Inovacine veikla
5 (100%) 1 vote

Inovacine veikla

ĮVADAS

Lietuva, iškovojusi nepriklausomybę, aktyviai įsitraukė į Rytų ir Vidurio Europos šalyse prasidėjusius sudėtingus transformacijų į rinkos ekonomiką procesus: komandiniai-administraciniai santykiai buvo keičiami rinkos ekonomikos santykiais, prasidėjo kainų liberalizacija, valstybinių įmonių privatizacija.

Ūkio restruktūrizacija, Lietuvos integracija į pasaulinę ūkio sistemą reikalauja spręsti daug netradicinių ir neatidėliotinų uždavinių, o juos išspręsti reikia didelių investicijų. Iš pradžių didelės viltys buvo siejamos su privatizacijos procesu, tačiau greitai tapo akivaizdu, kad be užsienio kapitalo transformaciniai procesai, orientuoti į demokratinius pertvarkymus, politinį ir ekonominį liberalizavimą – neįmanomi, Todėl ypač svarbią reikšmę Lietuvos transformacinių procesų raidai turi sąlygų užsienio kapitalo pritraukimui ir prielaidų efektyviam jo funkcionavimui sukūrimas.

Viena iš formų užsienio kapitalui pritraukti, gamybai ir eksportui skatinti, nedarbui mažinti, darbo bei valdymo metodams įdiegti yra veikla betarpiškai sietina su inovacinės veiklos spartinimu. Pastaruoju metu Lietuvoje ypač aktualios tapo aukštosios technologijos, inovacijų diegimas, verslo inkubatorių steigimas. Minėtuose procesuose aktyviai dalyvauja ir privatūs veikėjai, nepasikliaujantys vien valstybės parama ir nelaukdami, kol valstybė nustatys prioritetus – kurios šalies ūkio sritys artimiausioje ateityje bus „mylimiausios“, taigi ir dosniausiai remiamos. Remiantis kiekybės peraugimo į kokybę dėsniu, galima būtų finansuoti mokslą iš biudžeto tikintis, kad viena – kita dalis išradimų virs naudingu produktu. Tuomet šio virsmo tikimybė auga didėjant lėšoms. Bėda ta, kad lėšų nėra pakankamai. Valstybė padeda kurti inovacijas, steigdama verslo inkubatorius, klasterius, technologijų parkus ir kitokias verslo užuovėjas. Tai ypač aktualu smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) sferai. Rinkos ekonomikoje SVV plėtojimas – viena pagrindinių sąlygų spręsti daugelį esminių šiuolaikinės socialinės ir ekonominės raidos problemų. Savo ruožtu SVV plėtojimas reikalauja ir inovacinės veiklos, įgalinančios įvairiapusiškai modernizuoti gamybos bei paslaugų teikimo struktūras, tobulinti kuriamus produktus bei naudojamas technologijas.

Darbo aktualumas. Nepakankama inovacinė veikla smulkiame ir vidutiniame versle – verslo modernizavimo ir konkurencingumo stabdis. Dėl šios priežasties inovacinės veiklos aktyvinimo smulkiame ir vidutiniame versle galimybių ir problemų tyrimas – aktualus ir svarbus klausimas.

Darbo tikslas. Nustatyti inovacijų formavimo ir įgyvendinimo procesams būdingus dėsningumus smulkiame ir vidutiniame versle bei pasiūlyti efektyvias inovacinės veiklos skatinimo priemones ir metodus, kurie leistų aktyvinti ir plėtoti inovacinę veiklą Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo sferoje. Šis tikslas orientuotas į tai, kad būtų įvertinta inovacinės veiklos plėtojimo Lietuvoje socialinė ir ekonominė aplinka, sukurti ir įgyvendinti smulkaus ir vidutinio verslo sferai tinkantys inovacinės veiklos valdymo modeliai.

