Infliacija3
5 (100%) 1 vote

Infliacija3

TURINYS

ĮVADAS 2

1. INFLIACIJA TEORIJOJE 3

1.1. Infliacijos formos 3

1.2 Infliacija pagal reiškimosi būdą 3

1.3 Infliacija pagal mąstą 4

2. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS 5

3. INFLIACIJOS SKAIČIAVIMAS 8

4. ANTIINFLIACINĖS PRIEMONĖS 10

4.1 Monetarinės politikos trūkumai 11

4.2 “Pajamų politika” – prieš visuminės pasiūlos didėjimą 12

4.3 Pajamų indeksavimas 13

4.4 Struktūrinė infliacija 14

5. INFLIACIJA LIETUVOJE 15

IŠVADOS 19

PRIEDAI 20

PRIEDAS NR.1 Error! Bookmark not defined.0

6. Nedarbo lygis Panevėžio apskrityje

ĮVADAS

Infliacija – ne stichinė nelaimė. Ją sukuria tie, kas dalyvauja finansinėse operacijose, nustatinėja kainas ir darbo užmokesčius.

Infliacija yra sudėtingo politikos ir ekonomikos sąveikos visuomenėje proceso išdava.. Už kainų lygio kilimo slepiasi nesuskaičiuojamų firmų ir atskirų asmenų priimami įkainojimų sprendimai. Tam tikra prasme šie sprendimai yra tiesioginė infliacijos priežastis. Tačiau kainų keitimo sprendimai yra paremti rinkos signalais ir politine situacija šalyje. O tai, yra kitų priežasčių pasekmė. Kiekviena problema iškelia dar vieną ar daugiau gilesnių problemų, sukeliančių galutinę pasekmę. Dalis tokių priežasčių užsisuka į ciklą, ir pasekmė viename lygyje tampa priežastimi kitame. Todėl sukurti užbaigtą tokių ekonominių sąveikų modelį yra neįmanoma, o esant reikalui, tenka nuspręsti ties kuriais ryšiais tarp kintamųjų koncentruotis ir kiek giliai juos nagrinėti. Deja, niekada nebūna aišku kaip tai nuspręsti.

Dalis ekonomistų infliaciją laiko ne vienkartiniu kainų lygio pakilimu, tačiau praktiškai jis yra trumpalaikės infliacijos modelis.

Tačiau bet kurioje sistemoje pagrindinis vaidmuo infliacijoje tenka vyriausybei, tiksliau valstybės finansinėms institucijoms. Tai ypač tinka centralizuotai (planinei) ekonomikai, kur vyriausybės įtaka kainoms, darbo užmokesčiui, kreditinei sistemai, investicijoms ir kitiems ekonominiams procesams yra nepalyginamai stipresnė nei laisvos rinkos šalyse. Būtent vyriausybė vykdo ekonominę politiką, todėl pagrindinė atsakomybės už infliaciją našta krinta ant vyriausybės pečių.

Kalbant apie skirtingų infliacijos duomenų skelbimą, reikia pabrėžti, kad egzistuoja ne viena infliacijos apskaičiavimo metodika, tačiau turi įtakos ir tas faktas, kad vyriausybei yra naudinga nuslėpti tikrąją padėtį. Susiduriama ir su šešėlinėje ekonomikoje esančia infliacija, kuri, beje, yra didesnė nei apskaičiuotoji oficialiai veiklai.

Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios, savo ūkį reformuojančios šalys, todėl ši tema yra aktuali ir šiandieninei Lietuvai, bandančiai pasirinkti savo kelią į laisvos rinkos ekonomiką. 1. INFLIACIJA TEORIJOJE

1.1. Infliacijos formos

Infliacija yra laikomas piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis ilgalaikiu prekių ir paslaugų kainų kilimu. Infliacija nėra tam tikrų prekių, paslaugų arba jų grupių kainų didėjimas. Gamybos technologijų pažanga, bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kristi, tiek kilti. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Tačiau kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios, arba net sumažėti. Infliacija išreiškiama procentais. Be to, dalis ekonomistų pabrėžia, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendro kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis jo kilimas.

Infliacijos bruožai ėmė ryškėti atsiradus piniginiams ženklams. Todėl kai kada tvirtinama, kad infliacija žinoma nuo seniausių laikų. Tačiau iš esmės ji susiformavo XIX amžiaus antroje pusėje. Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena iš opiausių socialinių problemų. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme. Tačiau kainų pokyčio laipsnis labai nevienodas atskirais laikotarpiais ir skirtingose pasaulio šalyse ar regionuose.

