Informacijos ir komunkacijos technologijų raida
5 (100%) 1 vote

Informacijos ir komunkacijos technologijų raida

1. INFORMACIJOS IR KOMUNIKACIJOS TECHNOLOGIJŲ SAMPRATA

Informacijos technologiją galima suprasti kaip priemonių ir metodų informacijai apdoroti visumą. Informacijos apdorojimas kompiuteriu taip smarkiai plinta, yra toks patogus, kad daugelio darbų be šios priemonės negalime beįsivaizduoti. Dažnai girdime terminą ,,informacijos technologija“ ir “komunikacijos technologija” arba kartu “informacijos ir komunikacijos technologija”. Vis dažniau vartojame žodžius „teleryšiai“ arba „telekomunikacija“, reiškiančius tą patį – informacijos perdavimą, apdorojimą per atstumą (graikų k. „tele“ reiškia esantį toli, nutolusį).

Šiame junginyje abu žodžiai vienodai svarbūs. Žodis ,,technologija“ vartojamas nuo senų laikų. Jis kilęs iš graikų k. žodžių techne + logos. Pirmasis reiškia meną, amatą, o antrasis įvardija sąvoką, žodį.

Technologijos sąvoka dažniausiai vartojama gamybos sferoje ir suprantama kaip procesų, reikalingų tam tikrai produkcijai pagaminti, visuma.

Informacijos ir komunikacijos technologijos – priemonių ir būdų, informacijai apdoroti ir perduoti, visuma.

Taigi informacijos ir komunikacijos technologija apima įvairius metodus ir priemones, skirtus duomenims apdoroti: rinkti, rūšiuoti, rikiuoti, laikyti, perduoti bei kitaip tvarkyti kompiuteriu. Čia pabrėžiamas žodis ,,kompiuteris“. Mat informacija visuomenei visuomet buvo aktuali, tik jai apdoroti anksčiau nebuvo sukurta visiems prieinamų priemonių ir tuo užsiiminėjo nedidelis specialistų būrys.

Norint ką nors daryti su informacija, visų pirma reikalinga darbo su ja priemonė – tam tikra techninė įranga; toliau, reikia žinoti, kaip tą informaciją apdoroti, t.y. turėti tam tikrų darbo su informacija įgūdžių.

Kalbant apie informacijos bei komunikacijos technologijas reikia aptarti šiuos aspektus: priemones (techninę ir programinę įrangą) ir metodus. Be atitinkamų priemonių negalima tvarkyti informacijos. Kita vertus, turint priemones, bet neįgudus jomis naudotis, gerų rezultatų nebus pasiekta. Vadinasi, informacijos apdorojimo priemonės ir jų naudojimo metodai neatsiejami.

XX a. 2-oje pusėje daugiausia naudojama informacijos tvarkymo priemonė – kompiuteris. Kompiuteriu apdorojama įvairiarūšė informacija: vaizdinė, tekstinė, skaitmeninė, garsinė. Neretai informacijai, ypač specifinei, kvalifikuotai pateikti reikia papildomų priemonių, pavyzdžiui, sintezatoriaus garsams išgauti ar garsų analizatoriaus balsui atpažinti.

Prie informacijos ir komunikacijos technologijų priskiriamos modernaus ryšio priemonės, pavyzdžiui, mobilieji telefonai, turintys ryšį su Internetu, banko operacijas atliekantys automatai ir pan.

Informacijos perdavimo tinklai kuriami laidiniais(tarp jų ir optiniais) ir bevieliais ryšiais. Tobulėjant technikai atsirado galimybė telefono ryšių linijomis perduoti ne tik garsinę, bet ir skaitmeninę bei vaizdinę informaciją. Atsirado telekso, telefakso sistemos, kabelinė televizija, susikūrė kompiuterių tinklai. Didėjančiam informacijos kiekiui perduoti vis daugiau naudojami modernūs optiniai kabeliai – šviesolaidžiai. Bevieliai ryšiai brangesni už laidinius, jei jie organizuojami tarp kelių abonentų. Lietuvoje veikia 7 galingos, 13 mažo galingumo bei 2 vidutinių bangų radijo ir televizijos valstybinės stotys. Vis daugiau duomenų perdavimui naudojamos mikrobangos. Mikrobangų plėtimui reikalingos mikrobangų retransliacijos stotys.