Siekiant suformuluoto tikslo, sprendžiami uždaviniai:

1. Atskleistos smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms aktualios inovacinės veiklos problemos ir įvertinti šios veiklos tobulinimo prioritetai;

2. Ištirti žinomi ir praktikoje taikomi inovacinės veiklos modeliai, apibendrinant inovacinės veiklos problemoms skirtų Lietuvos ir užsienio autorių mokslinių darbų teiginius, pritaikant juos šiuolaikinei situacijai;

3. Ištirti veiksniai, turintys įtakos efektyviam inovacinės veiklos, įvertintas inovacinės veiklos spartinimo poveikis šalies ekonomikai, ypač smulkiam ir vidutiniam verslui;

4. Išanalizuota socialinės ir ekonominės aplinkos įtaka inovacinės veiklos spartinimui Lietuvoje, parengtos priemonės šios aplinkos tobulinimui;

5. Sukurtos inovacinės veiklos valdymo modelis, orientuotas į intensyvias ekonomikos transformacijų sąlygas, parengtos rekomendacijos inovacinės veiklos tobulinimo Lietuvoje klausimais bei numatytos jos aktyvinimo kryptis.

I. INOVACINĖ VEIKLA IR JOS POKYČIAI

1.1 Inovacijų ir inovacinės veiklos samprata

Nustatant bei įvardinant inovacinės veiklos plėtros galimybes bei ieškant būdų joms spręsti visų pirma būtina apibrėžti pagrindines inovacijų ir inovacinės veiklos sąvokas.

Inovacijos suvokiamos labai plačiai ir įvairiai: mokslinėje literatūroje šiuo klausimu yra įvairių nuomonių ir pozicijų. Bendru atveju galima teigti, kad inovacija – tai funkcinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimą nauju. Inovacija gali būti laikoma idėja, veikla ar koks nors materialus objektas, kuris yra naujas žmonėms, jų grupei ar organizacijai, kuri jį įgyvendina ar naudoja. (Kulviecas P., 1991)

Norint giliau suvokti inovacijų pramę, inovacijas reikia susieti su veiklos sąvoka. Galima teigti, kad veikla – tai specifinė žmonių aktyvaus požiūrio į tikrovę forma, pasižyminti veiksmų tikslingumu, kryptingumu ir nuostatomis į pertvarką. Bet kokia veikla turi savo tikslą, pasižymi savo priemonėmis bei rezultatu ir nusako veikimo procesą.

Todėl inovacinė veikla traktuotina kaip kryptingas inovacijų formavimas ir įgyvendinimas. Pažymėtina, kad pagrindinis bet kokios
veiklos, taip pat ir inovacinės, subjektas yra žmogus. Veiklos procese žmogus su kiekvienu daiktu sąveikauja ne kaip šiam daiktui svetimo poreikio ar tikslo reiškėjas, o atsižvelgdamas į to daikto prigimtį ir ypatybes. Jis įvaldo daiktą, padaro jį savo veiklos matu ir objektu, tuo pačiu tenkindamas savo ir visuomenės poreikius. O poreikiai savo esme yra savotiškas progreso katalizatorius, nes žmogus juos tenkindamas per tikslinę veiklą pažįsta gamtos paslaptis, daro atradimus bei kuria kokybiškai naujas materialines ir dvasines vertybes.

Suvokiant kūrybinio prado svarbą inovacinėje veikloje, tikslinga nustatyti inovacinės veiklos vietą bendroje veiklų klasifikacijoje. Pvz., – reproduktyvioji veikla, besiremianti ankščiau buvusiomis veiklos schemomis ir nukreipta gauti jau žinomą rezultatą žinomomis priemonėmis, ir produktyvioji veikla, susijusi su naujų tikslų ir naujų priemonių kūrimu arba žinomų tikslų siekimu naujomis priemonėmis.

