Integruotos komunikacijos samprata ir taikymo galimybės
5 (100%) 1 vote

Integruotos komunikacijos samprata ir taikymo galimybės

Turinys:

· ĮVADAS

· KODĖL INTEGRUOTA KOMUNIKACIJA ?

· KOMUNIKACIJOS VADYBA

· ORGANIZACIJOS / PROJEKTŲ VADYBA

· MARKETINGO KOMUNIKACIJA

· RYŠIAI SU VISUOMENE

· PAGRINDINIAI INTEGRUOTOS KOMUNIKACIJOS ĮGYVENDINIMO BŪDAI

· GALIMYBĖS IR STRATEGIJOS

· ATVEJO ANALIZĖS TEORIJA IR METODAI (Rebel; 1997)

· LITERATŪROS SĄRAŠAS



ĮVADAS

Per pastarąjį dešimtmetį kardinaliai pakito Lietuvos gyvenimas. Ir tai ne tik Lietuvos nepriklausomybės įtaka. Iš esmės pasikeitė pati visuomenė. Tą pokytį didžia dalimi sąlygojo naujos technologijos, kurios tapo populiarios ir prieinamos: telefonai, radijas, televizija, faksai, kabelinė ir satelitinė televizija, mobilusis telefono ryšys, kompiuteriai, internetas ir kt. Visuomenė nuolatos keičiasi informacija. Informacija supa kiekvieną mūsų. Ji vienaip ar kitaip veikia ar įtakoja mūsų mintis, pažiūras ir pan.

Mokslininkai, nagrinėjantys informacijos teoriją, naudodamiesi ekonominiais ir socialiniais rodikliais yra apibrėžę keletą informacijos galimų formų:

1. ĮVAIRIOS INFORMACIJOS PASLAUGOS (Webster; 1995). Tai konsultacijos: vadybos, finansinės, medicinos, teisės. Informacinėms paslaugoms yra priskirtinos ryšių su visuomene paslaugos, draudimas ir kt.

2. ŽINIASKLAIDOS PRIEMONĖS, JŲ PERDUODAMA INFORMACIJA. Ši informacijos forma apima tiek informacijos laikmeną (laikraštis, žurnalas), informacijos perdavimo kanalalą ir būdą (radijas, televizija: satelitinė, kabelinė), tiek pačią perduodamą informaciją (naujienos, užsakyti reportažai, reklama).

3. ŠVIETIMAS. Pastaroji informacijos skleidimo, priėmimo, apdorojimo forma yra susijusi su tam tikra informacija, kuria remiantis mes oraganizuojame savo žinias, kuria operuojame priimdami sprendimus, darydami atitinkamas išvadas. Švietimas, kaip informacijos forma labiausiai yra susijęs su atitinkamų institucijų perduodama informacija, kuri ir formuoja žinias, pažiūras, nuomones, informacijos pažinimą ir suvokimą, perdavimą. Tos institucijos, tai: mokyklos: bendrosios, specializuotos, aukštesniosios, aukštosios; bibliotekos.

4. INFORMACIJOS TECHNOLOGIJOS, AR INFORMACIJĄ PERDUODANČIOS PRIEMONĖS. Tai ne tik su informacija mūsų tapatinami mobiliojo ryšio telefonai, kompiuteriu perduodama informacija, bet ir muzikos instrumentai, ir pan.

5. KITA INFORMACINĖ VEIKLA. Tai įvairūs tyrimai, nepelno veikla. Šiai informacijos grupei yra priskiriama ir informacija, kuri yra naudojama organizacijos vidaus darbui, t.y. ta informacija, kuri ?neišeina? už organizacijos ribų, reikalinga organizacijos veiklos sprendimų priėmimui, darbo pasiskirstymui, organizavimui ir kontrolei.