Telefono ryšiai yra sena ir smarkiai paplitusi komunikavimo priemonė. Lietuvoje telefono tinklų didelę dalį sudaro analoginės ir skaitmeninės stotys. Sparčiai plečiasi mobilusis ryšys (Omnitel, Bitė GSM, Tele2). Labai paplitusi telekomunikacijos priemonė – faksas. Faksimilinis ryšys(lotynų k. fac simile – daryk panašų) buvo žinomas seniai, išradus fototelegrafą bei teleautografą. Tai įrenginys, kurio per atstumą perduodamas ir priimamas nejudamas vaizdas.

Pati svarbiausia ir reikalingiausia kompiuterių komunikacijos ypatybė yra gebėjimas perduoti bylas, t.y. bylų persiuntimas. Kompiuteriams komunikuoti tarpusavyje sukurtos tam tikros taisyklės – protokolai.

Internetas – pasaulinė kompiuterių tinklų sistema, apimanti milžinišką kiekį duomenų, programų, duomenų bet kitokios informacijos ir įgalinanti naudoti asmeninį kompiuterį tos informacijos paieškai. Internetas teikia daugybę paslaugų, iš kurių populiariausios: hipertekstinių dokumentų skaitymas – pasaulinis žiniatinklis(WWW – World Wide Web), keitimasis laiškais – elektroninis paštas, informacijos siuntimas bylomis, konferencijos bei pokalbiai internete

Išskyrėme penkis ryškiausius žmonijos evoliucijoje informacijos raidos etapus: kalba, raštas, spauda, teleryšiai, kompiuteris. Kiekviename etape atsiranda vis daugiau informacijos technologijos priemonių, jos nuolat tobulėja (žr. Priedą Nr.1, 1 lentelę)

2. RAŠTAS

Raštas — tai tam tikra braižomųjų ženklų sistema, leidžianti perteikti mintis ir jausmus per erdvės ir laiko atstumą, fiksuoti ir išlaikyti šnekamąją kalbą. Tokios sistemos atsiradimas buvo labai reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje. Raštas padėjo išsaugoti naujosioms kartoms praeityje sukauptą patyrimą, tautų literatūros, mokslo ir apskritai kultūros bei civilizacijos laimėjimus, atkurti išnykusių kalbų struktūrą ir senesnius egzistuojančių kalbų
raidos etapus. Raštas taip pat daug prisidėjo ir tebeprisideda prie žmonių abstraktaus mąstymo plėtojimosi, mokslo ir kultūros pažangos, visuomenės nacionalinės ir politinės konsolidacijos.

Kada atsirado raštas, sunku pasakyti. Tačiau nėra abejonės, kad jo atsiradimas susijęs su pirmaisiais žmonių mėginimais piešti, braižyti. O seniausi piešiniai Europoje, rasti ant uolų (urvuose ir ne urvuose), dabar priskiriami laikotarpiui tarp 20 000 ir 10 000 m. pr. m. e. Ypač daug piešinių ant uolų surasta Afrikoje, šiaurės ir pietų Amerikoje, bet jų didžioji dalis ligi šiol dar nedatuota. Vieni iš tų piešinių galėjo būti grynai estetinio pobūdžio (tam tikros puošmenos), kiti simbolizavo įvairius religinius įvaizdžius, dar kiti žymėjo daikto priklausomybę tam tikram asmeniui ar kt. Todėl tie piešiniai paprastai dar nelaikomi raštu: jie sudaro tiktai rašto priešistorę. Tikrasis raštas, matyt, atsirado vėlesniais laikais (kai kurie mokslininkai mano, kad jo užuomazgos siekia VIII—VI tūkstantm. pr. m. e.).

Yra žinomi trys pagrindiniai rašto tipai, istoriškai keitę vienas kitą arba egzistavę ir dabar egzistuojantys vienas greta kito. Tai piktografija,. ideografija ir fonografija. Seniausias iš jų — piktografija, arba piktografinis raštas.

Piktografija („pieštas“ + „rašau“) — tai toks raštas, kai tam tikrais piešinėliais išreiškiama kokia nors mintis, perteikiama informacija. Piktografinio rašto pavyzdys gali būti prie vienos Aliaskos eskimų jurtos rastas piešinėlis, skirtas atsitiktiniams praeiviams (žr. Priedą Nr.2, 1 pav.) Šio piešinėlio prasmė tokia: jurtoje nėra ko valgyti, nes jos savininkai išvykę medžioti. Atskiri piešinėlio elementai aiškinami taip: kairėje pavaizduotas luotelis su dviem žmonėmis (medžiotojais), dešinėje — jų jurta; prie jurtos kairėje esanti žmogaus figūra simbolizuoja neigimą („nieko nėra“), o dešinėje — „valgymo“ sąvoką (ši pastaroji figūra rodo jurtą, kur nieko nėra valgyti).