Inovacinės veiklos svarba akcentuojama daugelyje mokslo darbų . Galima teigti, kad vienintelė veikla, sujungianti savyje kūrybą, mokslą ir verslininkystę – tai inovacinė veikla. Jos dėka mokslo žinios transformuojamos į realybę, keičiančią visuomenę. Todėl inovacinę veiklą tikslinga traktuoti kaip produktyviąją žmonių veiklą, nukreiptą į kokios nors sistemos perėjimą iš žemesnio lygio į aukštesnį. Šio perėjimo tikslas – tenkinti kintančius visuomenės poreikius. Kintančių visuomenės poreikių įtaka inovacinei veiklai akivaizdžiai atsispindi B.Twiss (1989) pateikiamoje inovacinės veiklos schemoje (žr. 1 pav.).

Mokslo žinios

Įėjimas

Medžiagos

Mokslinė- techninė idėja

Produkto konstrukcija

Gamyba

Pokytis

Vartotojų poreikiai

Įėjimas

Produkcija

Išėjimas

1. pav. inovacinės veiklos schema pagal B.Twiss (1989)

Atsižvelgiant į inovacijų įvairovę galima suformuoti universalų inovacijų klasifikacijos modelį, išskiriant galimas svarbiausias klasifikacines grupes:

1. Klasifikacija inovacijų turinio prasme:

produkto – tokių inovacijų prasmė – naujų galutinių produktų (gamybos priemonės,vartojimo reikmenys, materialiniai ar intelektiniai produktai ir t.t.) sukūrimas, gaminimas ir naudojimas;

technologinės – tokių inovacijų prasmė – naujų technologijų sukūrimas ir taikymas įvairiose veiklos sferose;

socialinės- tokių inovacijų prasmė – naujų ekonominių, valdymo, organizacinių ir kitų struktūrų bei formų sukūrimas ir diegimas įvairiose veiklos sferose;

kompleksinės – tokių inovacijų prasmė – produktų, technologinių ir socialinių inovacijų sintezuotas kompleksas.

2. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo lygio prasme:

– žmogus;

– įmonės, įstaigos ar institucijos tipo organizacija;

– ūkio šaka ar kita veikla pasižyminčio sektoriaus tipo organizacija;

– visuomenė ir valstybė;

– ekosistema;

– pasaulis.

3. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo masto prasme:

– vienkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas vieną kartą;

– daugkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas keletą ir daugiau kartų.

4. Klasifikacija inovacijų naujumo laipsnio prasme:

– radikalios; tokių inovacijų prasmė – iš principo naujų priemonių,skirtų tenkinti naujus arbajau žinomus poreikius, kurie kokybiškai keičia visuomenės veiklos būdus, sukūrimas;

– modifikuojančios; tokių inovacijų prasmė – gerinimas ir papildymas; tobulėjimo užtikrinimas esamomis priemonėmis, prisitaikant prie kintančių visuomenės poreikių.

5. Klasifikacija inovacijų organizacinių ypatybių prasme:

– vidaus organizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgyvendinamo proceso (kūrimo,diegimo, vystymo) organizavimas tik vienoje organizacijoje;

– tarporganizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgyvendinimo procesoatskirųfunkcijų paskirstymas tarp įvairių organizacijų, pvz.: mokslinių tyrimoinstitutų, konstravimo biurų, įmonių ir kt.

6. Klasifikacija inovacijų pobūdžio prasme:

– kiekybinės; tokių inovacijų prasmė – našumo, gamybos apimčių ir t.t. didinimas kiekybiniais aspektais;

– kokybinės; tokių inovacijų prasmė – gamybos, valdymo ir t.t. kokybės gerinimas.

Pateiktas klasifikacijos modelis gali būti suvokiamas kaip tradicinis. Kartu pabrėžtina, kad šis modelis pilnai neatspindi inovacinės veiklos specifikos ir neleidžia suprasti sisteminio inovacijų pobūdžio. Todėl būtų tikslinga papildyti inovacijų klasifikaciją inovacinės veiklos galutinio rezultato prasmę išryškinančia klasifikacija. Pastarojoje gali būti išskirtos:

fundamentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra mokslinė teorija. Šios inovacinės veiklos organizavimas ir valdymas yra labai toli pažengęs ir atitolęs nuo kitų inovacijų;

eksperimentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra mokslinės teorijos pagrindu sukurtas eksperimentinis produkto pavyzdys (technika, technologinė linija ir t.t.)

bazinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra sukurto eksperimentinio produkto pavyzdžio panaudojimas masinei gamybai konkrečioje organizacijoje pirmą kartą;

difuzinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra kitur jau gaminamo produkto
gamybos patirties pritaikymas masinei gamybai konkrečioje organizacijoje, tam tikrame regione, pasižyminčiame individualia specifika;

sąlyginė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra masinėje gamyboje esančio produkto dalinis modernizavimas ir atnaujinimas, šiuo pagrindu gaunant visai kitą ar panašų, bet kitų techninių charakteristikų produktą.

Gali atrodyti, kad pateikta klasifikacija tik „skaido“ inovacinę veiklą į atskiras dalis (difuzija, paskleidimas). Iš dalies taip ir yra. Tačiau šis klasifikavimas sudaro prielaidas formuoti inovacijų valdymo metodus ir algoritmus. Tai patvirtina ir J.R.Bright (1968) atlikti tyrimai. Jis pažymi, kad labiausiai ženklus naujos technikos ir technologijos panaudojimo efektas pastebimas ne ten kur ji pirmą kartą buvo panaudota (eksperimentinė, bazinė inovacija), o inovacinė idėja dažniausiai duoda didesnį efektą tose sferose, apie kurias net nebuvo galvota idėjos formavimo momentu (difuzinė, sąlyginė inovacija).

1.2 Inovacinės veiklos kompleksiškumas

Inovacinę veiklą galima apibūdinti kaip kompleksinį procesą, apimantį naujovės sukūrimą, paskleidimą ir panaudojimą. Be to, inovacinė veikla yra sudėtinga dinaminė sistema, kurios efektyvumas daugiausia priklauso nuo inovacinės veiklos vidaus mechanizmo ir nuo jo sąveikos su išorine aplinka. Vidinis inovacinės veiklos mechanizmas pasižymi tuo, kad jo raiška apima įvairias fazes (žr.2 pav.)(Silickas J., 1994):

NAUJOS IDĖJOS ATSIRADIMAS

NAUJOVĖS SUKŪRIMAS

NAUJOVĖS PANAUDOJIMO METODŲ ATSKLEIDIMAS

NAOJOVĖS PASKIRSTYMAS

NAUJOVĖS NAUDOJIMAS

NAUJOVĖS SENĖJIMAS IR BAIGTIS

2. pav. Inovacinės veiklos fazės

Inovacinės veiklos sąveika su išoriniu pasauliu suformuoja naujovės gyvavimo ciklą. Išskirtinos šios gyvavimo ciklo stadijos (žr.3 pav.):

1. Startas;

2. Greitas augimas;

3. Subrendimas;

4. Prisotinimas;

5. Finišas.

Santykinis efektyvumas

Greitas

Augimas Subrendimas

Prisotinimas

Startas Finišas

3. pav. Inovacijų gyvavimo ciklas

Kiekviena gyvavimo ciklo stadija charakterizuojama tokiais parametrais kaip produkto naujumo lygis, paklausos dydis, ekonominis efektyvumas ir t.t. Be to, pati inovacinė veikla yra nevienalytė pagal proceso dalyvius, kuriuos galima suskirstyti taip (Baker, 1989) (žr. 4 pav.). :

1. Idėjų generatorius – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis inovacijas intelekto dėka;

2. Inovacijų vadybininkas – inovacinės veiklos dalyvis, jungiamoji grandis tarp mokslo ir

praktikos;

3. Savininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kurio gamybinėje bazėje ir kurio finansavimo

dėka diegiamos inovacijos;

4. Vadovas – inovacinės veiklos dalyvis, vadovaujantis inovacinio produkto kūrimui;

5. Darbininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis galutinį inovacijų produktą;

6. Vykdytojas – galutinis inovacinės veiklos rezultato naudotojas.








4. pav. Inovacinės veiklos dalyviai

Šis struktūrizavimas numato galimus inovacinės veiklos dalyvių sąlyčio taškus, tai pat išryškina inovacinės veiklos valdymo kompleksiškumą, sudėtingumą ir problematiką.

