KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
EKONOMIKOS KATEDRA
INFLIACIJOS IR NEDARBO SĄVEIKA
Makroekonomikos kursinis darbas
Tikrino: dėst. B.
Mrazauskienė
Atliko:
KAUNAS, 2004
TURINYS
ĮVADAS
………………………………………………………………….
………………………..3
1.INFLIACOJOS
SAMPRATA…………………………………………………………..
…….4
2.NEDARBO ESMĖ
………………………………………………………………….
……………5
3. INFLIACIJOS IR NEDARBO
RYŠYS………………………………………………..7
3.1. Trumpojo laikotarpio Filipso
kreivė………………………………………………7
3.2. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė
…………………………………………………….8
3.3. Kaštų sąlygojamos infliacijos ir nedarbo ryšys
……………………………….9
3.4. Darbo užmokesčio – kainų spiralė
………………………………………………….9
3.5. Natūralus nedarbo lygis
………………………………………………………………..10
4. INFLIACIJOS IR NEDARBO PROBLEMOS SPRENDIMAS ………………….11
4.1. Nedarbo lygio mažinimas
………………………………………………………………11
4.2. Pajamų politika
………………………………………………………………….
………….12
4.3. Antiinfliacinė politika
………………………………………………………………….
…13
4.4. Kiti infliacijos mažinimo būdai
………………………………………………………15
5. NEDARBO IR INFLIACOJOS RODIKLIAI LIETUVOJE
……………………….16
IŠVADOS
………………………………………………………………….
…………………………….19
LITERATŪRA
………………………………………………………………….
……………………..21
ĮVADAS
Viena svarbiausių makroekonomikos problemų yra nedarbas. Nedarbo
problema yra taip pat politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis
žmonių netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria pragyvenimo lygio
smukimą, psichologinį diskomfortą. Visiškas užimtumas yra visų šalių
ekonominis tikslas, tačiau nedarbas šiais laikais yra didelio masto
problema, tokia kaip ir kainų kilimas – infliacija, kuri kelia žmonėms
didelį nerimą. Ankstesniais laikais infliacija buvo laikino pobūdžio.
Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo pasaulinio masto,
įprastu reiškiniu ir viena opiausių socialinių problemų. Taigi vienas
didžiausių ekonominės politikos tikslų yra nedarbo ir infliacijos
mažinimas. Infliaciją ir nedarbą sieja glaudus ryšys, todėl jų sąveikos
tema yra labai aktuali šiuolaikinėje ekonomikoje.
Todėl pagrindiniai šio darbo tikslai:
1. Apžvelgti infliacijos ir nedarbo esmę;
2. Išnagrinėti nedarbo ir infliacijos sąveiką, jos priežastis,
tarpusavio priklausomybę;
3. Aptarti nedarbo ir infliacijos problemos sprendimo būdus, jos
mažinimo galimybes, priemonių trūkumus, privalomumus ir efektyvumą.
Pagrindiniai šio darbo metodai yra mokslinė medžiaga, teorijos analizė
ir išdėstymas. Vaizdingesniam infliacijos ir nedarbo sąveikos ir
priklausomybės iliustravimui naudojausi statistiniais duomenimis – nedarbo
ir infliacijos rodikliais Lietuvoje pastaruoju dešimtmečiu.
1. INFLIACIJOS SAMPRATA
Infliacija – tai pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir
paslaugų kainų kilimu. Ji reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų
kainų lygis, o ne tam tikrų prekių ar jų grupių kainų dydis. Be to, tai ne
vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, kuris
trunka gana ilgą laikotarpį. Tačiau kai kurių prekių kainos net ir
infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios.
Infliacija yra žinoma nuo seniausių laikų, nes jos bruožai pradėjo
ryškėti kartu su pinigais. Tačiau iš esmės ji susiformavo tik XIX a.
antroje pusėje. Tikima, kad infliacijos terminas (iš lotynų k. – išpūtimas)
pirmą kartą pavartotas
JAV pilietinio karo metais, kuomet į apyvartą buvo
išleista daug popierinių pinigų.
Infliacija ankstesniais laikais buvo tik laikino pobūdžio, o dabartiniu
metu ji tapo įprastu reiškiniu ir viena iš sudėtingiausių socialinių –
ekonominių problemų. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme. Tačiau
kainų pokyčio laipsnis labai nevienodas atskirais laikotarpiais bei
skirtingose šalyse.
Infliacijos priešingybė – defliacija. Tai bendrojo visų prekių ir
paslaugų kainų lygio smukimas. Defliacija gali būti dviejų rūšių:
1. Tikroji (technologinė) – tai teigiama defliacija, kuri kyla dėl
technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo didėjimo;
2. „Piktoji” (monetarinė) – neigiama defliacija, kylanti dėl ribotos
pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukimą.
