Inovacijų metodinė medžiaga
5 (100%) 1 vote

Inovacijų metodinė medžiaga

INOVACINĖS VEIKLOS VALDYMAS – AKTUALI MOKSLINĖ IR PRAKTIKOS PROBLEMA

Inovacijų ir inovacinės veiklos samprata

Inovacijos ir inovacinės veiklos sąvokos

Nustatant bei įvardijant inovacinės veiklos plėtojimo problemas bei ieškant būdų joms spręsti, pirmiausia būtina apibrėžti pagrindines ino¬vacijų ir inovacinės veiklos sąvokas.

Inovacijos suvokiamos labai plačiai ir įvairiai: mokslinėje lite¬ra¬tū¬ro¬je šiuo klausimu yra įvairių nuomonių ir pozicijų. Bendru atveju galima teigti, kad inovacija – tai funk¬cinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimą nauju. Ino¬vacija gali būti laikoma idėja, veikla ar koks nors materialus objek¬tas, kuris yra naujas žmonėms, jų grupei ar organizacijai, kuri jį įgyven¬di¬na ar naudoja.

Todėl inovacinė veikla traktuotina kaip kryptingas inovacijų for¬ma¬vimas ir įgyvendinimas. Pabrėžtina, kad svarbiausias kiekvienos veiklos, taip pat ir inova¬ci¬nės, subjektas yra žmogus. Veiklos procese žmogus su kiekvienu daiktu sąveikauja ne kaip šiam daiktui svetimo poreikio ar tikslo reiškėjas, o atsi¬žvelgdamas į to daikto prigimtį ir ypatybes. Jis išmoksta valdyti daik¬tą, padaro jį savo veiklos matu ir objektu, kartu tenkindamas savo ir visuomenės poreikius. O poreikiai savo esme yra savotiškas pažangos ka¬talizatorius, nes žmogus, tenkindamas juos per tikslinę veiklą, pa¬žįs¬ta gam¬tos paslaptis, daro atradimus bei kuria kokybiškai naujas ma¬te¬ria¬li¬¬nes ir dvasines vertybes.

Suvokiant kūrybinio prado svarbą inovacinei veiklai, tikslinga api¬brėž¬ti inovacinės veiklos vietą ir reikšmę bendroje veiklos (repro¬duk¬ty¬vio¬ji veikla, besiremianti anksčiau buvusiomis veiklos schemomis ir nu¬kreip¬ta gauti jau žinomą rezultatą žinomomis priemonėmis, ir pro¬duk¬tyvioji veikla, susijusi su naujų tikslų ir naujų priemonių kūrimu arba žinomų tikslų siekimu naujomis priemonėmis) klasifikacijoje (1.1 pav.).

1.1 pav. Inovacinės veiklos vieta bendroje veiklų klasifikacijoje

Inovacinė veik¬la juose apibūdinama kaip ekonomikos intensyvinimo pagrindas, moks¬li¬nės techninės pažangos spartinimo, socialinės ir kultūrinės visuo¬me¬nės plėtros sąlyga.

Galima teigti, kad vienintelė veikla, siejanti savyje kūrybą, moks¬lą ir verslininkystę, tai inovacinė veikla. Jos dėka mokslo žinios trans¬formuojamos į fizikinę realybę, keičiančią visuomenę. Todėl ino¬va¬cinę veiklą tikslinga traktuoti kaip produktyviąją žmonių veiklą, nu¬kreip¬tą į kokios nors sistemos perėjimą iš žemesnio lygio į aukštesnį. Šio perėji¬mo tikslas – tenkinti kintančius visuomenės poreikius.

Kintančių visuomenės poreikių įtaka inovacinei veiklai akivaiz¬džiai atsispindi B.Twiss pateikiamoje inovacinės veiklos schemoje [143].

1.2 pav. Inovacinės veiklos schema

Šiuo atveju inovacinė veikla suvokiama kaip mokslo ar techninių ži¬nių perdavimas tiesiogiai į vartotojų poreikių tenkinimo sritį [143]. Ana¬logišką požiūrį išsako ir kiti autoriai – J.R.Bright [14], D.Price [108], M.J.Baker [9].