1.3 Inovacijų problemos mokslinėje literatūroje

Nagrinėjant inovacinės veiklos problemas daugeliu atvejų reikia atsižvelgti į pačią inovacinės veiklos idėją. Mokslinėje literatūroje išskiriami du idėjų atsiradimo keliai: idėjos atsiradimas kaip rinkos poreikių pasekmė; idėjos atsiradimas kaip mokslinių tyrimų pasekmė, kuriant mokslo – tyrimo ar konstravimo struktūrose.

Lietuvos sąlygomis, ypač konstruktyvia laikytina B. Twiss (1989) pozicija, kad daugelis mokslo-technikos darbuotojų atmeta verslo interesus, tai yra verslo interesai priešpastatomi mokslo-technikos darbuotojų interesams.

Skirtingus požiūrius inovacinės veiklos idėjos atžvilgiu galima pavaizduoti taip:

Mokslo ir technikos pasaulis

Mokslo – technikos darbuotojas

Komunikaciniai barjerai

Verslininkas

Verslo pasaulis

Stipri natūrali orientacija

Žema orientacija į abipusį ryšį „ mokslas – verslas “

5. pav. Verslo ir mokslo sąveika inovacinėje veikloje

Akivaizdu, kaip ir parodyta 5 paveiksle, kad verslininko orientacija į mosklo pasaulį yra stipri. Verslininkas yra suinteresuotas inovacijomis sukurtomis mokslo ir technikos pasaulio bei jų įgyvendinimu bei realizavimu rinkoje. Tačiau mokslininko motyvacija, skatintinti sukurtų
inovacijų atėjimą į verslo pasaulį yra labai maža.

I. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO SAMPRATA IR POLITIKA ES IR LIETUVOJE

ES yra apie 18 mln. smulkių ir vidutinių įmonių (99,8 % visų ES įmonių), kuriose dirba 66 % visų dirbančiųjų, o jų gaminama produkcija sudaro 55 % visų bendrovių apyvartos Kasmet susikuria dar apie 2 mln. tokių įmonių. ES šalyse smulkios įmonės vidurkis yra 6 asmenys. Tačiau atskirose šalyse šie skaičiai yra kitokie. Aukštesnį gerovės lygį pasiekusiose šalyse yra didesnis smulkių įmonių dirbančiųjų vidurkis. Tačiau tarp naujokių firmų labai mažai tokių, kuriose dirba daugiau nei 4 darbuotojai.

Pasak V. Sudžiaus (2001), pastebima tendencija, kad pietinės Europos šalys turi didesnį smulkių įmonių skaičių nei jų šiauriniai kaimynai. Danijoje, Liuksemburge, Ispanijoje ir Portugalijoje yra daugiausiai smulkių įmonių. D. Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje santykinai didesnis stambių įmonių skaičius.

Smulkios įmonės ES šalyse atlieka labai svarbų vaidmenį didinant užimtumą ir skatinant darbo lankstumą ypač tuo metu, kai didelės įmonės mažina darbo vietų skaičių.

Per pastaruosius 20 metų smulkios įmonės sukūrė didžiąją dalį naujų darbo vietų. Daugeliu atvejų smulkaus ir vidutinio verslo įmonės pirmavo ekonominių pasikeitimų procese, surasdamos naujas rinkas ir siūlydamos naujus bei geresnius gaminius ir paslaugas. Augantis įmonių skaičius ir didėjantis rinkos dinamiškumas skatina šalių ekonomiką ir kuria daugiau darbo vietų.

