Infliacijos priežasčių ir pasekmių verinimas
5 (100%) 1 vote

Infliacijos priežasčių ir pasekmių verinimas

TURINYS

ĮVADAS 2

1. INFLIACIJOS APIBŪDINIMAS 3

1.1. Infliacija ir jos matavimo būdai 3

1.2. Infliacijos formos ir jų grupavimas 4

2. INFLIACIJOS ANALIZĖ LIETUVOJE 6

2.1. 1991 – 1998 m. infliacijos pasireiškimo formos 6

2.2. 1999 – 2005 m. laikotarpio infliacija 8

3. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS IR PASEKMĖS 10

3.1. Infliacijos priežasčių nustatymas 10

3.2. Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės 11

4. DEFLIACIJOS ANALIZĖ 13

4.1. Defliacijos apibūdinimas ir jos pasireiškimas Lietuvoje 13

4.2. Defliacijos pasekmių vertinimas 14

5. EURO ĮVEDIMAS IR INFLIACIJA 16

5.1. Euro įvedimo prielaidų analizavimas 16

5.2. Infliacijos galimų pasekmių nagrinėjimas 17

6. INFLIACIJOS PRIEŽASČIŲ IR PASEKMIŲ VERTINIMAS 19

6.1. Infliacijos priežasčių analizavimas 19

6.2. Infliacijos pasekmių vertinimas 21

IŠVADOS 24

LITERATŪRA 25

ĮVADAS

Viena šiuolaikinių makroekonomių problemų – infliacija. Pastaruoju metu ji tapo ne tik atskirų šalių problema, bet ir viso pasaulio – įgijo lyg ir visuotinį pobūdį. Kainų kilimas, kas sąlygoja ir pinigų nuvertėjimą, sukelia nemažas socialines ir ekonomines problemas kiekvienoje šalyje. Palyginus dabartinį ir 1992 – 1997 m. laikotarpį, Lietuvos ekonomiką administruojančios institucijos daug nuveikė, mažindamos infliaciją. Taigi yra būtina išanalizuoti infliaciją sukėlusias priežastis ir įvertinti padarinius. Infliacijos tema dabar tapo ypač aktuali šalims, norinčoms įsivesti eurą, tad ir ši tema darbe bus aptarta.

Darbo problema. Ekonomikos teorija dažnai aprašo ir analizuoja infliaciją, jos atsiradimą, poveikį šalies ekonominiams procesams. Tačiau šalių ekonomika vis keičiasi, taigi ir infliacijos priežastys ir pasekmės skiriasi.

Darbo objektas. Infliacijos kitimo procesas ir jo įtaka šalies ekonomikai.

Darbo tikslas. Atlikti infliacijos priežasčių ir pasekmių vertinimą.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti infliacijos teorijos pagrindinius aspektus.

2. Apžvelgti infliacijos kitimo tendencijas Lietuvoje.

3. Išnagrinėti infliacijos pagrindinių priežasčių ir pasekmių aplinkybes.

4. Aptarti defliacijos pagrindinius aspektus.

5. Apžvelgti euro įvedimo poveikį infliacijai.

Darbo tyrimo metodai. Mokslinės literatūros analizė, loginės išvados, priežastinis ryšių nustatymas.

Darbo struktūra. Pirmajame skyriuje apžvelgsime pagrindinius infliacijos aspektus – apibrėžimus, matavimo būdus, formas. Antras skyrius bus skirtas infliacijos analizei Lietuvoje, kur bus nustatytos infliacijos priežastys ir pasekmės šalyje 1991 – 2005 m. Trečiame skyriuje išnagrinsime pagrindines infliacijos priežastis ir pasekmes bendrame teorijos kontekste. Ketvirtame skyriuje išanalizuosime infliacijos priešingybę – defliaciją. Apžvelgsime jos pasireiškimą Lietuvoje, taip pat įvertinsime jos pasekmes. Penktas skyrius bus skirtas šiuo metu aktualiai problemai – euro įvedimui ir jo poveikiui infliacijai. Ir paskutiniame šeštame skyriuje apžvelgę infliacijos tendencijas, įvertinsime jos priežastis ir pasekmes, padarysime logines išvadas.

