Inkstu ir slapimo ligos
5 (100%) 1 vote

Inkstu ir slapimo ligos

Įvadas

Šio savarankiško darbo tikslas – išanalizuoti, sugrupuoti ir aprašyti dažniausiai pasitaikančias inkstų ligas.

Pirmasis inksto, kaip atskiro organo, patologiją aprašė 1827m. anglų gydytojas R. Braitas (R. Bright). Jis nustatė dėsningą patinimų, albuminurijos ir širdies hipertrofijos ryšį su anatominiais inkstų pakitimais. Ypač sparčiai nefrologija, jau kaip savarankiška medicinos šaka, pradėjo plėtotis po 1960 metų. Tai lėmė biologijos, fizikos, chemijos, genetikos bei kitų teorinių mokslo šakų pasiekimai, o pastaraisiais dešimtmečiais – ir inkstų biopsijos, elektroninės mikroskopijos būdo bei imunologijoje sukauptų žinių panaudojimas. Nauja galimybė sėkmingai gydyti ureminę būklę, sukeltą ūminio ar lėtinio inkstų nepakankamumo, susidarė pradėjus naudoti peritoninę dializę ir hemodializę, inkstų persodinimą. Pirmoji inkstų persodinimo operacija Lietuvoje atlikta Vilniuje 1970m. lėtiniu glomerulonefritu sirgusiam ligoniui, kuriam buvo terminalinė inkstų nepakankamumo stadija. Ją atliko Vilniaus universiteto prof. B.Dainys ir doc. V. Kleiza.

Iš vidaus ligų inkstų patologija yra gana dažna. Ji gali pasireikšti ne tik kaip atskira liga, bet ir kaip kitų ligų komplikacija. Pagal patogenezę ir iš dalies etiologinį faktorių išskiriamos 7 inkstų ligų (pažeidimo) grupės:

I. Imuninės nefropatijos.

1. Idiopatinis glomerulonefritas.

2. Glomerulonefritas sergant imuninėmis sisteminėmis ligomis.

3. Amiloidozė.

II. Šlapimo takų infekcija.

1. Pielonefritas:

a) ūminis

b) lėtinis

2. Urocistitas.

3. Inkstų tuberkuliozė ir kt.

III. Tubulointersticinės inkstų ligos:

1. Toksinė nefropatija

2. Ūminis intersticinis (ne bakterinis) nefritas.

3. Neoplazinė nefropatija: sergant daugine meloma, leukemija.

IV. Kraujagyslinė inkstų patologija: arteriolonefrosklerozė, ūminė tobulininė nekrozė, inksto arterijų stenozė, inksto arterijų okliuzija, inksto venų trombozė ir kt.

V. Paveldėtos inkstų ligos: inkstų policistozė, šeiminis nefrogeninis diabetas, Alporto sindromas ir kt.

VI. Inkstų akmenligė.

VII. Inkstų ir šlapimo takų navikai.

Mes panagrinėsime kai kurias čia išvardintas ligas.

CISTITAS IR PIELONEFRITAS

Cistitas – tai šlapimo pūslės uždegimas, kuris išsivysto į šlapimo pūslę patekus patogeniniams mikroorganizmams. Cistitas gali būti ūmus (pasireiškiantis staiga), besikartojantis (recidyvuojantis).. Cistitas gali pasireikšti kaip savarankiška liga ar kartu su inkstų uždegimu (pielonefritu). Pielonefritas – pati dažniausia inkstų uždegiminė liga. Ji paprastai iš pat pradžių būna ūminė, neretai virsta lėtine ir ilgainiui gali baigtis inkstų nepakankamumu.

Ligos priežastys

Normaliomis sąlygomis šlapimo pūslėje bakterijų nėra ir šlapimas yra sterilus. Todėl mikroorganizmai patekę į šlapimo pūslę gali sukelti jos uždegimą. Dažniausiai tai bakterijos, tačiau ligą gali sukelti ir grybeliai, virusai, pirmuonys. Dažniausiai cistitą sukelia tokios bakterijos kaip Escherichia coli, Staphylokoccus saprophyticus, Enteroccocus, Proteus mirabilis, Klebsiella pneumoniae. Lytiniu keliu plintančių ligų sukėlėjai taip pat gali būti cistito priežastimi.

Cistitu dažniau serga moterys nei vyrai, išskyrus pirmuosius gyvenimo metus, kai dažniau serga berniukai dėl įgimtų šlapimo takų nenormalumų (anomalijų).

Kas nulemia tai, kad moterys serga dažniau? Visų pirma tai, kad moterys turi daug trumpesnę šlaplę nei vyrai, šlaplės anga yra arti nuo išangės, todėl žarnyno bakterijos gana lengvai į ją patenka. Svarbus faktorius apsaugantis vyrus nuo šlapimo takų infekcijos yra prostatos išskiriamas sekretas, kuriame yra naikinančių mikroorganizmus medžiagų.