Infliacija sukelia daug neigiamų pasekmių, todėl yra intensyviai tyrinėjama. Ją galima suskirstyti įvairiais požiūriais t.y. pagal vietą, pagal pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mąstą ir t.t.

Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė (pasireiškianti atskirose šalyse) ir pasaulinė (apimanti visas šalis arba šalių grupes).

1.2 Infliacija pagal reiškimosi būdą

Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira ir paslėpta.

Atvira – pasireiškia kainų kilimu ir “matoma” išorėje.

Paslėptąją infliaciją turime tada – kai kainos laisvoje rinkoje viršija centralizuotai nustatytas kainas. Tokioje situacijoje žmonės turi daugiau grynųjų pinigų ir mažiau prekių negu jie norėtų turėti. Yra 6 pagrindiniai būdai paslėptajai infliacijai išvengti:

• Leisti didinti prekių kainas valstybinėse parduotuvėse iki tokio lygio, kad išnyktų eilės, o prekės būtų išpirktos.

• Jei reikia atlikti pinigų reformą.

• Vartojamų prekių gamybą didinti kapitalinių įdėjimų ir karinės technikos sąskaita.

• Daugiau importuoti vartojamų prekių,parduodant dalį valstybės aukso atsargų.

• Leisti valstybinėse parduotuvėse tam tikras prekes parduoti sutartinėmis kainomis, t.y pagal neoficialios (juodosios) rinkos kainas.

• Parduoti valstybinę žemę, įmones, namus ir butus privatiems asmenims.

1.3 Infliacija
pagal mąstą

Pagal mąstą infliacija skirstoma į 3 rūšis:

• Šliaužiančioji infliacija

• Šuoliuojanti infliacija,

• Hiperinfliacija.

Paprastai ekonomistai susilaiko nuo griežto kiekybinio šių infliacijos rūšių atskyrimo, nes daug ką lemia bendras nagrinėjamos situacijos kontekstas. Tačiau vis tik egzistuoja sąlyginės skiriamosios ribos. Yra laikoma, kad pasireiškia šliaužiančioji infliacija, jei jos metinį tempą galima išreikšti vienaženkliu skaičiumi. Šuoliuojančiąja infliacija laikoma tokia, kurios metinį tempą galima išreikšti dviženkliu ar triženkliu skaičiumi. Hiperinfliacija yra laikomas dar didesnis tempas. Paprastai apatine hiperinfliacijos riba yra laikoma 50% mėnesinė infliacija

Šliaužianti infliacija –tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gana pastovių tempų infliacija. Ją nesunku numatyti ekstrapoliacijos būdu; prie jos yra nesunkiai prisitaikoma. Paprastai šliaužianti infliacija reiškia, kad šalies monetarinė sistema funkcionuoja gerai, žmonės pasitiki pinigais, nebijo jų taupyti, investuoti. Jau pats pavadinimas sako, kad tai nesparti infliacija, jos tempas sudaro maždaug 3-7 procentus per metus, o dabartiniu momentu 1-3 procentus. Tokia nedidelė infliacija gali atrodyti nelabai reikšminga, bet taip nėra, pavyzdžiui: esant 3-jų procentų infliacijos tempui per 24 metus litas praranda pusę savo vertės, o esant 4–ių procentų tempui – vos po 4 metų lito perkamoji galia pasidaro lygi 83 centams. Vadinasi svarbus ir šios rūšies infliacijos lygis (kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai).

Šuoliuojanti infliacija – tai bendro kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti. Esant šiai infliacijai stipriai iškraipomi ekonominiai santykiai. Ūkinės sutartys sudaromos įvertinus infliacijos lygį, kiti kontraktai yra sudaromi užsienio valiuta. Žmonės bijo taupyti, investuoja į ilgalaikį turtą (tame tarpe ir į nekilnojamąjį turtą), skolina lėšas labai nenoriai ir tik už labai aukštas palūkanas. Ši infliacijos rūšis jau yra pavojinga ekonomikai. Jos kilimo tempas per metus sudaro maždaug 25-30 procentus.

