Infliacija2
5 (100%) 1 vote

Infliacija2

TURINYS

Įvadas 3

1. Infliacijos esmė ir rūšys 4

2. Nedarbo ir infliacijos ryšys. Filipso kreivė 5

2.1. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė 6

2.2. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė 6

3. Infliacijos priežastys 7

3.1. Bendrosios paklausos infliacija 8

3.2. Kaštų infliacija 8

4. Infliacijos mažinimo būdai 10

4.1. Pajamų indeksavimas 10

4.2. Infliacijos kontrolė 11

4.3. Antiinfliacinė politika 12

5. Infliacijos pasekmės 13

Išvados 19

Literatūros sąrašas 20

Įvadas

Infliacija- tai pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu. Tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios arba net gali sumažėti.

Infliacija yra procesas, kurio metu bendras vartojimo reikmenų kainų lygis kyla sparčiau nei didėja šalies gyventojų nominalus darbo užmokestis bei pajamos ir dėl to sumažėja pinigų perkamasis pajėgumas. Pasaulio ekonomikos istorijoje žinoma ne tik plačiai paplitusi infliacija, bet ir epizodiškai pasirodanti defliacija (kainų mažėjimo procesas). Paprastai defliacija būdinga pokarinio laikotarpio ekonomikos plėtrai arba ekonomikai, kuri yra apimta krizės arba depresijos. Pavyzdžiui, daugelis šalių šio amžiaus 30-tais metais patyrė didelę depresiją ir kartu defliaciją.

Nuolatinis ir pastovus bendrojo šalies kainų lygio didėjimas vadinamas infliacija. Vidutinių visų šalies prekių ir paslaugų kainų padidėjimo nereikia painioti su santykiniu atskirų prekių ir paslaugų kainų pokyčiu. Santykinių pagrindinių prekių (pvz., naftos) kainų pokytis dažnai pradeda procesą, kuris sukelia visuotinę infliaciją, tačiau tinkamais ekonominiais veiksmais infliaciją galima pristabdyti. BVP defliatorius (nominaliojo ir realiojo BVP santykis) išreiškia visų pagamintų prekių ir paslaugų kainas.

Toliau svarbu atskirti esančią infliaciją nuo vienkartinio kainų lygio padidėjimo. Pavyzdžiui, administracinis kainų padidėjimas iš pradžių padidina bendrąjį kainų lygį. Tačiau šis pakilimas savo ruožtu lemia reikalingą santykinės kainos pasikeitimą nebūtinai sudarydamas bazinei infliacijai, kuri atspindi pagrindinius bendrojo kainų lygio pokyčius, atsiribojus nuo vienkartinių padidėjimų, kuriuos lemia tokie įvykiai: administracinis kainų ir akcizo padidėjimas arba diskretinis valiutos devalvavimas.

Šiame darbe mes bandysime atskleisti pagrindines, svarbiausias infliacijos atsiradimo priežastis, jos pasekmes, vystymosi ypatybes bei jos įtaką socialinei aplinkai ir šalies ekonomikai.

1. Infliacijos esmė ir rūšys

Infliacijos bruožai ėmė ryškėti atsiradus piniginiams ženklams. Todėl kartais tvirtinama, kad infliacija žinoma nuo seniausių laikų. Tačiau iš esmės infliacijos reiškinys susiformavo tik XIX a. antroje pusėje. Infliacijos terminas pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais (1861-1865 m.), kai į apyvartą buvo išleista gausybė popierinių pinigų. Infliacijos terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „inflation“, reiškiančio išpūtimą.

Kainų kilimą žmonija patiria nuo seniausių laikų. Tačiau iki XX a. prekių kainos padvigubėdavo per 70-100 metų, todėl viena žmonių karta net nepajusdavo turimų pinigų nuvertėjimo. Infliacija ankstesniais laikais buvo laikino pobūdžio, daugiausia susijusi su karais, revoliucijomis ir kitomis politinėmis negandomis.

Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo viena iš opiausių socialinių ekonominių problemų. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme. Tačiau kainų pokyčio laipsnis labai nevienodas atskirais laikotarpiais ir skirtingose pasaulio šalyse arba regionuose. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Šveicarijoje ir kitose, infliacijos tempai keletą dešimtmečių buvo mažesni nei 10 proc. per metus, kitose šalyse jie viršijo 20 proc., o dar kitose – 100 procentų. Ypač dideli infliacijos tempai būdingi lotynų Amerikos šalims. Paskutiniajame šio amžiaus dešimtmetyje labai dideli infliacijos tempai buvo būdingi ir daugeliui Rytų Europos šalių, taip pat ir Lietuvai.