Išsamiau nagrinėjant inovacinės veiklos sąvokas, būtina įvertinti ino¬vacijų įvairovę bei šios įvairovės raiškos formas.

Inovacijų įvairovė ir jų klasifikavimas

Atsižvelgiant į inovacijų įvairovę, tikslinga suformuoti universalų ino¬vacijų klasifikacijos modelį, išskiriant galimas svarbiausias kla¬si¬fi¬ka¬cines grupes:

1. Klasifikacija inovacijų turinio prasme:

− produkto; tokių inovacijų prasmė – naujų galutinių produktų (ga¬mybos priemonės, vartojimo reikmenys, materialiniai ar intelektiniai pro¬duktai ir t.t.) sukūrimas, gaminimas ir naudojimas,

− technologinės; tokių inovacijų prasmė – naujų technologijų su¬kū¬rimas ir taikymas įvairiose veiklos srityse,

− socialinės; tokių inovacijų prasmė – naujų ekonominių, val¬dy¬mo, organizacinių ir kitų struktūrų bei formų sukūrimas ir diegimas įvai¬riose veiklos srityse,

− kompleksinės; tokių inovacijų prasmė – produktų, technologinių ir socialinių inovacijų sintezuotas kompleksas.

2. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo lygio prasme:

− žmogus,

− įmonės, įstaigos ar institucijos tipo organizacija,

− ūkio šaka ar kita veikla pasižyminčio sektoriaus tipo orga¬ni¬za¬ci¬ja,

− visuomenė ir valstybė,

− ekosistema,

− pasaulis.

3. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo masto prasme:

− vienkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas vieną kar¬tą,

− daugkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas keletą ir daugiau kartų.

4. Klasifikacija inovacijų naujumo lygio prasme:

− radikalios; tokių inovacijų prasmė – iš principo naujų priemo¬nių, skirtų tenkinti naujus arba jau žinomus poreikius, kurie kokybiškai keičia visuomenės veiklos būdus, sukūrimas,

− modifikuojančios; tokių inovacijų prasmė – gerinimas ir pa¬pil¬dy¬mas; tobulėjimo laidavimas esamomis priemonėmis, prisitaikant prie kintančių visuomenės poreikių.

5. Klasifikacija inovacijų organizacinių ypatybių prasme:

− vidaus organizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgy¬ven¬dinamo proceso (kūrimo, diegimo, vystymo) organizavimas tik vie¬no¬je organizacijoje,

− tarporganizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgy¬ven¬di¬nimo proceso
atskirų funkcijų paskirstymas tarp įvairių organizacijų, pvz.: mokslinių tyrimo institutų, konstravimo biurų, įmonių ir kt.

6. Klasifikacija inovacijų pobūdžio prasme:

− kiekybinės; tokių inovacijų prasmė – našumo, gamybos apimčių ir t.t. didinimas kiekybiniais aspektais,

− kokybinės; tokių inovacijų prasmė – gamybos, valdymo ir t.t. ko¬kybės gerinimas.

Pateiktas klasifikacijos modelis gali būti suvokiamas kaip tra¬di¬ci¬nis: atskiri jo elementai įvairiais aspektais pažymimi įvairiuose litera¬tū¬ros šaltiniuose. Kartu pabrėžtina, kad šis modelis vi¬siškai neatspindi inovacinės veiklos specifikos ir neleidžia suprasti sisteminio inovacijų pobūdžio. Todėl būtų tikslinga papildyti inovacijų kla¬sifikaciją inovacinės veiklos galutinio rezultato prasmę išryškinančia klasifikacija. Pastarojoje gali būti išskirtos:

− fundamentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra mokslinė teorija, pateikta rašytine forma. Šios inovacinės veiklos organizavimas ir valdymas yra labai toli pažengęs ir atitolęs nuo kitų inovacijų,

− eksperimentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezul¬ta¬tas yra remiantis moksline teorija sukurtas eksperimentinis produkto (tech¬nika, technologinė linija ir t.t.) pavyzdys,

− bazinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra su¬kurto eksperimentinio produkto pavyzdžio naudojimas masinei ga¬my¬bai konkrečioje organizacijoje pirmą kartą,

− difūzinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra kažkur jau gaminamo produkto gamybos patirties pritaikymas masinei ga¬my¬bai konkrečioje organizacijoje, tam tikrame regione, pasižymin¬čia¬me individualia specifika,

− sąlyginė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra masinėje gamyboje esančio produkto dalinis modernizavimas ir at¬nau¬jinimas, kuo remiantis gaunamas visai kitas ar panašus, bet kitų tech¬ninių charakteristikų produktas.

