INFORMACIJOS VADYBOS RAIDAIstoriškai informacijos vadybos ištakos sietinos su specializuotos
informacinės veiklos sritimis – pirmiausiai bibliotekininkyste,
bibliografija, archyvistika ir kt. Jų pamatu susiformavo dokumentacijos
problemos, susietos su naujais informacijos apdorojimo metodais ir jos
panaudojimu industrijai. XX a. viduryje informacijos sąvoka susiejama su
technologijomis ir elektroniniu duomenų apdorojimu, o pati informacinė
veikla įgavo įvairių sričių informacijos sistemų rangą, paremtą skaičiavimo
centrų koncepcija. Sprendžiant elektroninio duomenų apdorojimo ir
informacijos vartojimo disproporcijos problemą, vis daugiau dėmesio buvo
skiriama vadinamųjų automatizuotų valdymo sistemų tobulinimui. Vėliau
informacijos procesai tolydžio „išsikėlė“ iš skaičiavimo centrų ir
priartėjo prie tiesioginių informacijos vartotojų. Pastarųjų poreikiai ir
informacijos vartojimo, „elgesio“ su informacija problemos susitelkė
vadinamojoje mokslinėje informatikoje, t. y dokumentacijos,
dokumentalistikos, informacijos ir dokumentacijos, informacijos išteklių
vadybos, dokumentų vadybos, informacinių sistemų vadybos, informacinių
struktūtrų vadybos, informacijos technikos moksluose. Šiuolaikiniu
supratimu, informacijos vadyba neturėtų būti tapatinama su kuria nors viena
iš paminėtų sričių. Ji tampa tarsi platesne kategorija ir tarsi absorbuoja
visas siauresnes vadybos sritis stengamasi panaudoti geriausius principus
ir metodus. Personalinių kompiuterių paplitimas faktiškai panaikino ribas
tarp specializuotos informacinės veiklos ir įvairiausių žmogaus veiklos
sričių informacijos procesų, be to, organiškai susiejo informacijos
technologijas su pačios informacijos vartojimu bet kokios veiklos
organizavimui. Ši sąsaja integralią išraišką įgavo vadinamajame ofiso (ar
biuro) vadybos koncepte, kurios universalumas tapo informacijos vadybos
pamatu.
Pastebima, kad 8 – ajame dešimtmetyje labiau dominavo techniniai
komponentai bei vienos kurios nors informacinės srities išryškinimas. Nuo
10 – o dešimtmečio pradžios vis didesnę rekšmę įgyja turinio komponentai,
t. y. informacijos vadyba tampa žymiai platesnė ir kompleksiškesnė.
Neabejotina, kad informacijos vadybos atsiradimas sietinas su didžiųjų
pasaulio valstybių raidos pobūdžiu. Informacijos vadyba žymiai aktualesnė
ten, kur labai išvystyta ekonomika, karinis kompleksas, ryškūs
geopolitiniai interesai ir jų reprezentavimo formos. Informacijos vadybos
samprata ten orientuota į visų informacijos išteklių ir komunikacijos ryšių
visumą ir jų organizavimą skirtingose srityse. Informacijos vadyba tampa
priemone, leidžiančia integruoti materialius, žmogiškuosius,
technologinius, organizacinius, kultūrinius veiksnius, kūrybinius procesus,
inovacijas ir kt. bei panaudoti jų visumą organizavimo efektyvumui didinti
ir tuo įtvirtinti strategines pozicijas.
INFORMACIJOS VADYBOS SAMPRATA, APIBRĖŽIMAI, TIKSLAI
Pasikeitimai šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje verčia keistis ir
taikyti veikloje modernias priemones. Viena iš tokių priemonių yra
informacijos vadyba. Informacijos vadyba (IV), pasak A. Andersen, – tai ne
mokslas, – tai elgesys. Todėl pasaulio teoretikams ir praktikams sunku
vieningai bei tiksliai apibrėžti, kas yra IV.