ES šalių ekonomikoje smulkios ir didelės įmonės vienos kitas papildo. Jos padeda viena kitai greitai pakisti ekonomiškai ir prisitaikyti prie aplinkos bei didėjančios konkurencijos. Vienuolikos ES šalių virš 50 verslo inkubatorių tyrimai parodė, kad per penkerius metus šie inkubatoriai padėjo įkurti daugiau nei 2,7 tūkst. įmonių su 16 tūkst. naujų darbo vietų. Tik virš 10 % (l 1,2 %) inkubatorių globotų įmonių patyrė nesėkmę, kai įprastai tokių įmonių būna virš 80 %. Didžiausias kasmet naujai įkuriamų įmonių rodiklis pastaraisiais metais buvo Vokietijoje ir D. Britanijoje. Europos Komisija pabrėžė, kad mažos įmonės lengviau įsisavina naujoves, nes labiau nei didelės įmonės rūpinasi konkurencingumu. Šios įmonės yra mobilesnės ir greičiau prisitaiko. Įmonių iškilimo galimybės skirtingose ES šalyse yra nevienodos. Tačiau pastebimi kai kurie dėsningumai.

Smulkių ir vidutinių įmonių kūrimas yra bendras visos Europos bruožas. Dėl to labai svarbu, kad ne tik ES institucijos, bet ir ES valstybių narių vyriausybės geriau suvoktų ir numatytų priemones SVV įmonėms visokeriopai remti bei didinti jų konkurencingumą.

2.1. Smulkių ir vidutinių įmonių apibūdinimas ES

Smulkių ir vidutinių įmonių sąvoka Europos Sąjungoje susiformavo palyginus neseniai. Tai siejama su 9-tu dešimtmečiu, kada buvo peržiūrimos Bendrijos politikos ir skelbiama Baltoji knyga apie vidaus rinką, kuri turėjo padėti sukurti geresnes sąlygas SVĮ integruotis į 1992 m. sukuriamą vidaus rinką.

Didelė SVĮ reikšmė galutinai buvo pripažinta Europos Viršūnių Tarybos susirinkimuose Edinburge (1992 gruodį), Kopenhagoje (1993 birželį) ir Korfu (1994 gruodį). Šiuose susitikimuose buvo priimta daug iniciatyvų, susijusių su SVĮ.

Visai ES bendros SVĮ sąvokos dar nebuvo, todėl nuolat kildavo sunkumų, numatant finansinę paramą, nes kiekvienoje šalyje buvo skirtingi SVĮ skirstymo kriterijai. 1996 m. balandžio 3 d. Komisija savo pasiūlyme Nr. 96/280/EB pateikė bendrą SVĮ apibrėžimą valstybėms narėms, Europos Investicijų Bankui ir Europos Investiciniams Fondams :

1. Smulkios ir vidutinės įmonės, toliau vadinamos SVĮ, apibrėžiamos kaip įmonės, kurios:

• turi mažiau nei 250 darbuotojų;

• metinė apyvarta neviršija 40 mln. eurų arba metinis balansas neviršija 27 mln. eurų ir atitinka 3-iame punkte pateikiamus nepriklausomumo kriterijus.

2. Jeigu reikalingas suskirstymas į smulkias ir į vidutines įmones, smulkiomis įmonėmis vadinamos įmonės, kurios:

• turi mažiau nei 50 darbuotojų;

• metinė apyvarta neviršija 7 mln. eurų arba metinis balansas neviršija 5 mln. eurų ir atitinka 3-iame punkte pateikiamus nepriklausomumo kriterijus

3. Nepriklausomomis laikomos tokios įmonės, kurių ne daugiau kaip 25 % kapitalo ar balso teisių priklauso kitoms įmonėms, neatitinkančioms SVĮ apibrėžimo.

Šias nustatytas ribas galima peržengti dviem atvejais:

• kai įmonė priklauso viešai bendrijai, rizikos kapitalo bendrijai arba instituciniams investitoriams, kurie nei kartu, nei atskirai, nekontroliuoja įmonės;

• kai dėl kapitalo išskaidymo negalima nustatyti, kam priklauso dalys, ir, kai įmonė pareiškia, kad kitai įmonei ar įmonėms, kurios neatitinka SVĮ kriterijų, nepriklauso daugiau nei 25 % kapitalo.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2658 žodžiai iš 8762 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.