Informacijos greitkelyje
Prof. habil. fizikos dr. JONAS GRIGAS Prieš 15 metų lankantis Japonijos Panasonic firmoje, jos prezidentas pasakė, kad XXI amžius bus kompiuterių ir ryšių amžius, informacinių technologijų revoliucijos amžius. Mes prie jo artėjame ir sunku įsivaizduoti, kur ateinančios informacinės technologijos mus nuves. Esame tarsi ant informacijos greitkelio, kuriame yra stovėjimo aikštelių ir kontrolės punktų. Šviesolaidžių tinklai apraizgė visą pasaulį, rado kelią į mūsų namus, į kuriuos informaciją neša elektronai ir fotonai. Šviesolaidis vienu metu perduoda apie milijoną telefoninių pokalbių, kartu su garsu galima perduoti ir vaizdą. Informacijos greitkelis privertė daugelį iš mūsų nusipirkti kompiuterį ir išmokti juo naudotis. Kompiuteriu naudotis žmonės turės išmokti taip, kaip skaityti ir rašyti. Rėjus Bredburis knygoje __Farenheitas 451__ jau šeštąjį dešimtmetį, greit po televizorių ir kompiuterių pasirodymo, rašė apie prikaustytus prie elektroninių ekranų, knygų jau neskaitančius žmones, džiūgaujančius, kai ugniagesiai degino jų knygas. Nenumatytų pasekmių dėsnis valdo visas technologines revoliucijas. 1438 m. Johanas Gutenbergas Biblijai dauginti išrado spausdinimo mašiną, kuri paskatino raštingumo plitimą, mokslo pažangą ir industrinės revoliucijos pradžią.
Nors sunku numatyti šiuolaikinės informacijos revoliucijos mastą, mes matome, kaip keičiasi mūsų kasdienis gyvenimas. Mokytojai moko mokinius pasitelkę televiziją ir kompiuterius, studentai universitetuose didelę laiko dalį praleidžia dirbdami su kompiuteriais, laboratorijose mokslinių tyrimų aparatūrą valdo ir rezultatus analizuoja kompiuteriai. Mus tvirtai prisirišo ir televizijos ekranai. Net kaime iškilo palydovinės televizijos antenos. Amerikos ir kai kurių Europos šalių moksleiviai beveik tiek pat laiko praleidžia prie televizorių ekranų, kiek ir mokykloje, o suaugę beveik tiek, kiek darbe.
Kiekvieną šimtmetį žmonės gaudavo vis daugiau informacijos. Naujų informacijos technologijų sukeliami pokyčiai tokie subtilūs, kad mes vargiai juos pastebime. Prieš atsirandant raštui, žmonės pasitikėjo tik atmintimi. Prieš atsirandant telefonui, žmonės jautė malonumą rašyti laiškus ir juos gauti. Prieš atsirandant televizoriams ir kompiuteriams, žmonės daugiau bendravo, buvo glaudesni šeimos ir kaimynų santykiai. Žmonės susirinkdavo pašnekėti, o kaime – ir padainuoti. Televizija pririšo žmones prie namų, izoliavo vienus nuo kitų. Tik ketvirtadalis amerikiečių pažįsta savo kaimynus. Užuot pareiškę tiesiogiai užuojautą nelaimės atveju, žmonės tai daro per laikraščius, o kitose šalyse – elektroniniu paštu ar faksu. Kompiuteriai siūlo begales įdomių žaidimų, padeda tvarkyti piniginius reikalus, išsirinkti ir užsisakyti pirkinius, videofilmus ir daugybę kitų paslaugų neišeinant iš namų, nebendraujant su žmonėmis tiesiogiai. Visuomenė dar labiau susvetimės ir taps izoliuota įnikus į Internetą – pasaulinį ryšių tinklą, leidžiantį bendrauti tarpusavyje bet kokiu atstumu. Kita vertus, gaudami daugiau informacijos, žmonės negali būti izoliuoti. Bet kokią informaciją dabar galima paskleisti po pasaulį per dieną. Elektroninė erdvė tampa prieinama visiems pasaulio žmonėms. Netruks ateiti tas laikas, kai 500 televizijos kanalų kimš žmonėms į galvas informacinį šlamštą, kurio ir dabar jau per akis. Kam reikia tiek kanalų, kai vienu metu gali žiūrėti tik vien&agr ve;? Televizijos vadovai mano, kad žmonėms visai nesvarbu, ką žiūrėti. Jau dabar geriau pažįstam televizijos serialų šeimas nei savo kaimynus.
Žmonės ir kompiuteriai bendrauja skirtingai: kalba ar daina sklinda garso bangomis, kurių kiekvienas tonas skaitmenine kompiuterių kalba virsta 1 ir 0 rinkiniu; 1 atitinka elektroninis impulsas, o 0 – pauzė. Kad ir ką galvotume, ši elektroninė kompiuterių kalba yra ateities kalba. Internetas stumia gyvenimą už senų fizikinių laiko ir erdvės ribų, įgalina klajoti po pasaulį neišeinant iš namų, susipažinti su naujais žmonėmis, bendrauti su skriejančiais apie Žemę astronautais, keistis mokslinių tyrimų rezultatais su kolegomis visame pasaulyje, skaityti ką tik pasirodžiusius mokslinius straipsnius, naudotis pasaulio bibliotekų lobiais ar skaityti biržų ataskaitas. Namai virsta virtualia įstaiga, pasaulis – virtualia visuomene, kurioje galimos virtualios kelionės ir net virtuali meilė. Visa tai nauja realybė. Viljamas Gibsonas, 1984 m. pirmą kartą aprašęs virtualią realybę, teigia, kad elektroniniai ryšiai teikia jausminę ekspansiją, per kurią žmonės patiria daug įspūdžių geografiškai likdami tame pačiame taške, ir įspėja, jog virtualumas gali tik padidinti fizinę realybę, bet ne pakeisti ją, jog tiesiogiai žmonėms bendrauti yra būtina.