1. INFLIACIJOS APIBŪDINIMAS

1.1. Infliacija ir jos matavimo būdai

Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia.

Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas nėra infliacija. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis.

Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas.

Visuomenė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, tai yra realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga. Dažnas algos gavėjas linkęs manyti, kad atlyginimas didėja dėl jo ir bendradarbių vis geresnio ir našesnio darbo, o kainų lygio augimas „neteisėtai“ atima iš jo dalį ar net visą uždarbio prieaugį. Dėl tokio kainų ir algų sąsajos ignoravimo, matyt, dauguma piliečių pasijustų nejaukiai, jei, tarkime, kainos ir atlyginimai staiga padidėtų dvigubai.

Infliacijai išmatuoti Lietuvoje naudojamas vartotojų kainų indeksas (VKI). Tai yra pagrindinis infliacijos rodiklis, rodantis vartojimo prekių ir paslaugų, kurias įsigyja, už kurias sumoka ir kurias namų ūkiai panaudoja tiesiogiai patenkinti vartojimo poreikius, vidutinį kainų lygio pokytį per tam tikrą laikotarpį. Vartotojų kainų indeksas neapima prekių ir paslaugų, skirtų gamybai, pelno gavimui, kapitalo formavimui.

VKI yra pagrindinis instrumentas pensijoms, darbo užmokesčiui, pašalpoms indeksuoti kompensuojant kainų padidėjimą. Kartu jis yra ir priemonė baudoms, mokesčiams, žalos ir nuostolių atlyginimo tarifams indeksuoti. Jis naudojamas įvairiems rodikliams perskaičiuoti palyginamosiomis kainomis, analitiniams ir prognozavimo tikslams.

Pagrindinė informacinė bazė VKI skaičiuoti yra duomenys apie prekių ir paslaugų reprezentančių kainas, tarifus ir gyventojų išlaidas vartojimo prekėms ir paslaugoms įsigyti. Pagrindinis kainų informacijos šaltinis yra prekių ir paslaugų reprezentančių kainų ir
tarifų registravimas atrinktose visų nuosavybės formų prekybos ir paslaugų sferos įmonėse. Kiekvienos prekės ar paslaugos kainų lygio pokytis daro skirtingą įtaką bendrajam VKI. Tai lemia išlaidų kiekvienai prekei ar paslaugai dalis bendroje gyventojų piniginių vartojimo išlaidų struktūroje. Skaičiuojant VKI vartojimo prekių ir paslaugų kainų santykiai atsveriami naudojant išlaidų prekėms ir paslaugoms lyginamuosius svorius bendrose namų ūkių vartojimo išlaidose. Namų ūkių biudžetų tyrimo apie pinigines gyventojų vartojimo išlaidas duomenys yra pagrindinis informacijos šaltinis svoriams rengti.

1.2. Infliacijos formos ir jų grupavimas

Infliacija gali būti įvairių rūšių. Ją galima skirstyti įvairiais požiūriais, t.y. pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mastą ir t.t.

Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė, pasireiškianti atskirose šalyse, ir pasaulinė, apimanti visas šalis arba šalių grupes. Ankstesniais laikais infliacija buvo vietinė, pasireikšdavo atskirose šalyse, dažniausiai trukdavo neilgai ir baigdavosi pinigų reformomis. Dabar vykstanti infliacija yra pasaulinė. Nepaisant to, šios problemos aktualumas įvairiose šalyse nėra vienodas. (Makroekonomika. Kaunas, 2003. 418 psl.)

Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira ir paslėpta. Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir „matoma“ išorėje. Paslėptos infliacijos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Paslėpta infliacija atsiranda tuomet, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Tai buvo būdinga socialinėms šalims. Ten infliacija buvo tramdoma administraciniais būdais. Dėl to dažniausiai didėja deficito mastai, gali būti įvedami talonai ir t.t. Be to, paslėpta infliacija pasireiškia ir tuomet, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas. (Makroekonomika. Kaunas, 2003. 418-419 psl.).

Pagal infliacijos mastą, arba intensyvumą, išskiriama šliaužiančioji, šuoliuojanti infliacija ir hiperinfliacija. (Makroekonomika. Kaunas, 2003. 418 psl.)

Šliaužiančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji, lėtoji, saikinga infliacija.

Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Tokia nedidelė infliacija gali atrodyti nelabai reikšminga, bet taip nėra.(Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai. Kaunas, 1996. 44 psl.).

Lietuvos ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3 – 7 proc. per metus, o dabartiniu metu 1 – 3 procentai. Tuo atveju pinigų perkamoji galia iš esmės nepakinta. (Makroekonomika. Kaunas, 2003. 419 psl.).

Šuoliuojanti infliacija – tai kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti. (Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S. Ekonomikos teorija. Vilnius, 2005. 232 psl.)

Lietuvos ekonomistų nuomone, 25 – 30 % metinis kainų lygio kilimas yra šuoliuojanti infliacija.

Hiperinfliacija – infliacija, pasižyminti ypač dideliais tempais, pvz., kartais viršijantis 1000 procentų per metus. (Makroekonomika. Kaunas, 2003. 419 psl.).

Skirtingai negu „šliaužiančioji“ infliacija, kuri dažniausiai mažai veikia ekonomiką, hiperinfliacija yra toks būvis, kai žmonės nustoja tikėję pinigų verte ir pereina prie natūrinių mainų. Čia visada iškyla rimtas ekonomikos nuosmukio, kurį lydi visuomenės chaosas, pavojus. Hiperinfliacija yra retas reiškinys, ir jo priežastys būna tiek ekonominės, tiek politinės, pvz., didelė pinigų emisija vyriausybės išlaidoms padengti arba didžiulis prekių ir paslaugų stygius, kuris atsiranda kartu su didžiule paklausa. (Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai. Kaunas, 1996. 45 psl.).

Apibendrinant galima teigti, jog dėl infliacijos kyla bendrasis kainų lygis ir krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Infliacija matuojama vartotojų kainų indeksu, kuris parodo vidutinį kainų lygio pokytį per tam tikrą laikotarpį, dažniausiai per metus. Infliacijos formos skirstomos pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastį, mastą. Taigi šie pagrindiniai aspektai ir apibūdina infliaciją.

2. INFLIACIJOS ANALIZĖ LIETUVOJE

2.1. 1991 – 1998 m. infliacijos pasireiškimo formos

Savų pinigų būtinybė Lietuvoje iškilo jau 1991 m. viduryje, kuomet po dalinio kainų liberalizavimo, nors ir pasibaigusio nesėkmingai, staigiai pradėjo didėti infliacija, kuri tais metais sudarė 224,7 %. 1992 m. galų gale liberalizavus pagrindinių produktų kainas, ji peraugo į 1163,0 % hiperinfliaciją.

Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 1997 .– P.198.;

1 pav. Vartotojų kainų indekso dinamika, palyginti su ankstesniais metaisPagrindinės jos priežastys buvo šios:

1) Kainų konvergavimas į pusiausvyrą;

2) Energijos kainų staigus augimas;

3) Pinigų infliacinė emisija TSRS;

4) Laipsniškas importo didėjimas, kuris sąlygojo mažų vietinių ir didelių užsienio prekių kainų suartėjimą.

1993 m. birželio 25 d. įvedus litą, Lietuvos bankas palaipsniui įsisavino pagrindines šiuolaikinio centrinio banko pinigų politikos priemones:

1) Privalomąsias atsargas;

2) LB kreditų aukcionus komerciniams bankams;

3) Komercinių bankų
indėlių aukcionus LB;

4) LB tikslines paskolas;

5) Tarpbankinius valiutos aukcionus.

Tokiu būdu, griežtos ir pilnavertės pinigų politikos dėka pavyko ryškiai pagerinti pagrindinius makroekonominius rodiklius: 1993 m. infliacija nukrito iki 118,7 %.