Gali atrodyti, kad pateikta klasifikacija tik „skaido“ inovacinę veik¬lą į atskiras dalis (difūzija, paskleidimas). Iš dalies taip ir yra. Tačiau šis klasifikavimas sudaro prielaidas formuoti inovacijų valdymo metodus ir algoritmus. Tai patvirtina ir J.R.Bright atlikti tyrimai [14]. Jis pažymi, kad labiausiai ženklus naujos technikos ir technologijos panaudojimo efektas pastebimas ne ten, kur ji pirmą kartą buvo panaudota (ekspe¬ri¬men¬tinė, bazinė inovacija), o inovacinė idėja dažniausiai duoda daugiau rezultatų tose srityse, apie kurias net nebuvo galvota idėjos formavimo momentu (difūzinė, sąlyginė inovacija).

Kartu šis klasifikavimas padeda kompleksiškai suvokti ir įvertinti inovacijas kaip sistemą, turinčią kompleksinį pobūdį, bei sudaro prie¬lai¬das formuoti inovacijų valdymo metodus ir algoritmus, taip pat numa¬ty¬ti visuminės inovacinės veiklos, aprėpiančios smulkaus ir vidutinio vers¬lo sferą, tikslines nišas.

Inovacinės veiklos kompleksiškumas

Inovacinę veiklą galima apibūdinti kaip kompleksinį procesą, api¬man¬tį naujovės sukūrimą, paskleidimą ir panaudojimą. Be to, inovacinė veikla yra sudėtinga dinaminė sistema, kurios efektyvumas daugiausia priklauso nuo inovacinės veiklos vidaus mechanizmo ir nuo jo sąveikos su išorine aplinka. Vidinis inovacinės veiklos mechanizmas pasižymi tuo, kad jo raiška aprėpia įvairias fazes [70] (1.3 pav.):

1. Naujos idėjos atsiradimą;

2. Naujovės sukūrimą ir pirminį įdiegimą;

3. Naujovės panaudojimo metodų paskleidimą;

4. Naujovės paskirstymą tarp naudotojų ir vartotojų;

5. Naujovės naudojimą ir vartojimą;

6. Naujovės sunykimą.

1.3 pav. Inovacinės veiklos fazės

Be to, pati inovacinė veikla yra nevienalytė pagal proceso daly¬vius, kuriuos galima suskirstyti taip (1.5 pav.):

1. Idėjų generatorius – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis ino¬va¬ci¬jas intelekto dėka;

2. Inovacijų vadybininkas – inovacinės veiklos dalyvis, mokslo ir praktikos jungiamoji grandis;

3. Savininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kurio gamybinėje ba¬zė¬je ir dėl kurio finansavimo diegiamos inovacijos;

4. Vadovas – inovacinės veiklos dalyvis, vadovaujantis inovacinio produkto kūrimui;

5. Darbininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis galutinį ino¬va¬cijų produktą;

6. Vartotojas – galutinis inovacinės veiklos rezultato naudotojas.

1.5. pav. Inovacinės veiklos dalyviai

Ekonominio inovacijų įvertinimo problemų atspindys mokslinėje metodinėje literatūroje

Inovacijų ekonominio efektyvumo įvertinimas laikytinas ypač ak¬tua¬lia problema, nes nuo vertinimo rezultato ir tikslumo labai priklauso, ar inovacinė veikla bus įgyvendinama. Tai akcentuojama daugelyje moks¬linių darbų [4,11,49,81,101,141,142].