Hiperinfliacija – tai infliacija, kai bendras kainų lygis kyla milžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kasdien, kyla ūkio suirutė. Hiperinfliacijos yra dar didesnis kilimo tempas. Paprastai apatine hiperinfliacijos riba yra laikoma 50% mėnesinė infliacija.

Tokia sparti infliacija nėra dažnas reiškinys, per visą pasaulio istoriją iki XX amžiaus pabaigos yra žinoma tik 15 jos atvejų. Tačiau pastaraisiais metais ji padažnėjo, pavyzdžiui: devinto dešimtmečio antroje pusėje pastebėti net 7 hiperinfliacijos atvejai. Ji stipriai buvo pasireiškusi po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje. 1989 metais hiperinfliacija ištiko ir Lenkiją. Čia kainos per metus padidėjo 1800 procentų. Lietuvoje nuo 1990metų iki 1992m. liepos mėn. Vartojamų prekių ir paslaugų kainos išaugo maždaug 2200 procentų.

Hiperinfliacija atsiranda valstybėse turinčiose ypač sunkių ekonominių problemų, tai būtų – politiniai sukrėtimai, karai, pokario sunkumai, ūkio chaosas.

Daugelis žmonių bijo net 6-9% šliaužiančiosios infliacijos, nes mano, kad kainos ims kilti, ir šliaužiančioji infliacija peraugs į šuoliuojančiąją ar net hiperinfliaciją. Istorinė patirtis rodo, kad tokia neišvengiama seka neegzistuoja. Laimei, hiperinfliacija pasireiškia ypač retai, tačiau šuoliuojanti infliacija nėra reta. Ji pasireiškia net pažangos ekonomikos šalyse, kai užsitęsia nedarbas.

2. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS

Vienkartinį kainų lygio pakilimą gali sąlygoti tiek visuminės pasiūlos, tiek visuminės paklausos pokyčiai.

Tačiau šiandieninėje ekonomikoje į visuminės paklausos sumažėjimą (ir nedarbo išaugimo grėsmę) iškart yra atsakoma monetarinės politikos priemonėmis (paprastai padidinama pinigų pasiūla), padidinančiomis visuminę paklausą. Taigi visuminės paklausos skatinimas monetarinės politikos priemonėmis panaikina recesinį tarpsnį, bet dar labiau padidina kainų lygį.

Be to, pirmoji situacija nebepasireiškia tikrovėje ir dėl to, kad darbo užmokestis nelankstus žemyn, t.y. nėra linkęs mažėti. Visų pirma, mažinti darbo užmokesčio neleis profsąjungos. Jos turi rinkos galią darbo jėgos rinkoje, todėl gali išsikovoti net darbo užmokesčio padidėjimą. Su tuo nesunkiai sutiks rinkos galią prekių ir paslaugų rinkoje turinčios stambios firmos, nes joms nesunku darbo užmokesčio padidėjimą įtraukti į kainas ir perkelti ant vartotojų pečių. Smulkesnės firmos jau bus priverstos pakelti darbo užmokestį samdomiems darbininkams.

Į darbo užmokesčio – kainų spiralę gali įsikišti ir centrinis bankas, reaguodamas į nedarbo padidėjimą. Monetarinės politikos priemonių pagalba jis gali padidinti visuminę paklausą, o profsąjungos dėl to gali išsikovoti darbo užmokesčio padidinimą, kas reiškia didesnius kaštus ir sukelia visuminės pasiūlos sumažėjimą. To rezultate pakyla kainų lygis ir sumažėja nacionalinio produkto gamybos apimtis. Vengdamas gamybos smukimo ir nedarbo augimo , centrinis bankas vėl gali skatinti visuminę paklausą. Viso to pasekmė bus svyruojanti gamybos apimtis ir vis augantis kainų lygis. Šis procesas gali tęstis tol, kol profsąjungos norės ir sugebės pasiekti darbo užmokesčio padidinimo, o centrinis bankas vis derins savo
paklausos skatinimo priemones prie nedarbo augimo.

Kaip jau buvo minėta, vienkartinį visuminės pasiūlos padidėjimą sukelia vienkartiniai gamybos kaštų padidėjimai. Tokių kaštų šoktelėjimų pavyzdžiu gali būti naftos kainų pakilimas 1974-79 m., pagrindinių žaliavų kainų padidėjimas devintajame šio amžiaus dešimtmetyje.

