Informacija
Informacija – objektyviai egzistuojantis pasaulio reiškinys. Galime
įvardyti, kad tai žinios, kurias žmogus gauna, įsimena, perduoda; galime
suprasti ir abstrakčiau: tai žmogaus suvoktas objekto turinys. Informacija
daro įtaką žmonių santykiams, ji pasireiškia žmonių bendravime –
komunikacijoje.
Informacijos gauname paprasčiausiai kalbėdamiesi su draugais, žiūrėdami
televizorių, skaitydami, ją teikiame kitiems išsakydami savo samprotavimus,
aptardami įvykius, rašydami laiškus ar žinutes. Net žvilgsnis pro langą
mums suteikia tam tikros informacijos.
Apibrėžti informacijos sąvoką nėra lengva. Pirmiausia todėl, kad ji
abstrakti, pirminė, vartojama daugėliui kitų savokų apibūdinti. Antra,
informacijos turinys daugiareikšmis, įgyjantis įvairiausių prasmių.
INFORMACIJA – tai žinios, perduodamos vienų asmenų kitiems žodžių arba
žiniasklaidos priemonėmis: perspaudą, radiją, televiziją, kiną, kompiuterių
tinklus. Ji kilusi iš lotynų kalbos žodžio informatio , reiškiančio
“iškaiškinimmas, pranešimas, pavaizdavimas”.
Šitaip informacija nusakoma daugėlyje populiarių knygų, enciklopedijų. Tai
konkretesnė apibrėžtis, ji pabrėžia žmogaus atliekamą intelektinį darbą –
žinių skleidimą. Informacija apibrėžiama per žinias, tačiau informacija
nėra visiškai tas pats, kas ir žinios.
Informacijos ir žinių palyginimas
|Informacija |Žinios |
|Informacija paprastai nesiejama su |Žinios dažniausiai siejamos su |
|konkrečiu žmogumi, ji – objektyvi. |konkrečiu žmogumi, jos – subjektyvios.|
| | |
| | |
|Informacija – pirminis produktas, |Žinias žmogus kuria iš gaunamos |
|medžiaga žinioms. |informacijos. |
| | |
|Informacija tampa žiniomis paprastai |Žinios virsta informacija bendraujant |
|tuomet, kai to nori žmogus, kai ją |– komunikacijos procese. |
|priima ir suvokia. | |Kompiuteriuose saugomą ir apdorojamą informaciją vadiname duomenimis.
Svarbi sąvoka – informacijos vertė. Ji priklauso nuo žmogaus požiūrio, t.y.
esti subjektyvi: kas vienam atrodo labai svarbu, kitam tai gali būti
nereikšminga.
Žmogus informacijos vertę sieja su įgyjamu naujų žinių kiekiu. Vertiname
tokią informaciją, kuri sako ką nors nauja, dar mums nežinoma, kai ji
pradeda spręsti iškilusius klausimus, problemas.
Informacija – sudėtingas pasaulio reiškinys. Labiausiai mums rūpi
klausimas, iš kur gauti informacijos, kaip ją atrinkti, pertvarkyti,
panaudoti, kaip perteikti, paskleisti kitiems. Taigi, mus domina atkyvi
informacija, -tokia, kuri atsiranda bendraujant ir kuri reikalinga žmonių
ryšiams palaikyti.Informacija ir komunikacija – du neatsiejami dalykai, glūdintys pačioje
gyvenimo ir viso pasaulio egzistencijos esmėje. Kiekvienas individas
sąveikauja su aplinka, o kiekviena sąveika tam tikru požiūriu yra individų
ryšys bei keitimasis informacija. Ryšiai tarp žmonių turi ypatingą prasmę
ir nusakomi komunikacijos sąvoka.Kadangi informacija įvairi, tai ir jos savybių gali būti labai daug.
Būdingiausios:
1. Informacijos pokyčiai ( senėjimas, nuvertėjimas ) laikui bėgant.
2. Informacijai netinka adityvumo ( sudėties ) principas, t.y. jei gauname
tą pačią informaciją iš dviejų šaltinių, jos nebus dvigubai daugiau.
3. Informacijai netinka komutatyvumo ( perstatymo ) principas, t.y. jei
apdorojame informaciją A, o paskui – informaciją B, tai gauti rezultatai
gali nesutapti su rezultatais, gautais, jei pirma apdorotume informaciją
B, po to – A.
4. Informacijos turinys nepriklauso nuo jos saugojimo būdų (laikmenų ),
taip pat nuo pateikimo formos.Informacija gyvuoja pagal tam tikrus dėsnius – esminius sąryšius, glaudžiai
susijusius su informacijos savybėmis. Dažniausiai kalbama apie tris
dėsnius: informacijos kiekio augimą, senėjimą ir sklaidą.
Informacija sparčiai gausėja. Kasdien pasaulyje išleidžiami tūkstančiai
laikraščių, žurnalų, knygų, per radiją, televiziją nuolat transliuojamos
žinios, įvykių apžvalgos, kompiuterių tinklais siunčiami laiškai, vyksta
diskusijos.
Informacija sensta: ji atsiranda, būna ir pranyksta. Dažnai ne visai
sunyksta, o tampa bazinėmis žiniomis kitai pakopai. Dauguma žinių bėgant
laikui tampa nereikalingos, praranda savo vertę. Tačiau, mokslinei
informacijai tai ne visuomet būdinga, – nors prabėgo daug laiko, iki šiol
nepaseno nei Archimedo, nei Niutono dėsniai.
Informacijos sklaidos dėsnį 1934 metais suformulavo anglų
mokslininkas
S. Bredfordas. Jis nagrinėjo mokslinę literatūrą ir pastebėjo, kad tik 50%
straipsnių, kuriuose aptariamos elektrotechnikos problemos, buvo publikuoti
specialiuosiuose tos mokslo šakos žulnaluose.
Kiti 25% straipsnių buvo
išspausdinti įvairių kitų mokslo šakų žurnaluose, likusieji 25% buvo
pateikti daugelyje kitų žurnalų. Paaiškėjo, kad panašiai yra ir su kitomis
temomis – informacija išsisklaido, maždaug tik pusė jos paskelbiama toms
temoms skirtuose leidiniuose.Mokslas apie informaciją, jos perdavimą, kaupimą, saugojimą, apdorojimą,
daugiausia pasitelkus kompiuterį, vadinamas informatika. Terminu
“informatika”, pradėtu vartoti prieš trejetą dešimtmečių įvairiose šalyse,
buvo įvardytas mokslas, susijęs su informacija. Prancūzijos akademija
1966m. patvirtino terminą “informatique”, kuris atitiko anglišką terminą
”computer science” ( kompiuterių mokslas, tiksliau – skaičiavimai
kompiuteriu ) . Vokietijoje apie 1968m. prigijo terminas “Informatik”,
nusakantis informacijos tvarkymą panaudojant kompiuterius.
Beveik tuo pat metu šį terminą ėmė vartoti rusai ( informatika ),
lenkai
( informatyka ), ispanai ( informatica ), italai ( informatica ),
austrai ( Informatik ).
Lietuvoje informatikos terminas ypač paplito nuo 1986m., kai bendrojo
lavinimo mokyklose atsirado toks kursas. Iki tol šį terminą vartojo
bibliotekininkai.
Lietuvoje dar vartojamas žodis “kompiuterija” – juo apibūdinamas grynai
praktinis darbas su kompiuteriu. Tačiau informatikos terminas apima ir
teorinį , ir praktinį darbo su informacija pobūdį, taip pat ir kimpiuterių