Išvardintosios informacijos veiklos formos, remiantis ekonominiu aspektu, dažnai yra skirstomos į du sektorius. Pirmajam sektoriui priklauso informacija, kuri yra sukuriama ir platinama, ir kurią galima įvertinti tam tikra pinigų suma. Į šį sektorių yra įtraukiamos žiniasklaidos priemonės, reklama, mokslas, kompiuterinė ir programinė įranga, įvairios paslaugos, tiek teisinės, tiek draudimo ar medicinos, ryšiai su visuomene ir vadybos klausimais teikiamos konsultavimo paslaugos ir kt. Antrajam sektoriui yra priskiriamos tokios informacijos formos, kaip vidinė organizacijos informacija, kurios vertę, ekonominiais rodikliais, sunku nustatyti. Minėtosios informacijos formos savo pobūdžiu yra įvairialypės. Jos apima daugelį informacijos perdavimo, kūrimo, saugojimo kanalų. Naudojant tarpasmeninę komunikaciją vyksta keitimąsis informacija (face-to-face). Didžia dalimi informacija yra perduodama, gaunama, net transformuojama per šiuolaikines, modernias informacines technologijas. Dalis išvardintųjų technologijų priskiriamos žiniasklaidos priemonėms. Jų perduodama informacija iš esmės užpildo pagrindinį informacijos poreikį ir sukuria tam tikrą nuomonę, tiek apie įvykį, reakciją į jį. Šiuolaikinės žiniasklaidos įtaką galime suprasti ne tik iš mūsų pačių žinių pobūdžio, bet ir iš visuomenės nuomonės apklausų, kurios pastaraisiais mėnesiais parodė itin didelį visuomenės pasitikėjimą žiniasklaida.

Didelis poreikis informacijai atskleidžia ir poreikį kokybiškai naujoms, integruotoms informacijos skleidimo priemonėms ir būdams. Šiuolaikinės organizacijos, suprasdamos informacijos svarbą, nesitenkina vien paslaugų ar prekių reklama. Tuo pačiu jos siūlo nuolaidas, kuponus ir kitas pardavimus skatinančias priemones, kuria ryšių su visuomene programas ar įvairius vadybos projektus. Daugelis užsienio autorių pabrėžia, kad Vakarų Europos šalyse daugiausia informacijos skleidimui organizacijos taikė ir dabar taiko marketingo komunikacijos priemones ir ryšius su visuomene. Tik šios dvi priemonės ir bendravimo su auditorijomis būdai buvo planuojami ir taikomi atskirai. Jei marketingo komunikacija siekė vienokių ar kitokių daugiau komercinio pobūdžio tikslų, tai ryšiai su visuomene buvo nukreipti į žiniasklaidos priemones. Pastarieji buvo taikomi vykdant bendrąją organizacijos politiką, informuojant visuomenę ar atitinkamas institucijas apie organizacijos veiklą, rengiamus įvykius, naujoves.

Šiuolaikinė vadyba reikalauja naujų informavimo ir vadybos būdų, kurie sąlygotų organizacijos sėkmę. Nauja integruota vadyba turėtų apimti pagrindinius, ekonomika pagrįstus,
principus, žmogiškųjų resursų vadybą, verslo procesų kokybiškai naują vadybą, komunikacijos procesų analizę ir vystymą. Toks poreikis, sąlygotas visuomenėje vykstančių procesų, įtakojo naujo požiūrio susiformavimą į daugelio organizacijų dabar taikomas informacijos ir komunikacijos priemones. Komunikacijos, ekonomikos, vadybos specialistai, strategai, atsižvelgdami į susidariusią situaciją, apibrėžė naują sritį, integruojančią visas priemones, būdus, susijusius su informacija, komunikacija, žinių perdavimu, – integruotą komunikaciją. KODĖL INTEGRUOTA KOMUNIKACIJA ?

Integruota komunikacija turėtų būti daugiau nei marketingo komunikacija. Integruota komunikacija turėtų vykti top vadybos lygmenyje, kuriame yra apibrėžiama, numatoma organizacijos politika (Kleijne; 1993). Dažnai daroma klaida, atskiriant integraciją nuo organizacijos veiklos. Jei vienas iš esminių organizacijos gyvavimo principų yra tęstinumas. Organizacija turi sugebėti laiku reaguoti į iškylančias problemas, lanksčiai prisitaikyti ir keistis priklausomai nuo išorinių pokyčių, kad išgyventų.

