Integralinė p sorokino sociologija
5 (100%) 1 vote

Integralinė p sorokino sociologija

112131

Planas.

Įvadas.

1. Socialinio mobilumo teorija.

2. Sociokultūrinė dinamika.

Išvados.

Literatūros sąrašas.

Įvadas.

Pitirim Sorokin (1889-1968) – rusų kilmės amerikiečių sociologas. Jis buvo 1917 metų Laikinosios Rusijos vyriausybės narys, ministro pirmininko Kerenskio sekretorius, ištremtas iš Rusijos 1922 metais. Nuo 1924 m. gyveno JAV. Pirmasis jo sociologinis kūrinys, išėjęs anglų kalba, „Revoliucijų sociologija“ (1925) paremtas asmenine patirtimi. Tyrimas „Socialinė mobilumo teorija“ (1927) atspindėjo ir griaunamąjį, ir kuriamąjį socialinio mobilumo turinį. Vėlesnė jo kūryba platesnių mastų ir apima makroistorinius pakitimus, kas matyti iš keturių tomų „Socialinės ir kultūrinės dinamikos“ (1937-1941).

1. Socialinio mobilumo teorija.

Žymaus rusų kilmės amerikiečių sociologo P.Sorokin’o darbai išsiskiria analitiniu mąstymu, erudicija ir plačiu analizuojamų problemų spektru. Jo knygos, tame tarpe ir „Socialinis mobilumas“ (1927). kurios mums tapo prieinamos tik pastarąjį dešimtmetį, suteikia galimybę panaudoti P.Sorokin’o žinias mūsų gyvenimo realybei vertinti ir ateičiai prognozuoti.

Socialinis mobilumas yra natūrali ir normali visuomenės būsena. Jis suprantamas, kaip individualaus arba socialinio objekto (vertybės) – viso to ką sukūrė arba pakeitė žmonių veikla – perėjimas iš vienos socialinės padėties į kitą . Bet kurioje visuomenėje individualus ir grupinis mobilumas egzistuoja šalia. Grupių ar individų kilimo „aukštyn“ galimybių ribos priklauso nuo stratifikacijos sistemos ypatumų, t.y. nuo to, kokia reikšmė suteikiama įgimtam ir įgytam statusui . Todėl visuomenes galima skirstyti pagal jų atvirumo ir uždarumo laipsnius, kai atvirose visuomenėse socialiniam mobilumui beveik nekliudoma, o uždarose – jis griežtai ribojamas. P.Sorokin’as postuluoja, kad nėra visiškai uždarų ar atvirų visuomenių: visos yra priskyrimo ir pasiekimo statusų mišinys, įgimtas statusas pagrinde sietinas su tokiais paveldėjimo veiksniais, kaip kilmė, lytis, rasė ir gimimo vieta, įgytas statusas, siejamas su individo asmenine veikla ir jos rezultatais . Kai visuomenės institutai pagrindine reikšme teikia įgimtam statusui, individualus mobilumas beveik neįmanomas, tačiau (dažniausiai kintant visuomenės tipams), klasės ar stratos gali skaidytis į smulkesnes grupes, sudarydamos prielaidą kolektyvinio ar grupinio mobilumo tendencijų atsiradimui. Visuomenėje, kurioje įgytam statusui suteikiama didesnė reikšmė nei įgimtam, vyrauja individualaus mobilumo tendencijos. Kai individualiam mobilumui (pvz., dėl diskriminacinių paskatų) trukdo priskirtas statusas, tai kai kurie socialiniai sluoksniai siekia grupinio mobilumo (pvz., įvairūs judėjimai: už pilietines, moterų teises ir kt.). Šių grupių pasiekimai rodo, kad, kolektyviai galimi priskirtą statusų (nors ir daliniai) pokyčiai .

P.Sorokin’as teigia, kad individas ar vertybės juda laike ir socialinėje erdvėje, kur „socialinė erdvė“ yra nevienalytė, daugiamatė bei suprantama, „kaip kažkokia visata, sudaryta iš įvairių Žemės gyventojų“ . Kiekvienas individas toje erdvėje užima tam tikrą socialinę padėtį, kuri tiriama interakcijų su kitais individais ir grupėmis metu:

* nurodant individo santykius konkrečiu grupių atžvilgiu;

* nustatant šių grupių (viena kitos atžvilgiu) santykius visuomenės viduje;

* nustatant konkrečios visuomenės santykį su kitomis visuomenėmis.

Pagal P.Sorokin’ą, pagrindinė socialinio mobilumo priežastis yra bet kurios visuomenės pastovusis „defektas“: visuomenė visuomet atsilieka paskirstydama gėrybes savo nariams pagal jų asmenines savybes ir sugebėjimus. Šis visuomenės nestabilumas -„defektas“- padidėja dar labiau dėl bioantropologinių bei demografinių veiksnių. To pasėkoje stratoje vyksta kokybiniai pasikeitimai, kurių įtakoje mažėja ar didėja žmonių, neatitinkančiųjų užimamą statusą .

