1. Infliacijos formos.
2. Infliacijos matavimo būdai.
3. Infliacijos priežastys.
a) Pinigų pasiūla kaip infliacijos sąlyga.
b) Infliacinis mokestis.
c) Darbo užmokestis ir kaštų infliacija.
4. Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės.
5. Infliacijos mažinimo būdai.
a) Pajamų indeksavimas.
b) Infliacijos kontrolė.
c) Antiinfliacinė politika.
1. Infliacijos formos
Infliacija gali būti įvairių rūšių. Pagal infliacijos mastą, arba intensyvumą, išskiriama:
1. šliaužiančioji infliacija (creeping inflation)- tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3-7% per metus, o dabartiniu metu 1-3 %. Tuo atveju pinigų perkamoji galia iš esmės nepakinta.
2. šuoliuojančioji infliacija (galloping inflation)- tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti. Ekonomiškai stipriose šalyse kainų kilimas tuo atveju gali siekti 25-30% per metus. Ūkinės sutartys tuomet sudaromos, įvertinus infliacijos lygį, arba siejamos su tvirta valiuta.
3. hiperinfliacija (hyperinflation)- infliacija, pasižyminti ypač dideliais tempais. Remiantis klasikiniu Kolumbijos universiteto ekonomisto F. Kagano apibūdinimu, hiperinfliacija yra tada, kai kainų kilimo tempai viršija 50% per mėnesį. Tuo atveju metiniai jos tempai siekia beveik 13000%. Visi istorijoje žinomi 15 hiperinfliacijos atvejų pasireiškė XXa. Visi jie buvo susiję su globaliniais istoriniais ir politiniais įvykiais (pvz.: Pirmojo pasaulinio karo pabaiga, Antrojo pasaulinio karo pabaiga, 9-asis XXa. dešimtmetis ir pan.). Hiperinfliacijos mastą Vokietijoje 1922-1923m. galima apibūdinti tokiais pavyzdžiais: fermeris, pardavęs 1919m. žemės sklypą už 80000 markių, po kelių metų už tai galėjo nusipirkti vilnonį megztinį, o restorano lankytojai pavalgę kartais sumokėdavo du kartus brangiau negu pažymėta valgiaraštyje (kainos žaibiškai pakildavo).
2. Infliacijos matavimo būdai.
Pinigų “vertės” pasikeitimus galima išmatuoti tik bendrojo kainų lygio pokyčiais. Infliacijos tempams (IR- inflation rate) įvertinti dažniausiai pasitelkiama kainų indeksai. Tai visų šalies ūkyje pagamintų prekių ir paslaugų kainų pokyčių vidurkis per tam tikrą laiką.
Infliacijos tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai. Plačiausiai naudojamas vartotojų kainų indeksas- CPI. Jis skaičiuojamas tik vartojimo prekėms ir paslaugoms. Jį nustatant atsižvelgiama į prekės ar paslaugos lyginamąjį svorį šeimos vartojimo išlaidose.
Vartotojų kainos indeksas apskaičiuojamas pakankamai operatyviai ir palyginti nesunkiai. Gali būti nustatomi mėnesiniai, ketvirtiniai, metiniai CPI dydžiai.
Infliacijos tempams įvertinti naudojamas ir BVP defliatorius. Jis parodo kaip kinta visų šalies prekių ir paslaugų kainos. Jis tiksliau atspindi infliacinius procesus, nes apskaičiuojamas visoms BVP sudėtinėms dalims: vartojimo reikmenims, investicinėms prekėms, eksporto prekėms. Tačiau BVP defliatorius apskaičiuojamas tik kartą per metus, nustatant realųjį BVP. Jį apskaičiuoti žymiai sunkiau, galutinis jo dydis dažnai koreguojamas. Todėl, nustatant infliacijos lygį, praktiškai BVP defliatoriumi naudojamasi žymiai rečiau negu vartotojų kainų indeksu. Tyrimais nustatyta, kad tarp CPI ir BVP defliatoriaus didelių skirtumų nėra.
Infliacijos tempai nustatomi ir kitais būdais. Vienas jų- infliacijos tempų nustatymas, siejant pinigų pasiūlos, paklausos ir kainų kilimo tempus. Tuo atveju infliacijos tempas
IR=MS -MD/P;
Čia M- nominaliosios pinigų pasiūlos pokytis, ;
MD/P-realiosios pinigų paklausos pokytis, ;
P- bendras kainų lygis ( vidutinė prekės vieneto kaina);
IR- infliacijos tempai,
Jei realioji pinigų paklausa nekinta, tuomet IR MS , t.y., infliacijos tempai lygūs pinigų pasiūlos pokyčio tempams.
