Infliacija4
5 (100%) 1 vote

Infliacija4

Infliacija

Infliacija yra pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu.

Infliacija – tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios.

Infliacijos bruožai ėmė ryškėti, atsiradus piniginiams ženklams. Todėl kai kada tvirtinama, kad infliacija žinoma nuo seniausių laikų. Tačiau iš esmės infliacija susiformavo tik XIX a. antrojoje pusėje. Manoma, kas infliacijos terminas pirmą kartą buvo pavartotas JAV pilietinio karo metu, kai į apyvartą buvo išleista gausybė popierinių pinigų. Pats infliacijos terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „inflatio“, reiškiančio išpūtimą.

Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena opiausių socialinių ekonominių problemų. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme. Tačiau kainų pokyčio laipsnis labai nevienodės atskirais laikotarpiais ir skirtingose pasaulio šalyse arba regionuose.

Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama ir pai infliacijos priešingybę – defliaciją. Šis terminas irgi yra kilęs iš lotynų kalbos „deflare“, kuris reiškia „nupūsti“. Tai bendrojo visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimas. Defliacija gali būti dviejų rūšių:

1. Tikroji, technologinė, kylanti dėl technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo; tai teigiamas reiškinys;

2. „Piktoji“ monetarinė, kylanti dėl ribotos pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukimą.

Daugelyje pasaulio šalių krinta gamintojų kainos; vartotojų prekių kainų lygio nuosmukis pastebėtas Kinijoje, Japonijoje, Singapūre. Lietuvoje nuo 1995 metų keletą kartų buvo pastebėta infliacija.

Infliacijos formos

Infliacija gali būti įvairų rūšių, ją galima skirstyti įvairias požiūriais, t.y. pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis.

Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė, pasireiškianti atskirose šalyse, ir pasaulinė, apimanti visas šalis arba šalių grupę. Ankstesniais laikais infliacija buvo vietinė, pasireikšdavo atskirose šalyse, dažniausiai trukdavo neilgai ir baigdavosi reformomis. Dabar vykstanti infliacija yra pasaulinė. Nepaisant to, šios problemos aktualumas įvairiose šalyse nėra vienodas.

Pagal reiškimosi būdą infliacija gali būti paslėpta ir atvira. Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir „matoma išorėje. Paslėptos infliacijos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Paslėpta infliacija atsiranda tada, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Tai buvo būdinga socialistinėms šalims. Ten infliacija buvo tramdoma administraciniais būdais. Dėl to dažniausiai didėja deficito mastai, gali būti įvedami talonai ir t.t. Be to, paslėpta infliacija pasireiškia tuomet, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.

Pagal infliacijos mastą, arba intensyvumą, išskiriama šliaužiančioji, šuoliuojanti infliacija ir hiperinfliacija.

Šliaužiojanti infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji, lėtoji saikinga infliacija.

Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3 – 7% per metus, o dabartiniu metu 1 – 3%. Tuo atveju pinigų perkamoji galia iš esmės nepakinta.

Šuoliuojanti infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti.

Ekonomiškai stipriose šalyse kainų kilimas tuo atveju gali siekti 25 – 30 % per metus. Ūkinės sutartys tuomet sudaromos, įvertinus infliacijos lygį arba siejamos su tvirta valiuta.

Hiperinfliacija – infliacija pasižyminti ypač dideliais tempais.

Remiantis klasikiniu Kolumbijos universiteto ekonomisto Filipo Kagano apibūdinimu, hiperinfliacija yra tuomet, kai kainų tempai viršija 50 procentų per mėnesį. Tuo atveju jos metiniai tempai siekia beveik 13 000 procentų! Hiperinfliacija nėra dažnas reiškinys: per visą pasaulio istoriją iki XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio žinoma tik 15 jos atvejų. Tačiau pastaraisiais metais ji padažnėjo: 9 – ojo dešimtmečio antroje pusėje pastebėti net septyni hiperinfliacijos atvejai.

Įdomu tai, kas visi istorijoje žinomi 15 hiperinfliacijos atvejų pasireiškė XX amžiuje. Visi jie buvo glaudžiai susiję su globaliniais istoriniais ir politiniais įvykiais XX amžiuje ekonomistai išskiria tris ryškius laikotarpius, kai daugelyje šalių kilo hiperinfliacija – tai Pirmojo pasaulinio akro pabaiga, Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir 9 – as XX amžiaus dešimtmetis.

