Informacijos kodavimas
5 (100%) 1 vote

Informacijos kodavimas

Ženklai ir abėcėlės

Vienas didžiausių bendravimui skirtų žmonijos išradimų – abėcėlė. Jos sutartiniais ženklais (simboliais) galima išreikšti pranešimus. Ženklas gali būti ir sutartinis paveikslėlis – piktograma, ir egiptiečių hieroglifas, ir lietuvių ar kurios nors kitos kalbos raidė, ir skaitmuo. Taigi abėcėlių esama įvairiausių: nuo sutartinių kelio ženklų, rašto raidžių iki matematinių simbolių.

Kai siuntėjas perduoda pranešimą gavėjui, turi būti susitarta, kaip šis pranešimas bus išreikštas, kokiu būdu atvaizduotas.

Seniausia žmonių bendravimo priemonė yra šnekamoji kalba. Čia informacija išreiškiama garsais. Iš garsų sudaromi žodžiai, iš žodžių – sakiniai. Žodžiu pasakyta informacija greitai pamirštama. Norėdami išsaugoti informaciją, žmonės sukūrė raštą — šnekamosios kalbos grafinę išraišką. Garsiniai signalai (garsai, žodžiai) paverčiami sutartiniais ženklais.

Pirmykštis žmogus informaciją perteikdavo paveikslėliais – piktogramomis. Juos „perskaičius“ buvo galima sužinoti apie tai, kas vyksta, vyko arba turėjo vykti.

Ilgainiui piešiniai keitėsi, darėsi abstraktesni ir virto hieroglifais – supaprastintais, stilizuotais sutartiniais ženklais. Egiptiečių rašmenis „hieroglifais“ pavadino senovės graikai: išvertus tai reiškia „šventi paveikslėliai“. Yra rasta hieroglifų, akmenyse iškaltų dar prieš trečiąjį tūkstantmetį iki Kristaus. Kai kurios Rytų tautos hieroglifus vartoja ir dabar. Čia vienas žodis arba viena sąvoka žymima vienu ženklu.

Kalbėdami apie raštą, dažnai vartojame žodį „ženklas“. Tai labai plati sąvoka.

Ženklas – kokio nors rinkinio elementas, turintis sutartinę reikšmę ir skirtas bendravimui, atliekantis komunikacijos funkciją.

pavyzdys. Kortų kaladės visos kortos suskirstytos į keturias grupes, kurios turi sutartinius ženklus.

Kaip atsirado fonetinė abėcėlė?

Yra įvairiausių nuomonių. Vieni tvirtina, kad abėcėlę išrado egiptiečiai, o iš jų perėmė finikiečiai, kiti mano, jog abėcėlę išrado būtent finikiečiai, dar kiti – jog asiriečiai.

Šiaip ar taip, finikiečių išrastas fonetinis raštas buvo milžiniškas žmonijos žingsnis į priekį: vienas garsas užrašomas viena raide, nereikia nei piktogramų, nei hieroglifų. Raštas pasidarė nesudėtingas, prieinamas ne tik žyniui, bet ir kiekvienam žmogui.

Finikiečių abėcėlę sudarė dvidešimt dvi raidės, kuriomis buvo užrašoma dvidešimt priebalsių ir du atsikvepiamieji garsai (ch, h). Finikiečiai rašė vien priebalsiais, vadinasi, jie užrašydavo ne visus žodžio garsus, o tik žodžio griaučius.

Mums, kalbantiems indoeuropiečių kalba, šis finikiečių rašto principas nelabai suprantamas. Nepatiko vien priebalsių raštas ir senovės graikams, paėmusiems iš finikiečių rašto ženklus. Tuomet jie patobulino finikiečių raštą, sukurdami ženklus balsiams užrašyti.

Pranešimai raštu paprastai sudaromi iš paskui vienas kitą einančių ženklų. Nėra svarbu, kaip jie išdėstyti: suskaidyti į trumpesnes ar ilgesnes eilutes, puslapius ir pan. Į pranešimus žodžiu galime žiūrėti ir kaip į garso ženklų – fonemų – seką. Kad galėtume fonemas užrašyti raštu, taip pat ir atvirkščiai, buvo sudaryti sutartiniai žymenys.

Lotynų raštas susiformavo VII a. pr. Kr. iš etruskų vartoto graikų rašto. Lotynų abėcėlė turi 26 raides:

ABCDEFGHIJKLMNOPQRSTUXVWYZ

Dauguma Europos šalių vartoja lotynų abėcėlę, ant kai kurių raidžių uždedamos diakritinius ženklus specifiniams garsams išreikšti.

Diakritiniai ženklai – pridėtiniai garsinės kalbos ženklai, rašomi viršuje, apačioje ar šalia raidės ir keičiantys ar tikslinantys jos garsinę prasmę.

Lietuvių abėcėlėje su diakritiniais ženklais yra devynios specifinės raidės: ą, ę, į, ų, ė, ū, č, š, ž. Joje vartojami keturių rūšių diakritiniai ženklai: nosinė (ą, ę, į, ų), taškas viršuje (ė), brūkšnelis viršuje (ū) ir varnelė (č, š, ž).

Dabar mūsų vartojamą lietuvių abėcėlę sudarė ir pateikė 1901 m. kalbininkas Jonas Jablonskis savo gramatikoje. Ją sudarė 32 raidės. Tai 23 visiškai nepakeistos ir jau minėtos 9 šiek tiek perdirbtos lotyniškos raidės, žyminčios lietuvių kalbai būdingus garsus.

Panašų raidžių skaičių turi ir daugelio kitų tautų abėcėlės: estų – 23, latvių – 33, lenkų – 32, rusų – 32, vokiečių – 29.

Visi kurios nors kalbos žodžiai užrašomi tos kalbos abėcėlės raidėmis. Nors užrašytas raidėmis tas pats tekstas esti ilgesnis nei užrašytas hieroglifais, tačiau raidžių yra daug mažiau: jas lengviau įsiminti, jų forma paprastesnė. Todėl išmokti rašyti arba skaityti raidinį tekstą kur kas lengviau.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 741 žodžiai iš 2429 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.