Socialinė erdvė yra daugiamatė, nes visuomenėje egzistuoja įvairūs socialiniai požymiai (nesutampantys vieni su kitais) ir jų grupavimas – daro išvadą P.Sorokin’as. Norint kuo tiksliau nustatyti žmogaus socialinę padėtį šioje erdvėje, būtina žinoti jo šeimyninę padėtį, pilietybę, tautybe, santykius su religija, profesiją, priklausomybę politinėms partijoms, ekonominį statusą, jo kilme ir t.t. Tačiau šito maža. Kadangi vienoje ir toje pačioje grupėje egzistuoja visiškai skirtingos pozicijos (pvz., prezidento ir eilinio piliečio toje pačioje visuomenėje), tai dar būtina žinoti žmogaus padėtį kiekvienos pagrindinių gyventojų grupių ribose. Pagal P.Sorokin’ą, galima perfrazuoti seną priežodį: „pasakyk man, kokioms socialinėms grupėms tu priklausai ir kokios tavo funkcijos kiekvienoje grupėje (kiekvienos šių grupių viduje) ir aš tau pasakysiu, kokia tavo socialinė padėtis visuomenėje ir kas tu esi socialine prasme“. Jis postuluoja kad:

* socialinė erdvė – tai Žemės gyventojai;

* socialinė padėtis – tai individo ryšių visuma su visomis gyventojų grupėmis, kiekvienos šios grupės viduje (t.y. sujos nariais);

* žmogaus padėtis socialinėje erdvėje nustatoma, nustačius prieš tai minėtus ryšius; į

* tokių grupių visuma, taipogi padėčių kiekvienoje grupėje visuma, sudaro socialinių koordinačių sistemą,
leidžiančią nustatyti bet kurio individo socialinę padėtį.

P.Sorokin’o išvada: žmonės, priklausantys vienodoms socialinėms grupėms ir atliekantys praktiškai identišką funkcija kiekvienos grupės viduje, yra tapačioje socialinėje padėtyje, o tie, kurie nors kiek skiriasi, užima skirtingas socialines padėtis. Kuo daugiau žmonių padėtyse yra panašumo, tuo artimesnė (vienas kito atžvilgiu ) jų padėtis socialinėje erdvėje .

Socialinis statusas – tai visuma teisių ir privilegijų, pareigų ir atsakomybės, valdžios ir įtakos, kurias turi individas – rašė P.Sorokin’as. Būtent statusiniai visuomenės narių skirtumai nulemia visuomenės socialinę stratifikaciją, „gyventojų diferenciaciją pagal hierarchiškai išsidėsčiusius sluoksnius, nes nestratifikuotos grupės ar visuomenės niekada nebuvo ir būti negali“ . Pagal P.Sorokin’ą, socialinis mobilumas vyksta dviem kanalais: horizontaliu ir vertikaliu, be to, jie (kiekvienas atskirai) gali būti tiek individualūs, tiek kolektyviniai.

Horizontalus mobilumas reiškia individo perėjimą iš vienos socialinės grupės į kitą tame pačiame visuomenės stratifikacijos lygyje (pvz., darbo vietos pakeitimas), arba socialinių vertybių perėjimas tos pačios socialinės stratos ribose (pvz., pakeitęs įsitikinimus (vertybinius prioritetus) arba manydamas, turėsiąs geresnes vertikalaus mobilumo galimybes, individas pereina iš vienos partijos į kitą). Individualus horizontalus mobilumas būtų pvz., kai dirbant grupėje, skatinamas vienas grupės narys; o kolektyvinis – jeigu dirbama grupėje, tai ir skatinami visi grupės nariai .

Vertikalus mobilumas – tai individo judėjimas iš vieno sluoksnio į kitą (pvz.: tėvas darbininkas, o vaikas – baigęs mokslus, užima vadovaujančias pareigas). Priklausomai nuo judėjimo krypties, galima išskirti du judėjimo tipus: socialinį kilimą arba socialinį smukimą. Pasak P.Sorokin’o, vertikalų mobilumą reikia analizuoti trimis aspektais, atitinkančiais tris pagrindines socialinės stratifikacijos formas: cirkuliaciją profesijų viduje ir tarp profesijų; politinį mobilumą ir judėjimą „ekonominiais laiptais“; kai cirkuliacijos veiksnius sudaro demografiniai pokyčiai; kartų skirtumai ir antroposocialinės atrankos dinamika .

