Inkrementinis sprendimų priėmimo modelis
5 (100%) 1 vote

Inkrementinis sprendimų priėmimo modelis

Turinys

1. įvadas……………………………… 2

2.Politikos formavimas…………4

3. Sprendimų priėmimas…………..6

4. Inkrementinis sprendimo modelis………..8

5. Inkrementinio sprendimų priėmimo problemos……….11

6. Strateginė analizė……………….13

7. Išvados……………………..15

8. Literatūra……………………… 17

Įvadas

Politikos mokslas, viešoji administracija, teisė ir politikos analizė siekia bendro tikslo – išvaduoti viešąją politiką (policy) nuo politikos (politics) iracionalumo ir purvo aprūpinant aprūpinant ją racionaliais analitiniais ir moksliniais metodais.

XXa. pradžioje šio racionalistinio projekto nusigriebė „pažangiečiai“ reformatoriai, mėginę viešosios politikos vykdymo galią atskirti nuo renkamų politikų ir ją perduoti nuo profesionalų bei ekspertų komisijoms – taip viešuosius sprendimus siekdami padaryti moksliškesnius ir mažiau priklausomus nuo politikos. Mačios mąstymo kategorijos, kuriomis remiasi racionalistinė analizė, yra paradoksalios ir kad jos apibrėžiamos politinėje kovoje. Pati analizė yra politikos kūrinys – strategiškai kontroliuojamas argumentas siekiant kurti dviprasmybes bei paradoksus ir paskui juos spręsti specifiniu būdu.

Viešoji politika apibūdinama kaip valstybės valios išraiška valdžios veikla ir tos veiklos priežastys, sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo motyvacija. Viešoji politika apibūdina valdžios institucijų, oficialių asmenų elgseną, veiksmus, veiklos kurso pasirinkimą ir praktinį jo įgyvendinimą politikos procese. Politikos sampratos raida visada buvo siejama su civilizacijos plėtra, kadangi istoriniai pokyčiai reikalavo sistemingų, racionalesnių valstybės valdymo, komercinės veiklos ir gamybos organizavimo, planavimo, koordinavimo ir biurokratinės kontrolės būdų. Kalbant apie viešąją politiką, dėmesys dažniau koncentruojamas ne į pačią viešąją politiką, bet į valdžios ir valdymo institucijas, politinę elgseną ir procesus, viešosios politikos fazes ir procedūras, susietas su politikos veiksmais, sprendimų priėmimu bei politikos įgyvendinimu. Viešoji politika dažniausiai suprantama kaip valdžios pastangos reguliuoti visuomenėje kylančius konfliktus tarp interesų grupių, skirstyti materialias ir simbolines vertybes bei paslaugas, fiskalinės politikos svertais reguliuoti biudžetą ir pinigų srautus.

Viešosios politikos turinį ir veiklos kryptis geriausiai išreiškia priimami sprendimai. Sprendimai savo ruožtu daro įtaką teisės kūrimui, potvarkiams, administracinio reguliavimo taisyklėms. Todėl viešosios politikos pajėgumą žymia dalimi lemia sprendimų rengimas ir jų įgyvendinimas, kadangi viešoji politika dažniau suvokiama pagal tai, ką valdžios institucijos atlieka, o ne pagal tai, ką yra numačiusios ar ruošiasi atlikti. Bet kokio įstatymo priėmimas ir pakeitimas pats savaime dar negarantuoja įstatymo įgyvendinimo sėkmės ir sparčių pokyčių vienoje ar kitoje viešojo sektoriaus sferoje. Ir kaip teigė Nortonas Longas „Biurokratija yra politikoje ir liks jos centre: faktiškai… biurokratai visada bus pagrindinis mūsų politikos iniciatyvų šaltinis“.

Politikoje sprendimai sprendimai priimami įvairiais būdais pasirenkant tinkamą jo modelį. Mano šio darbo tikslas išnagrinėti ir apibudinti intermentinį sprendimo priėmimo modelį, aprašyti ir pateikti jo pagrindinius bruožus ir principus, taip pat išvardyti šio sprendimo priėmimo trūkumus bei privalumus.

