Vilniaus teisės ir verslo kolegijos
Ekonomikos katedros
Inovacijų valdymas ir inovacijos valdyme
Atliko: RV-4/1
Lina Leknickaitė
Tikrino: dėstytoja
Irma Dieninienė
Vilnius
2004m.
Turinys
Įvadas
Šiuo metu Lietuva yra įtraukta į Vidurio ir Rytų Europos šalyse sparčiai
vykstančius sudėtingus perėjimo į rinkos ekonomiką bei integracijos į
europines erdves procesus bei ekonomikos globalizavimą. Šie procesai
sąlygoja būtinybę spręsti daugelį netradicinių uždavinių, tiesiogiai
susijusių su inovacijų procesu. Inovacinės veiklos plėtojimas ir
aktyvinimas įgalina įvairiapusiškai modernizuoti gamybos bei paslaugų
teikimo struktūras, tobulinti kuriamus produktus bei naudojamas
technologijas, didinti jų tarptautinį konkurencingumą, kuris yra vienas
svarbiausių šalies ekonomikos plėtros veiksnių. Tačiau inovaciniam procesui
verslo aplinkoje spartinti, t.y. naujoms technologijoms diegti, naujiems
gaminiams kurti ir pateikti į rinką, įmonių ir organizacijų
konkurencingumui didinti, labai svarbi valstybės inovacijų rėmimo sistema.
Inovacijų padėtis ir jų skatinimas Inovacijų versle programa – vienas
pradinių ir kertinių nacionalinės inovacijų sistemos elementų.
Literatūra
Birutė Vijeikienė ir Juozas Vijeikis ,,INOVACIJŲ VADYBA „
Naujas produktas- nuo idėjos iki vartotojo
Rosma 2000m.
Sūdžius V. Nuolatiniam tobulinimui nėra
alternatyvos// vadovo pasaulis,, 1998m .
Naujovės įmonės veikloje
Pokyčiai rinkoje verčia verslininkus domėtis naujovėmis, įgyti
tarptautinių ryšių palaikymo patirties, neatidėliojant spręsti produkcijos
ir aptarnavimo kokybės klausimus. Svarbiausia – neatsilikti, tobulėti tiek
vadovui, specialistui, tiek visai įmonei ieškoti būdų, kaip tai daryti.
Smulkiojo verslo plėtra ir konkurencinio pajėgumo stiprinimas yra gana
sudėtingos ir lėtai bei sunkiai sprendžiamos problemos. Rinka teigiamai
reaguoja, nesvarbu, kokio dydžio įmonė. Racionalus prekių ir paslaugų
pasirinkimas, veiksminga kainų ir pardavimo rėmimo politika lemia smulkiojo
verslo sėkmę.
Rinkos ekonomika Lietuvoje dar veikia nepakankamai: stringa bankroto
bei konkurencijos, drauge ir efektyvaus išteklių naudojimo mechanizmas.
Smulkiojo verslo struktūriniai pokyčiai dėl skirtingų klasifikavimo
kriterijų ir veiklos sąlygų sunkiai palyginami su pasauliniais ir Europos
Sąjungos duomenimis. Mūsų šalies smulkiojo verslo kitimas, galima sakyti,
kol kas neturi analogo tarp normaliai besivystančių šalių.
Nepaisant smulkiojo verslo teigiamų bruožų ir santykinių pranašumų,
Lietuvoje galimybės ir pajėgumai nėra tinkamai panaudojami ir pakankamai
remiami. Neigiamą požiūrį į smulkųjį verslą ir konkurencijos mechanizmą iš
dalies nulėmė samprata apie neproduktyvias paslaugas ir planinį ūkį. Tai
galiausiai atspindėjo ir veiklos reguliavimo norminė teisinė bazė,
griežtindama apskaitą, palikdama visiems vienodus mokesčius. Smulkusis
verslas praktiškai nebegali naudotis pelno ir pajamų apmokestinimo
lengvatomis, deklaruotomis Mažųjų įmonių įstatyme, nes:
➢ Naujų įmonių įkuriama vis mažiau;
➢ Pradedančiosios ir taip neturi pelno.