Panašios mintys nėra naujos. Tačiau yra kai kas daugiau: kad būtų gautas skirtingų, įvairių auditorijų pritarimas, organizacija turi būti suprantama, tiek išorėje, tiek viduje. Dabartinė organizacijos komunikacija nėra vien tik organizacijos politikos ar misijos sukūrimas, tai apima daugelį organizacijos veiklos sričių, nuo kurių priklauso sukurtos politikos supratimas, įgyvendinimas, keitimas ir pan. Prieš pradėdama ruošti politiką, kiekviena organizacija turi suprasti savo pagrindines auditorijas, jų poreikius ir lūkesčius, kad vėliau sėkmingai galėtų kurti ir diegti politiką.

Integruota komunikacija gali būti suprantama ir interpretuojama įvairiai. Gayeski apibrėžia integruotą komunikaciją kaip organizacijos bendrą komunikaciją, kuri apima labai plačią profesionalios veiklos sritį, susijusią su komunikacijos taisyklių ir priemonių, kurių pagalba yra skleidžiama, suprantama, priimama informacija, diegimu ir įgyvendinimu, tuo būdu pasiekiant atitinkamus organizacijos tikslus.

Freeland rašo, kad komunikacijos specialistas turi virsti kainų ir pristatymo vykdytoju, ir galbūt jo pareigos gali keistis iš „komunikacijos direktoriaus“ į „pokyčių vadybos direktorių“.

Galų gale Kreps išplečia ryšių su visuomene profesines ribas, apibrėžiamas pagrinde kaip į išorę orientuotą darbą, jungdamas jį su vidaus komunikacijos vadyba, kuri įtakoja pokyčius, skatina organizacijos jautrumą ir yra įtraukiama į organizacijos veiklą, vystymąsi, keitimąsi.

Pagrindiniai integruotos komunikacijos tikslai gali būti:

• Reguliuoti (vidaus ir išorės faktorius, įtakojančius pagrindinę organizacijos veiklą);

• Įtikinti (apibrėžti organizaciją ir / ar jos prekę ar paslaugą);

• Informuoti (vidines ir išorines publikas);

• Socializuoti (individus į organizacijos produktų vartotojus).

Integruota komunikacija paprastai yra suprantama kaip sudėtinė komunikacija, kurią sudaro savarankiškos, tačiau integruotos komunikacijos sujungtos sritys, kurių dėka organizacijos veikla yra sėkminga (žr. 1 schemą):

• komunikacijos vadyba,

• organizacijos, projektų vadyba,

• marketingo komunikacija,

• ryšiai su visuomene.

Visos minėtos vadybos formos yra sujungiamos į vieningą sistemą, kuri yra susijusi su daugeliu kanalų, kuriais organizacijos politika, tikslai, uždaviniai ir kita yra ištransliuojami įvairioms organizacijos auditorijoms ar visuomenei. Organizacija apie savo politiką, veiklą, produktus gali skleisti ir skleidžia informaciją per asmeninius (arba kitaip – neformalius) ir oficialius (kitaip – formalius) kanalus. KOMUNIKACIJOS VADYBA

Komunikacija – pasikeitimas informacija; pasidalinimas intelektualiu ar jausminiu patyrimu per rašytinį, šnekamąjį ar neverbalinį bendravimą (1992).

Komunikacijos terminas yra verčiamas iš lotynų kalbos žodžio communis, kuris reiškia bendras. Kaip žmogiškoji veikla, komunikacija yra bendrumo procesas tarp pranešimo siuntėjo ir gavėjo. Komunikacija – santykiai, kai siuntėjas ir gavėjas, būdami aktyvūs, dalinasi vienas su kitu kažkuo [ informacija]. (1990).

Kalbant apie komunikacijos vadybą, pirmiausiai reikia analizuoti:

• sociologijos ir politikos mokslų principus(Kleijne; 1993),

• vadybą,

• konstitucinę ir administracinę teisę,

• (politinės) ekonomikos principus.