Yra siūlomos įvairios inovacinės veiklos projektų įvertinimo for¬mu¬lės. Pavyzdžiui, I.Ansoff [4] siūlo du kokybinius vertinimo rodiklius – pelną ir riziką.

(Mt + Mb) x E x Ps x Pp

Pelnas = ———————————- x S ; [1.1]

Cd + J

čia: Mt – techninis lygis,

Mb – ekonominiai pranašumai,

E – visuminis įplaukų įvertinimas per visą gyvavimo ciklą,

Ps – projekto pasisekimo tikimybė,

Pp – sėkmingo išėjimo į rinką tikimybė,

S – strateginis siūlomo projekto atitikimas kitiems projektams,

Cd – suminės
investicijos,

J – kaupimo veiksnys, išreiškiamas daliniu esamų pajėgumų panau¬do¬jimu.

Car

Rizika = —————— ; [1.2]

F x Mp

čia: Car – suminės išlaidos taikomiesiems tyrimams,

F – suminės išlaidos pagalbiniam aprūpinimui,

Mp – kokybinis rodiklis (pelnas).

Tačiau dauguma autorių nesiekia įtraukti kokybinių veiksnių į eko¬nominio vertinimo formules. A.Hard [49], C.Pacifiko [101], W.Whaley ir R.Williams [138] siūlo remtis tiktai finansiniais rodikliais ir inovacinės veiklos pasisekimo tikimybe:

S x P x p x t

Projekto rodiklis (efektas/išlaidos) = ——————– ; [1.3]

100 x C

čia: S – pardavimų apimtys,

P – pelningumas %,

p – pasisekimo tikimybė,

t – skaičiuojamasis periodas,

C – būsimos tyrimų išlaidos.

Šių formulių naudojimo tikslingumas ir naudingumas, vertinant ino¬vacinės veiklos efektyvumą, labai priklauso nuo pasirinktų duomenų tikslumo ir patikimumo. Tai ypač aktualu Lietuvos sąlygomis, vykstant esmingoms ūkio transformacijoms, kai praktiškai visa informacija ir duo¬menys, naudojami inovacinės veiklos ekonominiam vertinimui, yra prognozuojamojo ir tikimybinio pobūdžio. Todėl tikslinga kurti ir diegti sistemą, leidžiančią, maksimaliai panaudojant Lietuvos mokslo ir atski¬rų ūkio šakų potencialą, inovacinės veiklos ekonominį vertinimą pa¬grįsti ekspertų išvadomis.

Inovacinės veiklos valdymo aktualijos

Inovacinės veiklos valdymo problemos ir aktualijos Lietuvoje

Siekiant objektyviai įvertinti inovacijų ir inovacinės veiklos val¬dy¬mo problemas Lietuvoje, reikia išanalizuoti Lietuvoje vykstančius so¬cia¬linius ir ekonominius procesus sisteminiu požiūriu.

Prieš keletą metų Lietuvoje prasidėjusio ir gana sparčiai besi¬vys¬čiu¬sio rinkos ekonomikos kuriamojo proceso padariniai ekonomikai šian¬dien akivaizdūs. Pirmiausia pabrėžtinos Lietuvos ekonomikos ir ūkio restruktūrizacijos tendencijos. Labai svarbūs šiuo požiūriu pri¬va¬taus sektoriaus kūrimosi tempai. 1993-1994 metais čia įvyko esmi¬nis lūžis. Statistikos departamento duomenimis, 1998 m. šalies ekono¬mi¬kos privačiame sektoriuje dirbo 60% visų dirbančiųjų [75].

Kitas labai svarbus restruktūrizacijos padarinys – naujų nacio¬na¬li¬nės ekonomikos šakų kūrimas. Be pramonės ir žemės ūkio, per pasta¬ruo¬sius metus Lietuvoje atsirado daug naujų ūkio šakų: susiformavo to¬kios veiklos rūšys kaip bankininkystė, draudimas, privati medicina, in¬ten¬syvus užsienio turizmas, finansinis ir prekybinis tarpininkavimas, tarp¬tautiniai pervežimai, nekilnojamojo turto ir holdingo verslas.