Susiklostė gana paradoksali situacija, kai dalis verslininkų net
suinteresuoti aukštu verslo apmokestinimo lygiu. Tos įmonės, kurios,
pažeisdamos įstatymus, nuslepia dalį pajamų, naudojasi šešėlinės ekonomikos
paslaugomis, įgauną absoliutų konkurencinį pranašumą lyginant su
mokančiomis visus mokesčius. Kuo didesni mokesčiai, tuo didesnis skirtumas
ir pranašumas, nes šios įmonės gali labiau mažinti savikainą ir kainas.
Konkurencinio pranašumo didinimo bet kurioje veikloje problemų
sprendimas pirmiausia priklauso nuo šių veiksnių:
➢ Aplinkos (teisinės, politinės ir t.t.) ypatumų bei visuomenės
požiūrio;
➢ Įmonės išteklių;
➢ Vadybininkų (savininkų) sprendimų savalaikiškumo ir pagrįstumo.
Visą verslo palinką galima suskirstyti į dvi susijusias dalis: lėčiau
besikeičiančią, kuri iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai agresyvi
(makroaplinka), ir sparčiai besikeičiančią. Prie pastarosios reikėtų
priskirti:
➢ Naujai atsirandančių stambių ir kitų regionų potencialių
konkurentų sėkmę;
➢ Prekių ir paslaugų pakaitalų grėsmę;
➢ Konkurentų strategiją;
➢ Vartotojų galimybę rinktis ir derėtis;
➢ Tiekėjų galimybę diktuoti savo sąlygas ir derėtis.
Ribotos smulkiojo verslo finansinės, darbo ir techninės
galimybės
turėtų skatinti veiklos koncentraciją, tačiau, kaip rodo žmonių pasirinktų
veiklos rūšių gausa, kol kas einama universalizacijos, išteklių išskaidymo
keliu. Taip smulkusis verslas, lyg apsidrausdamas nuo netikėtumo vienoje
srityje, dar labiau blogina savo padėtį, kai ima įvairinti savo veiklą.
Valstybės parama dažniausiai nepasiekia šio verslo, todėl reikia
orientuotis tik į savus išteklius. Tokią padėtį Vyriausybė žada taisyti.
Tai galėtų būti naujos verslo politikos pradžia, išplečianti smulkių įmonių
galimybes ne tiek remiant atskiras įmones, kiek laisvai leidžiant joms
pačioms spręsti savo problemas.
Vyriausybės 1998 m. sausio 8 d. patvirtintomis smulkiojo ir
vidutiniojo verslo plėtros programos įgyvendinimo priemonėmis numatoma bent
iš dalies sušvelninti “globą”, kuri tapo pernelyg varžanti ir gniuždanti.
Kol kas dar nedetalizuotos programos įgyvendinimo priemonės, bet jau
abejojama jų sėkmingumu. Jei nebus sukurta darni kompleksiška smulkiojo
verslo plėtros ir skatinimo sistema, tai verslininkai, užuot rūpinęsi
verslu, visas pastangas sutelks į lengvatų, išimčių, paramos fondų ir kitų
išimtinių teisių reikalavimą.
Detalizuojant smulkiojo verslo plėtojimo programos priemones,
pirmiausia reikėtų:
➢ Gausias verslo valstybinės kontrolės inspekcijas, jų veiklą
pakeisti taip, kad iš kontroliuojančių taptų koordinuojančios ir
padedančios geriau spręsti savo kompetencijos klausimus;
➢ Pakartotinius tikrinimus, siekiant įvertinti ankstesnio
patikrinimo rezultatus, atlikti tik teismui sutikus, peratestuojant
nekvalifikuotus kontrolierius. Nuostolius dėl neteisėtos veiklos
sustabdymo reikėtų padengti iš savivaldybių biudžetų ir tais
atvejais, kai pažeidimo dydis to nereikalauja;
➢ Numatyti iš biudžeto moksliniam pedagoginiam personalui ir
studentams įtraukti į visų be išimties pradedančiųjų verslo rėmimą.
Tai nesunku padaryti per šalies mokslo ir švietimo sistemą šiems
tikslams numatant specialias lėšas. Būtų išspręstas studentų
praktikos bazės ir jų rengimo, tyrimo rezultatų aktualumo ir
įgyvendinimo, dėstytojų kvalifikacijos kėlimo klausimų kompleksas
kartu įveikiant Lietuvos ūkio problemas;