Dažniau susergama cistitu vartojant antibiotikus, vietines kontraceptines priemones, tokias kaip diafragmos, spermicidai, kurie sunaikina natūralią (normaliai esančią) florą, apsaugančią nuo patogeninių mikroorganizmų patekimo į šlapimo takus. Lytinių santykių metu mikroorganizmai gali būti mechaniškai įnešti į moterų šlapimo pūslę ir sukelti cistitą. Kai kurioms moterims cistito atsiradimą galima susieti su lytinių santykių pradžia (medaus mėnesio cistitas).

Esant sunkiai ligonio būklei dažnai tenka įvesti kateterį į šlapimo pūslę. Tokios procedūros metu taip pat yra galimybė mikroorganizmams patekti į šlapimo pūslę.

Dažniau šlapimo takų infekcijomis serga ir žmonės sergantys cukriniu diabetu, nėščios moterys, asmenys, kuriems yra sutrikęs šlapimo nutekėjimas (sergantys akmenlige, prostatos padidėjimu, šlapimo takų anomalijomis, po stuburo traumų).

Rečiau į šlapimo latakus infekcija išplinta per kraują ir limfą.

Simptomai

 Dažnas šlapinimasis po truputį

 Nevalingas šlapinimasis

 Apsunkintas šlapinimasis

 Dvokiantis, drumstas, kraujingas šlapimas

 Pilvo skausmas

 Nuolatinis noras šlapintis, net esant tuščiai šlapimo pūslei

 Skausmingas šlapinimasis

Ligos eiga

Simptomai atsiranda staiga po peršalimo, lytinių santykių, kartais ir be pastebimos priežasties. Cistitas gali praeiti ir savaime, tačiau visada yra pavojus, kad gali prisidėti ir inkstų uždegimas, kurio gydymas yra daug sudėtingesnis, komplikacijos gali baigtis mirtimi. Daugelis nusiskundimų, esant
ūmiam cistitui išnyksta jau po pimosios medikamentų dozės Paprastas, pirmą kartą pasitaikęs cistitas ir pielonefritas trunka 10-14 dienų.

Atsiradus grėsmingiems simptomams, tokiems kaip aukšta kūno temperatūra, juosmens skausmui, pykinimui, vėmimui, visada reikia pagalvoti apie galimą viršutinių šlapimo takų infekciją (pielonefritą). Pielonefrito eiga daugiausia priklauso nuo to, ar veiksniai, paskatinę jį prasidėti, yra laikini ar nuolatiniai. Jei pielonefritas atsiranda peršalus arba kaip ūminės ligos (anginos, apendicito) komplikacija, jis paprastai praeina per 1- 2sav. Kai jį palaiko patologiniai procesai, pvz., inkstų akmenligė, sveikstama sunkiai, liga kartojasi arba virsta lėtine. Nėštuminį pielonefritą įvaikti taip pat sunku, bet po gimdymo jis dažniausiai visiškai praeina.

Jei pielonefritas virsta lėtiniu, ligonis paprastai nustoja karščiuoti, skundžiasi neintensyviais juosmens skausmais, jam neretai nustatoma arterinė hipertenzija. Šlapime nuolat aptinkama liaukocitų. Ligos klinikoje dažniausiai vyrauja inkstų pažeidimo požymiai. Ilgainiui prasideda inkstų nepakankamumas.

Komplikacijos

Dažniausiai cistitas komplikuojasi į viršutinių šlapimo takų uždegimą (pielonefritą).

O pielonefritas gali komplikuotis: į inkstų papilinę nekrozę, inkstų abscesus ir perinefrinį abscesą.

Gydymas

Dažniausiai skiriami medikamentai: trimethoprimum + sulphamethoxazolum (Biseptol 480; Berlocid 480; Berlocid 960;), pirmos kartos cefalosporinai (Biodroxil; Cefalexin; Cefazolin ir kt.), doksiciklinas, ampicilinas, ofloksacinas, norfloksacinas, palinas, urotraktinas, 5-NOK. Gali būti skiriami ir nitrofurantoinai, tačiau ne trumpiau kaip 7 dienas. Lėtinis pielonefritas gydomas chemoterapiniais vaistais, taip pat atsižvelgiant į floros jautrumą jiems. Tinka furadoninas kartu su ilgai veikiančiais sulfanilamidų preparatais, nitroksolinu bei kt. Antibiotikų skiriama tik tuomet, kai šie vaistai yra nepakankamai efektyvūs.

Prognozė

Ji yra palanki, jei ūminis pielonefritas pradedamas gydyti pradinėje uždegimo fazėje ir nesutrikusi urodinamika. Ji blogesnė pasveikimo ar net gyvybės požiūriu, kai susiformuoja pūlinys, pielonefritas komplikuojasi inkstų akmenlige, yra inkstų nepakankamumas. Ilgai ir tinkamai gydant lėtinį pielonefritą, galima pasiekti visišką klinikinę remisiją (pasveikimą).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1027 žodžiai iš 3381 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.