Šie ir kiti struktūriniai pokyčiai neutralizavo bendrojo nacionalinio produkto ir ypač pramonės produkcijos gamybos apimties mažėjimo tem¬pus ir parodė radikalius Lietuvos ūkio kapitalo struktūros poslinkius pri¬vataus kapitalo didėjimo link.

Pabrėžtina, kad per pastaruosius 15-20 metų Lietuva vystėsi kaip industrinis kraštas su ryškiai išreikštais mokslui imlios gamybos prio¬ri¬te¬tais. Būtent dėl to Lietuvoje dar egzistuoja gana ženklus pramo¬nės potencialas, kuris nepaisant daugelio neigiamų senosios ekonomi¬nės sistemos demontavimo padarinių vis dėlto gali būti traktuojamas kaip svarbus ekonominės raidos veiksnys.

Esminis Lietuvoje vykstančių transformacijų reiškinys – ekono¬mi¬kos, integruotos į stambias struktūras, kaita.

Tai iškėlė nemažai spręstinų problemų. Jas pagal pasireiškimo mas¬tą galima suskirstyti į:

− makrolygio problemas,

− mikrolygio problemas.

Makrolygio problemas pagal jų atsiradimą galima būtų skirstyti į:

1. Teisines:

a) lėtas įstatyminės bazės formavimas ir kūrimas;

b) dalies įstatymų ir teisės aktų neatitikimas pasaulinės praktikos nor¬moms;

c) įstatymų ir teisės aktų priėmimas nepritaikant Lietuvos sąlygoms ir dažnas jų taisymas, pildymas, keitimas ir t.t.

2. Ekonomines:

a) lėti bendrojo vidinio (BVP) ir bendrojo nacionalinio (BNP) pro¬duk¬tų augimo tempai;

b) palyginti didelis biudžeto deficitas;

c) neigiamas eksporto bei importo balansas ir t.t. [75].

3. Socialines:

a) didelė socialinių įsipareigojimų našta;

b) didėjantis nedarbas ir t.t. [75].

Remiantis atliktais tyrimais mikrolygmeniu (įmonių) išskirtinos šios problemos:

1. Gaminamos produkcijos neatitikimas pasauliniams stan¬dar¬tams;

2. Žemas darbo našumas;

3. Prastas produkcijos konkurentiškumas, realizacijos rinkų pra¬ra¬di¬mas dėl blogo produkcijos kainos/kokybės santykio;

4. Finansinių lėšų trūkumas;

5. Didelės darbo, energijos ir medžiagų sąnaudos gamybos proce¬se;

6. Kvalifikuoto personalo trūkumas;

7. Informacijos stoka, jos neefektyvus apdorojimas.

Išvardintoms problemoms efektyviai spręsti labai padėtų inova¬ci¬nės veiklos aktyvinimas. Tačiau tai susiję su keletu spręstinų valdymo prob¬lemų, kurias galima suformuluoti taip:

1. Teorinė-mokslinė problema:

Lietuvos sąlygoms pritaikytos ir moksliškai pagrįstos racionalios ino¬vacijų ir inovacinės veiklos valdymo sistemos nebuvimas.

2. Praktinės-organizacinės problemos:

a) inovacijų ir inovacinės veiklos spartinimo ir valdymo struktūrų bei mechanizmų nebuvimas;

b) atskirų inovacinės veiklos subjektų sąveikos ryšių
ne¬efek¬ty¬vus funkcionavimas;

c) intelektinio potencialo neefektyvus naudojimas;

d) inovacijų ir inovacinės veiklos valdymo specialistų stoka.

Tai patvirtina smulkaus ir vidutinio verslo inovacijų tyrimai, išryš¬ki¬nantys tam tikrus inovacijų poreikio prioritetus ir atspindintys bend¬rą¬ją smulkaus ir vidutinio verslo inovacijų problematiką.