P.Sorokin’as teigia, kad stratifikuotose visuomenėse pagrindine kliūtimi socialiniam mobilumui vykti yra specifiniai „filtrai“, kurių pagalba vieniems individams suteikiama galimybė „persikelti aukštyn“, o kitų judėjimą stabdo. Šie „filtrai“ sudaro individų socialinio testavimo, atrankos ir paskirstymo visuomenės stratose mechanizmą. „Filtrai“ (mokykla, kariuomenė, bažnyčia, profesinės, ekonominės, politinės organizacijos) dažniausia sutampa su pagrindiniais vertikalaus mobilumo kanalais. Remdamasis empirine medžiaga, P.Sorokin’as daro išvadą, kad „bet kurioje visuomenėje individų socialinis judėjimas ir jų paskirstymas vyksta ne atsitiktinai, bet turi privalomą ir griežtai įvairių institutų kontroliuojamą pobūdį“. Vertikalūs kanalai yra ne tik tarpininkai, padedantys suskirstyti individus pagal nuopelnus; paskirstant visuomenės narius, jie atlieka ir socialinės atrankos funkciją. Svarbus aspektas yra mobilumo įtaka grupinės sąmonės formavimo procese, nes būtent tai įtakoja mūsų elgesį (pvz., jeigu individas dažnai keičia profesinę vietą ar partinę priklausomybę, tai jo vertybės, normos nėra pilnai nusistovėjusios ir tą žmogų nedaug teįtakoja). Galima daryti prielaidą, kad demokratinėje visuomenėje visi jos nariai turėtų užimti jų sugebėjimus atitinkančias pozicijas. Tačiau nustatyti, ar žmogus gabus, ir jeigu taip, tai kokiu laipsniu vienas yra gabesnis už kita, bei kokiais talentais iš viso yra apdovanotas – sudėtinga. Anksčiau tai nustatyti buvo dar didesnė problema, todėl visuomenė turėjo sugalvoti, kokiais būdais galima būtų išsiaiškinti. Tokiu kriterijumi tapo šeima ir jos socialinis statusas: kai į tėvu, turinčių aukštą socialinį statusą, vaikus buvo pradėta žiūrėti, kaip į labiau intelektualius ir tinkančius užimti aukštesnę socialine padėtį; ir atvirkščiai – prasta kilmė liudijo asmenybės nepilnavertiškumą ir jos tinkamumą tik kukliai padėčiai užimti. Taip atsirado socialinio statuso paveldėjimo institutas, o situacija, susiklosčiusi daugelyje praeities visuomenių, tam tikru laipsniu, liko nepakitus ir dabar. Žinomos šeimos kilmė garantuoja gerą paveldėjimą ir tinkamą išsilavinimą, gi neturtinga šeima dažniausiai reiškia prastą socialinį intelektualųjį bei fizinį paveldimumą, o taip pat ir prastą auklėjimą . Tradicinėje bendruomenėje, kurioje tik maža žmonių dalis gaudavo oficialų išsilavinimą, šeima nulemdavo vaiko profesiją ir vietą bendruomenėje . Visuomenėms kintant, šeima daugelį savo funkcijų perleido socialiniams institutams, tuo pačiu perleisdama jiems ir testavimo selekcinį vaidmenį. Pagrindiniais mobilumo „filtrais“, be šeimos, tapo mokyklos, kurios testuoja individų intelektualias savybes bei bažnyčia – testuojanti moralines ir socialines savybes. Kuo daugiau visuomenėje institutų, tuo daugiau „filtrų“ bei socialinės kontrolės normų ir sudėtingesnis jos narių patekimas į elitines grupes.

Griežtai skirdamas mobilumą, vykstantį stabilios visuomenės būsenos sąlygomis
visuomeninės evoliucijos periodais) ir visuomeninių sukrėtimų bei katastrofų sąlygomis (kai „iš esmes pažeidžiamas mobilumo pobūdis, jo pasiekiamumas, susiklosčiusi tvarka bei griežta kontrolė“), P.Sorokin’as įrodo, kad net visuotinės sumaišties metu nėra neriboto socialinio mobilumo: tada pasireiškia dvejopi trikdžiai – senojo režimo „filtro“ likučiai ir kuriamos tvarkos naujo „filtro“ greitas augimas .

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, prasidėjo ir tęsiasi esminių socializacijos institutų reformos, kuriu eigoje pasitvirtina P.Sorokin’o teiginys apie „dvigubo socialinio mobilumo filtro“ egzistavimą, įnešančio sumaištį vidurinėse, aukštosiose mokyklose (kai derinami seni ir nauji besimokančių vertinimo būdai); kariuomenėje (kai bandoma suderinti įsišaknijusias „dedovščinos“ normas su naujomis, dar tik kuriamomis tradicijomis), bažnyčioje (kai šalia tradicinės, atsiranda visa eilė netradicinių), politinėse organizacijose (kai kuriamų ir reformuojamų partijų narių mobilumas reguliuojamas vadovaujantis naujais įstatais ir senais stereotipais), ekonominėse organizacijose (kai turtas kaupiamas tiek teisėtais, tiek neteisėtais būdais), profesiniu požiūriu (kai darbo pobūdis reikalauja naujų profesijų ir aukštų kvalifikacijų, o darbo rinka tam tik ruošiasi) ir t.t.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1741 žodžiai iš 3420 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.