Hiperinfliacijos priežastys – politiniai sukrėtimai, karai, pokario sunkumai, ūkio chaosas. Taip buvo, pavyzdžiui, Vokietijoje po pirmojo pasaulinio karo; Vengrijoje, Kinijoje, Japonijoje – po Antrojo pasaulinio karo. Kainos šiose šalyse kai kuriais metais pakildavo po 20 000 procentų kas mėnesį.

Hiperinfliacijos sąlygomis smarkiai padidėja pinigų spausdinimo kaštai, o popierinių pinigų perkamoji galia gali kristi žemiau už jiems pagaminti
sunaudoto popieriaus vertę. Žmonės nustoja tikėję pinigais, dažnai pereinama prie natūralinių mainų. Todėl hiperinfliaciją galima vertinti kaip didelę nelaimę.

Infliacijos priežastys

Infliacijos priežasčių nustatymas – sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija yra visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Ne veltui ekonomistai ją kartais lygina su kūno temperatūra, kuri gali būti įvairių ligų požymis.

Nepaisant tam tikrų skirtumų, dabartiniu metu tarp ekonomistų gaji nuomonė, kad infliacija yra daugelio veiksnių pasekmė. Naudojant svarbiausią makroekonominį modelį, t.y. bendrosios paklausos – bendrosios pasiūlos modelį, išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:

1. bendrosios paklausos pokyčių infliacija, vadinama paklausos arba vartotojų infliacija;

2. bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija, vadinama kaštų infliacija;

infliaciją sukelia paklausos padidėjimas arba bendrosios pasiūlos sumažėjimas.

Bendrosios paklausos sukelta infliacija

Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis ir kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų. Taip gali būti, kai turima pakankamai kapitalo, yra laisvos darbo jėgos.

Kainos kyla tuomet, kai bendroji paklausa padidėja, ekonomikai jau veikiant visu pajėgumu, t.y. pasiekus potencialųjį nacionalinio produkto lygį. Jeigu ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tuomet padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms.

Bendroji paklausa gali keistis, keičiantis jos sudedamosioms dalims – vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui. Taip pat bendroji paklausa gali didėti, naudojant skatinančiąsias – fiskalinę ir monetarinę – politikas.

Pagrindinės priežastys, kurio sukelia infliaciją, inspiruojamą bendrosios paklausos pokyčių, yra šios:

1. Šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės( Šiuolaikiniai pinigai neturi savo vertės, o tai sudaro geras sąlygas didinti jų kiekį. Dabartinė pinigų sistema nebeturi kriterijaus, leidžiančio nustatyti, koks pinigų kiekis yra būtinas ir koks perteklinis. Dabar pinigų sfera gali “praryti“ bet kokį nevisaverčių pinigų kiekį, o prie jo turi prisiderinti kainos. Be to, šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja jokios fizinės galimybės , ir jų kiekis gali didėti nevaržomai. Infliacijos požymiai atsiranda tada. Kai pinigų gausėja nepalyginamai greičiau negu produkcijos);

2. Deficitiniai valstybių biudžetai( pagrindiniai deficitinio biudžeto šaltiniai yra šie: paskolos iš privataus sektoriaus šalies viduje(leidžiant vertybinius popierius), paskolos iš užsienio, valiutos atsargų panaudojimas ir paskolos iš centrinio šalies banko(o tai reškia naują pinigų leidimą). Leidžiant vertybiniu popierius, tarkim, obligacijas , vyriausybės išlaidos suskyla į dvi dalis. Dėl to padidėja ne tik valstybės pajamos, bet ir išlaidos. Papildomas pinigų leidimas taip pat yra valstybės skola(centriniam bankui), tik už ją nereikia mokėti palūkanų. Taigi vyriausybės, padidėjusioms išlaidoms padengti arba esant nepakankamoms mokesčių įplaukoms, gali sukelti infliaciją, didindamos pinigų pasiūlą);

3. Noras išvengti įprastų mokesčių didinimo ir kt.( kyla klausimų, kodėl negalima didinti mokesčių ir taip sumažinti biudžetinio deficito? Pirmiausia mokesčius padidinti sunku – reikia turėti daugumą parlamente. Antrą, mokesčių normų didinimas turi tam tikras objektyvias ribas. Trečia, yra šalių kuriose mokesčius surinkti keblu dėl politinių nesutarimų. Silpnų vyriausybių, stiprios mokesčių mokėjimo vengimo tradicijos).

Šiuo metu Jūs matote 37% šio straipsnio.
Matomi 1308 žodžiai iš 3568 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.