Nepaisant aiškiai gerėjančios šalies ekonominės padėties, buvo iškelta valiutų valdybos idėja. Valiutų valdybos įvedimo pasiūlymas buvo sutiktas nevienareikšmiškai. Jos šalininkai akcentavo tokias teigiamas savybes kaip kurso keitimo rizikos eliminavimas ir su tuo susijęs tolesnis palūkanų ir infliacijos mažėjimas, o priešininkai atkreipdavo dėmesį į pagrindinių pinigų politikos priemonių praradimą, galimas problemas su atsiskaitymais, lietuviškų prekių konkurencingumo sumažėjimą tarptautinėje rinkoje. Matyt, kaip kiekviename ginče, iš dalies buvo teisios abi pusės, tačiau nugalėjo politinė valia, ir 1994 m. balandžio 1 d. įsigalėjus Lito patikimumo įstatymui, valiutų valdyba buvo įvesta de Jure ir de facto.

Žiūrint iš daugiau kaip 10 metų atstumo, valiutų valdybos įvedimo priežastys išsikristalizuoja gana aiškiai:

1) Fiksuotas valiutos kursas ir pilnas pinigų bazės padengimas aukso ir konvertuojamos valiutos rezervais eliminavo kurso riziką ir garantavo spartų infliacijos ir palūkanų kritimą;

2) Lito susiejimas su JAV doleriu gyventojų ir ūkio subjektų požiūriu buvo neginčytina stabilumo garantija;

3) Fiksuotas lito kursas baigė beįsiplieskiančias diskusijas apie jo teisingumą ir atšaldė kai kurių pramonininkų grupių įkarštį reikalauti kurso korekcijų (kaip taisyklė lito nuvertinimo);

4) Diskretinės pinigų politikos atsisakymas sužlugdė bet kokias Vyriausybės viltis „ypatingomis aplinkybėmis” gauti tiesioginių centrinio banko kreditų, kas neabejotinai pasitarnavo fiskalinės disciplinos gerinimui;

5) LB tuo metu neturėjo pakankamai kvalifikuotų pinigų politikos specialistų, kurie galėtų efektyviai vykdyti aktyvią pinigų politiką, todėl jos „automatizacija“ tuo metu buvo protinga alternatyva.

Rezultatų ilgai laukti neteko. Infliacija (gruodis-gruodis) nuo 118,7 % 1993 m. sumažėjo iki 2,4% 1998 m. (Dr. V. Geralavičius. “Lietuvos ekonomika: dabartis ir artimiausios perspektyvos”).

Pasak I. Vetlov, galimi keli didelės infliacijos pastovumo Lietuvoje 1994 – 1998 m. paaiškinimai. Pirmiausia – palyginti nedidelis atviras užsienio konkurencijai ūkio sektorius valiutų valdybos modelio taikymo pradžioje. Užsienio prekybos barjerai (importo muitai, kvotos ir pan.) būtų geriausias paaiškinimas, kodėl Lietuvos kainos prie pasaulinių kainų lygio artėja ne staigiai, o ilgą laikotarpį.

Kita galima priežastis – didelė infliacija Rusijoje nagrinėjamu laikotarpiu. Mėgindama stabilizuoti infliaciją, Rusija palaikė stabilų rublio ir JAV dolerio kursą. Taip Lietuvos litas ir Rusijos rublis tapo susieti tarpusavyje ir dėl šio mechanizmo didelė infliacija Rusijoje galėjo būti „importuojama“ į Lietuvos energetikos bei kitus sektorius (Lietuva neturtinga žaliavų bei uro ir energetikos išteklių, o jų pagrindinis tiekėjas – Rusija).

Nebaigus 1991 – 1992 m. kainų liberalizavimo reformos, valstybės kainų kontrolė išliko energetikos, nuotolinių ryšių ir kituose sektoriuose. Vėliau kainos šiuose sektoriuose buvo keliamos pamažu. Tai dar vienas galimas paaiškinimas, kodėl infliacijos lygis nenukrito iki vieno skaitmens pradėjus taikyti valiutų valdybos modelį šalyje.

Galima daryti išvadas, kad Lietuva krizes laikotarpiu padarė tinkamą sprendimą, pritaikydama šalyje valiutų valdybos modelį. Tai ne tik pagerino padėtį infliacijos atžvilgiu, bet ir sumažino paskolų palūkanas, padidino oficialias atsargas. Taip pat padidėjo pasitikėjimas litu, pasireiškęs indėlių litais augimu. Finansinė padėtis taip pat pagerėjo – pastebimas BVP prieaugis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1970 žodžiai iš 6466 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.