Piktografinio rašto atskira detalė vadinama piktograma. Tiek piktograma, tiek visas piktografinis piešinėlis dar neatvaizduoja nei žodžio, nei žodžio formos, nei kito kokio kalbos elemento. Todėl iš piktografinio rašto nieko negalima spręsti apie to rašto vartotojų kalbos ypatybes.

Piktografinį raštą geriausiai yra išlaikę Amerikos indėnai (pvz., yra išlikęs 1849 m. šiuo raštu ant medžio žievės rašytas JAV prezidentui indėnų genčių laiškas, kuriame prašoma leisti tos šeimos gentims persikelti į kitą vietą ir žvejoti kituose ežeruose).

Dabar piktografija, kaip tam tikras rašto tipas, plačiau niekur nevartojama, nes ji nepatogi, nepraktiška. Visų pirma dėl to, kad piešinėliui nupiešti reikia nemaža laiko, antra, ne visada lengva suvokti piešinėlio prasmę, pagaliau trečia — ne kiekvienas ir sugeba nupiešti suprantamesnį piešinėlį. Tačiau piktogramos dirbtuvių, parduotuvių, valgyklų reklamose, plakatuose ir kitur dažnai dar panaudojamos ir mūsų laikais (plg. bato, garuojančio puodelio ir kt. piešinėlius vitrinose). Piktografinio pobūdžio yra ir kai kurie kelio ženklai (pvz., žymintys posūkį, tarpukalnę, sankryžą ir kt.).

Ideografija („sąvoka“ + „rašau“) — tai vėlesnis rašto tipas, išriedėjęs iš piktografijos, suprastinus piešinėlius. Tai toks raštas, kai atskiras ženklas žymi tam tikrą sąvoką. Ideografinį raštą dar ir dabar vartoja kinai, japonai, seniau vartojo egiptiečiai, actekai, šumerai, vietnamiečiai ir kt. tautos.

Kaip iš piktografinio rašto išsirutuliojo ideografinis, akivaizdžiai rodo kinų rašto pavyzdys. Jame šalia dar aiškių paveikslėlių yra nemaža ir šiaip ženklų, kurie jau nebeprimena daiktų ar gyvūnų. Tokie suscheminti ideografiniai ženklai dažnai vadinami hieroglifais („šventas“ + „raižinys“), (žr. Priedą Nr.2, 2 pav.).

Ideografijos atsiradimas buvo didelis žingsnis į priekį rašto raidoje. Ideografiniais ženklais, arba ideogramomis, buvo galima išreikšti ne tik konkrečius daiktus, bet ir abstrakčias sąvokas. Be to, ideogramas, kaip sąvokų ženklus, galėjo suprasti įvairių tam tikros kalbos tarmių ir net įvairių kalbų atstovai. Pavyzdžiui, Pekino tarmės atstovai „žmogų“ vadina žodžiu žen’ Kantono — jan’, o Šanchajaus — ning. Tačiau rašte „žmogaus“ sąvoka žymima vienu hieroglifu . Ši pastaroji aplinkybė, be kita ko, matyt, nemaža lėmė tai, kad ideografinio rašto kai kurios tautos (kinai, japonai) neatsisakė dar ir mūsų laikais.

Nors ideografinį raštą dabar vartoja nedaugelis tautų, tačiau tam tikros ideogramos plačiai paplitusios ir kitokį raštą turinčiose tautose. Pavyzdžiui, tokie yra skaičiaus sąvokas reiškiantys ženklai (l, 2, 3, 5…), matematikos ir kai kurių kitų mokslo sričių ženklai ( + , =, ≠ ir pan.). Šitokios ideogramos dėl savo kompaktiškumo yra patogi priemonė specialioms sąvokoms žymėti, be to, suprantamos įvairių tautų atstovams.

Ideografinis raštas ilgainiui gerokai keitėsi. Naujoms sąvokoms grafiškai reikšti buvo sudarinėjamos naujos ideogramos arba tos pačios visaip kombinuojamos, papildomos pridėtiniais ženklais. Be to, ilgainiui atskiromis ideogramomis imta žymėti ne tik atskiras sąvokas ir jas reiškiančius žodžius, bet ir žodžių dalis, skiemenis. Tuo būdu jau ideografinio rašto sistemoje ėmė rastis
rašto tipo — fonografijos elementų.