Kai pinigų sistemos ryšys su auksu nutraukiamas, valdžiai atsiranda galimybė dėl tam tikrų priežasčių, pavyzdžiui: taupant išteklius, siekiant padengti valstybės išlaidas ir t.t. priversti savo centrinį banką spausdinti dar daugiau banknotų. Kurį laiką (2-3 metus) tai padidina valdžios populiarumą , tačiau tai tik laikinai, nes nuolatinis kainų kilimas ilgą laiką neįsivaizduojamas be smarkiai didėjančios pinigų pasiūlos.

Devinto dešimtmečio antroje pusėje Sovietų Sąjungoje ir kt. Centrinės ir Rytų Europos šalyse vyko panašūs procesai. Didėjančios valstybės išlaidos, kurių jau neįmanoma padengti didesnėmis valstybės įplaukomis buvo padengiamos spausdinamais naujais banknotais. Bendroji produkcija augo, bet kai visi ištekliai buvo išnaudoti santykiškai spartesnė pinigų pasiūla pradėjo skatinti kainų augimą t.y.- infliaciją. Kitaip tariant pinigų šalyje padaugėja daugiau, negu reikia šalies ūkio gyvenimui.

Antroji vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis yra vienkartiniai visuminės paklausos pokyčiai. Tokių pokyčių pavyzdžiu gali būti labai padidėjusios valstybės išlaidos JAV Vietnamo karo metu, visuminės paklausos išaugimas devintajame dešimtmetyje ir pan.

Šiuo atveju visuminė paklausa gali padidėti dėl dviejų priežasčių: autonominio (nepriklausančio nuo pajamų) išlaidų didėjimo ir pinigų pasiūlos padidėjimo. Fiziškai tai yra įmanoma tiktai trumpą laiką, nes darbo jėgos pasiūla yra ribota. Todėl dėl paklausos padidėjęs kainų lygis tuoj pat paskui save patrauks darbo užmokestį ir kitų gamybos veiksnių kaštus. Tai neleis sumažėti gamybos apimčiai, tačiau padidins kainų lygį, kas, savo ruožtu, sukels kaštų didėjimą, o tai dar padidins kainų lygį ir sumažins gamybos apimtį ir t.t. Šis ciklas gali tęstis be galo. Tokiu būdu nuo vienkartinių kainų lygio pakilimų yra pereinama prie pasikartojančios ilgalaikės infliacijos.

Ilgai trunkantis kainų lygio kilimas yra daug sudėtingesnis reiškinys nei vienkartiniai kainų lygio pakilimai dėl visuminės paklausos ir pasiūlos pokyčių. Tačiau nepertraukiama infliacija taip pat yra visuminės paklausos ir pasiūlos pokyčių rezultatas.

Pagrindinės ilgalaikės infliacijos priežastys yra trys:

• visuminės paklausos veiksniai, sukeliantys papildomą paklausą,

• infliacijos laukimas,

• visuminės pasiūlos veiksniai.

Tačiau reikia pažymėti, kad infliaciją sąlygojanti papildoma paklausa turi susidaryti autonomiškai, t.y. visuminės išlaidos turi padidėti ne dėl pajamų padidėjimo, o dėl kitų veiksnių. Tokiais veiksniais gali būti:

 vartotojų gerovė (pvz., vartotojų turimų finansinių aktyvų ir nekilnojamojo turto vertės padidėjimas ne dėl kainų lygio pokyčio skatina juos mažiau taupyti ir daugiau skirti einamajam vartojimui);

 vartotojų lūkesčiai (su viltimi žiūrintys į ateitį žmonės jau dabar ima daugiau leisti pinigų);

 vartotojų įsiskolinimai (įsiskolinimų nebuvimas nereikalauja taupymo, todėl daugiau lėšų galima skirti einamajam vartojimui);

 mokesčiai (jų sumažinimas reiškia disponuojamų pajamų, taigi ir išlaidų padidėjimą);

 palūkanų norma (jos sumažėjimas ne dėl kainų lygio skatina investicijas, o investicijos yra visuminių išlaidų elementas);

 laukiamas pelnas (viltis iš investicijų gauti pelną skatina investicijas);

 valstybės išlaidos įvairioms naujoms programoms (t.y. papildomos, naujos išlaidos);

 užsienio valstybių nacionalinės pajamos (jų didėjimas gali padidinti mūsų eksportą, kuris reiškia didesnę paklausą mūsų prekėms);

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2198 žodžiai iš 7270 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.