Pastaraisiais metais nedideli infliacijos tempai yra Europos Sąjungos šalyse: 1990-1998 m. vidutiniai metiniai tempai buvo 3,5 proc. Nežymūs jos tempai ir kitose išsivysčiusiose industrinėse šalyse. Pastebima bendra pasaulinė infliacijos mažėjimo tendencija.

Infliaciją galima skirstyti įvairiais požiūriais, t.y. pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mastą ir t.t.

Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė, pasireiškianti atskirose šalyse, ir pasaulinė, apimanti visas šalis arba šalių grupes. Ankstesniais laikais infliacija buvo vietinė, pasireikšdavo atskirose šalyse, dažniausiai trukdavo neilgai ir baigdavosi pinigų reformomis. Dabar vykstanti infliacija yra pasaulinė.

Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira arba paslėpta. Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir „matoma“ išorėje. Paslėptos infliacijos prasmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios
arba didėja ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Palankios sąlygos paslėptai infliacijai atsirasti susidaro tuomet, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių trūkumas. Be to, paslėpta infliacija pasireiškia ir tuomet, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.

Pagal infliacijos intensyvumą išskiriama šliaužiančioji, šuoliuojančioji infliacija ir hiperinfliacija.

• Šliaužiančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Ekonomistų nuomone, būtent tokia infliacija gali siekti 3-7 proc. per metus, o dabartiniu metu 1-3 proc. Egzistuojant šio tipo infliacijai, pinigų perkamoji galia šalyje mažėja lėtai.

• Šuoliuojančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti. Ekonomiškai stipriose šalyse kainų kilimas tuo atveju gali siekti 25-30 proc. per metus. Pasireiškus šio tipo infliacijai, pinigai greitai nuvertėja ir žymiai paspartėja paklausa prekėms, užsienio valiutai, brangiesiems metalams ir prabangos prekėms.

• Hiperinfliacija – tai infliacija, pasižyminti ypač dideliais tempais. Esant jai, visiškai paralyžuojamas šalies ūkinis gyvenimas, nesustabdomai krenta pragyvenimo lygis, sustingsta investicinis procesas. Klasikinis Kolumbijos universiteto ekonomisto F. Kagano apibūdinimas teigia, kad hiperinfliacija yra tuomet, kai kainų kilimo tempai viršija 50 proc. per mėnesį. Tuo atveju metiniai jos tempai siekia net 13000 proc. Hiperinfliacija nėra dažnas reiškinys. Per visą pasaulio istoriją iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio yra žinoma tik 15 jos atvejų. Visi jie pasireiškė šiame amžiuje ir buvo glaudžiai susiję su globaliniais, istoriniais ir politiniais įvykiais. Hiperinfliacijos priežastys – politiniai sukrėtimai, karai, pokario sunkumai, ūkio chaosas. Hiperinfliacijos sąlygomis smarkiai padidėja pinigų spausdinimo kaštai, o popierinių pinigų perkamoji galia gali kristi žemiau už jiems pagaminti sunaudoto popieriaus vertę. Hiperinfliaciją galima vertinti kaip didelę nelaimę.

2. Nedarbo ir infliacijos ryšys. Filipso ( Philips) kreivė.

Ryšį tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų – nedarbo ir infliacijos – parodo Filipso kreivė (PC – Phillips curve). O. Filipsas 1958 m. paskelbtame darbe, įrodė, kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio kilimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė. Jis statistiniais duomenimis pagrindė teorinį teiginį: esant aukštesniems infliacijos tempams nedarbo lygis yra mažas, ir atvirkščiai. Šią priklausomybę vaizduojančios kreivės buvo pavadintos Filipso kreivėmis, pagerbiant pirmą kartą diagramą sudariusį autorių.

2.1. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė

Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis ir priešingai. Tokia priklausomybė galima tik tuomet, kai infliaciją sukelia bendrosios paklausos pokyčiai. Padidėjus bendrajai paklausai pakyla ne tik kainų lygis, bet ir realioji gamybos apimtis, realusis nacionalinis produktas. Didėjant realiajai šalies gamybos apimčiai sukuriama daugiau darbo vietų, dėl to mažėja nedarbas. Vadinasi, kuo aukštesni infliacijos tempai, tuo mažesnis nedarbo lygis ir priešingai, kuo mažesni infliacijos tempai, tuo nedarbo lygis yra aukštesnis. Ši sąveika atsispindi tipinėje Filipso kreivėje, pateiktoje 2.1 paveiksle.2.1 pav. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė

Taigi, trumpuoju laikotarpiu didėjant bendrajai paklausai kyla kainos ir mažėja nedarbas.