Olaisen suformuluotame informacijos vadybos apibrėžime teigiama, kad
informacijos vadyba reiškia informacijos identifikavimą, rinkimą,
saugojimą, apdorojimą, apsaugą ir paskirstymą. Šiuo atveju pirmoji sąvokos
dalis nusako verslo sistemos informacijos poreikį, naudojimą ir vertę, o
antroji adresuota programinei įrangai.
Pagal J. Rowley, „informacijos vadyba apima informacijos politikos
planavimą visos organizacijos mastu, integruotų sistemų ir paslaugų vystymą
ir palaikymą, informacijos srautų optimizavimą ir pirmaujančių technologijų
pajungimą funkciniams galutinių vartotojų – nežiūrint, koks būtų jų
statusas ar vaidmuo organizacijoje – reikalavimams“.
Taylor ir Farrel bandė apibrėžti informacijos vadybą per jos pagalbines
disciplinas, tokias kaip vadybos mokslas, informacijos sistemos, biuro
automatizavimas, galutinių vartotojų kompiuterinė veikla, kibernetika ir
inžinerija.
Abstrakčiai informacijos vadyba gali būti suprantama kaip procesų
visuma, skatinanti organizacijos tobulėjimą. Pagrindinę informacijos
vadybos užduotį puikiai atspindi posakis: „Reikiama informacija reikiamu
laiku ir reikiamu formatu“. Tai itin sudėtingas uždavinys reikalaujantis
valdyti informaciją nenutrūkstančia grandimi ir įjungti pagrindinius
informacijos vadybos proceso etapus: informacijos poreikių identifikavimą,
informacijos įgijimą, informacijos organizavimą ir kaupimą, informacijos
produktus ir paslaugas, informacijos paskirtymą ir informacijos naudojimą.
Įvairiuose šaltiniuose gausu skirtingų šios sąvokos interpretacijų,
tačiau bendrąją prasme informacijos vadybą galima suvokti kaip:
• universalią vadybos priemonę (galimi informacijos vadybos modeliai,
skirti visuomenės valdymui, verslui, gamybai, komercijai, politikai,
kultūrai, mokslui ir pan., net pačiai informacinei veiklai. Taip pat
ieškoma bendrų dėsningumų, sistemų ir mechanizmų, kuriuos būtų galima
transformuoti konkretiems objektams. Universaliais modeliais
atskleidžiami giluminiai informaciniai ryšiai ir jų vaidmuo
organizavimui bei vadybai, pvz., į informacinių ryšių ir komunikacijos
formų struktūras jungiami kognityvieji, kultūros, socialiniai ir pan.
aspektai bei jų sąveika su technologijomis)
• strateginį veiksnį, įskaitant ir vadinamąją mąstymo strategiją (šiuo
požiūriu informacijos vadyba tiesiogiai sietina su visuomenės
informacinės infrastruktūros plėtote ir informacinės visuomenės
vystymosi tendencijomis)
Arūnas Augustinaitis viename iš savo straipsnių pateikė tokias
informacijos vadybos „aksiomas“, padedančias plačiau apžvelgti informacijos
vadybos sampratą:➢ Informacijos vadyba kaip organizavimo sociologija. Informacijos
vadybos aspektu bet koks socialinis organizavimas pirmiausiai
reiškia vienokius ar kitokius žmonių ryšius. Daiktai, organizavimo
struktūros, jų fizinis lokalizavimas erdvėje ir laike,
informacijos laikmenos, technologijų taikymas, kūryba, inovacijos
ir pats valdymas – tai tik žmonių tarpusavio santykių išraiška. Ir
šie santykiai visada turi tam tikrą informacinį turinį bei
atitinkamą komunikacinę išraišką. Tad informacijos vadyba visada
atskleidžia žmonių, daiktų ir laikmenų ryšius organizavimo
procese. Jis apima ne tik formaliųjų pozicijų valdymą, kaip
įprasta klasikinėje vadyboje, bet ir milžinišką sluoksnį po jomis
slypinčių neformalių ryšių, kurių organizavimas lemia formaliosios