Tarp inovacijų poreikių prioritetų bendruoju atveju gali būti pažy¬mė¬ti:

1. Su įmonių valdymu susiję inovacijų poreikiai, kuriuos lemia tai, kad:

 daugumoje įmonių nėra organizuotas ir nuolat vykdomas anali¬ti¬nis darbas, orientuotas į perspektyvius rinkos tyrimus, įmonių raidos kon¬cepcijų sudarymą ir strateginį planavimą,

 nėra aiškaus funkcijų pasidalijimo (atskirų vadovų įgaliojimai ir kom¬petencijos nustatytos labai netiksliai, kai kurios svarbios inovacijų formavimo ir įgyvendinimo veiklos funkcijos apskritai nėra priskirtos va¬dovų komandos nariams),

 daugelis valdymo funkcijų, tarp jų inovacijų įgyvendinimo, fak¬tiškai priskirta pirmajam vadovui, kuris realiai nesugeba ap¬rėpti gana pla¬čių valdymo ir vadovavimo problemų; dėl val¬dy¬mo funkcijų centra¬li¬zavimo pirmojo vadovo lygiu daugelis svarbių klau¬simų ne¬spren¬džia¬ma arba sprendžiama pavėluotai ir nekonstruktyviai,

 struktūros ir padaliniai, kuriuose turėtų būti sutelktas darbas, su¬si¬jęs su moksline technine pažanga ir kokybės valdymu, faktiškai ne¬funk¬cionuoja;

 daugelis klausimų sprendžiama be teisinio, informacinio ir va¬dy¬bi¬nio pasirengimo,

 kai kuriose įmonėse nėra kompleksinės apskaitos sistemos, kuri atitiktų Vakarų šalių standartus; dėl šios priežasties apskaita dažnai yra netiksli.

2. Su technologinių procesų valdymu susijusių inovacijų poreikiai, ku¬riuos lemia tai, kad:

 darbų organizavimas dažnai ne tik neatitinka technologinio pro¬ce¬so logikos, bet netgi prieštarauja jai,

 gamyboje dažnai naudojami pasenę metodai, todėl gamybos pro¬cesas nebūna tinkamai parengiamas, jam vykstant gausu laiko ir ma¬te¬rialinių resursų nuostolių, neužtikrinamas reikiamas kokybės lygis,

 gamyba nėra deramai orientuota, kad vyktų mokslinė techninė pa¬žanga, diegiamos inovacijas bei laiduojamas kokybės valdymas,

 įmonės dažnai net neketina kurti ilgalaikės techninės plėtros, tech¬nologijos ir produkcijos tobulinimo koncepcijos.

3. Su personalu susiję inovacijų poreikiai, kuriuos lemia tai, kad:

 įmonių vadovai dėl savo nepakankamos kvalifikacijos gana daž¬nai nesugeba priimti ir įgyvendinti konstruktyvių sprendimų, leidžian¬čių stabilizuoti įmonės situaciją ir užtikrinti jos efektyvų funkcionavimą ateityje,

 iš esmės nėra sprendžiami personalo ugdymo, kvalifikacijos to¬bu¬linimo ir atestavimo klausimai, įmonės dažniausiai nė nemėgina kurti kon¬cepcijos šiems klausimams spręsti,

 personalas dažniausiai parenkamas pagal subjektyvius kriterijus.

Minėti inovacijų poreikiai atspindi platų inovacijų galimybių spekt¬rą, išreiškiantį inovacinės veiklos sistemiškumą. Būtent todėl ga¬li¬ma teigti, kad kompleksinis išvardintų poreikių įvertinimas leidžia su¬vok¬ti smulkaus ir vidutinio verslo inovacijų plėtrą kaip sisteminį reiš¬ki¬nį.

Inovacinės veiklos valdymo problemų sprendimo prioritetai

Inovacijų poreikių ir inovacinės veiklos valdymo problemų įvar¬di¬ji¬mas leidžia suformuluoti pagrindinius problemų sprendimo priorite¬tus, tarp kurių paminėtini tokie:

1. Naujų inovacinės veiklos valdymo sistemų, modelių ir metodų, pri¬taikytų prie visuotinių ir globalinių transformacijų sąlygų, kūrimas;

2. Efektyvios mokslo ir praktikos (verslo) sąveikos sistemos kū¬ri¬mas;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2772 žodžiai iš 9214 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.