Fonografija („garsas“ + „rašau“) — toks raštas, kuriame atskiri ženklai (fonogramos) žymi jau žodžių elementus — skiemenis, fonemas. Kitaip sakant, fonografinis raštas perteikia ne mintis ar sąvokas, bet garsinę kalbos pusę, susieja grafinius ženklus su šneka. Pagal tai, ar fonograma žymi skiemenį ar fonemą, skiriamos dvi fonografinio rašto atmainos: skiemenims, arba silabinis (lot. syllaba „skiemuo“), ir foneminis.

Senesnis ir ša ideografija labiau susijęs yra skiemenims raštas. Jau III tūkstantm. pr. m. e. jį vartojo šumerai, gyvenę Mesopotamijoje, taip pat asirai-babiloniečiai. Dabar skiemeninį raštą, paveldėtą iš sanskrito, vartoja indai (jis vadinamas devanagari „dievo miesto raštas“), etiopai, korėjiečiai ir kai kurios kitos tautos.

Palyginti su ideografiniu, skiemenims raštas buvo žymiai patogesnis, nes juo rašant reikėjo mažiau atskirų ženklų: skiemenų skaičius bet kurioje kalboje yra daug kartų mažesnis negu sąvokų ir jas reiškiančių žodžių skaičius. Pavyzdžiui, perteikti pagrindinėms sąvokoms kinai vartoja 5 — 6 tūkstančius hieroglifų, o iš viso skirtingų ženklų kinų ideografiniame rašte priskaičiuojama net ligi 60 000. Tuo tarpu skiemeninio rašto sistemose paprastai būna nuo kelių dešimčių ligi maždaug dviejų šimtų ženklų skiemenims žymėti. Ypač patogus skiemenims raštas toms kalboms, kurios turi daug vienskiemenių žodžių (pvz., šumerų, kurioje žodžius sudarydavo arba vienas balsis, arba balsis su priebalsiu, arba priebalsis su balsiu ir kitu priebalsiu: e „namas“, i „penki“, aš „vienas“, šu „ranka“, kur „šalis“ ir pan.).

Skiemeninio rašto formos neretai priklausydavo ir nuo to, ant kokios medžiagos buvo rašoma. Pavyzdžiui, senovėje indai rašė ant specialiai apdirbtų palmės lapų, o šumerai, asirai-babiloniečiai ir kiti Mesopotamijos gyventojai — molinėse lentelėse, kuriose tam tikru pagaliuku išspausdavo rašto ženklus. Kadangi tie ženklai turėjo kyliuko, primenančio dantį, formą, tad jų raštas paprastai vadinamas kyliaraščiu, arba dantiraščiu (žr. 2 Priedą , 3 pav.).

Gerokai vėlesnis už skiemeninį yra foneminis (dažnai dar vadinamas garsiniu, raidiniu) raštas. Jis atsirado tiktai II tūkstantm. pr. m. e. antrojoje pusėje — I tūkstantm. pradžioje ir paskui plačiai paplito daugelyje pasaulio tautų. Tai raštas, kuriame atskiras ženklas (raidė) žymi atskirą fonemą. Šio rasto tipo pradininkais dažniausiai laikomi finikiečiai, nors dabar linkstama jį sieti ir su senovės egiptiečių raštu, kuriame būta ženklų, žymėjusių atskirus priebalsius (kai kurie tyrinėtojai mano, kad foneminio rašto kūrėjai galėję būti ir Egėjaus jūros salų gyventojai).

Finikiečių raštą sudarė 22 ženklai, žymėję priebalsius ir pusbalsius (sonantus). Balsiams finikiečiai nevartojo atskirų ženklų dėl to, kad jų kalboje (kaip ir kitose semitų-chamitų šeimos kalbose) žodžių šaknis sudarė vieni priebalsiai (balsiai jose atlieka tik gramatinę funkciją: nurodo kalbos dalį, nuosaką, rūšį ir t. t.). Kiekvienas iš tų ženklų, arba raidžių, turėjo savo atskirą pavadinimą (pvz., alef „a“, bet „b“, gimel „g“ ir kt.) ir tam tikrą seką (po alef ėjo bet, po bet — gimel ir t. t.). Be to, įdomu tai, kad finikiečių raidžių pavadinimai buvo susiję ne tik su raidžių garsine reikšme, bet ir su grafine forma. Pavyzdžiui, raidė, pavadinta alef „jautis“, ir savo forma priminė ant šono apverstą jaučio galvą , raidė, pavadinta šin „dantis“, savo forma priminė dantį ir t. t.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2126 žodžiai iš 6824 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.