Vienas autoriaus teigė, kad sprendimų priėmimas yra administravimo pagrindas, kad sprendimo priėmimas ir vykdymas yra vienas ir tas pats. Sprendimo priėmimo procesai vyksta nuo vyriausiojo vadovo sprendimo imtis naujos programos iki vykdančiojo darbuotojo sprendimo vykdyti konkretų įstatymą. Tad sprendimų priėmimas politikos formavime glaudžiai siejasi su jos įgyvendinimu ir sprendimų politikoje negalima laikyti nereikšmingu procesu. Į tai turi būti kreipiamas didelis dėmesys, sprendimų priėmimui reikalingas aktyvumas.

Inkrementalizmas kaip modelis, turintis ir teorinį turinį ir empirinį patvirtinimą, daugeliui pasirodė daug patrauklesnis nei racionalizmas, kuris gana įtikinamai atrodo tik teorijoje. Inkrementinis modelis neturi išankstinio nusistatymo realybės atžvilgiu priešingai nei ekonomistinis, kuris realybę išskirtinai stengiasi konstruoti kaip loginę struktūrą, pagrįstą ekonomikos mokslu. Inkrementiniame modelyje atsisakoma tokių sąvokų kaip ekonomistinis žmogus, nauda, našumas, racionalumas ir kita. Tokiu būdu teorija konstruojama gana paprastai ir suprantamai, nors dėl to inkrementalizmo garbinti nereikėtų, nes šis modelis kartais yra pernelyg tiesmukas, jei lyginsime su politikos proceso sudėtingumu.

Politikos formavimas

Kas formuoja politiką? Tai yra sudėtingas klausimas. Įstatymų leidėjai ir biurokratai yra labiausiai matomi viešosios politikos formavimo dalyviai. Juos kasdien matome spaudoje, televizijoje ir kt. Politikos formavimo sistema yra sudėtinga kaip ir bet kuri sritis, kur rezultatai gaunami tik daugybės tarpusavyje susijusių žmonių darbu. Ją suprasti nėra paprasta, neužtenka vien stebėti aukščiausių valdžios pareigūnų veiksmus. Todėl siekiant
suvokti ir sujungti į vieną sudėtingą grupę jėgas, lemiančias „viešosios politikos“ padarinius, reikia aptarti ne tik vyriausybė institucijas ar biurų darbuotojus, bet ir paskirtieji ar išrinktieji valdininkai yra tiesiogiai atsakingi už priėmimą ir administravimą. Tačiau šie politikos formuotojai svarsto gana siaurą alternatyvų ratą ir siaurina jį tol, kol jis apima plačią sutarimo esminiais klausimais sritį.

Daugybė žmonių ir socialinių jėgų veikia viešosios politikos rezultatus, klaidinga yra manyti, kad valdžios postus užimantys asmenys yra „pagrindiniai politikos formuotojai“, ar „lyderiai“, ar „sprendimų priėmėjai“, tad viešosios politikos formavimą apima ir įstatymų leidėjai ir interesų grupės ir daugybė kitų valdžioje esančių politikų dalyvių veikla( Lindbloom Ch., Woodhouse E. Politikos formavimo procesas).

Žmonių protiniai sugebėjimai iš esmės neatitinka viešosios politikos problemų sudėtingumo. Net pasitelkęs daugybę priemonių geriausias žmogaus protas tiesiog nėra pajėgus suvokti sudėtingos socialinės tikrovės. Herbertas Simonas teigė, kad „žmogaus proto gebėjimas formuluoti ir spręsti sudėtingas socialines problemas yra labai menkas, palyginus su didžiu problemų, kurių sprendimas yra būtinas norint pasiekti objektyviai racionalų elgesį realiame pasaulyje ar norint bent pakankamai priartėti prie tokio objektyvaus racionalumo“ ( Lindbloom Ch., Woodhouse E. Politikos formavimo procesas).

Visuomenė būtų palankesnė ,jei politikos formavimas išliktų politinis. Dalis žmonių tiki, kad išrinktieji pareigūnai įvairiais klausimais atsižvelgia į parastų žmonių nuomonę. Žmonės tiki, kad vyriausybės atliekamos viešosios politikos problemų tyrimai ir analizė turi būti geresni, jie mano, jog jų išrinkti pareigūnai pasinaudos analitikų ir ekspertų paslaugomis, kad neperleistų jiems politinės valdžios.