Infliacijos laipsniui įvertinti gali būti naudojama ir “taisyklė 70”. Jos esmė yra tokia: skaičius 70 dalijamas iš metinio infliacijos prieaugio tempo, išreikšto procentais. Vadinasi, jei kainos kasmet padidėja 10, tai jos padvigubės per septynerius metus (70/107), jei jos kasmet kyla, pvz.: 5, tai padvigubės per 14 metų (70/514).
3. Infliacijos priežastys.
Išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:
1. Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija (demand-pull inflation);
Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų. Taip gali būti, kai turima pakankamai kapitalo, yra laisvos darbo jėgos. Kainos kyla tuomet, kai bendroji paklausa padidėja, ekonomikai jau veikiant visu pajėgumu, t.y., pasiekus potencialųjį nacionalinio produkto lygį Yp. Jeigu ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tuomet padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms.
Bendroji paklausa gali kisti kintant jos sudedamosioms dalims- vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui.
P
AS
P1 E1
P0
E0
AD1
AD0
0
YP YE1 Y
1. Pav. Paklausos
infliacija
Šiame modelyje matome: pradinė padėtis- pageidautina ekonominė pusiausvyra, taške E0. Tarkime, kad bendroji paklausa padidėja, todėl AD0 kreivė persikelia į dešinę, į padėtį AD1. Trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė AS lieka toje pačioje padėtyje. Todėl ilgojo laikotarpio pusiausvyra sutrinka (taškas E0), susiklosto nauja trumpojo laikotarpio pusiausvyra taške E1. Kainų lygis pakyla nuo P0 iki P1, realioji gamybos apimtis padidėja nuo YP iki YE1.
Toliau, pakilus galutinių produktų kainoms, pradeda kilti ir gamybos veiksnių kainos. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja bendroji pasiūla. Todėl trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė lieka toje pačioje, naujoje AD1 padėtyje, tai ekonominė sistema judės šia kreive tol, kol susidarys nauja ilgalaikė pusiausvyra. Kainų lygis pakils dar daugiau, o realioji gamybos apimtis grįš į pradinę ilgalaikės pusiausvyros padėtį YP.
2. bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija vadinama kaštų infliacija (cost- push inflation).
Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas (AD) ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas (AD).
Jei bendrosios paklausos padidėjimas yra ne vienkartinis, o ilgalaikis procesas, tuomet realioji gamybos apimtis tuo laikotarpiu bus palaikoma aukščiau potencialiojo lygio, o kainų lygis visą laiką kils. Tai pavaizduota 2 paveiksle.
P AS2
AS1
P3 E3
AS0
P2 E2
E1 AD3
P1
EO AD2
PO AD1
AD0
0
YP YE Y
2. Pav. Paklausos padidėjimo sukelta infliacija
Paveiksle matome, kad pradinio paklausos padidėjimo rezultatas- ADO kreivės persikėlimas į padėtį AD1. Vėliau dėl to sumažėja bendroji pasiūla, o kreivė ASO persikelia į padėtį AS1. Jeigu bendroji paklausa didinama ir toliau, procesas kartojasi. Ekonominė sistema juda trajektorija, kurią žymi į viršų kylanti rodyklė. Tai reiškia, kad, pastoviai didėjant bendrajai paklausai, realiąją gamybos apimtį galima padidinti aukščiau potencialiosios (YEYP) tik nuolat kylant kainų lygiui.
Pagrindinės priežastys, kurios sukelia infliaciją, inspiruojamą bendrosios paklausos pokyčiui, yra šios:
1. Šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės;
2. Deficitiniai valstybių biudžetai;
3. Noras išvengti įprastų mokesčių didinimo ir kt.
a) Pinigų pasiūla kaip infliacijos sąlyga.
Infliacijos požymiai atsiranda tuomet, kai pinigų gausėja nepalyginamai greičiau negu produkcijos. Todėl paklausos esmė kartais apibūdinama vienu sakiniu- pernelyg daug pinigų vejasi per daug mažą kiekį prekių.
Remiantis kiekybine pinigų teorija, galima tvirtinti, kad pinigų kiekio didėjimas yra svarbiausia infliacijos sąlyga. Pagal šią teoriją:
MVPQ, arba MVPY;