Infliacijos formos
Infliaciją galima skirstyti įvairiais požiūriais. Pagal vietą (lokalinė
ir pasaulinė), reiškimosi pobūdį (atvira ir paslėpta), intensyvumą
(šliaužiančioji, šuoliuojanti, hiperinfliacija). Plačiau aptarsime
pastarąsias:
1. Šliaužiančioji infliacija, arba saikingoji – tai infliacija, kai
kainos kyla lėtai ir pastoviai. Nors ji trunka ilgai, tačiau
nedideliais tempais. Tokiu atveju pinigų perkamoji galia beveik
nepakinta. Jos augimas išsivysčiusiose šalyse 2-4 %,
neišsivysčiusiose 10-30 %.
2. Šuoliuojančioji infliacija pasireiškia, kai kainos kyla staigiai
ir didėja. Pasireiškus šio tipo infliacijai, pinigai greitai
nuvertėja ir žymiai paspartėja paklausa prekėms, užsienio
valiutai, brangiesiems metalams ir prabangos prekėms. Jos augimas
yra 25 – 30% per metus.
3. Hiperinfliacija – infliacija, kuri pasižymi itin dideliais
tempais. Labai sparčiai auga kainos. Esant jai, visiškai
paraližuojamas šalies ūkinis gyvenimas, nesustabdomai krenta
pragyvenimo lygis, sustingsta investicinis procesas sustabdomos
statybos. Infliacija pakyla 500–1000 % ir daugiau.
Infliacijos tempams nustatyti naudojami įvairūs kainų indeksai.
Dažniausiai – vartotojų kainų indeksas (CPI) ir bendrojo vidaus produkto
defliatorius (BVP).
[pic]
VKI parodo, kiek pasikeitė kainų lygis ir kiek nuvertėjo, jei lyginama
vienetais.
Valstybė iš infliacijos turi naudą: daugelyje valstybių yra
progresyvinė mokesčių sistema, didėjant infliacijai ir nominalioms
pajamoms, realios pajamos gali visai nekilti arba net ir mažėti. Tuomet
infliacijos metu laimi materialaus turto savininkai. Tada labia palanku
įsigyti nekilnojamo turto.
Valstybė laimi spausdindama pinigus – tos pajamos vadinamos senjoražas.
Tokiu atveju, pinigų spausdinimas vadinamas infliacijos mokesčiu. Juo gali
būti dengiamas biudžeto deficitas. Senjoražas leidžia sumažinti valstybės
skolą.
Visdėlto tiek pinigų vertės kritimas, tiek pinigų pabrangimas valstybės
ūkį veikia neigiamai.
2. NEDARBO ESMĖ
Bedarbystė apibūdinama kaip dalis darbingų asmenų, kurie šiuo metu
neturi darbo, tačiau intensyviai jo ieško: registruojasi darbo biržoje,
kreipiasi į darbdavius, seka skelbimus spaudoje ar kitais būdais dalyvauja
darbuotojų atrankose. Paprastai nedarbo lygis šalyje nustatomas kas mėnesį,
remiantis darbo biržos duomenimis arba anketų pagalba, užduodant painius
klausimus.
Ekonomistai tyrinėja nedarbą norėdami nustatyti jo lygį, priežastis,
makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir
tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. Nagrinėjamos įvairios su nedarbu
siejamos problemos, tokios kaip: kokios jėgos veda prie bedarbystės, kas
lemia įvairius nedarbo tipus, ką vyriausybė turėtų daryti, kad sumažintų
žmogaus ir visos ekonomikos nedarbo kaštus ir daug kitų problemų.
Bedarbiams nepriskiriami:
• vaikai iki 16 metų amžiaus, kurie dar nėra darbo jėga;
• asmenys, kurie esamu laiku priklauso tam tikrai įstaigai: kareiviai,
kaliniai, psichiniai ligoniai;
• pensininkai; akademinis jaunimas; laikinai nedirbantys; namų
šeimininkės ar asmenys, auginantys nepilnamečius vaikus;
• gyventojai, kurie nedirba ir neieško darbo, kadangi yra nusivylę ir
netiki galimybe jį rasti. Šiai žmonių grupei priskiriami vyresnio
amžiaus žmonės, žemesnę kvalifikaciją turintys asmenys, degradavę
šalies piliečiai.
Natūralu, kad nedarbą sukelia pastovus darbo išteklių judėjimas į
nedarbą ir iš jo, kurį galima išreikšti formule: L = E + U; U/L=
nedarbo lygis procentais (%)
L – visuminė darbo jėga;
E – dirbančiųjų žmonių skaičius;
U – neturinčių darbo žmonių skaičius.