Taigi įprastinės nuostatos dėl politikos formavimo yra persmelktos gilaus konflikto. Žmonės nori, kad viešoji politika būtų informatyvesnė ir nuodugniai ištirta, formuojama demokratiškai ir kad tai būtų galios produktas.

Politinių dalyvių tarpusavio bendradarbiavimo ir kovos būdai išlieka daugmaž vienodi. Todėl viešosios politikos formavimo proceso suskaidymo į hipotetinius vienetus yra dirbtinis, be to, jis reikalauja didelių intelektinių kaštų, kadangi unikalių kiekvienam žingsniui elementų paieška užgožia universalius klausimus ir reiškinius, tokius, kaip sistemiška nelygybė, kuri tendencingai veikia visą procesą.

Kad viešosios politikos formavimas yra nuoseklus ir racionalus procesas – tarsi kursinis darbas su įvadu ir išvadomis. Tačiau iš tikrųjų politikos formavimas retai kada taip vyksta. Politikos formavimo procesas tiksliau buvo pavadintas suteikus jam „nebaigtos virti sriubos“ pavadinimą. Kartais viešoji politika sudaroma iš kompromisų tarp politinių dalyvių, dar daugiau, nė vienam iš jų netūrėjus galvoje būtent tokios problemos, kurią atitiktų sutartoji viešoji politika. Veikla dažnai prasideda atsiradus naujoms galimybėms, o ne iš „problemų“. Siekiant politinės sėkmės labai svarbu nugalėti iškylančiose politinėse diskusijose ir ypač – neleisti nepatogiems klausimams patekti į politinę dienotvarkę. Viešoji politika gali atsirasti be jokio aiškiai įvardinto sprendimo, tiesiogiai esant neveikimui. Ji gali būti nenumatytas kokios nors kitos veiklos šalutinis produktas.

Verta pastebėti, kad viešosios politikos įvertinimas, parastai laikomas baigiamuoju žingsniu, iš tikrųjų nėra atskiras „žingsnis“ politikos formavime, nebent jis pakelia uždangą kitiems viešosios politikos ėjimams ir susipina su visais kitais bandymais įvertinti bei nustatyti vyriausybės veiklos pertvarkymo galimybes.

Tad tvarkingi ar apgalvoto žingsniai nėra politikos formavimo pavaizdavimas, atvirkščiai, jis yra sudėtingų sąveikų procesas, neturintis nei pradžios nei pabaigos. Norint jį suprasti reikia domėtis rinkimais, išrinktaisiais pareigūnais, interesų grupėmis ir kt. Tačiau taip pat svarbios yra gilesnės jėgos, kurios nustato vyriausybės elgesio struktūrą ir ją iškreipiančios: verslo įtaka, nelygybė ir atbukę gebėjimai tirti socialines problemas. Šie veiksniai susipina šiuolaikinėje viešosios politikos formavimo procese stebinančiais ir nerimą keliančiais būdais (Lindbloom Ch., Woodhouse E. Politikos formavimo procesas).

Sprendimų priėmimas

Sprendimų priėmimas yra sudėtingas procesas, jis vyksta tam tikra tvarka, pasirenkant tinkamą ir efektingą sprendimo modelį. Tai sprendžiama, ką laikyti problema; kokia informacija vadovautis; kokias strategijas pasirinkti bandant paveikti politinę darbotvarkę; kokias politines alternatyvas svarstyti, kurias iš jų reikia pasirinkti, kokias priemones ir kokiems tikslams naudoti, kokiais būdais įgyvendinti politiką ir pagal kokius kriterijus vertinti vykdomą politiką. Visuose šiuose etapuose turi būti priimami sprendimai. Taigi, sprendimo priėmimo procesas vyksta skirtingose skirtingų lygmenų sferose. Vieni sprendimai yra tie, kuriuos priima aukšto posto politikai, formuojantys kažkurios vienos srities politika, kiti sprendimai yra tie, kuriuos priima asmenys, atsakantys už savo sritis politiką vietos valdžios lygiu. Tad sprendimų priėmimai
sudėtinga daugiasluoksnė veiklos struktūra, kur politinės programos realizavimas priklauso nuo sprendimų, priimamų daugybėje sprendimo priėmimo taškų.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1499 žodžiai iš 4735 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.