2.2. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė

Iš pradžių manyta, kad Filipso kreivė tinka tiek trumpiems, tiek ilgiems periodams. Tačiau jau 1968 m. M.Fridmenas įrodė, kad Filipso alternatyvus sąryšis tarp infliacijos ir nedarbo gali būti tik trumpame laikotarpyje. Jis teigė, kad ilguoju laikotarpiu potencialiosios gamybos apimties užimtumo ir nedarbo infliacijos lygis neveikia, t.y. visi šie kintamieji prisitaiko prie infliacijos. Taigi, ilguoju laikotarpiu dilema “nedarbas – infliacija” neiškyla. Todėl ilgojo laikotarpio Filipso kreivė yra vertikali tiesė natūraliojo nedarbo lygyje. Tai parodyta 2.2 paveiksle.

2.2 pav. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė

Ilguoju laikotarpiu infliacijos tempo pokyčiai neturi įtakos nedarbo lygiui, nes trumpuoju laikotarpiu pakilus bendrajai paklausai padidėja kainos ir sumažėja nedarbas. Tačiau tai tik laikinas nedarbo sumažėjimas, trunkantis tol, kol ekonomika derinasi prie bendrosios paklausos padidėjimo ir galiausiai prisitaiko.

Derinimasis trunka, kol pakyla darbo užmokestis, kitų gamybs veiksnių kainos ir susilygina su užbaigtos produkcijos kainomis. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla. Jai sumažėjus pašalinamas bendrosios paklausos padidėjimo poveikis realiajam nacionaliniam produktui – jis grįžta į pradinę padėtį. Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja.

Taigi, didėjant bendrajai paklausai ilguoju laikotarpiu spartėja infliacija, bet nemažėja nedarbas.

3. Infliacijos priežastys

Infliacijos priežasčių nustatymas – labai sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija – visos ekonomikos funcionavimo atspindys. Dabartiniu metu

ekonomistų prieina prie išvados, kad infliacija yra daugelio veiksnių pasekmė. Naudojant bendrosios paklausos – bendrosios pasiūlos sąveikos modelį (AD-AS), išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:

• bendrosios paklausos iššaukta infliacija, vadinama paklausos infliacija;

• bendrosios pasiūlos sąlygojama infliacija, vadinama kaštų infliacija.

Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas.

3.1. Bendrosios paklausos infliacija

Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija pirmiausia susijusi su pinigų apyvartos ypatybėmis. Šiuolaikiniai pinigai neturi savo vertės, o tai sudaro geras sąlygas didinti jų kiekį. Dabartinė pinigų sistema nebeturi kriterijaus, leidžiančio nustatyti, koks pinigų kiekis yra būtinas ir koks perteklinis (anksčiau toks kriterijus buvo taurieji metalai). Dabar pinigų sfera gali „praryti“ bet kokį nevisaverčių pinigų kiekį, o prie jo turi prisiderinti kainos. Be to, šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja jokios fizinės galimybės ir jų kiekis gali didėti nevaržomai. Gamybos apimties didinimą, kaip žinoma, riboja objektyvios sąlygos. Infliacijos požymiai atsiranda tuomet, kai pinigų gausėja nepalyginamai greičiau negu produkcijos. Remiantis kiekybine pinigų teorija, galima teigti, kad pinigų kiekio didėjimas yra svarbiausia infliacijos sąlyga.

Daugelis pasaulio valstybių formuoja deficitinius biudžetus. Pagrindiniai deficitinio biudžeto šaltiniai yra: paskolos iš privataus sektoriaus šalies viduje (leidžiant vertybinius popierius), paskolos iš užsienio, valiutos atsargų panaudojimas ir paskolos iš centrinio šalies banko (kas reiškia naujų pinigų leidimą).

Leidžiant vertybinius popierius, pavyzdžiui, obligacijas, vyriausybės išlaidos suskyla į įprastas išlaidas prekėms ir paslaugoms pirkti ir dalį, skirtą obligacijų palūkanoms išmokėti. Ko pasekoje padidėja ne tik valstybės pajamos, bet ir jos išlaidos. Papildomas pinigų leidimas taip pat yra valstybės skola, tik už ją nereikia mokėti palūkanų. Jeigu deficitiniai biudžetai formuojami ilgą laiką, tuomet gali būti vis sunkiau skolintis tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje. Gali atsirasti rinkų, kuriose vyriausybė galėtų parduoti vertybinius popierius, stygius. Be to, silpnesnės šalys dažnai būna išnaudojusios ir valiutos atsargas. Silpnos šalys apskritai turi mažas finansavimo šaltinių pasirinkimo galimybes. Vadinasi, dėl tam tikrų priežasčių labai svarbiu deficitinio biudžeto šaltiniu tampa papildoma pinigų emisija. Taigi vyriausybės, padidėjus išlaidoms arba esant nepakankamoms mokesčių įplaukoms, gali sukelti infliaciją, didindamos pinigų pasiūlą.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1879 žodžiai iš 5526 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.