Tačiau norint tiksliai apskaičiuoti bedarbių skaičių, susiduriama su
nemažai keblumų:
• žmonės registruojasi bedarbių biržoje tik tikėdamiesi gauti kai
kurių lengvatų ar bedarbio pašalpą;
• užsiregistravę darbo biržoje
gali priklausyti ir dirbti
šešėlinėse struktūrose, tik tam, kad gautų socialines garantijas;
• į darbo biržas jau nebesikreipiantys žmonės, kadangi netiki savo
šansais rasti darbą ir nebandantys jo ieškoti degraduoja.
Bedarbystė gali būti laisvanoriška bei priverstinė. Laisvanoriška – kai
darbuotojas nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieško geresnio
darbo. Priverstinė – tradicinė, kai norinčiųjų dirbti bei darbo vietų
skaičius neatitinka arba darbo kvalifikacija skiriasi nuo tos, kurios
pageidauja darbdaviai.
Tradiciškai, nedarbas skirstomas į šias nedarbo rūšis:
• Tekamasis nedarbas – tai savanoriškas nedarbas, susijęs su tuo, kad
žmonės laikinai nedirba ieškodami geresnio darbo; keičia gyvenamąją
vietą; veda ar išteka; gimdo ar augina vaikus. Kai kuriais atvejais šį
nedarbą galime vadinti – laukimo nedarbu, kuriam didžiausią ir
tiesioginę įtaką turi darbo užmokestis, neatitinkantis darbo jėgos
paklausos bei pasiūlos pokyčių. Teoriškai, pagal rinkos modelį, darbo
paklausa ir pasiūla turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja
darbo užmokestį, tačiau realusis darbo užmokestis taip greitai nekinta
ir neretai yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra. Tekamasis nedarbas
daugiau būdingas jaunimui, tačiau bendrąją prasme, šiam nedarbui
priskiriami visi asmenys, kurie tikisi darbą susirasti artimiausiu
laiku.
• Struktūrinis nedarbas – apima bedarbius, kurie neteko darbo ilgam
laikotarpiui ir turi mažai vilties jį rasti. Struktūriniam nedarbui
priskiriami žmonės, kurie neteko darbo dėl ūkio struktūrinių pokyčių,
kuriuos iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastai
egzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų, tačiau
darbo netekusių profesinis pasirengimas neatitinka reikalaujamos
kvalifikacijos. Šio nedarbo mažinimui kuriamos gyventojų
perkvalifikavimo programos, vis labiau populiarėja dirbk ir mokykis
įmonių politika dirbančiųjų atžvilgiu.
• Ciklinis nedarbas – susijęs su verslo cikliškumu. Šis nedarbas
atsiranda esant nepakankamai darbo paklausai ciklo recesijos fazėse.
Priklausomybės tarp verslo ciklo ir ciklinio nedarbo pasireiškia tuo,
kad atsiradus cikliniam nedarbui, bendras nedarbo lygis viršija
natūralų nedarbo lygį (~ 6%).
3. INFLIACIJOS IR NEDARBO RYŠYS
Ryšį tarp šių dviejų makroekonomikos problemų – infliacijos ir nedarbo
– atskleidė anglų ekonomistas Albanas Viljamas Filipsas. Jis įrodė, kad
esant mažesniam nedarbo lygiui, infliacijos tempai būna aukštesni, ir
atvirkščiai . Tai yra – kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo
užmokesčio kylimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė.
Filipso kreivė – priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos, parodanti,
kad kuo mažesnis nedarbas, tuo didesnė infliacija, ir atvirkščiai.
Tam tikrą laiką ekonomistai Filipso kreivę naudojo kaip priemonę
parinkti atitinkamą politiką. Vyriausybė galėjo pasirinkti aukštą
infliacijos lygį ir žemą nedarbo lygį ir atvirkščiai, arba ieškoti vidurio.
Tačiau šis Filipso atskleistas dėsningumas galioja ne visada.
3.1. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė
Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį
atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Ši sąveika pateikta
paveiksle.
1 pav. Trumpojo laikotarpio kreivė
Aptarsime ją išsamiau. Ekonomikos pusiausvyra pažymėta tašku E, kuriame
infliacija lygi nuliui, o nedarbas yra natūralaus lygio. Didėjant bendrajai
paklausai, ekonomika vystosi, judėdama Filipso kreive link taško A. Šiame
taške kainos pakilusios ir išaugusi bendroji paklausa, o nedarbo lygis
pasiekęs arti visiško užimtumo. Kai nedarbas pradeda viršyti natūralųjį
lygį, infliacijos tempai mažėja. Dėl smarkiai išaugusio darbo jėgos
poreikio, pakyla ir darbo užmokestis, tuo pačiu metu didindamas įmonių
gamybos kaštus. Todėl pakilusios kainos ima mažinti bendrąją paklausą. Jos
sumažėjimas apribos bendrąją pasiūlą ir didins nedarbą. Taigi ekonomika