epidemijos, ne veltui popieriniai pinigai vadinami bėdos, vargo vaikais.

Dabartiniu metu infliacija gavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu, ir viena opiausių socialinių ekonominių problemų. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme.

Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Šveicarijoje ir t.t., infliacijos tempai keletą dešimtmečių buvo mažesni nei 10% per metus, kitose šalyse ji viršijo 20%, o dar kitose – 100%. Ypač dideli infliacijos tempai būdingi Lotynų Amerikos šalims. Devintame šio amžiaus dešimtmetyje vidutiniai infliacijos tempai čia buvo reiškiami triženkliais skaičiais. Paskutiniame šio amžiaus dešimtmetyje labai dideli infliacijos tempai buvo būdingi ir daugeliui Rytų Europos šalių, taip pat ir Lietuvai. Infliacijos tempai Lietuvoje 1991-1999 m. pateikti lentelėje:Nežymūs jos tempai ir kitose industrinėse šalyse. Pastebima bendra pasaulinė infliacijos mažėjimo tendencija, taip pat ir besivystančiose šalyse.

Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama ir apie infliacijos priešingybę – defliaciją. Šis terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio, kuris reiškia „nupūsti“. Tai bendrojo visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimas. Defliacija gali būti kelių rūšių:

1. Tikroji, technologinė, kylanti dėl technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo didėjimo; tai teigiamas reiškinys.

2. „Piktoji“ monetarinė, kylanti dėl ribotos pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukimą.

1.1. Infliacijos formos

Infliacija gali būti kelių rūšių. Ją galima skirstyti įvairiais požiūriais, t.y. pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mastą ir t.t.

Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė (pasireiškianti atskirose šalyse) ir pasaulinė (apimanti visas šias šalis ar šalių grupes).

Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira (pasireiškia
kainų kilimu ir „matoma“ išorėje. Jos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai) ir paslėpta (atsiranda tuomet, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Taip pat paslėpta infliacija pasireiškia, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas nustatant viršutines jo kilimų ribas.)

Pagal infliacijos mastą išskiriama šliaužiančioji (tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji, lėtoji, saikingoji infliacija. Ji trunka ilgai, tačiau tempai nėra dideli. Ši infliacija gali siekti 3-7 % per metus, o dabartiniu metu 1-3 %. Tuo atveju pinigų perkamoji galia iš esmės nepakinta.), šuoliuojančioji (tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti. Ekonomiškai stipriose šalyse kainų kilimas tuo atveju gali pasiekti 25-30 % per metus. Ūkinės sutartys tuomet sudaromos įvertinus infliacijos lygį ar siejamos su tvirta valiuta.) ar hiperinfliacija (infliacija pasižyminti ypač dideliais tempais. Pagal Filipą Kagano (Philip Cagan) apibūdinimą, hiperinfliacija yra tuomet, kai kainų kilimo tempai viršija 50 % per mėnesį. Tuo tarpu metiniai jos tempai siekia 13000 %! Per visą pasaulio istoriją iki XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio žinoma tik 15 jos atvejų. Hiperinfliacijos priežastys – politiniai sukrėtimai, karai, pokario sunkumai, ūkio chaosas.

Hiperinfliacijos mastą Vokietijoje 1922-1923 m. galima apibūdinti tokiais pavyzdžiais: fermeris, 1919 m. pardavęs žemės sklypą už 80 000 markių, po kelerių metų už tuos pinigus galėjo nusipirkti tik vilnonį megztinį, o restorano lankytojai pavalgę kartais sumokėdavo du kartus brangiau, negu pažymėta valgiaraštyje (kainos žaibiškai pakildavo). ).

1.2. Infliacijos matavimo būdai

Pinigų „vertės“ pasikeitimus galima išmatuoti tik bendrojo kainų lygio pokyčiais.

Infliacijos tempams (IR) įvertinti dažniausiai pasitelkiami kainų indeksai. Tai visų šalies ūkyje pagamintų prekių ir paslaugų kainų pokyčių vidurkis per tam tikrą laiką.

Tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai. Plačiausiai naudojamas vartotojų kainų indeksas – CPI (jis skaičiuojamas tik vartojimo prekėms ir paslaugoms. Jį nustatant, atsižvelgiama į prekės ar paslaugos lyginamąjį svorį šeimos vartojimo išlaidose. Gali būti nustatomi mėnesiniai, ketvirtiniai, metiniai CPI dydžiai).

Naudojamas ir BVP defliatorius (jis parodo, kad kinta visų šalies prekių ir paslaugų kainos. BVP defliatorius dažniausiai apskaičiuojamas kartą per metus, nustatant realųjį BVP).

Infliacijos tempai įvertinami ir kitais būdais. Vienas jų – infliacijos tempų nustatymas, siejant pinigų pasiūlos, paklausos ir kainų kilimo tempus. Tuo atveju tempasčia – nominaliosios pinigų pasiūlos pokytis, %;

– realiosios pinigų paklausos pokytis, %;

P – bendrasis kainų lygis

IR – infliacijos tempai, %.

Infliacijos laipsniui įvertinti dar gali būti naudojama ir „taisyklė 70“. Ja remiantis apskaičiuojamas laikas, per kurį kainos padvigubėja. „Taisyklės 70“ esmė tokia: skaičius 70 dalijamas iš metinio infliacijos prieaugio tempo, išreikšto procentais. Vadinasi, jei kainos kasmet padidėja 10 %, tai jos padvigubės per septynerius metus (70:10=7), jei jos kasmet kyla, pavyzdžiui, 5 %, tai padvigubės per keturiolika metų (70:5=14).

2. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS

Infliacijos priežasčių nustatymas – sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija yra visos ekonomikos funkcionavimo atspindys.

Naudojant svarbiausią makroekonominį modelį, t.y. bendrosios paklausos-bendrosios pasiūlos sąveikos modelį (AD-AS), išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:

1. Paklausos, arba vartotojų, infliacija (bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija).

2. Kaštų infliacija (bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija).

Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas (AD) ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas (AD).

2.1. Bendrosios paklausos sukelta infliacija

Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų. Taip gali būti, kai turima pakankamai kapitalo, yra laisvos darbo jėgos.

Kainos kyla tuomet, kai bendroji paklausa padidėja, ekonomikai jau veikiant visu pajėgumu t.y. pasiekus potencialųjį nacionalinio produkto lygį Yp. Padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms tuomet, kai ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai.

Bendroji paklausa (BP) gali keistis keičiantis jos sudedamosioms dalims – vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui. BP didėja naudojant skatinančiąsias – fiskalinę ir monetarinę – politikas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1374 žodžiai iš 4531 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.