Visa iš ko galime gauti informacijos, vadiname informacijos šaltiniu. Tai gali būti televizorius, knyga, žmogus, kompiuterinė laikmena. Informacijos saugyklose (muziejuose, bibliotekose, duomenų bazėse) kaupiami informacijos šaltiniai, užfiksuoti laikmenose – dokumentuose.
Prireikus atlikti kokį nors darbą, dažnai nemaža laiko sugaištame beieškodami reikalingos informacijos. Informacijos paieškos kelių yra daug. Laikraščiai, žurmalai, knygos, nuotraukos, kino filmai, draugų žinios, internetas–visa tai yra informacijos šaltiniai.
Informacijos šaltiniai skirstomi į tris bendriausias grupes:
1) gamtos reiškiniai (saulės šviesa, miško ošimas, griaustinis);
2) informacija, gaunama tiesiogiai iš žmogauų bendravimo, pavyzdžiui, mokinio ir mokytojo pokalbis;
3) informacija, gaunama iš dokumento, pavyzdžiui, skaitant knygą, žiūrint filmą, klausantis radijo įrašo.
Patikimesnis, svaresnis yra paskutinis būdas, kadangi juo paprastai perteikiama tikslesnė informacija, ją galima ilgai tyrinėti, įsigilinti ir gauti daugiau informacijos.
Kalbant apie dokumentą, svarbu ir laikmena, kurioje jis saugomas, – informacijos užrašymo (kodavimo) forma. Klasikinis dokumento pavyzdys – knyga. Dėl technologijos įtakos dokumento samprata labia išsiplėtė. Dokumentais vadinami ne tik spausdiniai, bet ir fotografuotiniai dokumentai, magnetinės juostelės, diskeliai, optiniai diskai,garso, vaizdo įrašai.
Dokumentus, kaip informacijos šaltinius, galėtume suskyrstyti į šias pagrindines grupes:
1) rašytiniai (spauzdiniai ir rankraščiai);
2) garsiniai (kasetės, plokštelės);
3) vaizdiniai (fotografijos, vaizdajuostės);
4) kompiuteriniai (diskai, kompaktinės plokštelės, internetas).
Spaudiniai – tai knygos, brošiuros, albumai, atlasai, žemėlapiai, įvairūs informaciniai lapeliai, atvirukai, programos, kvietimai, žurnalai, laikraščiai, biuleteniai, specialūs leidiniai.
Rankraščiai – tai seniausiai žinomi informacijos šaltiniai. Rankraštinius informacijos dokumentus dabar dažniausiai komplektuoja tik didžiosios mokslinės bibliotekos. Jos saugo žymius rašytojų, mokslininkų archyvus.
Vaizdiniai dokumentai – nuo paprasčiausių nuotraukų, piešinių, paveikslų iki vaizdajuosčių.
Garsiniai dokumentai – tai įvairūs garso, muzikos,kalbos įrašai: garso, magnetinės juostos, kompaktinės, optinės plokštelės.
Kompiuteriniai dokumentai – tai įvairi informacija, kaupiama kompiuterinėse laikmenose. Iš esmės kompiuteriniai dokumentai apima visas pirmiau išvardytas rūšis. Kompiuteriuose (jų laikmenose: diskuose, kompaktinėse plokštelėse, diskeliuose) gali būti saugomi tiek spausiniai (parengtos skaityti knygos), tiek garsinė bei vaizdinė informacija.
Dabar vis daugiau informacijos šaltinių randama internete –visuotiniame kompiuterių tinkle. Juos nurodyti nesunku: vėlgi pirmiausia pateikiamas dokumento autorius, pavadinimas, paskui –interneto adresas. Tačiau interneto adresas nėra patikima informacija. Autorius lengvai gali jį pakeisti, perkelti dokumentą į kitą vietą ir panašiai. Ką gali rasti šiandien, rytoj gali būti jau išmesta. Todėl būtina pateikti dokumento autorių ir pavadinimą. Žmonija jau seniai suvokė informacijos kaupimo ir saugojimo svarbą. Buvo kuriamos specialios informacijos saugyklos. Taip atsirado biblioteka, muziejus,fonotekos.