Dažnai komunikacijos vadyba yra nagrinėjama kaip junginys įvairių komunikacijos teorijos aspektų, tokių kaip komunikacijos teorija, komunikacijos tyrimai ir planavimas, žiniasklaidos (mass media) komunikacijos.

Komunikacijos resursai ir perspektyvos reikalauja naujo požiūrio į integruotos komunikacijos tyrimus, ir visą komunikacijos vadybą. Tai susiję su reportažų ruošimu, mokymu, įtikinimu, verslo procesų pertvarka ir modernizavimu, media ir informacijos technologijomis, marketingu, darbuotojų atranka ir poreikių pristatymu.

Ryšiai su visuomene, marketingo komunikacija, organizacijos vadyba yra komunikacijos proceso sudėtinės dalys, kurios patraukia tiek visuomenės, tiek žiniasklaidos dėmesį, teikia informaciją ir skatina veikti. Pagrindinės komunikacijos proceso dalys: šaltinis, pranešimas, kanalas, gavėjas, grįžtamasis ryšys :

• šaltinis ( pranešimo siuntėjas
) – tai institucija ar asmuo, kuris siunčia pranešimą atitinkamai auditorijai;

• pranešimas – simbolių, kuriuos siunčia šaltinis, rinkinys;

• kanalas – informacijos perdavimo priemonės, t.y. komunikacijos kanalai, kuriais siunčiamas pranešimas gavėjui;

• gavėjas – tai tam tikra auditorija, kuriai yra siunčiamas pranešimas;

• triukšmas – komunikacijos procese atsiranda neplanuoti pranešimo iškreipimai ar aplinkos poveikis, dėl kurio pranešimas praranda savo prasmę.

Integruotos komunikacijos procesą lemia daug faktorių: kultūriniai, politiniai, ekonominiai, kurie įtakoja komunikacijos vadybos tikslus ( žr. 1 schemą ).

1 schema. Integruotos komunikacijos procesas. Pagal Advertising: Its role in modern marketing. 1990. P.51.

Sėkmingai integruotos komunikacijos, kuri jungia marketingą, reklamą, skatinimus, ryšius su visuomene, personalo vadybą, kampanijai yra svarbūs komunikacijos dalyvį apibrėžiantys faktoriai:

– šaltinis – nurodomos savybės, apibūdinančios pranešimo siuntėją: profesionalumas, sąžiningumas, simpatija;

– pranešimas turi sukelti racionalius ar jausminius išgyvenimus;

– integruotose kampanijose dažnai naudojama žiniasklaida ir kitos informacijos perdavimo priemonės, t.y. visuomeninė komunikacija: radijas, laikraščiai, televizija, žurnalai; kuri pasiekia masines auditorijas.

Integruotos komunikacijos modelis jungia ir laukiamą poveikį, t.y. norimą ir esamą reakciją į perduodamą pranešimą: informuotumą, žinojimą, palankumą ir pan., kurie veikia komunikacijos tikslus, juos keičia; todėl komunikacijos kampanijos ruošimo ir vykdymo procese svarbu išanalizuoti išvardintus faktorius, o, esant būtinybei, tikslinti komunikacijos tikslus, dalyvį apibrėžiančius faktorius.

Kai kurie užsienio autoriai integruotos komunikacijos apibūdinamai komunikacijos vadybai priskiria daugiau su viešąja komunikacija susijusius procesus, veiksmus, priemones (Rebel; 1997):

a. Informacijos viešinimas, t.y. komunikacijos procesas, kada yra reikalingas skubus informacijos skelbimas (pvz.: publikacija);

(Gyventojai turėtų žinoti įstatymus, arba kitaip sakant: įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo…).

b. Poreikis paaiškinti, t.y. integruota komunikacija šiuo atveju yra naudojama, norint paaiškinti atitinkamą organizacijos ar asmens veikimą ar neveikimą, tam tikrą įvykį ir pan.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1678 žodžiai iš 5574 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.